Moteris suvokia pasaulį tik moteriškai. Tai reiškia, kad kiekviena kurianti moteris savo tekstuose įrašo feministines idėjas. Pasak Viktorijos Daujotytės, „kai moteris sako, kad ji yra antifeministė, ji nesupranta pačios problemos. Moteris negali suvokti pasaulio ir negali veikti jame nebūdama moteris.“ Galima kelti prielaidą, kad net ir tuose moterų romanuose, kurie nėra įvardijami kaip feministiniai, moteriškumo fenomenas, lyčių lygybės, moterų individualumo klausimai keliami taip pat energingai ar netgi kur kas aštriau nei vadinamuosiuose feministiniuose (pvz., Dalios Jazukevičiūtės romanų herojės ne menkesnės feministinių idėjų puoselėtojos nei Vandos Švabaitės veikėjos).
Autorių moterų, savo romanuose keliančių moters individualumo, laisvės, solidarumo problemas, Lietuvoje gausu, jų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais nuolat auga: Jurga Ivanauskaitė, Zita Čepaitė, Dalia Jazukevičiūtė, Eglė Černiauskaitė, Audronė Urbonaitė, Andrė Eivaitė, Daiva Vaitkevičiūtė, Ugnė Barauskaitė ir kt. Kyla klausimas: kodėl jų romanai nevadinami feministiniais, o lieka populiariosios / pramoginės / popliteratūros gretose? Ar numenkinant šiuos romanus nėra numenkinamas moteriškas rašymas apskritai?
Moteriškieji tekstai nuo vyrų rašomų tekstų skiriasi jausmingu santykiu su pasauliu. Moteriškumo fenomenas, atsispindintis kūriniuose, slypi pačioje moterų prigimtyje. Mylimoji, motina, žmona, dukra – tik keli socialiniai moterų vaidmenys. Kažkurio iš jų neatlikimas lemia, koks bus moters parašyto kūrinio vidinis tekstas, nes moteris negali pabėgti nuo savo prigimties, kuri pirmiausia atsiskleidžia kaip mylinti. Moteris tikrovę išgyvena emociškai, jos santykis su pasauliu yra intymus, ieškantis artumo. Rašymas tampa neatsiejamas nuo pačios moters prigimties, kūrinys suvokiamas kaip gimstantis.
Konkrečiau kalbėsiu apie D. Jazukevičiūtės romanus „Juodasis kvadratas“ (2007), „Anarchistės išpažintis“ (2007) ir Z. Čepaitės romanus „Moters istorija“ (2003), „Neapšviestas kelio ruožas“ (2005).
Šias autores galima lyginti daugeliu aspektų. Vien tai, kad jos kuria tuo pačiu metu (XX a. pab.–XXI a. pr.), leidžia ieškoti jų kūryboje įvairių sąsajų, jungčių. Visi straipsnyje minimi romanai kritikų laikomi neturinčiais didelės meninės vertės, priskiriami prie pramogines literatūros. Juose gausu intrigų, meilės peripetijų, veikia marginalūs personažai. Savo straipsnyje „Žurnalistinis romanas: tarp pseudobiografijos ir autoterapijos. Naujausios lietuvių moterų prozos tendencijos“ (2006) šiuolaikinę moterų prozą tirianti literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė yra pažymėjusi, kad tokios knygos „skaitytojų dėmesį dažniausiai pritraukia reklamos akcijomis ir skandalingomis temomis, autobiografiškumo, egzotiškų patirčių elementais“. Nuo kitų žanrų romanų pastarieji skiriasi ne tik tematika, bet ir kalbine raiška: vartojama šnekamoji, buitinė kalba, vengiama kalbėti sudėtingomis metaforomis ir pan.
Be priskyrimo prie tam tikro literatūros tipo, esminis pasirinktus romanus vienijantis bruožas – stiprios individualistės moters istorija. Sekant rašytojų sukurtų veikėjų naratyvus, galima stebėti, kaip šiuolaikinėje prozoje kuriamas moters įvaizdis, kaip suvokiamas ir pateikiamas moteriškumas.
D. Jazukevičiūtės romanų veikėjos savarankiškai konstruoja savo gyvenimą, viena iš jų atsideda kūrybai (Stella, „Juodas kvadratas“), kita – žurnalistės karjerai ir revoliucinėms idėjoms (Katerina, „Anarchistės išpažintis“). Vyrai netampa moterų gyvenimo lėmėjais.
D. Jazukevičiūtei, vienintelei iš analizuojamų autorių, svarbu vaikai (abiejų romanų veikėjos turi dukras, jas labai myli). Pateikiamas naujas šeimos modelis: motina ir vaikas (dukra). Tėvas, kaip šeimos maitintojas, nereikalingas: moteris pati geba pasirūpinti vaiku. Autorė griauna vyro išlaikomos moters sampratą: jos romanų veikėjos arba pačios išlaiko vyrus (Stella), arba niekina jų pinigus (Katerina).
Z. Čepaitės romanų herojės – kūrybingos asmenybės, žiniasklaidoje dirbančios veiklios ir energingos moterys. Bendras jų bruožas: negebėjimas užmegzti brandžių santykių su vyrais („Neapšviesto kelio ruožo“ herojė įsimyli homoseksualą, „Moters istorijos“ – kur kas jaunesnį už save vyrą), tačiau dėl to jos pernelyg nesijaudina.
Romanuose laužoma neištekėjusios moters, senmergės samprata. Parodoma, kad ir nesukūrusi šeimos, neturinti vaikų moteris gali būti laiminga. Kuriamas moters karjeristės paveikslas.
Gyvenimas vartotojų visuomenėje, jauno ir gražaus kūno kultas, moters kaip prekės, lėlės, objekto įvaizdis neišvengiamai formuoja moterų rašymą, aktualios temos įkūnijamos romanų siužetuose.
Kurdamos pramoginę literatūrą, autorės atskleidžia XXI a. gyvenančios moters vidinį pasaulį. Vaizduodamos savarankiškus, už save kovojančius personažus, jos demonstruoja, koks yra šiuolaikinės moters rašymas, kaip pakito ši sąvoka. Dabartinių romanų herojės nebeturi V. Švabaitės veikėjoms būdingo nuolankumo, nebesitaiksto su nekenčiamos marčios ar mušamos žmonos (Marija, „Stikliniai ramentai“) padėtimi, o drąsiai kovoja už savo laimę. Tokios moters laimė nebesiriboja namais ir santuokine ramybe. Laimė – būti laisvai, realizuoti save kaip asmenybę, kurti.
Moterys romanuose kur kas aktyvesnės nei vyrai. Jos pačios entuziastingai projektuoja savo gyvenimą. Meilė šiuolaikinėms romanų veikėjoms – žaidimas, egzotika, nuotykis, o ne sentimentalus alpėjimas. Joms nereikalingas vyras vien tam, kad patogiai jaustųsi visuomenėje („Moters istorijos“ pagrindinė veikėja Lėja pati palieka mylimąjį, Katerina „Anarchistės išpažintyje“ taip pat ryžtingai nutraukia santykius su visais jai neįtikusiais vyrais). Taip paneigiama stereotipinė senmergės samprata, tačiau neišvengiamai atsiranda kita tema – homoseksualumas (Z. Čepaitės romanai).
Visuomenėje besikeičiantis moters įvaizdis kinta ir literatūroje. Moteris įgauna daugiau teisių, kurios seniau priklausė vyrams. Patvirtinama Simone de Beauvoir mintis, kad „moteriškumas“ yra kultūros konstruktas: moterimi negimstama, ja tampama“. Šis tapsmas priklauso nuo daugelio dalykų: šeimos, auklėjimo, individualių savybių. Lemiamas kriterijus moteriškumui formuotis yra laiko kontekstas. Keičiantis socialinei aplinkai, kinta ir asmens savęs suvokimas. Visa tai puikiai atsiskleidžia sekant analizuojamų autorių kūrybą: sąvoka moteriškas rašymas, kaip unikalus moters pasaulio matymas, išlieka ir populiariojoje prozoje, tačiau moters žvilgsnis fiksuoja jau kitus dalykus. Gyvendama postmodernizmo laikais, moteris kitaip suvokia tiek save, tiek apskritai moterų padėtį. Moters įvaizdis romanuose kinta, tačiau laisvės, individualumo, moterų tarpusavio solidarumo klausimai ir kitos feministinės idėjos išlieka ir šiuolaikinių autorių dėmesio centre.
ATĖNAI
Lietuva internete
