ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. (5) • ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (196) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainų (6) • PAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta, (7) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • INGA ŽOLUDE. Šilta žemė (2) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Eilės (2) • PETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsos (4) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūroje (43) • DARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-made (6) • GINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologija (12) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“ (1) • RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliai (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžei (8) •

Du mėnuliai

RAMŪNAS JARAS

[skaityti komentarus]

Laukinis mėnulis

Laužas liepsnojo, naktis čirpė, vanduo vos girdimai čiurleno.

Iš palapinės jie žiūrėjo į aną krantą, moskitai grūdosi prie tinklelio, operatorius persukinėjo filmuotą medžiagą: čiabuviai, čiupinėjantys drakoną, ištatuiruotą ant vairuotojo peties, stambios varlės, ropojančios į krantą, paukštis, stabtelintis negiliame vandenyje, pabėgėjantis, kertantis snapu į vandenį.

– Paukščiukas, – tarė operatorius per petį atsisukusiam montuotojui.

– Niekis, – atsakė montuotojas, – palyginti su tuo, ką antrasis pagavo vakar: besikaunančius begemotus, ir žinai, jų burnose yra kaulinė atauga po lūpa, ten galbūt žandikaulio kraštas, ir jie tais žandikaulio kraštais kaunasi, vienas kitam smeigia į palūpius, vienam išbėgo gal kibiras kraujo, kai išsižiojo...

Vairuotojas:

– Įdomu, ką jie man padarytų, jei dabar atsidurčiau jų pusėje?

Montuotojas:

– Greičiausiai nepastebėtų. Gal šautų iš karto.

– Nė tvoros, tik upelis. Nieko nereiškia perbristi.

Tamsoje, apsigaubęs tinkleliu, prie kameros palinkęs stovėjo antrasis operatorius. Jis žiūrėjo į pilną mėnulį, žengtelėdavo kraipydamas kamerą, caksėdamas liežuviu priglusdavo prie okuliaro, filmuodavo, nustodavo, vėl žiūrėdavo į dangų.

Kitame krante pasigirdo dzingtelėjimas, ant namo sienos užsižiebė alyvinė lempa ir prasivėrė durys: žmogaus siluetas, koridoriaus ertmė, gilumoje – šviesa iš už kitų durų.

Filmavimo grupė sužiuro į siluetą.

– Ten juk ne muitinė, ar ne? – paklausė montuotojas.

Siluetas žiūrėjo į upę arba į juos, arba užsimerkęs kvėpavo nakties oru. Arba stovėjo atsigręžęs į koridorių.

Montuotojas:

– Kažin ar jis jaučiasi saugiai ten stovėdamas, jie visi čia, Afrikoje, kariauja, o jis stovi apšviestas naktį prie valstybės sienos. Juk jį galima nudėti iš šio kranto ir greitai dingti. Kažin ar jo draugai susigaudytų, ar pabandytų pažeisti sieną, gaudydami mus?

Antrasis operatorius apsidairė ir nukreipė kamerą į namą.

– O galbūt jį paklausti, jis nematytų mūsų veidų tarp krūmų, tiktai laužą. Tas žmogus daug geriau apšviestas, galbūt sušukti: kaip ten gyvenimas Zambijoje? Galbūt pasakyti, kad fantastiška, jog dabar stebime jį iš kitos valstybės, tai tarsi filmas, gaila, kad jis negali mūsų matyti taip aiškiai, nes nesame apšviesti... Jis mus girdi...

Iš operatoriaus kompiuterio riaumojo begemotai. Montuotojas:

– Kažin ką pasakytų fengšui meistrai? Upė priešais namų slenkstį gal ir palanku, nelygu kaip atsidaro durys. Bet toliau, iš karto už upės – kita valstybė, nesvarbu, kad krante auga medžiai, kažin ką tai reikštų?

Prie žmogaus tarpduryje prisiartino mažesnis siluetas, durys užsidarė.

– Kas yra fengšui? – paklausė vairuotojas.

Antrasis operatorius nukreipė kamerą į mėnulį. Kamera sučirpė. Operatorius patapšnojo kišenes, tada priėjo prie moskitų tinklelio:

– Duok dar kasetę.

– Palik tą mėnulį, – tarė montuotojas, – galutiniame variante jo liks tik sekundė.

– Aš... tai bus vaizdas kokiam nors intarpui. Mėnulis arti Žemės.

– Tai jau pakaks.

Antrasis operatorius stovėjo nejudėdamas, tada atsigręžė į laužą, tada vėl į montuotoją.

– Na gerai, – montuotojas ištraukė kasetę, – naudok, nuo kur atsukta.

Montuotojas vairuotojui:

– Mes medžiojame gyvūnų vaizdus. Mes, iš maisto piramidės viršūnės, galėtume juos valgyti iš karto, nesirinkdami, bet ne, ryjame juos jų neliesdami, tarsi dar geriau nei vegetarai. Mes juos nufilmuojame, parvežame į BBC, ir BBC juos iš mūsų nuperka, tada einame valgyti... Nebent jūs ne vegetaras... Aš tai vegetaras...

– Niekas šiandien mūsų neatvažiuos, – tarė vairuotojas, – eime miegoti.

Ir jie visi nuėjo miegoti.

Lietus irgi nenulijo, laužas pamažu ruseno, lempa virš namo durų užgeso. Atrodė, kad anoje upės pusėje nieko nėra.

Tada į žemę didėdamas ėmė leistis mėnulis. Jis žiūrėjo pilkomis nevienodomis akimis, mainydamas spalvas. Palietęs palapinės stogą, puolė vairuotojo koją. Įsiveržęs į palapinės vidų, griebė pirmąjį operatorių, purtė jį sukandęs dantimis. Montuotojas pašoko ir pasileido bėgti, bet dingo mėnulio burnoje.

– Juk tai mėnulis! – suriko vairuotojas netikėdamas savo akimis, akinamas ryškios šviesos.


Zenono mėnulis

Zenonas rašė greitai, pasilenkęs, prikandęs liežuvį. Paskui atslinko naktis, Zenonas uždegė šviesą ir rašė toliau, bet po pusvalandžio jo tušinukas ėmė judėti lėčiau, Zenonas atsitiesė. Pakėlė popieriaus lapus ir ėmė skaityti.

– Ne, – tarė Zenonas, – nesąmonė. Nieko neišeis.

Zenonas trenkė lapus nuo stalo – jie pasklido po kambarį.

Zenonas išsitiesė lovoje:

– Nesąmonė. Visa tai, ką aš parašiau, yra nesąmonė. Taip nebūna gyvenime. Tai netikra. Tai pernelyg paprasta.

Zenonas griebėsi už galvos.

Paskui užmigo.

Zenonas išvydo sapną – keistą sapną, kuriame jo tamsiai raudona lova tarė:

– Kuo gi tu užsiimi. Rašinėji plonytėliuose popieriaus lakštuose, kurie sutrūnys praėjus dešimčiai metų... Jei nori, kad tavo žodžiai išliktų ilgai, rašyk tiesiog ant medžių kamienų.

Ir nurodė Zenonui, kaip rašyti ant medžių: nulupti žievę ir, spaudžiant pirštu, palikti kamiene ženklus.

Zenonas klausėsi išplėtęs akis, atsisėdo, įsispyrė į šlepetes ir išėjo į lauką.

Čia buvo žiema, ryškiai švietė mėnulis, plytėjo baltai apšviestas kelias. Zenonas žengė žingsnį į pusnį ir išvydo save einantį keliu. Mėnulis švietė kaip skylė, pro kurią į išorę sunkiasi oras.

– Tai mokaisi atspausti ženklus medžiuose? – paklausė mėnulis. Zenonas klestelėjo ant sniego.

Mėnulis kalbėjo toliau:

– Daug daugiau pasiektum atspausdamas ženklus tiesiog manyje.

Zenonas sėdėjo užvertęs galvą.

– Kaip tai padaryti? – paklausė jis.

Mėnulis nutilo.

– Parduok man savo sielą, ką? – tarė po akimirkos.

– Aišku... – sušnibždėjo Zenonas, atsisėdo, išjungė šviesą, apgraibomis susiieškojo antklodę ir palindo po ja.

Ryte vonioje atsukus čiaupą vanduo nepasirodė – tik pasigirdo į raugėjimą panašus karktelėjimas.

Po kurio laiko Zenonas vilkėjo kasdieniu švarku ir vėl sėdėjo prie stalo. Pakėlęs vakar prirašytus lapus, vartė juos ir braukė. Paskui įkišo lapus į rašomąją mašinėlę ir spausdino – iki vidurdienio.

Vidurdienį pro langą pažvelgė saulė.

– Parduok man savo sielą, ką? – sušnibždėjo ji.

– Aišku... – tarė Zenonas.

Galėjo būti ir trečia šio pasakojimo pabaiga: Zenonas niekam nepardavė sielos, o pasiliko ją sau.

Bet taip šis pasakojimas nesibaigė, nes Zenonas nežinojo, ką su siela veikti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


170469. Ūbas2009-09-17 18:03
gal, gal... skaitydamas svyruoju.

170576. andžejus2009-09-18 13:06
nu nu , ko cia svyruoti ?

175030. susapnavus2009-11-18 19:34
keista.... anksčiau buvo kažkaip kitaip.... nepasakyčiau - geriau, ar blogiau, bet kitaip....

Rodoma versija 27 iš 27 
14:19:19 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba