Romas Daugirdas. Suklijuotos gegutės (ant penklinės filtro). Eilėraščiai.
K.: Kitos knygos, 2008. 111 p.
Romas Daugirdas – nedaugeliui žinomas poetas, nors jau 20 metų priklauso Lietuvos rašytojų sąjungai ir per ketvirtį amžiaus yra išleidęs 8 poezijos rinkinius. Skaitytojams jis, deja, lieka nesuprantamas, nes jo sudėtingai konstruojama metaforizuotų vaizdinių poetika sunkiai suvokiama prie elementarios meilės lyrikos (S. Nėris) ir poetinių buities refleksijų (G. Grajauskas) pripratusiai liaudžiai. Nemyli jo ir literatūros kritikai, nes R. Daugirdo kūryba sunkiai klasifikuojama ir preparuojama įprastais literatūrologijos metodais. Nemėgsta R. Daugirdo ir literatūrinis bei kultūrinis mūsų šalies elitas, laikantis šį lietuvių poezijos disidentą viešumos nemėgstančiu ir nesukalbamu atžagareiviu, kietai įsitvėrusiu savo keistos ir neįprastos poetinės linijos.
Žodžiu, R. Daugirdas nelabai patrauklus visiems. Kodėl? Todėl, kad pernelyg nutolęs nuo paprastam skaitytojui lengvai identifikuojamos romantinės poezijos sampratos ir iškrypęs iš giliai įspaustų literatūros vėžių, kurias literatūros ekspertai ir ideologai vadina lietuvių kultūros tęstinumu. R. Daugirdas iki pat šiol nėra gavęs jokių oficialaus pripažinimo regalijų, neapdovanotas jokiais vardais, negavęs jokios, kad ir menkiausios, premijos – tokia yra Lietuvos literatūrinio isteblišmento bausmė poetiniam ekstremistui, prieš 25 metus paskelbusiam kalbinį maištą lietuviškos poezijos tradicijoms.
Dėl to kaltas ir pats autorius. Stebėdamas jo kūrybinius šunkelius, įžvelgiu keistą, sakyčiau, atvirkštinę logiką. Juk įprasta ir logiška, kad visi novatoriai, prieš pradėdami ką nors nauja, apie tai viešai paskelbia ir išsamiai paaiškina savo inovacijų tikslus bei siekius. R. Daugirdas viską darė atvirkščiai: tylomis išleido šešis rinkinius ir tik septintosios knygos („Laisvasis kritimas“, 2007) gale pagaliau įdėjo savo kūrybos manifestą – programinį tekstą „Aklavietės palaima“, kuriuo ir supažindimo mus su savo poezijos filosofija. Negana to, „Laisvajame kritime“ jis nustebino ir formos naujove – griežtai atsisakė tradicinės eilėdaros ir perėjo prie prozinių eilėraščių žanro, kuris, mano galva, kur kas labiau tinka daugirdiškiems „smegenų“, o ne „širdies“ atsivėrimams. Na, o aštuntajame rinkinyje „Suklijuotos gegutės“ jis vėl kažkodėl sugrįžo prie tradicinių ketureilių ar penkiaeilių.
Ką gi, vadovaudamasis šia atvirkštine dinamika, naujausią R. Daugirdo rinkinį „Suklijuotos gegutės“ prilyginčiau... PK (pirmajai knygai), o prieš tai išleistą „Laisvąjį kritimą“ su kūrybiniu manifestu – antrajai. Tada viskas atsistotų į savo vietas (R. Daugirdo kūryba jau seniai būtų buvusi suprasta ir įvertinta).
Kaip jau turbūt supratote, esu kiek nusivylęs, nes po tokios gražios 2007-ųjų manifestacijos iš autoriaus laukiau tolesnių kūrybos įtvirtinimo veiksmų. O sulaukiau nedidukės poezijos knygelės, kuri stiliumi ir idėjomis itin primena autoriaus debiutą „Pastabos paraštėse“ (1981). Tad pagal mums įprastą linijinį pasaulio modelį „Suklijuotas gegutes“ reiktų laikyti dideliu autoriaus žingsniu atgal, o pagal R. Daugirdo proteguojamą pasaulio sukimąsi ratu – tiesiog dar vienu jo idėjų sintetinimo produktu.
Vertinant itin priekabiai ir hiperkritiškai, visi šio autoriaus tekstai yra ne kas kita, kaip gana mechaninis ir sintetinis vienos, vienut vienintelės idėjos tiražavimas. O ši idėja skamba daugmaž taip: „Pasaulis yra aklavietėje ir sukasi uždarame rate rydamas savo uodegą, todėl neįmanoma jokia prasmė, joks progresas ir jokios (poetinės) naujovės.“ Kitaip tariant, R. Daugirdo eilėraščiai – gana paprastai klonuojamos ir nuolat modifikuojamos šios aklavietės idėjos versijos, o jų autorius – didysis klonuotojas, sintezatorius, pasiryžęs užversti aklavietėje įstrigusį pasaulį savo nihilistiniais ready-made poetiniais gaminiais. Dar paprasčiau tariant, R. Daugirdas paima „daiktą“ (poetinį štampą, gerai žinomą poetinį įvaizdį), ant jo uždeda savo „aklavietės matricą“ ir paverčia jį ready-made meno kūriniu – daugirdišku ready-made – dar vienu poetiniu aklavietės simboliu.
Štai daugirdiškas ready-made, tarkim, S. Nėries meilės lyrikos motyvais:
Išsiuvinės mieloji žvaigždę ant kaktos
(lyg orientyrą suputojusioj baloj)
prie antakių prisegs vokus
ir valtimi įplauks pro tavo ištuštėjusias akis
O štai mieželaitiškas Žmogus, remiantis dangų, R. Daugirdo transformacijoje virsta... sukietėjusiu peniu:
Toks paprastas lyg penis prieš aktą
tačiau be lyties ir drabužių
savo krūtim išmaitinęs
angelo trečiąjį sparną
lyg rudimento žvaigždyno nežinomo(„Redukuota žmogaus figūra“, p. 80)
Aišku, R. Daugirdo kūrybinį procesą prilygindamas mašineriniam nihilistinių ready-made štampavimui, kartu parodau, kad tikiu vitaline poezijos ir apskritai literatūros galia. Bet gal aš klystu, o mano įsitikinimai tėra iliuzija ir savęs raminimas apgaulingomis kultūros tęstinumo tradicijomis? Juk savo manifeste „Aklavietės palaima“ autorius mokė:
Tačiau ką daryti su iliuzijomis? Jos tempia į viršų kaip didaktiški mokytojai. Apakina ir apkurtina, užlipdžiusios akis ir ausis romantiškais kliedesiais. Numeskim joms kaulą – suvaidinkime scenoje (rate) bedieviškai nenutrūkstantį pasaulį. Visas apriorines tiesas paverskime tuščiomis, estetiškai šaltomis kriauklėmis, kurios derėtų ne tik prie jūros krantų, bet ir prie dykviečių. Gal tada nuo kalnų nusileis vėjas, ir kriauklės pradės švilpti. Jūs užsimiršite, numirsite ir pasijusite esą anapus rato. Tol, kol iš laimės iliuzijos subrinks ir užkimš kriauklių ertmes.
Ką gi, bandykime nusilipinti nuo akių romantiškus kliedesius ir paversti tuščia, estetiškai šalta kriaukle kokią nors apriorinę tiesą (pvz., poezija turi skleisti vitališką gėrio ir grožio energiją), t. y. pabandykime pagaminti dar vieną daugirdišką ready-made. Tam pasitelksime keletą paties autoriaus eilėraščių:
Panaudodamas paprastą copy–paste techniką, aš sukūriau dar štai tokias originalias aklavietės iliustracijas:
Klausimas vietoj moralo. Knyga puiki, vientisa ir idėjiškai teisinga – ją perskaičius ilgai išlieka spengiančios vidinės tuštumos katarsis (skaitytojas pats ima tuščiai spengti lyg užkimšta kriauklė). Knygos anotacijoje Vytautas Rubavičius teigia: „Nors autorius gana nuosekliai laikosi jau gerokai anksčiau „aptiktų“ poetinių principų, tačiau sykiu nepaliaujamai eksperimentuoja, paradoksu ir alogika minuodamas vis naujas poetinių grožybių sritis.“ Tuo tarpu pats autorius teigia, kad tuštuma nuo perrašymo vis labiau tobulėja ir darosi panaši į nieką, nulį, tylą. Taigi naujos poetinių grožybių sritys – tai tik nauji tos pačios tuštumos perrašymo variantai. Tad kodėl autorius vienu į kitą panašiais savo ready-made vis perrašinėja tą tuštumą ir vis nepasiekia tuštumos apoteozės, t. y. nenutyla visiems laikams?
ATĖNAI
Lietuva internete
