ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. (5) • ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (196) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainų (6) • PAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta, (7) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • INGA ŽOLUDE. Šilta žemė (2) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Eilės (2) • PETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsos (4) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūroje (43) • DARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-made (6) • GINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologija (12) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“ (1) • RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliai (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžei (8) •

Šilta žemė

INGA ŽOLUDE

[skaityti komentarus]

      Inga Žolude (g. 1984) – jauniausia pastarojo meto latvių prozininkė, parašiusi stebėtinai neprovincialų debiutinį romaną, kurio veikėjai – „pasaulio piliečiai“ – bastosi ir po visą pasaulį nuo Paryžiaus iki Sankt Peterburgo, ir po šokiruojančius (pa)sąmonės užkaborius. „Šilta žemė“ yra romanas apie seksualinį brendimą ir tapatybės paieškas, apie dvasinės šilumos troškimą ir perversiškai susvetimėjusią šiuolaikinę šeimą. Keičiantis kontinentams svyruoja tik termometro stulpelio rodmenys, santykių šaltis išlieka identiškas.

      Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Danielis gyvena tarp vaizduotės ir realybės, tarp dviejų moterų – sesers Nelijos ir mylimosios Vū. Brolio ir sesers artumas ilgainiui taip progresuoja, kad pereina į kraujomaišą. Visgi incestas romane ne tiek fiziologinis, kiek emocinis – tai šiuolaikinės egzistencijos prakeiksmas, kylantis iš vienišumo pasaulyje ir susvetimėjimo šeimoje.

      Žoludei pavyksta neblogai imituoti šiuolaikinio žmogaus minčių tempą ir fragmentaciją. Psichozės, sapnai, svaigalų sukelti košmarai (įdomu, kad pačios Žoludės tėvas yra psichiatras) ir tikrovės fragmentai liejasi nepaliaujamu srautu. Romanas parašytas kaip Danielio dienoraštis, šiuolaikinė jauno žmogaus išpažintis jį luošinančiam pasauliui. Tai tarsi moderni dabartinės šeimos saga.

      Žolude neseniai laimėjo prestižinę Fulbrighto doktorantūros stipendiją Pietų Ilinojaus universitete, kur rašo disertaciją apie latvių ir amerikiečių moderniosios poezijos sroves.

      Siūloma ištrauka iš šiuo metu į lietuvių kalbą verčiamo romano „Šilta žemė“.

                                            -ll-

1

Aš guliu baltuose pataluose. Ir stebiu, kaip virš manęs viskas auga iš viršaus į apačią. Dar labiau sutemsta, lapai užgožia lempas. Viskas žalia, sultingai žalia, lapai stori ir prisisiurbę drėgmės. Jie auga į apačią, stiebiasi link manęs, dar pakeliui juos ima graužti smulkūs vabaliukai, jie sukrenta į mano lovą ir ropoja per mane, ieškodami, kur išgraužti skylę.

Į mano ląsteles priplūsta chlorofilo. Aš esu mėlynoji kurpelė. Aconitum napellus.

Kol jie mane pjausto, aš jiems sakau, nenoriu, kad mane užkastų, kad mane sudegintų ir išbarstytų, kad mane kokiu nors būdu laidotų. Išmeskit mano kūną kur nors pievoje, tegu supūva, tegu priauga prie žemės, kad paukščiai galėtų manęs palesti.

Seselės zuja kaip sargyba pirmyn atgal. Įneša sterilizuotus instrumentus. Įneša marlės ir iškrakmolytų paklodžių. Sukrauna į baltas krūvas kaip smėlio maišus apkasuose.

Abi mano kojos lūžusios, ir rankos keliose vietose, lūžęs nugarkaulis, girdžiu tik greitosios pagalbos sirenas. Esu sąmoningas, kai jie mane operuoja, esu sąmoningas net tada, kai mirštu. Šviesa tunelio gale yra išsigalvojimas, kvailystės! Tunelio gale yra tik tamsa, ir tamsa tu pavirsi. Negaliu pasakyti, kad jie paliktų mane ramybėje, nes negaliu kalbėti, išvis nebesuprantu, kur prasidedu ir kur baigiuosi. Girdžiu kažkokius balsus, kurie mane drąsina, tau tereikia pakentėti. Nelija guli dviem aukštais žemiau, kankinama visai kitos ligos, bet aš greitai pasveiksiu ir galėsiu ją aplankyti. Tada jos bacilos prilips prie mano žaizdų ir supūliuos, užnuodys mane galutinai. Aš išsiprašysiu pagulėti šalia. Prie manęs prieis kažkokie žmonės, aš jų nepažinsiu, neprisiminsiu, ir sakys, kad susiimčiau, kad gyvenčiau. Prieš tai arba po to jie sakys tą patį Nelijai, žinodami, kad ji jau tikrai niekad nepasveiks, ir ji pati tai žinos, ir aš. Jie norės mus pervežti į geresnę ligoninę mieste, mes abu pasakysim „ne“. Seselė išeis iš kambario, aš jos paprašysiu, kad paliktų šviesą, tegu visi mano, kad esu namie.

Girdžiu tolimus balsus, ataidinčius koridoriaus sienomis. Seselės žiūri televizorių. Seselės žiūri oro prognozę. Paryžiuje +12, +5. Marselyje +11, +4. Ciuriche +8, 0–+1. Amsterdame +6, 0. Milane +15, +10. Venecijoje +17, +10. Belgrade +18, +11. Stambule +16, +8. Larnakoje +22, +12. Manause +21, +17. Lusakoje +20, +7. Livingstone +19, +7. Sankt Peterburge 0, –5. Ir t. t.

2

Šiuo metu labiausiai nepakenčiu požemio. Minia, aš pačiam jos vidury, svetimas kūnas. Nusileidau į požeminį metro, nes reikėjo į kitą miesto galą, sugalvojau nueiti į muziejų. Aplink mane tamsiaodžiai žmonės, susitraukę į sausas raukšles, plaukai juodi kaip angliakasių. Ekranuose reklamos, oro srovės nuo kondicionierių ar vėjo, kursuojančios metro tuneliais. Lauke jokio vėjelio. Atsigulti ant bėgių, nes mano kūnas kaip tik tokio dydžio, kad tilptų tarpubėgyje. Gylis toks, kad negalėtum išsiropšti, jei apsigalvotum. Neatkreipiau dėmesio į plyšį tarp platformos ir traukinio apačios, ir jie nekreipia, per garsiakalbį niekada nesu girdėjęs mind the gap.

Buvo karšta, apie 40 laipsnių vidury dienos, naktimis atrodė, kad vėsu, miestą užplūsdavo žmonės, tas pats kartojosi visur, kur pastaruoju metu teko gyventi. Bet čia žmonės dar labiau didino karštį. Karščio garai, deformuojantys vaizdą, aš irgi deformuotas, kai kiti į mane žiūri. Yra gatvės, yra namai, yra žmonės, bet iš tiesų viskas, apie ką pajėgi galvoti, yra karštis.

Mes persikraustėm tik dėl motinos. Ji graužė tėvą ištisus mėnesius, kad važiuotume į Italiją. Ir štai mes čia. Lyva tai aiškino kaip troškulį, nenumaldomą civilizacijos troškulį, jai, matote, įkyrėjo ištisus metus gyventi toj atmatų duobėj tarp juodašiknių, taip ji mėgdavo išsirėkti pastaraisiais mėnesiais, jos tonas būdavo kaip pasenusios aktorės, suvaidintai skausmingas ir menkai įtikimas. Ji net nebeišeidavo į lauką, šitaip neva viskuo šlykštėjosi, tik graužė tėvą, apdorojo iš visų pusių. Bet iš tiesų, kai niekas nematydavo, ji pasišaukdavo tarnaitę, liepdavo jai sekti iš paskos su skėčiu nuo saulės, ir abi dingdavo už tvoros ilgoje aštrioje žolėje. Kai pareidavo, kojos būdavo aplipusios raudonomis dulkėmis, tarnaitė išskubėdavo prausimosi dubens ir vandens ąsočio, kad numazgotų motinai kojas, tada išnešdavo nešvarius batus į kiemą ir plaudavo tam pačiam vandeny. Jei tėvas būtų matęs, jis tik būtų apsisukęs ir nuėjęs, paskui ištisas savaites su ja nekalbėjęs. Švaisto vandenį veltui, būtų galvojęs. Iš pradžių, kai Andrė pagaudavo motiną taip darant, jis skeldavo jai antausį, kaskart į tą pačią vietą, bet ji vis tiek nesiliovė, tik elgėsi nebe taip atvirai, nors slėptis irgi nebandė. Tikrino tėvo kantrybę. Aš gulėjau terasos hamake už tinklinių durų, sulaikančių mašalus, bet, šiaip ar taip, jų buvo pilna vakarais, motina vengė savo kambaryje įjungti šviesą, kad jie nesisuktų aplink, o tėvas mėgo vakarais skaityti, todėl netrukus persikraustė į kitą kambarį, greičiau kamarą, tolimiausiame namo kampe, kuris net nebuvo iki galo įrengtas, nes kraustantis atrodė, kad ši patalpa liks nenaudojama. Gulėdamas hamake aš viską mačiau, o ir tėvai jau seniai nustojo mus su Nelija vyti šalin, kai ginčydavosi, tarsi mūsų išvis nebūtų, tik kai dar kartą reikėdavo kraustytis, jie atsimindavo mus ir imdavo su savim kaip daiktus, kaip du sunkius nešulius, kuriems reikia skirti vietos bagažo skyriuje. Bet aš žinojau, kad šįsyk reikia skirti tris vietas. Nelija pastojo nuo kažkokio juodaodžio, pasak motinos. Motina sužinojusi verkė kokias tris paras, leido užeiti tik tarnaitei, liepė jai kas tris valandas įnešti į kambarį vandens ir dubenį, plovė užverktą veidą, o tada pratrūkdavo iš naujo. Šitoks pažeminimas, kalbėjo ji, o tėvas iš esmės ignoravo faktą. Motina kaip paprastai taip puikiai suvaidino nervų priepuolį, vilkligę, miomą ir gastritą, kad tėvui beliko nusileisti ir jis nupirko bilietus į reisą po dviejų savaičių. Motina atgijo ir pasveiko. Vis dėlto tėvas ir toliau miegojo kamaroje, šįsyk jis buvo įsiutęs. Motina ėmė pakuoti daiktus jau kitą dieną, iki sutemų ji vyniojo į pilką gamyklinį popierių indus, paliko tik penkias lėkštes, kad būtų iš ko valgyti. Įkarščio pagauta, ji nebekreipė dėmesio į visus čionykščius kraujasiurbius ir paskui to karčiai pasigailėjo, ją sugėlė milžiniški uodai ir dar kažin kas. Vienintelis užuojautos ženklas, kurį prisivertė parodyti tėvas, buvo odą raminantis tepalas, kurio jis, vieną iš tų retų kartų parėjęs namo, prisivertė jai įtrinti į rankas ir kulkšnis, nusėtas raudonais pūliuojančiais gumbais. Ji liepė tarnaitei pakabinti ant lovos baldakimą ir smilkyti inde kažkokias šaknis, kurios smirdėjo kaip pragaras, dvokas baidė ne tik vabzdžius, bet ir mus. Tėvas į namus pareidavo tik persirengti ir nepastebėtas iš karto dingdavo, kad sugrįžtų tik vidurnaktį ar paryčiui. Motina puolė į paniką, dar ir jis atsisveikindamas bus sumąstęs užtaisyti kokiai vietinei juodukei vaiką. Apskritai nesistebėčiau, jeigu mes su Nelija turėtume po netikrą brolį ar seserį visuose gyventuose miestuose. Motina buvo perdėm vaidinga, kad mes laikytume save šeima, perdėm egoistiška moteris. Kalbėdami su Nelija visada ją vadinom „ta moterim“, ne „mama“ ar kaip kitaip. Nenuostabu, kad ją taip vadino ir Nelija, motiną anksčiau labai mylėjusi. Dabar kasvakar motina bandė įtikinti tėvą, ir tikrai ne tokiu balsu, kad Nelija negirdėtų, kaip tik atvirkščiai – šaukdama per visą namą, kad tą negro vaiką reikia iškrapštyti iš Nelijos, jei būtų jos valia, ji išluptų tą velnio atžalą savomis rankomis. Nelija bėgdavo lauk iš savo kambario, iš namo, dar pamatydavau šmėkštelint terasoje jos baltus naktinius, ir dingdavo tamsoj, po poros valandų vėl išgirsdavau ją šniurkščiojant terasos hamake. Motina jautėsi sukrėsta, kad visa šeima neva stojo prieš ją, bet taip nebuvo, mes apskritai su ja nesikalbėjom, o ji pati nesistengė, kartais galėjai pagalvoti, kad vienintelis žmogus, kurį ji prisileidžia, yra tarnaitė. Ji buvo juodukė, visada pakluso ir neprieštaraudama darė viską, ko motina užsigeisdavo, niekad neatsikalbinėjo, todėl motina buvo įsikalusi, kad ji nesupranta mūsų kalbos, bet juk ji suprato visus nurodymus, tik niekad neatsakydavo. Nors iš pradžių ją priėmė kaip namų ruošos pagalbininkę, didžiąją dalį ruošos dabar tekdavo atlikti patiems, nes motina su savo kaprizais užėmė visą jos laiką.

Lyvos dienoraštis

Jaučiuosi kaip įkaitė. Jaučiuosi kaip paskutinis šios žemės gyventojas. Žemė šilta, net pernelyg. Viskas čia akimirksniu išgaruoja. Tarp mūsų jau seniai viskas išgaravo. Negaliu į Andrė net pažiūrėti. Jis mane siutina, jis mane sąmoningai erzina, dėl kažko teisia. Nesuprantu dėl ko. Turiu teisę gyventi, o čia nebegaliu daugiau tverti. Nesiruošiu daugiau tverti!

Kaimynystėje gyveno Joši, juodaodis Nelijos vaikinas. Mūsų šuo Roko visada pribėgdavo prie jo ir vizgindavo uodegą. Taip jau yra, gyvūnai visada artinasi tik prie gerų žmonių. Jis buvo mielas vaikinas, labai doras ir nuoširdus. Iš pradžių jis tarsi netyčia praėjo pro mūsų namą. Tada aš ir Nelija ėmėm su juo sveikintis, linktelėdavom galva ar pamodavom ranka. Pradėjom kalbėtis. Kai Roko po ilgų kančių nudvėsė, sukąstas vieną naktį baltų plėšrių dantų, Joši surengė šuns dvasios palydėtuves. Šuns oda karštyje greitai priviso kirmėlių ir ėmė smirdėti. Reikėjo užkasti tuoj pat, nedelsiant, bet Joši liepė mums stovėti tam tikromis pozomis, tam tikru atstumu, nueiti atitinkamą skaičių žingsnių, kad būtų palydėta šuns dvasia. Jis prisipiešė ant veido įvairiausių linijų ir taškų, šokinėjo ant vienos kojos ir bubeno, skandavo kažkokius žodžius. Dabar visa tai priklauso žemei.

Tėvas jį gerai pažinojo, nes Joši irgi dirbo viešbutyje. Joši dirbo viešbučio registratūroje, jis turėjo uniformą, kaskart švariai ir nepriekaištingai išskalbiamą, pietų pertrauką kaip ir kiti tarnautojai, gaudavo viešbučio restorane paruošto maisto, galėjo gerti vandenį iš specialiai pastatyto aparato, prieš darbą ir po jo jiems buvo leidžiama eiti į dušą, nes juk svarbiausia švara, priprakaitavęs marškinius turėjai pakviesti kolegą ir eiti persirengti, ant registratūros stalo nuolat gulėjo drėgnų servetėlių rankoms nusišluostyti.

Andrė dienoraštis

Seniai nebuvau toks laimingas ir sykiu nelaimingas. Tik čia jaučiuosi taip gerai, myliu šitą šalį, šitą žemę, šitą gamtą. Kartais pasijuntu kaip pirmykštis žmogus, dar tik atrandantis pasaulį ir jo stebuklus. Niekur kitur nejaučiau tokios galingos vidinės jėgos, kuri mane verčia gyventi, tarsi nuo manęs šiame pasaulyje priklausytų kažkas esminga. O Lyva pamažu tampa laukinė. Gal pagaliau prabunda tikroji jos prigimtis, jos žmogiškumas, kartu ir nežmogiškas, ir tikras. Tai, ką ji vadina čionykščių laukiniškumu, palyginti su ja pačia, yra tik mažo vaiko švebeldžiavimas. Tarkim, vaikinas, kuris pas mane dirba ir gyvena kaimynystėje, atrodo, vardu Joši. Stebėdamas, kaip jis uniformuotas mandagiai sveikina kiekvieną įėjusį, niekad nepasakyčiau, kad jis gyvena iš šakalių suręstoj lūšnoj ir srebia iš balos. Jų kūnai daug tiksliau sudėti nei mūsų, baltųjų. Ypač moterų. Kai pirmą kartą prisiliečiau prie juodos odos, perbėgo šiurpas, tarsi nė vienas baltasis iki šiol jos nebūtų palytėjęs, jaučiausi kaip atradėjas, kaip laimėtojas, ir nuo tol man patinka jas užkariauti. Kartais darosi baugu, tarsi jos visos būtų šamanės, kuriose slypi velniška galia, ir tą pačią akimirką atsiduodu į jų rankas, nuginkluotas ir pažeidžiamas. Žaviuosi šitais žmonėmis. Aš juos dievinu.

Man buvo gaila Joši, kai Nelija papasakojo apie jį ir jo šeimą. Namuose jis gyvena nešvaroj, miega ant molėtos žemės, ant žagarų, geria iš upės, kai ten yra vandens, o kai vasara pasitaiko sausa, jie eina į kaimyno šulinį ir negrįžta ištisom valandom, parėjus dalis vandens būna išsilaisčiusi, nuovargis lenkia prie žemės, tempiant vandenį iškart visai šeimai. Joši slapta nešė vandenį iš darbo plastikiniam butely. Drabužius moterys skalbia upėje iškart po lietaus sezono, apytiksliai dusyk per metus. Į darbą Joši eina pėsčiom, pro mūsų pievą, kur Nelija naktimis sumirga baltais naktiniais ir pranyksta. Nežinau, kas per vabzdžiai dūzgia ir zvimbia, kol laukiu Nelijos ant slenksčio, o negalėdamas sulaukti su žibintu paėjėju pieva, bet tik kelis žingsnius, nes tamsa ryjančiai juoda, raji aklybė, kurioje regi tik plėšrūnai. Kartais norisi atsigulti pievoje ir laukti, kol mane sukandžios koks nors žvėris, suleis dantis ir nusitemps į savo irštvą, kur jo mažyliai išgrauš mano krūtinės ląstoj kiaurymę ir kruvinais snukiais išris žarnas, ištampys kaulus.

Žinau, kad juos sieja nuoširdūs jausmai. Absoliučiai nuoširdus dviejų vaikų prieraišumas, Siamo dvyniai, mūsų motina tikrai nėra jų motina. Ir Joši motina nėra jų motina, pamačiusi Neliją ji raganauja, baltieji esą blogio įsikūnijimas. Viršutinė jos lūpa ruda ir raukšlėta, kai sučiaupia burną, ji atrodo kaip džiovinta slyva, tada išspjauna smulkias seilių putas, kurios smirda patekusios ant odos ir palieka raudonas dėmeles kelioms dienoms. Mačiau ją rūkant žolių mišinius, dvokiančius degėsiais ir jų duona, kurią jie kepa kieme ant įkaitusio molio, vaikai šalia žarstosi smėliu, beria jį ant savęs, vieni ant kitų ir ant savo švento valgio – duonos.


Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


170310. 310 :-( 2009-09-16 12:02
Kažkoks negyvas tekstas...Arba mano nuotaika tokia.

170357. Houldenas2009-09-16 20:07
„Jauniausia pastarojo meto latvių prozininkė.“ Vadinasi, iš žinomų Latvijoje jaunesnių nėra? 25 m. amžiaus. Bet gal nėra labai stebėtina (menine prasme), kad ji parašė tokį neprovincialų debiutinį romaną. Daug labiau stebėtina būtų, jei jį parašytų kokių 18 ar 20 metų pradedanti rašytoja. Ir dar - įdomu, kaip Žoludės tėvas, psichiatras, žiūri į dukters aprašytus šokiruojančius (pa)sąmonės užkaborius, psichozes, sapnus, svaigalų sukeltus košmarus ir kraujomaišą.

Rodoma versija 27 iš 27 
14:19:18 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba