ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. (5) • ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (196) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainų (6) • PAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta, (7) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • INGA ŽOLUDE. Šilta žemė (2) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Eilės (2) • PETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsos (4) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūroje (43) • DARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-made (6) • GINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologija (12) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“ (1) • RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliai (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžei (8) •

Kryžiaus kosmologija

GINAS ŽIEMYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agnės Patumsytės piešinys

Apie kryžiaus ženklą sukurta daug teorijų. Tai Kristaus kančios simbolis; senovinis vežimo ratas su keturiais stipinais; Saulė, fiksuojanti keturis paros ar metų laikus; žemė, kurią dalija keturios pasaulio šalys; du kryžmai sudėti medžio gabalai, kuriuos trinant vieną į kitą išgaunama ugnis (ugnies ženklas); stilizuota žmogaus figūra; pasaulio medis; kaimo kryžkelė ir pan.

Grafinį kryžiaus ženklą aptinkame ir tautosakoje. Jos studijos leidžia į šį simbolį pažvelgti naujesniu žvilgsniu.

Gulinti mergė. Šiuo metu tyrinėtojai naudojasi šešiais iš griuvėsių išgelbėtais šumerų tekstais, kuriuose aprašoma dieviškoji Inanos ir Dumuzio santuoka. Viename iš fragmentų „Inanos patarėjas Ninšuburas atveda išrinktąjį prie guolio, kuriame laukia deivė, ir prašo, kad ji palaimintų valdovą, suteiktų jam ir jo liaudžiai visokių malonių“ (3, 217).

Panašų gulinčios mergelės vaizdą matome ir lietuvių vestuvinėje dainoje „Žalioj girioj aukšti kalnai“ V 296. Ant aukšto kalno auga liepa su devyniomis šakelėmis, o ant jos supasi vario lopšelis (nendrės lingynėlė LLK 19 (10); vario lingužėlė LLK 72 (43); vario lopšiukėlis LTR 334 (165); vario lopišelis LTR 1158 (179), kuriame guli jauna panelė; atjoja trys berneliai ir klausia, kam ji teksianti: ar siuvėjui, ar batsiuviui, ar muzikantui, mergė atsako, kad nė vienam iš jų, o tik šiam jaunujui berneliui, / Lauka artojėliui. / Jis išari lygius laukus / Šėmaisiais jauteliais, / Lygius laukus išakėja / Su bėrais žirgeliais LTR 1158 (179), LLD II 489.

Kitose vestuvinėse dainose: bernelis prijoja prie svirno, kuriame miega mergelė LTR 2352 (82), LLD II 59; bernelis per naktį miegelio nemiega, durelėm dundina, savo mergelę budina LTR 3211 (36), LLD II 108; sveteliams sujojus saldžiai miega močiutės dukrelė LTR 3517 (2318), LLD II 241; atjojus trims jauniems berneliams, motulė dukrelę klėtelėj žadina LTR 2785 (107), LLD II 304; bernelis geria dieną naktį, jo žirgas nenustovi, o jo mergelė miego nori LTR 807 (1469), LLD II 597; atjojęs bernelis kalbina mergę, kuri negali pabusti iš miego LTR 2646 (31), LLD IV 108 ir pan.

Atjojęs pasiskinti jaunystės obuolių ir pasisemti gyvojo vandens, miegančią merginą Mėlynakę randa ir pabučiuoja caraitis Ivanas (1, 48); Juozapas iš ryto ateina į rūmus, pamato marių paną, kuri guli kniūbsčia, ir priverčia ją tekėti (10, 52); žirgas moko, kokiu būdu jaunikaitis gali laimėti geidžiamos mergės ranką: „Dabar vario bokšto gražuolė lovoje miega, išleidusi į visas puses aukso kasas. Nulipk žemyn, į jos menę, ir atsargiai, kad nepažadintum, pririšk ją už plaukų prie lovos galo. Mergelė nubudusi prašys kasas atrišti, bet tu tolei neatrišk, kolei nesutiks už tavęs tekėti“ (7, 150); arba Činarbajus su bičiuliu Ašiku išjoja ieškoti jam skirtos žmonos. Atkeliauja prie jurtos. Ten miega perės dukra. Draugai apsivynioja jos kasas apie save. Nubudusi mergė tris kartus juos iškelia į padangę, o paskui pasiduoda. Činarbajus pasisako, kas esąs. Tuomet motina, pažinusi jaunikaitį iš paženklintos kaktos, atiduoda jam dukrą (12, 70–71).

Tautosakoje ne vienąsyk susiduriame su atvejais, kai simbolio aprašą pakeičia jo „grafika“. Todėl peršasi mintis, kad pateiktuose pavyzdžiuose vaizduojamas kryžius, kažkada simbolizavęs šventąją santuoką. Viena (horizontalioji) jo kryžma tarsi ženklina miegančią mergelę, o kita (vertikalioji) – šalia stovintį bernelį. Ir ne vien tai. Abu herojai dar turi vidinę (ezoterinę) prasmę.

Mergės prigimtis. Glaudų jos ryšį su vandeniu atskleidžia labai įvairūs duomenys: lingvistiniai, mitiniai, religiniai, istoriniai, tautosakiniai, epigrafiniai ir kt.

Subrendusios ir pasiruošusios tekėti mergelės simbolis, regis, pats artimiausias vaisingumo idėjai. Su juo tiesiogiai siejasi vandens įvaizdis. Tuo pačiu ženklu m (vingiuota linija) žymima ir moteris, ir vanduo (plg. liet. ir kt. tautų: mergelė, marti, moteris, motina ir marios). Raide M prasideda visų Dievo Motinų vardai, pradedant Maja, Budos motina, baigiant po Nukryžiuotuoju stovinčiomis trimis Marijomis (lot. mare – jūra ar vandenys) (4, 25–26). Antikinėje Graikijoje Afroditės šventyklos buvo įrengiamos jūros pakrantėse, salose (9, 12), panašiai kaip iki šiol Lietuvoje prie šventų šaltinių statomos Švč. Mergelės Marijos statulos arba koplyčios (Alksnėnai, Višakio Rūda etc.). Pasakų mergelė dažnai gyvena ežero viduryje, saloje ir vadinama jūrių ar marių pana (15, 129).

Su vandeniu susijusią mergės veiklą patvirtina ir vestuvinės dainos. Mergelė baltas rankas mazgoja LTR 3124 (3), LLD II 292; po pajūrėlius vaikšto LTR 2813 (1615), p. 293; auga kaip lelijėlė, kurią migla laisto LTR 914 (349), p. 345; nardo ir krykščia kaip raiba antelė LTR 225 (1124), p. 347; braido purvelius JSD 231, p. 111; eina parnešti vandenužio, prausia burnelę žaliu muileliu, šukuoja galvelę žuvies šukelėm LMD I 415 (121), LLD V 141; sėdi laively LTR 4060 (32), p. 142; marių putelėm burnelę prausia LTR 3459 (106), p. 153; žuvelių kauleliais galvelę glosto LTR 3258 (205), Kl 407, p. 156; sėdi ant jūros kraštelio ir baltąsias drobeles baldo LTR 4815 (46), p. 253; baltai skalbia, ant „lingrės šakelių“ džiausto LTR 920 (19), p. 253; prie jūrių marelių suverpia išaudžia raudodama BrMD 2 32, p. 254; kiekvieną rytą rūtas laisto LTR 3530 (303), p. 258; tirpsta kaip sniego gniūžtelė LTR 405 (107), p. 269; dyla „kai danguj delcela“ LTR 2395 (31), p. 328 ir kt.

Berno prigimtis. Brolelis stovi tarp žirgelių ir užtaisinėja šviesią plintelę (šautuvą) LLD II 63; per girelę joja, volungėlę šauna 71; kasdina stulpelį, kad neklaidžiotų, ženklina mergelę, kad pažintų 93; daro tiltaicius per ažeraicius 99; su putino rykštele kerta žirgui per galvelę 144; per lauką joja – sauliula teka, per ciltalių joja – ciltalis trinksi, iš po žirga kanopalių ugnela žiba 153; per dvarelį joja, unt mūrelį šauna 160; iš kiemelio joja, kepurėlę kelia 161; tirpina mergelę kaip vašką 166; tėvelio dvare gieda raibi gaidžiai, uošvelio dvarely loja margi kurtai 191; joja per aukštą tiltelį 226; sėdi aukštuose svirnuose 227; vidury šilelio ugnelę sukuria 228; nuo kepurės diena aušta, nuo šoblelės saulė teka 275; tėtušis liepia imti kirvelį ir kirsti svirno slenkstelį 286; per girelę jodamas, į liepelę šaudamas LTR 3007 (103), p. 302; ant jojančio bernelio aukso karūna LTR 1762 (29), p. 310; bernelio žirgelis kaip pilkas karvelėlis LTR 461 a (116), p. 311 ir t. t.

Bernelio valdžią ugniai (taip pat jo ryšį su pasaulio viršumi) pabrėžia plintelė (iš jos lekia ugnis), šovimas į mūrus (smarkus garsas), tekanti saulė, kepurėlė, žirgo galvelė, karštis, nuo kurio tirpsta vaškas, gaidžio giedojimas, aukšti tiltaičiai, aukšti svirnai, ugnelės kūrenimas, šoblelė, kirvis, aukso karūna, karvelėlis, nepaprasta šviesa, kuri sklinda nuo saulės, aušros, ugnies, aukso, plieno ir kiti simboliai. Vertikalią padėtį – stulpelio kasdinimas.

Jau esame minėję, kad vertikaliai stovinti senųjų runų strėlė (šaulio atributas)­ ↑ atitinka garsą ti ir gali būti siejama ne tik su ugnimi, bet ir su šią stichiją įkūnijančiais dievais. Plg. lot. titio – nuodėgulis, deganti pliauska; skr. tithas – ugnis, liet. tit-nagastiti-nagas – ugnies akmuo ir kt. Strėlės ženklu pradedami ir kai kurie dangaus bei griausmo dievų vardai: Taara, Toora, Tuuri (estų, suomių, karelų), Toras (germanų-skandinavų), Tešubas (churitų-urartiečių), Taru (chetų ir chatų), Taranis (žr. plačiau „Š. A.“, 2007.VII.14).

Pasakose caraitis Ivanas paleidžia strėlę iš lanko, o ją pakelia varlė, būsimoji jo nuotaka. Strėlė (ugnis) – berno, o vanduo (varlė) – mergės atributas.

Vanduo ir ugnis. Borisas Litvinskis pažymi, kad zoroastrizmo veikaluose apie ugnį ir vandenį kalbama kaip apie vyrą ir moterį, brolį ir seserį, vyrą ir žmoną ir kad po jų jungties „viskas išsipildo, subręsta ir grįžta į savo vietą“. Zervanizmo mitikai būdingas vaizdinys, kad Zervanas „sukūrė ugnį ir vandenį, o kada jis juos sujungė, atsirado Ormuzdas“.

Anot Arielio Golano, senieji romėnai per vestuvių apeigas ant slenksčio statydavę ugnį ir vandenį, kurie simbolizavę vyrą ir žmoną; Rusijoje ugnis ir vanduo buvo tituluojami „caru ir cariene“. „Ugniai ir vandeniui persai aukoja pačias iškiliausias aukas“, – rašė Strabonas. Ugnies ir vandens jungties, išreiškiančios vyrišką ir moterišką pradą, garbinimo reikšmingumą atskleidžia spalvų simbolika: senųjų graikų šventovėse vyravo raudona ir mėlyna spalvos. Pagal Katalikų bažnyčios kanonus Kristus dėvi raudonais, o Marija – mėlynais drabužiais.

Kadangi pasaulio medžio apačią (ir kartu mūsų pajūrį) Norbertas Vėlius siejo su žynių pasauliu (13, 220), iš to kyla vandens spalvos įprasminimas. Žynys atstovauja sakraliam pasauliui, todėl jis yra šventas. Sen. indų çvetá – baltas. Žynių šventumą pabrėžia jų baltas marškonis. Lietuvoje yra upių ir ežerų, kuriuos vadiname šventais. Tai gali būti susiję su nepaprastai balta smėlėto dugno spalva. N. Vėliaus nustatyta juoda vandens spalva, regis, priklauso kur kas vėlyvesniam, jau krikščioniškajam, laikotarpiui.

Priešprieša balta–raudona aptinkama ir mūsų ritualuose. Panevėžio apylinkėse dar XIX a., pastatę naują namą, pirmiausia įleisdavę lokį. Jei jis eidavo nesipriešindamas, vadinasi – name nėra blogų dvasių. Tada atnešdavo juodą vištą ir paduodavo lokininkui, o šis, laikydamas ją virš vandens, atkalbėjęs maldas, nukirsdavo galvą. Vandeniu, susimaišiusiu su krauju, pašlakstydavo trobą.

Tai sakralinė apeiga, skirta entropijai pašalinti ir namui „įrašyti“ į kosmosą. Juodos vištos [raudonas] kraujas maišomas su [baltu] vandeniu. Šitaip atkuriama trinarė pasaulio ašis. Belieka atkurti keturias pasaulio šalis. Tuomet vandens ir kraujo mišiniu šlakstomi keturi namo kampai (sienos) ar pan. Kadangi už vandens ir kraujo (balto ir raudono) slypi vandens ir ugnies archetipas, iš šių elementų susiliejimo mitinėje plotmėje atgimsta pasaulis (15, 24–25).

Pasaulio sukūrimas. Apie pasaulio atsiradimą iš ugnies ir vandens kalba daugelis šaltinių. Nijolė Laurinkienė pažymi, kad kai kurie senovės indų mitai prasideda žodžiais: „Iš pradžių buvo tik vanduo.“ Pirminiuose vandenyse plūduriuoja gyvybės sėkla. Iš dugno pakilęs grumstas išauga ir tampa kalnu. Nėra nei dangaus, nei žemės, nei dienos, nei nakties, nei šviesos, nei tamsos. Tuomet gimsta dievas Indra. Jis pradeda ruoštis kovai su amžinu priešu slibinu Vritra, atstovaujančiu požemiui. Slibinas saugo kalvą, kurioje glūdi gyvenimo slėpiniai. Indra užmuša slibiną, ir iš kalvos dviem formomis – vandens ir ugnies – išsiveržia gyvybė. Vandenį ženklina keturios upės, krintančios nuo kalvos viršūnės į keturias pasaulio šalis, o ugnį – Saulė, pakylanti virš kalvos arba vandens. Kalva ima augti, plėsdamasi į visas puses, kol virsta žeme. Dangus atsiskiria nuo žemės. Gimsta Visata (8, 15).

Stasys Daunys mano, kad su vandens šildymu pirčiai iki raudonumo įkaitintais akmenimis, arba milimu, siejasi ir kai kurie Perkūno veiksmai. Šiltas pavasarinis lietus griaudžiant perkūnijai, po kurios atgydavo ir sužaliuodavo visa gamta, galėjo būti aiškinamas ir tuo, kad Perkūnas mėtąs karštus akmenis į dangaus vandenis. Pažymima, kad sakmėje apie Perkūną ir velnią medžiotojai mėto į šulinį įkaitusius akmenis sakydami: „Žaibuoja, siūh ir šauk.“ (Jonas Balys „Tautosakos darbų“ 1939 m. 6 t. straipsnyje „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje“ šį tekstą pateikė su korektūros klaida. Kadangi žaibai kiek panašūs į siūlus, o žaibavimas primena dangaus durtinio dygsniavimą dieviška Perkūno adata, vietoj siūh turėtų būti siūk.) Šiame epizode lengva įžiūrėti ne velnio trankymą akmenimis (kodėl būtent karštais?), o vandens ir karštų akmenų milimą. Velnias bijo milto vandens, todėl Perkūnui griaudžiant jis neria slėptis nuo lietaus ir žaibų į nemiltus vandenis. Tą pačią griaustinio prigimtį, kai į vandenį mėtomi įkaitę kūleliai, atskleidžia ir J. Balio informacija: „Danguje esą pastatyti vandens pilni bosai. Maži angeliukai žaisdami mėto įkaitintas kulkas į tuos bosus. Vandeny kulka sprogsta, ir žemėje girdisi triukšmas“ (6, 190–192).

Apie tai, kad ugnis ir vanduo yra pagrindiniai pasaulio elementai, byloja ir kai kurie lietuvių tikėjimai. Anot Jono Trinkūno, gervėtiškių liudijimu, senieji galvodavę, kad pasaulis pasibaigs vandeniu, o jų vaikaičiai mano, kad viską užtvindysianti ugnelė (11, 361–367).

Naujieji metai. Vienokia ar kitokia forma piešiamas kryžiaus ženklas rodo, kad mūsų akivaizdoje ugnis vėl susiliejo su vandeniu. Buvo atkurtas naujas pasaulis arba, trumpiau sakant, radosi Naujieji metai. Šis simbolis tarsi patvirtina jų realumą. Ar iš tiesų taip, įsitikinsime patikrinę, kaip jis veikia per Kalėdas, kurios, tyrinėtojų nuomone, ženklina Naujuosius metus.

Karintijoje, Štirijoje ir Aukštutinėje Austrijoje, likus savaitei iki Kalėdų, kepama ypatinga duona. Šaunant ją į krosnį dalyvauja visi namiškiai, nes nuo seno manoma, kad kuo daugiau akių ją mato, tuo gausiau uždera rugiai. Ant kiekvieno kepalo klėties raktu išbrėžiami kryžiai arba ratai („Dievo akys“). Iškepta duona vėliau saugoma klėtyje iki pat pavasario. Per sėją jos trupiniai maišomi su sėkla ir išberiami į dirvą, kad būtų didesnis derlius (19, 177).

Kryžiaus ženklą ypač mėgsta bulgarų persirengėliai (išimtinai vyrai), vadinamieji survakarai arba rusalijai, kurie vaikščioja po kiemus būriais nuo Naujųjų metų iki Trijų karalių. Tyrinėtojai pažymi, kad jis neatsiejamas nuo šių eitynių. Rusalijai jį siuva prie drabužių, išdygsniuoja vėliavoje, mėgdžioja jo pavidalą, kartkartėmis sukryžiuodami kardus ir kt. Kai kas mano, kad kryžius yra Saulės simbolis, nes vaikštynės vyksta per Naujuosius metus. Jų metu dažnai inscenizuojamas nuotakos užpuolimas ir jos pagrobimas. Tikima, kad sėkmingas jaunosios pagrobimas laiduoja gerą derlių (19, 276).

Kryžius ir vestuvės. Šiaurės rytų Rumunijoje per sužadėtuves dubenyje su kviečiais jaunasis randa merginos išaustą skarutę, o ji – keletą mylimojo paslėptų monetų. Šis apsikeitimas dovanomis simbolizuoja sutikimą tuoktis. Paskui jaunieji virš susirinkusių svečių galvų kryžmai beria dalį grūdų. Pinigus mergina pasilieka sau, o skarelę, savo krepšį ir kepurę vaikinas perduoda būsimam uošviui (17, 169).

Grįžus iš bažnyčios per pietus kai kuriose Karintijos vietovėse, kviesdamas nuotaką garbės šokio, brautfiureris (pažodžiui „nuotakos vadovas“) tris kartus kryžiškai braukia per aslą skrybėle arba kryžmai šlaksto vynu. Vėliau, šokdamas su svočia ir pamergėmis, jis daro kryžiaus pavidalo žingsnį ir kiekvieną sykį po tris kartus žegnoja grindis skrybėle. Šis šokis vadinamas kryžiaus šokiu (Kreuztanz) (16, 59).

Velse ir Kornvalyje, keltų gyventose vietovėse, merginos stengiasi iš anksto sužinoti apie savo sužadėtuves. Kartais tam naudojami šiaudai. Gegužės mėnesį anksti ryte iš dviejų grįžčių daromas maždaug dvylikos centimetrų skersmens kryžius. Kad neiširtų šiaudai, kryžma sutvirtinama segtuku ir nuleidžiama į vandenį. Kai ji pradeda skęsti, merginos skaičiuoja, kiek oro burbuliukų iškils į viršų, jie neva turi parodyti, po kiek metų joms bus lemta ištekėti (18, 123).

Vokietijoje atvažiavus į bažnyčią tuoktis brautfiureris, senais laikais su savimi turėjęs kardą ir maršalo lazdą, ant bažnyčios slenksčio, kol jo dar nėra palietę jaunieji, brėžia tris kryžius (16, 28).

Dzūkijoje parvežta į vyro namus marti „beria iš saujos rugius pakucion, paskui atgalia ranka į pečiaus pusę, paskui dešinėn, po to kairėn, tarsi žegnotų. Daro tai, kad iš namų niekad duona neišeitų“ (14, 347–348).

Iš tiesų kryžiaus ženklas pačiomis įvairiausiomis raiškos formomis aptinkamas daugelyje lietuviškų vestuvių apeigų. Per pintuves Žemaitijoje pamergės jaunąją sodina ant apversto duonkubilio (14, 306), kuris minkant tešlą stovi ant kryžmai sukalto stovo, dar vadinamo kryžiumi; Dzūkijoje nuotaka, pasipuošusi vestuviniais rūbais, lydima dviejų pamergių, jungtuvių dienos išvakarėse atsisveikina su kaimynais, kiekvienam žemai lenkiasi ir atsiprašo, o šie ją laimina kryžiaus ženklu (14, 297); nuotakos pusės vyrai (vėlesniais laikais vadinami pabroliais) būna kryžmai persirišę rankšluosčius (5, 58); išeidami iš namų, jaunieji bučiuoja ant stalo pastatytą kryželį, o tėvai juos suklupusius palaimina kryžiaus ženklu (14, 305–317); jaunoji, važiuodama į jungtuves, kad apsisaugotų nuo demonų, piktųjų dvasių ir burtininkų, į rūbus kryžmai įsisega adatą (5, 46); atvažiavusi berno sodžiun nuotaka ant pakelės kryžiaus riša juostą arba kaspinus (14, 344) ir pan.

Gaidžio simbolika. Baltų mitikoje ugnį ir vandenį turi galios valdyti „ant debesies tupintis gaidelis su aukso skiautere ir auksinėmis girnelėmis“. Įmestas į šulinį, jis išgeria vandenį, o atsidūręs degančioje krosnyje ją užgesina. Ir pats debesis, kur tupi gaidelis, tarsi netyčia pabrėžia šių dviejų stichijų – ugnies (žaibo, perkūnijos) ir vandens (lietaus) bendrystę.

Stebuklingą gaidelio galią valdyti ugnį ir vandenį patiriame ir kitais atvejais. Ją matome ir ritualinės paskirties tekstuose (pasakose?) apie karvutę padėjėją. Kai ragana nugaluoja karvutę, jos vietoje išauga obelėlė. Prie jos pasidaro šulinėlis, pilnas geriausio vyno, o ant obels tupi gaidelis. Kai prieina našlaitėlė, gaidelis gieda: „Kakariekū, viršun, šulneli, kakariekū, žemyn, obelėle!“ Našlaitė nusiskina obuolių ir pasisemia vyno. O kai po sodą vaikšto raganiūkštė su karalaičiu, gaidys įspėja, kad jinai ne našlaitėlė, o laumytė – neleidžia pasiskinti obuolių ir pasisemti vyno. Šiame fragmente obelis simbolizuoja trinarę pasaulio ašį: viršuje – obuoliai (ugnis), apačioje – vyno šulnelis (vanduo). Vadinasi, ir šiuo atveju gaidelis valdo ugnį ir vandenį, nors šią priešpriešą simbolizuoja kiti analogai. Jaunikaitis valgo obuolius ir geria vyną. Kartojasi istorija, kuri vieną sykį jau aprašyta Biblijoje. Ieva duoda obuolį Adomui – jis valgo. Analogišką rumunų Banato paprotį aprašė Jonas Basanavičius (2, 396). Šitokiu būdu ugnis, nors ir kita forma, vėl sujungiama su vandeniu.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad vyriškos gaidžio savybės jį pavertė vaisingumo simboliu. Todėl senojoje mitikoje gaidys siejosi su dievu Savitaru, įkūnijusiu apvaisinamąją Saulės veiklą. Kad „aušros pranašas“ neatsiejamas nuo vestuvių apeigų, rodo kelios detalės. Nyderlanduose gyvas gaidys pakabinamas virš stalo. Jis atseit turįs akylai stebėti visus vestuvių dalyvius ir neįleisti neprašytų svečių (16, 233). Vokietijoje (Vestfalijoje) pririštas prie šluotos gaidys lydi kraičio vežimą ir yra girdomas degtine (16, 24). Prancūzijoje patupdyta ant smaigo viršūnės višta ne tik keliauja kartu su vestuvių eisena – senais laikais ji būdavo įnešama ir į bažnyčią (16, 200). Baigiantis vestuvėms nuotakai užrišamos akys ir į rankas įduodamas spragilas, kuriuo ji turinti užmušti gaidį. Apie panašų prūsų paprotį XVI a. užsimena Simonas Grunau (14, 48).

Senoji mitika akivaizdžiai rodo, kad kryžius yra dviejų pradų – ugnies ir vandens, berno ir mergės – jungtis; visa tai sulydę į vienį, dievai sukuria pasaulį. Ir nuo tol – per vestuvių apeigas – jis regeneruojamas vis iš naujo.

Epilogas. Ovidijaus poemos „Metamorfozės“ fragmente „Filemonas ir Baukidė“ dievai vyrą paverčia ąžuolu, o jo žmoną – liepa ir įkurdina abipus šventyklos laiptų.

Kai Elenytė paskina obuolių ir pasemia vyno, karalius ją pakviečia sėsti į karietą. Kai tik ji sėda važiuoti, obelis atsiduria vienoj pusėj karietos, o vyno šulinys – kitoj. Jie parvažiuoja į dvarą. Obelis ir šulinys pareina į tą dvarą ir atsistoja: obelis – vienoj, o šulinys – kitoj pusėj durų.

Žengi per slenkstį ir trumpą mirksnį atsiduri tarp ąžuolo ir liepos, obels ir šulinio, t. y. tarp dangaus ir pragaro. Atsistoji pasaulio vidury ir atkuri pasaulio ašį. Kerti slenkstį 90 laipsnių kampu. Juk takelis, kuriuo ateini iš sodo, ir koridorius, vedantis į kambarius, yra statmeni slenksčiui. Žengdamas per slenkstį darai kryžiaus ženklą ir šitaip žegnodamas kas kartą atkuri pasaulį... Kokia nuostabi indoeuropiečių civilizacija, kurios savastis esame ir mes. Ar ne?..



Nuorodos

1. Auksinis kalnas. Rusų pasakos, vertė K. Boruta, J. Stukas, D. Urbas. Vilnius, 1973.

2. J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970.

3. M. Belickis, Užmirštas šumerų pasaulis, vertė K. Urbanavičius, Vilnius, 1972.

4. J. Blavatskaja, „Lotosas kaip visuotinis simbolis“, Mokslas ir gyvenimas, 1991, Nr. 10.

5. I. Čepienė, Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai, Vilnius, 1977.

6. S. Daunys, „Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai“, Dangaus ir Žemės simboliai, Vilnius, 1995.

7. Kaip pelė marčios ieškojo. Osetinų pasakos, vertė D. Krištopaitė, Vilnius, 1986.

8. N. Laurinkienė, Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, Vilnius, 1990.

9. Religijotyros žodynas, sudarė N. Vėlius, V. Ališauskas ir kt., Vilnius, 1991.

10. Stebuklingas žodis. Lietuvių liaudies pasakos, parengė K. Aleksynas, Kaunas, 1985.

11. J. Trinkūnas, „Senieji tikėjimai“, Gervėčiai, sudarė N. Vėlius, Vilnius, 1989.

12. Trys juodasparnės gulbės. Kirgizų liaudies pasakos, vertė A. Šlikaitė, Vilnius, 1965.

13. N. Vėlius, Senovės baltų pasaulėžiūra, Vilnius, 1983.

14. A. Vyšniauskaitė ir kt., Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius, 1995.

15. G. Žiemys, Austėjos gimimas, Kaunas, 2001.

16. Брак у народов Западной и Южной Европы, Москва, 1989.

17. Брак у народов Центральной и Юго-Восточной Европы, Москва, 1988.

18. Брак у народов Северной и Северо-Западной Европы, Москва, 1990.

19. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы, ХIХ–начало ХХ в.: Зимние праздники, главный ред. С. А. Токарев, Москва, 1973.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


170328. G. Vaigys :-) 2009-09-16 15:13
Puikus straipsnis. Be jokios abejonės, kryžius - ne krikščionybės atrastas, o tik perimtas, senas simbolis. Dar galima būtų paminėti savitą kryžių su užlenktais galais - svastiką - Saulės, ugnies ir kūrimo simbolį, tikrai artimesnį įprastam kryžiaus vaizdui, negu straipsnyje minimas pasaulio medis, kuris tautodailės simbolikoje dažniausiai turi daugiau negu tris šakas.

170331. ginas2009-09-16 16:11
Ačiū!Kryžiaus semantika nepaprastai turtinga ir neįtelpa į mažo straipsnelio rėmus.Laukiu, gal kas parašys knygą ir visas teorijas išdėstys plačiau.

170340. Noė2009-09-16 17:28
Jūs susidarykite teisingą vertybių hierarchiją ir tada kryžių vertinsite visiškai kitaip.

170344. ginas2009-09-16 18:03
Ką galėtumėte patarti?

170364. prusas :-) 2009-09-16 21:10
Ginai, kryžius reikia sieti su luomais ir viskas išaiškės. Su geriausiais palinkėjimais prusas

170366. ginas2009-09-16 21:51
Ačiū už linkėjimus! Tikiuosi, ne kariams, ne mokytojams, ne ūkininkams, ne verslininkams reikia atiduoti kryžių?..

170391. Noė Ginui2009-09-17 11:15
Perskaitęs jūsų straipsnį skaitytojas padaro išvadą: „Valio! Kryžius ne krikščionybės atrastas!“. Kodėl jūs manote, kad linijinis mąstymas yra teisingas? (Jei anksčiau buvo, vadinasi, krikščionybė neteisi) :))

170456. ginas Noėi2009-09-17 17:21
Nei teisi, nei neteisi. Kadangi krikščionybė kūrėsi ne tuščioje vietoje, o supama senųjų civilizacijų, tai ji ir perėmė labai daug papročių, simbolių ir kt. kosminės religijos elementų. Per daugelį amžių pagonybė ir krikščionybė susilydė į viena ir dabar būtų beprasmiška ginčytis, kur tautinės, kur krikščioniškosios religijos nuosavybė. Patys ryškiausi pavyzdžiai: Žolinė, Joninės, Kalėdos ir kt.

170569. Noė Ginui2009-09-18 12:46
Atleiskite, dėl laiko stokos tik dabar perskaičiau straipsnį. na ir kas gi? Jūs aprašėte daugybę simbolių, kuriais nusakoma būsimoji Kristaus misija. Žydų literatūroje ji buvo pranašaujama visai aiškiai. Tai nuojauta, judėjimas Dievo link, apskritai universalios žmogaus ir kryžiaus sąsajos. Žinote, aš tarp žmogaus ir kryžiaus rašyčiau lygybės ženklą:). Bet aš niekaip nesuvokiu jūsų atskaitos taško – viskas surikiuota pervien: religijos, tikėjimai, mitai... Jei galite, paaiškinkite. Jūs gerokai įbridęs į temą - čia aš su jumis nesilyginu. Vis dėlto manyčiau, kad reikia teisingo atskaitos taško. O tai, kad Žolinė, Joninės ir kt. krikščioniškos šventės absorbavo pagoniškus elementus, krikščionybės esmės nekeičia, gal išvis net nepasiekia jos gelmių, jos dieviškumo - tik šiaip kultūrinės, tautinės, liaudies pamaldumo apnašos.

170589. ginas Noėi2009-09-18 15:33
Atleiskite, kad tik dabar grįžtu nuo kapų. Buvau su vaikais lankyti savo artimųjų. Žinote, visur kryžiai, kryžiai. Ties kiekvienu kapu kryžius. Gaila, kad Jus papiktino medžiagos sklaida. Prisipažinsiu, kad negavau reikiamo akademinio išsilavinimo, esu kol kas tik mėgėjas, todėl viskas tik priešokiais.Dabar galvoju, gal to atskaitos taško čia ir neliko, kažkaip prasprūdo. Amžinai esu užuomarša... Kai pradedi galvoti apie garbę, tai kažkaip viską užmiršti, kartais ir patį straipsnį...

170599. Noė Ginui2009-09-18 17:18
Nė kiek nepapiktino:). Sėkmės.

Rodoma versija 27 iš 27 
14:19:17 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba