ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. (5) • ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (196) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainų (6) • PAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta, (7) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • INGA ŽOLUDE. Šilta žemė (2) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Eilės (2) • PETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsos (4) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūroje (43) • DARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-made (6) • GINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologija (12) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“ (1) • RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliai (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžei (8) •

Eilės

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]



              į mus pagonystė iš aukšto žiūri ir juokias
              iš balto mūs apsiausto ir kalavijo
              klajokliais mus vadina benamiais
              mus, vyskupus ir brolius, susibūrusius
              po kryžium koneveikia jie
              iš to juoko Dobrynėj pilį broliams pastatėm
              ir Kujavijos vasaroj žaliojoje
              Teutonų brolius pasikvietėm laukdami
              sėkmės Frydrichas II ir kiti
              Vokietijos kunigaikščiai mūs pergalių laukė
              tuo tarpu prūsai lenkus, katrų kunigaikštis
              kažin kur žvėris medžiojo, kad puolė
              kunigaikštienė Agota į kovą žmones
              savuosius siuntė bet prūsai – nežinia
              kaip išaugo jųjų pulkai juk, rodės, buvo
              saujelė ūmai lyg vėlės būt prisikėlę
              nuo karių pasidarė net tiršta – žengė
              vėliavom savom užklodami dangų
              tris dienas kraujas upėm tekėjo naujas
              vagas bei intakus padarydamas
              karui šiam pasibaigus – žmonos
              valdovo bei ainių: Kazimiero, Boleslovo ir
              Zemovito buvo pasigailėta – didysis
              Konradas padovanojęs ordinui
              Kulmo beigi Lubavos žemes
              kurias ateity tikėjos atkovot iš pagonių
              kad niekas dovanojimo atšaukt negalėtų
              išdavė jiems raštą ir antspaudu savuoju
              patvirtino dalybas tas stebėję liudytojai –
              Mazovijos vyskupas Giunteris, Kujavijos
              vyskupas Mykolas ir Prūsijos vyskupas
              Kristijonas – pasirašė tą padarė ir abatas
              Gernuldas, dekanas Vilhelmas, vicekancleris
              Grigalius ir Dirsovijos grafas Boguslavas



              būna kad elniai palieka gimtąjį mišką ir
              iškeliauja šerkšną išsinešdami ant ragų
              būna kad akmenys trypinėja grumdos
              paskui gi ima ir dingsta – gal išskrenda
              būna paukščiai pakyla su visais lizdais
              ir kiaušiniais giedančiais į gimtinę tik
              niekad niekad jie nedalija žemės kuri jiems
              nepriklauso



              Tik pamanykit. Pametė plaštakę –
              geležiniai josios nareliai, o žvyneliai
              visai kaip karpio, įnėrusio į kupolių pievą,
              šen bei ten dvilapėm medutėm
              pamargintą.

              Tik pamatykit. Pametė kraujo
              kelias rieškutes, na, gal
              keliolika.

              Kraujas su negyvuoju vandeniu
              maišos, virsta iš jo šikšnosparniai
              irgi pelėdos su skrandeliuose
              gražiai sukabintais, suklostytais
              pelių kailinėliais bei anų
              uodegėlėm.

              Kai pagalvoju šitaip gražiai apie
              tave ir visus tuos gyvulius ir žodžius,
              išplaukusius taigi iš kraujo,
              įsimyliu.

              Iš gailesčio. Ir man
              nesvarbu, kad tu iš anksto
              žiaurumui
              pasmerktas.



              Karščiavo magistras, ir jokie šventi
              žodžiai negalėjo numaldyti jo
              skausmo.

              Tuomet atėjo ji su rupūžėm,
              liuoksinčiom iš paskos kaip
              naminiai šunyčiai.

              Vieną rupūžę ji patupdė magistrui
              ant krūtinės, antrą – ant kaktos, o
              trečią – ant pilvo.

              Ir ėmė giedoti suominio balsu.

              Ir rupūžės. Ir tos įniko kvarkti
              ir kosėt, ir čiaudėt bei kitaip santykį
              į ligą šią reikšti.

              Magistrui akys lipo ant kaktos, bet
              buvo per silpnas, kad nuvytų
              šalin rupūžes.

              O šios... Ligą per burną ištraukė
              Ir išsivedė. Svirduliavo liga.
              Buvo perregima kaip ežero ledas.

              Ištirps ir tiek.



              lijo lietūs lyti lieti Lietuvėlė
              vėlei vėl vėjai vartės virto vilko
              vėlialylia Lietava ant liežuvio
              kraujo skonis kraujo puta
              vandeny teka žalčiai su karūnom
              vartos saulėj vėlini leičiai veda kovon
              leitus ietys sminga debesuos
              žirgai žemės pilvą muša
              Litua – aidai kartos



              pelenais barstos galvas bet
              aria žemę tarytum mes
              kryžiaus kariai paties
              popiežiaus Grigaliaus IX
              paraginti Viešpaties vardu
              ją jiems paliksim

              pelene pelenėl pelenaiti
              rypuoja vakarais mergos
              gal rauda

              pelenais barstos galvas bet
              audžia šaudyklėlės tik
              laksto ir saulės sprūsta iš
              po pirštų greitųjų

              pelene pelenėl pelenaiti
              raudai išauga sparnai ir
              neša

              pelene pelenėl ir lekia
              vėjų nugludintos strėlės
              Viešpatie ar tik nebūsim
              suklydę

              besiaiškindami

              tavąją

              ištarmę



              ir sustojome tarytum priešais patį Judą Makabėjų
              šaukiantį saviškiams kad Dievas yra jų
              tarpe

              žemė kėlė žolę žolė kėlė laiką
              šilkiniais laumių delnais
              nuglostytą

              ir sustojome tarytum prieš patį Julijų Cezarį
              manantį kad visa o visa jam priklausyti privalo
              vien panorėjus

              sadūto tūto galindai galia mūsų –
              šaknys su medžių kojomis
              susipynusios

              ir sustojome tarytumei priešais gepidus
              iš skėrių daug o daug ko
              išmokusius

              saulala riedulėla sesuo gedulėla
              dobile baltasai nukirs tau
              galvelę

              ir sustojome tarytum priešais Hugoną Butyrą

              sodu sustojova pilnu kvietkelių dobile
              baltasai

              tik jau nebus kam žiedelių lankyti



              kai mes gėrėm save iš auksinių nakties kupkų
              kai mes gėrėm Tave iš vandens paversto vynu
              Tu prakalbai į mus gundydamas tyrai bus
              paversti gėriais o tyrlaukiai Viešpaties sodais

              Fogelzangas – paukščių giesmė
              Cantus avium – mūsų tvirtovė
              netikėjimo tyrai aplinkui iš kurių
              kartais atpučia raitelius vėjai

              švilpia ietys ir šarvų grandelių dzingsėjimas
              stelbia paukščių giesmes švilpia vėjai

              paukščiai mus paliko seniai

              liūdesį giedam vien mes

              kryžiaus broliai apsikabinę
              auksinių nakties bangų
              atminimą

              tėvynėj



              stumbrą vijome didelį kaip kalną
              su žioruojančia ugnies akim
              tam perplaukus Vyslą ir mes iš
              paskos tik žiūrime kad jau patys
              virstame stumbrais o paskui mus
              kryžeiviai su geležies antveidžiais
              bei šalmais pasiduokit pagonys
              rėkia vienas garsiau už kitus
              mes jus – atkaklius ir žiaurius –
              priversim paklusti šventajai Romos
              bažnyčiai tam pasistatėme čia Nešavos
              pilį bet jau buvome virtę stumbrais
              kiekvienas užu kalną didesnis
              šypsojomės taikiai šypsojomės
              anuos trypdami

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


170358. čiča2009-09-16 20:21
Na, ačiū Dievui, matau rimtą istorinį epą. Nežinau, kokia bus jo apimtis, tačiau pradžia įspūdinga. Pirmyn, Nijole!

170362. 162009-09-16 20:53
vis dar ruksta Alka, vis dar gyva aisciu dvasia...

Rodoma versija 27 iš 27 
14:19:17 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba