į mus pagonystė iš aukšto žiūri ir juokias
iš balto mūs apsiausto ir kalavijo
klajokliais mus vadina benamiais
mus, vyskupus ir brolius, susibūrusius
po kryžium koneveikia jie
iš to juoko Dobrynėj pilį broliams pastatėm
ir Kujavijos vasaroj žaliojoje
Teutonų brolius pasikvietėm laukdami
sėkmės Frydrichas II ir kiti
Vokietijos kunigaikščiai mūs pergalių laukė
tuo tarpu prūsai lenkus, katrų kunigaikštis
kažin kur žvėris medžiojo, kad puolė
kunigaikštienė Agota į kovą žmones
savuosius siuntė bet prūsai – nežinia
kaip išaugo jųjų pulkai juk, rodės, buvo
saujelė ūmai lyg vėlės būt prisikėlę
nuo karių pasidarė net tiršta – žengė
vėliavom savom užklodami dangų
tris dienas kraujas upėm tekėjo naujas
vagas bei intakus padarydamas
karui šiam pasibaigus – žmonos
valdovo bei ainių: Kazimiero, Boleslovo ir
Zemovito buvo pasigailėta – didysis
Konradas padovanojęs ordinui
Kulmo beigi Lubavos žemes
kurias ateity tikėjos atkovot iš pagonių
kad niekas dovanojimo atšaukt negalėtų
išdavė jiems raštą ir antspaudu savuoju
patvirtino dalybas tas stebėję liudytojai –
Mazovijos vyskupas Giunteris, Kujavijos
vyskupas Mykolas ir Prūsijos vyskupas
Kristijonas – pasirašė tą padarė ir abatas
Gernuldas, dekanas Vilhelmas, vicekancleris
Grigalius ir Dirsovijos grafas Boguslavas
būna kad elniai palieka gimtąjį mišką ir
iškeliauja šerkšną išsinešdami ant ragų
būna kad akmenys trypinėja grumdos
paskui gi ima ir dingsta – gal išskrenda
būna paukščiai pakyla su visais lizdais
ir kiaušiniais giedančiais į gimtinę tik
niekad niekad jie nedalija žemės kuri jiems
nepriklauso
Tik pamanykit. Pametė plaštakę –
geležiniai josios nareliai, o žvyneliai
visai kaip karpio, įnėrusio į kupolių pievą,
šen bei ten dvilapėm medutėm
pamargintą.
Tik pamatykit. Pametė kraujo
kelias rieškutes, na, gal
keliolika.
Kraujas su negyvuoju vandeniu
maišos, virsta iš jo šikšnosparniai
irgi pelėdos su skrandeliuose
gražiai sukabintais, suklostytais
pelių kailinėliais bei anų
uodegėlėm.
Kai pagalvoju šitaip gražiai apie
tave ir visus tuos gyvulius ir žodžius,
išplaukusius taigi iš kraujo,
įsimyliu.
Iš gailesčio. Ir man
nesvarbu, kad tu iš anksto
žiaurumui
pasmerktas.
Karščiavo magistras, ir jokie šventi
žodžiai negalėjo numaldyti jo
skausmo.
Tuomet atėjo ji su rupūžėm,
liuoksinčiom iš paskos kaip
naminiai šunyčiai.
Vieną rupūžę ji patupdė magistrui
ant krūtinės, antrą – ant kaktos, o
trečią – ant pilvo.
Ir ėmė giedoti suominio balsu.
Ir rupūžės. Ir tos įniko kvarkti
ir kosėt, ir čiaudėt bei kitaip santykį
į ligą šią reikšti.
Magistrui akys lipo ant kaktos, bet
buvo per silpnas, kad nuvytų
šalin rupūžes.
O šios... Ligą per burną ištraukė
Ir išsivedė. Svirduliavo liga.
Buvo perregima kaip ežero ledas.
Ištirps ir tiek.
lijo lietūs lyti lieti Lietuvėlė
vėlei vėl vėjai vartės virto vilko
vėlialylia Lietava ant liežuvio
kraujo skonis kraujo puta
vandeny teka žalčiai su karūnom
vartos saulėj vėlini leičiai veda kovon
leitus ietys sminga debesuos
žirgai žemės pilvą muša
Litua – aidai kartos
pelenais barstos galvas bet
aria žemę tarytum mes
kryžiaus kariai paties
popiežiaus Grigaliaus IX
paraginti Viešpaties vardu
ją jiems paliksim
pelene pelenėl pelenaiti
rypuoja vakarais mergos
gal rauda
pelenais barstos galvas bet
audžia šaudyklėlės tik
laksto ir saulės sprūsta iš
po pirštų greitųjų
pelene pelenėl pelenaiti
raudai išauga sparnai ir
neša
pelene pelenėl ir lekia
vėjų nugludintos strėlės
Viešpatie ar tik nebūsim
suklydę
besiaiškindami
tavąją
ištarmę
ir sustojome tarytum priešais patį Judą Makabėjų
šaukiantį saviškiams kad Dievas yra jų
tarpe
žemė kėlė žolę žolė kėlė laiką
šilkiniais laumių delnais
nuglostytą
ir sustojome tarytum prieš patį Julijų Cezarį
manantį kad visa o visa jam priklausyti privalo
vien panorėjus
sadūto tūto galindai galia mūsų –
šaknys su medžių kojomis
susipynusios
ir sustojome tarytumei priešais gepidus
iš skėrių daug o daug ko
išmokusius
saulala riedulėla sesuo gedulėla
dobile baltasai nukirs tau
galvelę
ir sustojome tarytum priešais Hugoną Butyrą
sodu sustojova pilnu kvietkelių dobile
baltasai
tik jau nebus kam žiedelių lankyti
kai mes gėrėm save iš auksinių nakties kupkų
kai mes gėrėm Tave iš vandens paversto vynu
Tu prakalbai į mus gundydamas tyrai bus
paversti gėriais o tyrlaukiai Viešpaties sodais
Fogelzangas – paukščių giesmė
Cantus avium – mūsų tvirtovė
netikėjimo tyrai aplinkui iš kurių
kartais atpučia raitelius vėjai
švilpia ietys ir šarvų grandelių dzingsėjimas
stelbia paukščių giesmes švilpia vėjai
paukščiai mus paliko seniai
liūdesį giedam vien mes
kryžiaus broliai apsikabinę
auksinių nakties bangų
atminimą
tėvynėj
stumbrą vijome didelį kaip kalną
su žioruojančia ugnies akim
tam perplaukus Vyslą ir mes iš
paskos tik žiūrime kad jau patys
virstame stumbrais o paskui mus
kryžeiviai su geležies antveidžiais
bei šalmais pasiduokit pagonys
rėkia vienas garsiau už kitus
mes jus – atkaklius ir žiaurius –
priversim paklusti šventajai Romos
bažnyčiai tam pasistatėme čia Nešavos
pilį bet jau buvome virtę stumbrais
kiekvienas užu kalną didesnis
šypsojomės taikiai šypsojomės
anuos trypdami
ATĖNAI
Lietuva internete
