ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. (5) • ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (196) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainų (6) • PAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta, (7) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • INGA ŽOLUDE. Šilta žemė (2) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Eilės (2) • PETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsos (4) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūroje (43) • DARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-made (6) • GINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologija (12) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“ (1) • RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliai (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžei (8) •

1948-ieji. Iš tamsos

PETRAS VENCLOVAS

[skaityti komentarus]

Gali būti, kad kai ką prisimeni, blausiai, nerišliai, bet tikriausiai daugiau sužinojai iš motinos ar tėvo pasakojimų, nes kažin ar tikėtina, kad trejų ar ketverių metų vaiko sąmonė užfiksuotų tokias paprastas buities smulkmenas: mirksinčią stalinę lempą, iš kampų pajudėjusią tamsą, brolių, ruošiančių pamokas, šešėliuotus veidus, ant lovos žindomos sesers knerkimą, už lango baltuojančią besibaigiančios žiemos pūgą. Lempos ropinėje baigėsi žibalas, dagtis spragsi ir rūksta, tėvas sugraibo ant sienos raktus ir iškūbrina į antrąjį klėties galą atsinešti degalų bakelio. Trepsi priemenėje, valydamas nuo kaliošų sniegą, įžengęs vidun nusimeta puskailinius, atsuka kanistro dangtį, pateliūskuoja skystį, troboje pasklinda gazolio kvapas. Tuo metu užsiropšti ant stalo, išsitiesi kiek ilgas, pasiremi rankomis smakrą ir lauki vaikui įdomaus reginio: tekant žibalui į ropinę, dagtis liausis rūkęs, ugnies liežuvėlis ištįs į viršų ir rausvai nušvies pritemusį kambarį.

Tačiau nutinka netikėtas dalykas: ūmai lempa užsiliepsnoja, ugnis trykšta čiurkšlėmis į šonus, degantis gazolis šoka tau į veidą, aplieja plaštakas ir alkūnes. Broliai griūva po stalu, motina išgąstingai aikteli, tėvas akimirką apstulbęs žiūri į liepsnas, paskui griebia tave į glėbį, spaudžia prie krūtinės, bet tu vis tiek degi, rėki labiau iš baimės, nes skausmo dar nespėjai suvokti. Tėvas sukasi po trobą, nesumodamas, ką daryti, kol kampe pamato kubilą su Velykų alui užmerktu salyklu ir nardina spiegiantį sūnų į vandenį. Regis, kažkokiame atminties užkaboryje visam laikui užsilieka karščio, o vėliau – šalčio ir drėgmės pojūtis.

Skausmo neprisimeni, nes fizinis skausmas pasimiršta. Pasineri į dviejų savaičių tamsą, tuštumą. Iš sąmonės ištrintas laikas. Nors tuo metu karščiavai, klejojai, blaškeisi. Vaikiškas kūnelis grūmėsi už išlikimą, instinktyviai troško būti. Antrą ar trečią dieną tėvas pasikinkė arklį ir nuvežė tave pas Smetonos laikų gydytoją, sovietų valdžios atleistą iš darbo. Senas, nelojalus, buržuazinių pažiūrų. Jis apžiūrėjo žaizdas ir perkreipęs lūpas tarė: „Geriau būtum užgesinęs paklode ar šiaip skudurais. Vanduo – negerai.“ – „Nebuvo kada galvoti. Ar gyvens?“ – kaltai paklausė tėvas. „Jeigu nenudegė pusės odos, turėtų atsilaikyti.“ Daktaras davė gelsvų miltelių ir butelį žuvų taukų. „Barstykit žaizdas, o kai nustos kraujuoti ir užsidės šašai, tepkit taukais, – paaiškino. – Liks bjaurūs randai, bet ką padarysi.“

Glūdėjai tamsoje, retkarčiais praverdamas vokus, tačiau nieko nesuvokdamas: karštis degino smegenis, realybė buvo iškreipta, praradusi įprastus buities bruožus. Kas galėjo vaidentis tokio amžiaus vaikui? Šokanti ugnis, laižanti veidą ir rankas, liepsnojančios lubos, degantys langai ir durys. O gal nežinia kokios tikrovės atšvaitai, nes, bėgdamas nuo ugnies ir klupdamas, įkrisdavai į laiko plyšį. Gal iš pasąmonės išplaukdavo neperprantami vaizdiniai, sudėtingesni už vaikiškas patirtis, labiau susiję su tėvų, senelių, prosenelių pasaulėvoka. Mistinės būtybės, požemių padarai, šviesos ir vandens, saulės ir mėnulio jungtys? O gal paprasčiausi gamtos reiškiniai, tik neatpažįstamai pakitę, praradę logiškumą, įgiję jiems nebūdingų savybių, neracionaliai susimazgę: dangaus pakrašty stiebiasi žolės, perkūnas slapstosi priepirtyje, iš šulinio lipa vanduo, ugnis gyvena žibalo bakelyje, kiemo takas pakyla ir kopia klevo liemeniu. Gal dar vaikščiojantys serbentų krūmai, kalbantys paukščiai ir gyvuliai, žalčių pynė bažnyčioje, ant Dievo stalo...

Žinoma, galėjai girdėti, tačiau nesupratai, ką kalbėjo motina su senele, atkulniavusia pasižiūrėti, kokia nelaimė ištiko dukters šeimą. Bobūnė, kaip jūs ją vadindavote, turėjo aštrų liežuvį, dažnai šnekėdavo ironiškai, hiperbolizuodama. Tad ir dabar ėmė vograuti: „Ar aš tau anąkart nesakiau – nieko nebus iš to vaiko: frontas eina, rusai su vokiečiais virš galvų šaudo, o ji apsivaikavo ir tamposi kaip katė su pūsle. Reikėjo mesti tą varliūkštį į balą, ir baigtas kriukis. Kas kam galvoj tokiu metu. Ale ne! Ji mat žmogų užaugins. Kur tu jį užauginsi, jei jis – ne šio svieto gyventojas?!“ – „Mama, netauzyk, kas ant seilės užeina. Turėk nors kiek guodo, – atkirto motina. – Šitokia nelaimė, o jai dyvai.“ Senelė nepatenkinta prunkštelėjo, tačiau jos besijuokiančios akys pajuodo. „Kas iš jo bus? Klipata, nabagas, paliegėlis. Visi stumdys ir šaipysis, vaikai pirštais rodys, turės su tarba ubagauti.“ – „O gal jis žemę ars!“ – „Nenusišnekėk! – pagrasė pirštu senoji. – Koks iš jo artojas? Kad bent kiek sumenijos turėtų, ir tai Dangaus karaliui dėkavok.“ Motina nusišluostė ašarą ir piktai tylėjo: bobūnės niekada neperkalbėsi, visada turi būti jos viršus.

Vieną dieną ant krūtinės užšoko katė. Tupėjo prie lovos, uosdama žuvų taukų kvapą, ir stryktelėjo. Juodoji Murkė, kurios nemėgdavo į sodybą užsukančios moterys: katė būtinai perbėgdavo joms kelią. „Kam laikai tą šėtono padermę? – bardavo jos motiną. – Ar negali užsiveisti paprastos rainės?“ Pajutęs svorį, vargiai pravėrei apdujusias akis. Ir sutikai plėšrų žalsvų akių žvilgsnį. Turbūt tau pasivaideno, kad tai ne Murkė, o kažkoks požemių žvėris, besiblaškantis po tavo košmarus, nes tuoj pat užsimerkei. Dabar jis mane griebs, pagalvojai. Ir iš tikrųjų katė nelyginant sėlindama žengtelėjo į priekį ir staiga stvėrė už šašais apkūpėjusios nosies. Riktelėjai gindamasis liesomis rankomis. Gryčioje buvęs tėvas pratrūko pykčiu: pagavęs Murkę, iškėlė iki lubų ir trenkė į aslą. Katė pašliaužė tempdama koją ir nėrė pro duris. Į namus nebegrįžo: gal nugaišo, o gal paprasčiausiai suprato, kad čia jai nebėra vietos. Tau vis pasirodydavo, kad prie tavęs slenka juodas gauruotas padaras žibančiomis akimis, ir imdavai klykti. Dažniausiai naktimis. Pažadindavai lopšyje gulinčią seserį, ir motina turėdavo keltis raminti abiejų. Tavo sumenkęs kūnelis tirtėdavo iš nesuvokiamo siaubo. Moteris kartais pagalvodavo, kad tikriausiai išsipildys slogios bobūnės pranašystės. Apsaugok Viešpatie.

Vis dėlto palengva sveikai. Jau nurydavai kokį šaukštą sriubos. Paskui trūkčiojamai alsuodavai, lyg nuveikęs sunkų darbą. Šašai nusilupdavo, nukrisdavo, bet užsidėdavo nauji. Dešinėje plaštakoje baltavo kaulai, išdegę skruostai darė panašų į senį. Mažytį, smulkutį, tačiau naiviai ir skausmingai žiūrintį, tarsi klausiantį, už ką tokia kančia. Tave pykindavo žuvų taukų kvapas, gokčiodavai, tampydavaisi, mosuodavai rankomis. Įkalbinėjamas nusileisdavai, nekvėpuodavai, kietai užsimerkdavai. Prisidėdavo ir šlapiuojančių, pūlingų žaizdų tvaikas. Dėkui Dievui, kad dar nežinojai, jog galima nemėgti savęs.

Tą naktį į trobos duris pasibeldė partizanai. Tėvas užsimetė ant drobinių baltinių puskailinius ir nuslinko į priemenę pasikalbėti. Kovo vėjas kieme pustė smulkų sniegą. Vyrai prašėsi į vidų bent kiek apšilti. „Mūsų pačių pilna gryčia, – trypčiojo tėvas. – O dar vaikas šitaip serga.“ – „Įleisk į antrą galą.“ – „Ten tikra griozdynė, šalta, nekūrenta.“ – „Vis šilčiau nei lauke. Nebijok, rytoj rytą išeisime“, – pasakė vyriškis, vilkintis karininko uniformą, ir įžengė į prieangį. Teko įleisti miškinius į antrąjį trobos galą, vadinamą kamaryte. Keturi vyrai sugulė ant lovos ir grindų, kur kas rado vietos.

Rytą jie suvirto į gryčią. Paprašė motinos šilto vandens, nusirengę iki pusės prausėsi, vienas kitą kirpo vokiška mašinėle, skutosi prieš pastatomą veidrodį. Vadas nužvelgė šašuotą vaiką. „Kas jam?“ – paklausė. „Apdegė, – atsakė motina. – Jau dvi savaitės. Karščiuoja, žaizdos negyja.“ Karininkas pasirausė krepšyje ir įbėrė į moters saują kelias gelsvas tabletes. „Penicilinas. Labai geri amerikoniški vaistai. Turėtų padėti.“ – „O kada patys amerikonai su anglais pasirodys? Vis žada ir žada...“ – pasidomėjo tėvas. „Po Velykų“, – nė kiek nedvejodamas tarė vadas, bet jo veide galėjai įžvelgti abejonę.

Tuo metu į trobą įgriuvo vyresnysis brolis, pasiųstas į kiemą žvalgytis. „Nuo kaimo atjuoduoja būrys. Turbūt skrebai!“ – šūktelėjo jis. „Tik nesišaudykit!“ – išsigando motina. „Vyrai, viską baigt, už ginklų ir į mišką!“ – sukomandavo karininkas. Po poros minučių žaliukai išpuolė į lauką. Pro vėjo nešamą sniegą galėjai įžiūrėti vieškeliu atžingsniuojančius žmones. Vyrai išsisklaidė, nubėgo už klėties, paskui už pirties, o iš ten krūmai – ranka pasiekiami. Miško broliai pavirto lakstančiais juodvarniais, pakilo į orą ir, plasnodami sunkiais sparnais, nusklendė į girios tankumyną.

Motina šoko tvarkyti trobos, tėvas pasiekė nuo lentynos skustuvą, paskubom išsimuilino veidą ir sėdo prieš veidrodį. Broliai lyg niekur nieko žaidė šaškėmis. Motina, sušlavusi plaukus, sumetė į ugnį ir nubėgo į seklyčią. Iš ten grįžo išsigandusi, nešina dviem rupūžinėm granatom. „Pamiršo! Kur dėt?“ Tėvas nusivelniavo ir mostelėjo ranka sviesti granatas laukan, į pusnį. Tačiau į kiemą jau suko stribai. Nebesugalvojusi, ką daryti, motina prilėkė prie lovos ir sukišo sprogmenis po tavo pagalve.

Pirmiausia duris pravėrė ir kyštelėjo vidun galvą jaunas vyrukas. „Ar banditų nėr?“ – paklausė. „Nepažįstam tokių“, – atkirto tėvas, skustuvu gramdydamas pagurklį. Tada į trobą susigrūdo keli ginkluoti stribai, kiti liko kieme. „Nelaukiat svečių?“ – pasiteiravo vyresnysis. „Laukiam nelaukiam, o vis tiek ateinat“, – taikiai atsakė motina. „O ko gaspadorius skutasi?“ – „Sulaukus nedėlios, reikia pasigražinti. Per tuos vargus visai apšepau.“ – „Kokie dar vargai?“ – „Vaikas apdegė, smertim vaduojasi.“ Vyras, vilkintis rusišką kareivišką milinę, nužvelgė tave ir susiraukė: „Tikras nuodėgulis.“ Ir tuoj pat įsakė: „Apieškot visus namus.“

Stribas su užkritusia ant akių avikailio kepure priėjo prie tavęs ir pasilenkė, norėdamas apžiūrėti palovį. Ūmai atsimerkei, pajutęs nedraugišką žvilgsnį ir pagirių tvaiką. Nežinia kas tau pasivaideno, bet ėmei spiegti ir mojuoti rankomis. „Dėl Dievo! – šūktelėjo motina. – Neliesk vaiko!“ Stribas šiek tiek sumišęs atsistojo ir nulindo į užkrosnį. Tikriausiai ir jam pasirodė, kad esi apdegęs pagaikštis, rėkiantis nesava gerkle.

„Gaspadine, iškepk lašinių, o gaspadorius paieškos buteliuko, – pasakė vyresnysis, atsisėsdamas prie stalo. – Ir mums nedėlia.“

Norom nenorom teko vaišinti nekviestus svečius. Motina nerimastingai vis žvilgteldavo į tave, kad nepradėtum blaškytis ir kad nesprogtų granatos. Galiausiai atsibastėliai, gerokai pralinksmėję, paliko namus. Tėvas ištraukė iš po pagalvės granatas ir nunešė į kitą trobos galą. Kai grįžo, motina jį apsikabino ir suaimanavo: „Kad žinotum, kaip aš bijojau.“ – „Gerai, kad tau užteko proto, – ramino ją tėvas. – Ogi galėjo bloguoju baigtis...“ Broliai nebyliai stebėjo juodu iš užkrosnio.

Pabudai kažkurį vidurdienį, paliestas į gryčios erdvę pro pietų pusės langą įspindusio saulės stulpo. Jame šoko miriadai dulkių. Valandėlę nustebęs ir apsidžiaugęs žiūrėjai: geltona šviesa nebebuvo panaši į ugnį, nuolat besiplaikstančią tavo tamsoje. Gal labiau į visada laukiamą pavasario žalsvumą. Supratai pagaliau ištrūkęs iš nežinia kiek besitęsiančios tamsos ir vaiduoklių apsupties. Tau buvo gera gulėti šviesoje. Tačiau buvai silpnas ir bejėgis it ką tik iš lukšto išsiritęs viščiukas. Tęvu balsu pašaukei: „Mama, aš valgyti noriu.“ Motina maitino tave užžilinta kruopiene ir, žiūrėdama į tavo pragiedrėjusias akis, šnibždėjo pati sau, nedrįsdama garsiai ištarti: „Pasveiks mano sūnelis. Ačiū Viešpatie mielas, pasveiks.“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


170472. - - - - 2009-09-17 18:09
Begaliniai gražiai ir tikroviškai parašyta...

170551. katė :-) 2009-09-18 09:10
Puikios "iš tamsos" variacijos.

170627. cc2009-09-19 09:30
Ir man patiko.

170677. Vaiva2009-09-21 08:23
Labai įtraukiantis, įtikinantis kūrinys. Ir "Metuose" prieš kiek laiko kur buvo lyg apysaka partizanų tema - irgi labai patiko.

Rodoma versija 27 iš 27 
14:19:13 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba