ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. (5) • ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (196) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainų (6) • PAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta, (7) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • INGA ŽOLUDE. Šilta žemė (2) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Eilės (2) • PETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsos (4) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūroje (43) • DARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-made (6) • GINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologija (12) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“ (1) • RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliai (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžei (8) •

Sekmadienio postilė

-gk-

[skaityti komentarus]


                    XXIV eilinis sekmadienis (Iz 50, 5–9a)


                    Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;
                    aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
                    Atsukau nugarą mane plakantiems,
                    atkišau žandus raunantiems man barzdą,
                    nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.
                    Viešpats DIEVAS man padeda,
                    todėl aš nesu pažemintas.
                    Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,
                    žinau, kad nebūsiu sugėdintas.
                    Mano gynėjas yra arti, –
                    kas drįs su manimi bylinėtis?
                    Stokime vienas prieš kitą teisme!
                    Kas turi bylą prieš mane?
                    Tegu man prisistato!
                    Štai Viešpats DIEVAS man padeda, –
                    tad kas mane bepasmerks?
                    Štai jie visi sutrūnys kaip drabužis, –
                    kandys juos suės.

Barzda, suvokimo įrankis

Išraiškinga knyga: Izaijas, vis rekomenduojamas skaityti suaugusiesiems, besiruošiantiems Sutvirtinimo sakramentui. Kai kuriuos motyvus nori nenori prisimeni iš psalmių. Arba Evangelijos refrenas: atsukite kitą skruostą. Ir vis dėlto tai lyderio kalbėjimas, turintis kažkokio imperatoriško išdidumo, nes veidas „nutaisytas kietas kaip titnagas“. Vadinasi, ne toks jau ir nuolankus spjūviams, tiesiog kaukėtas. Plakama nugara atrodo tarsi užuomina į Kristaus kančią; raunama barzda taip pat. Įdomu, kad priešai lyginami su trūnijančiais, kandžių ėdamais drabužiais, kitąkart Kristus taip pat metaforiškai vaizduojamas drabužiu, kurį vilki krikščionis. O dar teismo ir bylinėjimosi motyvas; vien dėl to juridinio vaizdinio netrokšti mirties, kuri gali perkelti į nuobodžias Temidės problemas narpliojančią salę.

Izaiją suprasti man sunku. Net barzdos neturiu – kaip susitapatinti su kalbančiuoju subjektu? Todėl mano recepcijoje viskas atvirkščiai: tarsi filmuose „Dogma“ ar „Brajano gyvenimas“, dekonstruojančiuose katalikybės veikimo mechanizmus. Izaijo kalba turi kažkokių nevykėlio, žūtbūt besiveržiančio į laimėtojus, bruožų: pergalingomis intonacijomis jis kviečiasi niekšus priešininkus, pasiryžęs su Dievo pagalba juos įveikti ir demaskuoti. O man keista – gal barzda tikrai yra svarbus Rašto suvokimo įrankis, juk ir Jėzus Kristus ją turėjo. Vadinasi, turbūt ne moterų reikalas raustis po pranašysčių prasmes. Liuteris sakė: „Nėra kitų tokių bjaurių moters ar jaunos merginos apdarų, kaip noras puoštis išminties drabužiais.“ Puoštis ir nenorime, tik suprasti, kodėl barzdotieji vis pakliūva į muškietininkų romantikos vertas batalijų scenas, o moterys – nebent kai galvą kokią tenka su sugulovės klasta nupjaut. Negali pasiieškoti mažiau patriarchališkų religinių praktikų: kadangi religinė vaizduotė formuojasi labai anksti, vaikystėje, ji yra iš esmės jau nulemta kaip katalikiška. Todėl net ir labai norėdama negalėčiau pakeisti religijos, nors apskritai neteikiu jai didelės svarbos, išskyrus tai, jog dialogas (kad ir formalus, vien mechanistinis) su transcendencija yra toks pat reikalingas kaip ir kvėpavimas.

Ir vis dėlto tapatinuosi su tuo įkvepiančiu monologu. Šią savaitę mąsčiau apie dėkingumą, kurį tarsi ir privalu jausti Kūrėjui: to moko kiekviena pašaukimo atnaujinimo mokykla ar katechumenatas. Jis akcentuojamas jaunimo pamaldose, dėkojimą traktuojant kaip savaime suprantamą ledų porcijos ir mažamečio santykį. Bet per daug žeminimo traumų nepatyrusiajam aišku, jog Dievas nėra faraonas, kad jam reikėtų primityvaus mūsų pliaukšėjimo rankomis ir stabmeldiško lankstymosi ligi žemės graibymo. Jei manai, kad už egzistenciją galima atsipirkti liokajaus glitumu, be skaičiaus kartojant „ačiū“ ir neva „tyrinant širdį“ – koks apgailėtinas turėtum būti šeimininko akyse; šeimininko, kuris daug labiau už padlaižiavimą vertina išdidų nenuolankumą, įspaustą ir šioje Izaijo knygos ištraukoje. Dėkingumas yra metų metus trunkantis procesas, reikalaujantis viso gyvenimo pastangų ir aukos, kuri net kitaip vadinasi arba nėra sąmoningai suvokiama kaip auka.

Patikrinus religijas, ligonines, subkultūras, įvairius paribius ir bedugnių kraštus tampa akivaizdu – tavęs, Dieve, yra tiek daug, kad nuo to neapsaugos joks laikas, jokia amžinybė, jokios pažiūros ar įsitikinimai. Ir gyvenimo prasmė yra Kristus, o ar bus kokia pomirtinė buveinė (kažkodėl viliuosi, kad nebus, ir ne iš Paskutinio teismo, o iš begalybės baimės) – nebe mano rūpestis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


170614. po palme(monologuoja su autore)2009-09-18 23:46
kazkaip liudna pasidare del visu budistu, musulmonu ir kitokiu, kuriems Kristus nera gyvenimo prasme, o ju prasmes maziau prasmingos. Ir kaip juos vistik per gvalta isganys ir pades i jiems skirtus dangaus tvartelius. Isivaizduoju, kaip jie sako ta pati krikscioniu pusei: Alachas yra didis ir niekur nuo jo nepabegsi. Reiktu Giedre atkrikstyti, bet ar tuo pakeisi ta suformuota religine vaizduote. Dialogas su transcendencija, kur dar nera pavadinimu, tik nustebes zvilgsnis, taciau, prisiuva visiems barzda:) nes cia visi lygus ir be suformuotu apinasriu.

Rodoma versija 27 iš 27 
14:19:13 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba