ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-05 nr. 843

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARK STRAND. Žvakės užsidega pačios (36) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Mano šarkos gyvena gerai (7) • -js-. Sekmadienio postilė (47) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Žemė po minaretų šešėliais (8) • ANDRIUS MARTINKUS. Šančių kareivinės (9) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (9) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Poeto sodasGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Balzamas akims (11) • TOMAS TAŠKAUSKAS. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Prancūzų intelektualai ir politikos vingiai (38) • JONAS BENAMIS. Ir zombiai turi gerų ketinimų (4) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu...“ (21) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Kursas (3) • SERGE SCHMEMANN. Didžiojo „vodkos“ karo užrašai (5) • Nežinomas rusų chuliganas (1) • stebuklas su u trumpaja (382) • 2007 m. gegužės 12 d. Nr. 18 (844) turinys (22) •

Mano šarkos gyvena gerai

ZENONAS BUTKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Ne tik šarkos. Štai jau ir lakštingalos pradėjo suokti. Tačiau mano (ir kitų žvėryniečių) lakštingalų slėniui, atrodo, palengva artėja galas. Jis driekiasi po pėsčiųjų tiltu iš Žvėryno į Vingio parką. Žvėryno bendruomenės vadovai, ilgai ir nesėkmingai kovoję su naujų gyvenamųjų namų statyba buvusio malūno vietoje, išsiderėjo bent tiek, kad būtų sutvarkyta Neries pakrantė. Statytojai taip ir padarė – dabar tame ruoželyje upės nebeužstoja krūmai ir aukšti žolynai.

– Štai taip ir dings lakštingalų slėnis, – liūdnokai tarstelėjau jiems.

– Kodėl dings? Juk didieji medžiai liko!

Ką čia bepridursi... Ne kiekvienas žino: nebus tankių krūmų, žolių sąžalynų – negyvens ir lakštingalos. Medžiuose jos neperi. Ne tik jos – daugelis mums mielų mažųjų giesmininkų lizdus suka tame erdvės tarpe, kurį galėtume apibrėžti vidutinio žmogaus ūgiu. Tai tankiausių, paukščiams patogiausių krūmynų erdvė. Jeigu ji yra – bus ir paukščių, nesvarbu, kur jų ieškotume – kaime ar mieste.

Kartą, eidamas įprastu takučiu palei Nerį, sutikau Antaną Aleknonį – garsų ornitologą, gyvenimą paukščiams „pardavusį“, todėl dažnai keistuoliu vadinamą. Pagalvojau: ko jam čia reikia toli nuo savųjų Lekėčių miškų, Novaraisčio pelkės?

– Pas mane vienoje vietoje tiek paukščių nepasitaiko kaip šičia, – ramiai paaiškino. – Va, žiūrėk...

Ir praskleidė gervuogėmis apėjusį krūmą, kuriame buvo susuktas žaliukių lizdas. Ėjau paskui jį kaip žioplas grybautojas, nematantis visur dygstančių baravykiukų... Nė nebeprisimenu, kiek tų lizdelių jis man parodė, bet tikrai daug. Buvo sunku patikėti – juk vos ne kasdien tuo takeliu vaikščiojau ir nieko nemačiau.

Antanas ramiai paaiškino daugybę lizdų palei Nerį aptikęs ir kitame miesto gale, Antakalnyje.

Taip, net mieste galioja taisyklė: bus gera vietelė – ir paukštis gyvens. Tik va bėda – skiriasi paukščių ir mūsų „geros vietelės“ supratimas.

Šviesus miestas – ne tik gražūs namai, tvarkingos gatvės, bet ir malonūs akiai parkai bei skverai. Prisimenu laikus, kai pačiame Vilniaus centre karklų šakos sviro virš Neries. Lakštingalos giedojo ir ten. Deja, tas vieteles mėgo ne vien paukščiai... Ten, bent jau sutemose, buvo nejauku ir nesaugu. Palengva Nerį įrėmino betono krantinės. Žinoma, tai buvo svetimkūnis, tačiau su juo palengva apsipratome. Bet daugybė paukščių, ondatros ir vandeniniai pelėnai turėjo išsinešdinti. Biologinė įvairovė ir sterilumas – nesuderinami dalykai. Gyvybės netrūko ir ant Gedimino kalno, kol jį gožė daug krūmų. Tačiau tada nematėme kalno, tik žalią kupetą. Dabar, krūmus iškirtus, kalną matome, o štai paukščių nebeliko.

Man labiau patinka šis, antrasis, variantas, kaip ir garsiausių žemaičių piliakalnių „nuplikinimo“ darbai. Visada kažką tenka aukoti. Ir šviesūs parkai žmogui malonesni nei padrėkę ar sunkiai įžengiami krūmynai. Vargu ar kam ateis į galvą užleisti brūzgynais bent pusę Lukiškių aikštės ar Sereikiškių parko, kad ten apsigyventų, tarkim, žaliukės, čiviliai, sniegenos, startos ar devynbalsės. Viskam sava vieta. Miestas, šiaip ar taip, didžiulis skruzdėlynas, o skruzdėlyne saugiai ir patogiai gali gyventi tik labai nedaugelio rūšių gyvūnėliai.

Taip, senieji miestai paukščiams buvo palankesni nei dabartiniai. Bet Vilnius yra tokioje gamtos apsuptyje, beveik natūralios gamtos intarpai daug kur taip giliai įsirėžę į jį, kad pačiame mieste vis dar galima aptikti daugybę Lietuvoje perinčių mažųjų giesmininkų. Ko verti vien Karoliniškių, Vilnios šlaitai, Vingio parkas! Manojo lakštingalų slėnio ateityje, žinoma, nebeliks – ten palei upę drieksis maždaug tokia pati poilsio zona kaip dabar įsikūrusi miesto centre. Gal net su plastikinėmis palmėmis šalia kazachų ambasados... Prašviesės pakrantė, o lakštingalos giedos jau tik kitoje upės pusėje – Vingio parke. Tačiau ten, kur nėra mirtinos būtinybės, pabūkime apsileidę – tegul lieka tie bjaurūs krūmynai brūzgynai. Dalyvavau šiukšlių rinkimo talkoje ties Trijų Kryžių, Bekešo kalnais. Statieji šlaitai paukščiams ten vis dar kuo puikiausiai tinka – ne visur žmogus lengvai prasibrausi. Kol kas niekas nė nesiveržia brautis – užtenka takelių. Taigi kirviu daromos kosmetikos ten nereikia.

O šiaip kasdien, net ir miesto centre, turime ir turėsime kovų, varnų, šarkų, žvirblių, varnėnų, musinukių ir dar daugybę kitų paukštelių, vienų lizdus priglaus aukšti medžiai, kiti susiras tankesnes gyvatvores ar dar kokius nuošalesnius kampelius. Šalia mano namų auga maumedis, o jame jau bent keturiasdešimt metų lizdą saugo, remontuoja, kasmet vaikus augina šarkos. Kitoje gatvelės pusėje, aukštose liepose, vienišame lizde tiek pat laiko gyvena varnos. Nuėjęs į Vingio parką prie senų, drevėtų pušų pamatau įvairių genių, net pačių didžiausių – juodų kaip anglis, su raudona kepure meletų. Visi jie gana jaukūs, nuo mažens pripratę prie žmonių.

Kai kas nors kalba, kad esame beširdžiai ir skriaudžiame gyvūnėlius, visada pasiūlau mažytį bandymą: per kokį atstumą mus, miestiečius, prisileidžia lesinėjantys žvirbliai, kuosos, kovai, net įtariosios, atsargiosios varnos? Neįtikėtinai arti! Ir benamiai šunys nešoka bėgti šalin kaip akis išdegę, ir katės. O kaime, laukuose šitaip niekada nebus. Kažin kodėl? Gal todėl, kad savo pažįstamoms šarkoms, kai tik pamatau, mintyse pasakau „Labas!“? Gal ir kiti taip daro?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83002. po palme2007-05-09 17:45
va kur zmogus gamta myli. Kur cc, kodel nera jo kementaro?

83004. krankt2007-05-09 17:56
grazus straipsniukas.

83023. mie2007-05-09 19:51
katinelis parnese varnena. atsinese i virtuve. is pradziu maniau, kad strazdas, neatrode, kad varnenas toks didelis. is tolo atrodo juodas, o is tiesu toks zvilgantis atspalviais. griebiau katina ir isnesus uzdariau. vargsas varnenas atsitrenkdavo i stikla, buvo labai issigandes. bet galiausiai surado atvira langeli. su vaiku mes buvom. tai jis pasake kad cia varnenas o ne strazdas. isskrido. kaip gerai, kad jus zinotumet.

83028. Aka2007-05-09 20:12
Neatsidžiaugiu, kaip šauniai parašyta.

83137. cc2007-05-10 19:12
Teisingai rašo. Miškai, kur jiems netrukdo, plečiasi, eina į laukus. Pirmiausiai atsiranda pomiškis- tankus jaunuolynas. Jame ir suka lizdus daugelis paukštukų. Mėgsta jie ir tankius krūmus, šibužynus. Deje, juos mėgsta ir asocialūs asmenys, nusikaltėliai, todėl, manyčiau, tose miestų vietose, kur praeina pavieniai žmonės, turi būti toli matoma - jokių krūmų, už kurių gali tykoti nusikaltėliai.

83196. 2 cc2007-05-11 00:30
Laikai pasikeitė. Nusikaltėliai sėdi savo dangoraižiuose.

83260. ir...2007-05-11 15:00
ir tuose dangoraižiuose sąmoningai planuoja nusikalstamus milijonus.

Rodoma versija 31 iš 32 
14:19:07 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba