ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-05 nr. 843

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARK STRAND. Žvakės užsidega pačios (36) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Mano šarkos gyvena gerai (7) • -js-. Sekmadienio postilė (47) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Žemė po minaretų šešėliais (8) • ANDRIUS MARTINKUS. Šančių kareivinės (9) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (9) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Poeto sodasGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Balzamas akims (11) • TOMAS TAŠKAUSKAS. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Prancūzų intelektualai ir politikos vingiai (38) • JONAS BENAMIS. Ir zombiai turi gerų ketinimų (4) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu...“ (21) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Kursas (3) • SERGE SCHMEMANN. Didžiojo „vodkos“ karo užrašai (5) • Nežinomas rusų chuliganas (1) • stebuklas su u trumpaja (382) • 2007 m. gegužės 12 d. Nr. 18 (844) turinys (22) •

Nežinomas rusų chuliganas

[skaityti komentarus]

iliustracija
[Įmanoma]               [Neįmanoma]
Mischos Richterio karikatūra (1965)

Jis vilki „Hugo Boss“ drabužiais. Jo kišenėje maišelis saulėgrąžų. Jis nekenčia fašistų. Veikiausiai kaip tik pagal šiuos požymius kriminalinė ir saugumo policija ieškos gatvės plėšikautojų ir vagių, prisidėjusių Taline prie masinio svetimo turto grobstymo ir naikinimo.

Žinoma, miesto gatvės ne pirmą kartą per ilgą istoriją patiria barbarų antpuolius. Tačiau nuo paskutinio panašaus atvejo praėjo vis dėlto jau šešiasdešimt šešeri metai, o ir tai buvo karo metais. Taikos metu panašių dalykų, kiek atmena istorikai, nebūta.

Tada, 1941-aisiais, „nugalėtojai“, kurių palikuonys siautėja miesto gatvėse, be gailesčio paliko Taliną, atidavė jį vokiečiams visiškai nusiaubtą ir liepsnojantį. Po ketverių metų jie grįžo, užrausė į žemę miesto centre velnio tuziną karstų ir pastatė paminklą kažkokiam nežinomam kareiviui. Jie net nežino, tik numano, ką ten palaidojo.

Pusę šimtmečio aplink paminklą rengė komedijas, gerbė nežinomų užraustųjų atminimą ir net statydavo nelaimingus paauglius su pilotėmis ir šautuvais saugoti visą šį balaganą. Dujotiekį, kuris ištisus dešimtmečius šildė orą, ir vėliau dar uždegdavo nusenusių veteranų užsakymu. Šie senukai ir vaikščiodavo ten pasišildyti po gegužės švenčių, išgerti degtinėlės ir kartais truputį pašokti.

Laikraščiai visuomet publikuodavo spalvotas nuotraukas su vaizdais, primenančiais keistą klounadą, kurioje dalyvaudavo moterys su barzdomis arba šokantys lokiai, apkarstyti egzotiškais barškučiais. Net saugumo policijos pareigūnai, stovėdavę už kelio, kartais atsirinkdavo savo metiniam albumui kokią smagią nuotrauką su šių švenčių vaizdeliu.

Penkiolika metų Estijoje kalbėta apie integraciją kaip apie kažkokį stebuklą. Valstybės tarnautojai ir politikai pamokslaudavo, kokie lojalūs yra visi šie „draugai“, atitekę kaip sovietinės tėvynės palikimas. O jų atžalos – tai jau tiesiog kaip savi vaikai, išeina kalbinės integracijos kursą ir panašiai.

Tačiau pakako Estijos valstybei parodyti truputį ryžtingumo, truputį užkabinti rusų atsargos karininkus – ir nežinomasis parodė savo tikrąjį veidą. Iš už bronzinės kaukės žiūrėjo visiškai naujas, o tiksliau – jau pamirštas senasis veidas. Ir tai buvo ne kareivis, ir ne kitas civilizuotas žmogus – tai buvo tikrų tikriausias rusų chuliganas. O mes jau buvome beveik pamiršę apie jo egzistavimą.

Kartais tamsioje tarpuvartėje arba gyvenamojo mikrorajono dykvietėje jis primindavo mums apie savo egzistavimą kumščio smūgiu, tačiau iki šiol ypatingos žalos vis dėlto nepadarydavo. Jis gyveno sau lyg kitoje erdvėje, kitame pasaulyje, savo lėliukėje, o kompaniją jam sudarydavo propagandiniai Rusijos kanalai. Mums, o ypač valstybei, tai buvo patogu – problemos tarsi nebuvo.

Negana to, kai kurie politikai, pavyzdžiui, Edgaras Savisaaras, moka bendrauti su šita visuomene ir net įsigudrina jai patikti. Kadaise tarp politikų buvo paplitusi tokia klišė – „siųsti signalus“. Savo signalus Savisaaras vietos rusų gyventojams siunčia visą laiką, sėkmingai konkuruodamas su Ostankino televizijos bokštu ir flirtuodamas, bet nepasakydamas savo aiškaus „taip“. Tačiau palikime jausmus ir flirtą asmeniniam politikų gyvenimui.

Per pastarąsias savaites be kaukės liko ne tik nežinomas rusų chuliganas, bet ir Savisaaras. Jis tūno Talino merijoje ir riaugčioja iš ten per miesto tarybos pirmininką savo tulžingus kreipimusis, o rusų chuliganas šlaistosi gatvėmis ir tiesiog ieškote ieško, su kuo čia pasipešus.

Jam maža naujo kostiumo, nušvilpto užpraeitą naktį iš prabangios parduotuvės „Hugo Boss“, maža džinsų iš krautuvės „Marlboro“ ir saulės akinių „Diesel“ už 250 dolerių, pavogtų iš optikos.

Jis įsismagino, jis atkuto dvasia, o gatvėse puikus oras, ir atsargos karininkai prireikus pastatys butelį. Šaukdami „Viskas mūsų!“ jie vėl ūžtelės siaubti ir plėšti, neužmiršdami blaiviai apsvarstyti ir kruopščiai atsirinkti, ką vogti.

Tad apkalkime savo langus medžio drožlių plokštėmis, būkime budrūs ir uždarykime kuriam laikui alkoholio parduotuves – tą jų narsos šaltinį. Mums ne naujiena ginti savo valstybę. Išgyvensime ir šią integraciją. Ir elgsimės su nežinomu išgama taip, kaip jis nusipelno.


Redakcijos komentaras,
„Postimees“, 2007.IV.29, versta iš inosmi.ru

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83034. cc2007-05-09 21:03
Vaizdzelis nekoks.

Rodoma versija 31 iš 32 
14:19:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba