ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-05 nr. 843

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARK STRAND. Žvakės užsidega pačios (36) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Mano šarkos gyvena gerai (7) • -js-. Sekmadienio postilė (47) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Žemė po minaretų šešėliais (8) • ANDRIUS MARTINKUS. Šančių kareivinės (9) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (9) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Poeto sodasGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Balzamas akims (11) • TOMAS TAŠKAUSKAS. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Prancūzų intelektualai ir politikos vingiai (38) • JONAS BENAMIS. Ir zombiai turi gerų ketinimų (4) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu...“ (21) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Kursas (3) • SERGE SCHMEMANN. Didžiojo „vodkos“ karo užrašai (5) • Nežinomas rusų chuliganas (1) • stebuklas su u trumpaja (382) • 2007 m. gegužės 12 d. Nr. 18 (844) turinys (22) •

Žemė po minaretų šešėliais

ELVYRA KUČINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Išvažiuoju, kur dar nebuvau. Ir būtinai – ten, kur viskas yra kitaip, nei esu pratusi suprasti. Kitokumo kartkartėmis ima stigti kaip vitaminų pavasarį, kai imi skainioti dilgėles, kraujažoles ir kiaulpienes, maišyti iš jų salotas, valgyti ir siūlyti kitiems kaip kažką nepaprasto. Truputį padeda, bet kitokumo alkio nenumalšina. Nes reikia, kad visos rodyklės rodytų kitas kryptis, taisyklės būtų nepavaldžios logikai, papročiai – kultūrinei atminčiai. O žmonės vis viena leistųsi pažįstami, tarsi visame pasaulyje egzistuotų tik vienut viena „susitikimo vieta“, kuri neturi geografijos... Tada žemė vėl ima atrodyti patikima ir saugi vieta būti.

Prieš lėktuvo ratams paliečiant Stambulo oro uosto nutūpimo taką spėju pamatyti didžiulio lėktuvo duženas. Brrr... Debesys buvo tokie minkšti ir jaukūs. Žemė – kaip visada, tokia sumišusi. Net čia, kur į dangų taip plačiai atverti langai. Aišku, kad plačiau nei Lietuvoj. Ir tų vienu metu žydinčių raktažolių, tulpių, našlaičių, narcizų!.. Kas galėjo tiek jų prikaišioti? Ištisais kilometrais pakelės išsišiepusios. Dailiai išsiuvinėtos kažkieno rankom.

Kažkas ne taip šiame mieste. Ačiū Dievui, kažkas visiškai kitaip. Bandau suprasti, ko čia nesitikėjau. Nuo kažko vargsta žvilgsnis. Žiūriu į vitrinas vienoje centrinių gatvių. Vien batai. Vien vyriški batai! Ar čia moterys vaikšto basos? O kur jų suknelės, puošmenos, aksesuarai, kurių kimšte prikimšta visa Europa?

Šią didžiulę miesto mašiną suka komerciškai kibūs vyrai. Keturių penkių kalbų mišiniu lipšniai siūlo viską, ką tik įmanoma parduoti. Moteriškus rankdarbius, siuvinius, audinius – taip pat. Bet jie neleidžia kalbėti tam, kas atsiduria jų rankose. Todėl mainai dažniausiai būna greiti ir šykštūs: duoda tik prekę, o gauna tik pluoštelį turkiškų lirų... Prekiaujančias moteris matysiu tik kalnuose. Pakelėse prie savo namų jos iškabina savo dienų ir naktų auksą – staltieses, audinius, siuvinius, nėrinius... Nieko nesiūlo, sėdi staklėse čia pat, šalikelėj, ir audžia. Arba tyli ir stebi praeivius. Jei prisiartini – ramiai laukia, paskui atsargiai prieina, švelniai paliečia tavo nusižiūrėtą daiktą – kaip vaiką, su kuriuo gali tekti atsisveikinti, – iškelia saulės švieson, gėrisi, atsargiai giria. Jei tai dėvimas daiktas, glaudžia prie veido, žiūri, ar tiks, renka kitą spalvą. „Išgirsta“ ją visada labai tiksliai. Jei imsi, atiduos pagarbiai, kaip dovaną, pinigus įsidės prijuostėn ir ramiai pasitrauks.

Taigi, taigi – šiame mieste beveik nematyti, nejusti kažko jautraus ir trapaus. Taip, kaip stigtų žydėjimo kvapų, pavasariui užplūdus. Arba švelnios drėgmės, miglai užkritus. Arba spalvų, sapnuojant gražius sapnus.

Tačiau yra ir kai kas įstabaus, kas tą stygių užpildo. Ar kada matėte daug vyrų, stovinčių ar sėdinčių su maldos karolėliais rankose ir žiūrinčių viena kryptimi? Suka jie tuos karolėlius, kaip deguonies burbuliukus, būtinus gyvybei palaikyti, kaip mazgelius, atrišančius žvilgsnį nuo žemės. Aikštėje priešais Mėlynąją mečetę suoliukai beveik niekada nebūna tušti. Vyrai tada nekariauja, nelenktyniauja ir nesivaržo. Jie draugėje paprastai ir kilniai kalbasi su Dievu.

Vėl tie šaukiniai iš minaretų. Visą kelionę jie brauks per širdį. Žmogaus sugalvotas ištikimybės ženklas: „Nepamiršau, kad yra dangus.“ Panašus jausmas apima, kai pakeli nukritusią paukščio plunksną – ji ką tik buvo ten, ką tu lengvai gali pavadinti sapnu.

Kilst galvas aukštyn – ogi milijardas gandrų, skrendančių nuo Bosforo sąsiaurio pro Mėlynąją mečetę Sofijos soboro link. Lekia plačiu ruožu, nepertraukiamu srautu, kaip bangos ritasi ir ritasi. Gal, jei nenuleisim žvilgsnių, jie niekada nesiliaus skridę? Dar niekad neregėjau tokio gandrų antplūdžio.

Keisti paukščiai. Mačiau, kaip Ispanijoje didžiuliuose miestuose šeimomis suka sau lizdus ant bažnyčių bokštų, varpinių. Po keturis penkis gandralizdžius ant kiekvienos šventovės. Žinianešiai iš dangaus žemėn, iš žemės – dangun.

Alanija. Fikusai kaip lietuviški ąžuolai, kaktusai – kaip alyvų krūmai, palmės – kaip televizijos bokštai. Viskas žydi, net klega. Gatvėse prie restoranėlių ir viešbučių snūduriuoja dideli taikūs šunys, oras kvepia mandarinų žiedais. Jie maži, nelabai išvaizdūs, šiek tiek panašūs į mūsų jazminus. Mano bičiulė gaudo kiekvieną kvepiančio oro gurkšnį – sakosi apkerėta. Kurgi ne – pilnas medis žiedų ir sodrių žalių lapų, o jo viršūnė – oranžinių tobulai apskritų vaisių. Žemė taip pat jų pilna – gatvėje šių gėrybių niekas nerenka.

Kur šitoj šiltoj šaly moterys slepia savo šypsenas? Per visą kelionę mačiau tiktai du atvirus, mielus veidus, kurie iškart leidosi perskaitomi. Kiti – lyg kokonai, slepiantys švelnumo šilką.

Štai einu tuščiu pajūriu. Kojas prisidengusi skraiste, galvą nuo saulės – lengva skara, taigi įsivaizduoju, kad nesu panaši į kokį nesaikingą liberalų europietišką iššūkį – netgi tariuosi esanti šiek tiek panaši į tą, kuri ateina priešpriešiais. Tokia pat viena, tokia pat laisva rinktis kryptį ir tokia pat pažeidžiama. Neturėčiau jos trikdyti. Prasilenkiant atvirai nusišypsau, žiūrėdama tiesiai į akis. Sutinku trumpą, kietą žvilgsnį neįskaitomame veide, greitai nuslystantį žemyn ir susigeriantį smėlin. Panašiai tamsoje pro šalį praskrenda naktiniai paukščiai – beveik nematai, tik pajunti nelabai jaukiai šiurenant sparnus. Bet juk ir jie suka lizdus.

Užtat kokios jos gražios, kai ankstyvais rytais pajūry ant vaikiškom spalvom dažytų treniruoklių plevėsuoja skaromis, dailindamos savo kūno linijas, paslėptas po plačiais ilgais sijonais, kai žaidžia su vaikais po palmėmis, stebimos mamų ar anytų, ar sugulusios po žydinčiais krūmais sodriai peša cigarečių dūmą! Slėpiningosios.

Vakarinėm gatvėm mūsų palydovė Gintarė veda į vieną iš kurorto klubų paklausyti „ne popso“. Kai pasiekiam uosto krantinę, iš abiejų šonų prisigretina du dideli šunys. Vienas – toks įmitęs vilkšunis, kad nors gulkis ant nugaros ir plauk per marias. Mes ramiai einam, jie ramiai lydi. Ilgai lipam stačiais laiptais – jie iš paskos, kaip kokie alpinistai. Mes įeinam į kavinukę, vilkšunis, durims prasivėrus, maloniai ir oriai įžingsniuoja pirma mūsų.

Groja trise ir labai profesionaliai. Kavinukės lankytojai – beveik visi vietiniai, europietės tik mes. Jokių dviprasmybių ir jokio perspausto dėmesio – čia ne prekyvietė, esame visiškai laisvos mėgautis muzika, bendravimu ir pikantiškomis vaišėmis.

Kai akys apsipranta su prieblanda, kavinės kampe pamatome „buržuiką“, o šalia jos pakumpusią figūrą. Nenusakomo amžiaus vyriškis nepakeldamas galvos gliaudo saulėgrąžas, lukštus spjaudydamas sau po kojom. Kartkartėmis į begęstančią ugnį įmeta po pliauską. „Tai kavinės savininkas“, – paaiškina Gintarė. Galvos jis taip ir nepakels visą vakarą, saulėgrąžų prisivalgys sočiai – jo plačią šypseną pamačiau tik kitą dieną – labai nustebau, kai pasisveikino pro langą.

Įsivaizduokite Palangos „brodvėjuje“ lietuvišku stiliumi įrengtą kavinukę, kurioje aukšto lygio folklorinis ansamblis dainuotų sutartines. Jauni, pagyvenę ir senyvi ne tik ateitų ir mielai būtų, bet ir giedotų bei šoktų drauge. Su aistra ir įkarščiu. Jei gyvenčiau Alanijoj, turbūt kasvakar mirkčiau toj muzikoj. Kažkodėl ji man priminė ratą – važiuojantį keliu, riedantį nuo kalno, dūzgiantį verpiant, sukantį vandenį, vis labiau išjudantį, išsukantį, įsukantį... „Apie ką jie dainuoja?“ – klausiu. „Tik apie meilę. Visokią – motinai, mylimai, tėvynei.“ Ant baltų skepetaičių nuo staliukų muzikantams skrenda ir skrenda laiškeliai su pageidaujamais dainų pavadinimais. Pirma neatlaikiusios pakyla dvi moterys. Droviai apsuka kelis ratus tarp kėdžių ir vėl nutūpia kaip balandės. Kitame kavinės gale atsistoja du vyrai. Rankas išskleidę kaip besiporuojantys kurtiniai sparnus, krūtines išpūtę, rodos, tuojau susirems grožiu ir jėga. Trypia smulkiais žingsneliais, kits kitą kviesdami ir provokuodami. Vėl pakyla moterys, minutė kita liauno siūbavimo dešinėj ir aštraus trypimo kairėj, kol pagaliau visi susitinka, suteka srove pagavoj, susikimba per pečius rankomis ir ilga vorele ima šokti taip, tarsi pasaulį matytų paskutinįkart. Šoka apie meilę – vis labiau, vis tolyn, vis gilyn, vis karščiau mosuodami baltomis nosinaitėmis voros galuose čia pasiliekantiems. Tada prie vieno staliuko plyšta ir ima dygti žilagalvių ketvertukas – lėtai stojasi ir čia pat, savo vietose, ima belsti ritmą rankomis, kalti kojomis. Užverčia galvas, užmerkia akis, tvirtai sučiaupia lūpas, tarsi labai skaudėtų, ir prasmenga kartu su jaunaisiais ten, kur taip kvepia gyvenimu.

Vėlyvą vakarą Alanijoje einam į pajūrį. Kiekvienas žingsnis į tamsą nujaučiamo vandens link yra tarsi ėjimas tylos kūnu prie slapčiausių jos vietų. Tikrai, tyla irgi turi savo kūną. Ir paslaptis turi savo kūną. Tik kai jį lieti, lieti ne paviršių, bet judi vidun. Lyg leistumeis laiptais gilyn.

Tik priėjusi prie pat vandens pamačiau žmogų, gulintį ant smėlio, pasirėmusį į kuprinę ir žiūrintį tolyn. Jis visiškai nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui – atrodė kažko ištiktas, visiškai apimtas, įtrauktas, tarsi įklimpęs toli, priekyje savęs. Žinot, kas nepaprasta? Vienas žingsnis. Tik vienas žingsnis skyrė mane nuo šio nerealaus pasaulio, kurį turėjau sau leisti, norėdama peržengti paslapties kūno slenkstį ir leistis gilyn. Jei būčiau pabijojusi sušlapti kojas, nebūčiau galėjusi pamatyti to žmogaus ir to keisto dangaus, užlieto pilnaties, besisupančios tamsiam vandeny. Būtų trukdę gražuolio miesto žiburiai.

Viduramžė, labai rimta moteris apsuka mus peshtemalu, languotu medvilniniu audiniu, ima už rankų ir įveda, ne, įvesdina į sydžaklyką – erdvią marmurinę salę, guldo ant karštos akmens plokštės. Kvepia švaria drėgme, šlapiais moterų plaukais ir gal tais kalnais putų, kurias plovėjos, pamirkiusios lengvus baltus maišus, išsuka ore ir pila ant įkaitusio kūno kaip saldų ir švelnų pieną. Vandens teškenimas, teliūskavimas, šniokštimas varva kažkur per patį gyvenimo vidų, atraišo, glotnina, balina visas atsivežtas įtampas, verčia jas švelniais minčių verpalais. Ausiu iš jų tokį kilimą, kokį mačiau plevėsuojant tose kalnų pakelėse: milijono tobulai skambančių spalvų.

Mano santūrioji plovėja ima kese, ploną šiurkščią pirštinę, ir ima trinti putų ir vandens prisotintą odą. Vaikystėje nekęsdavau „viešųjų“ pirčių, jos man keldavo baimę – taip nenatūraliai atrodydavo daugybė apsinuoginusių svetimų kūnų. Čia kažkodėl pasijuntu saugiai apgobta moteriško solidarumo ir apsupta tik mums suprantamos „savos“ paslapties. Užverčiu galvą ir žvilgsniu susiduriu su labai mielo veido jauna moterimi, kruopščiai mazgojančia paauglę mergaitę. Abi viena kitą „atpažįstam“ akimirksniu – gal buvom neperskiriamos draugės kokį pusšimtį metų? Giuzel, – sakau, – nuostabu, žavinga! Moteris nusišypso veidu, akimis ir visu kūnu: išsitiesia, atmeta ilgus juodus plaukus ir sunkiai atpažįstama anglų kalba išdidžiai sako: „Tai mano dukra.“ Dar po kelių minučių aš jau žinau, kad ji – Betrija, augina dukrelę, sūnų ir turi puikų vyrą, kurį labai myli. Pamažu į mūsų pašnekesį, vykstantį ne tiek kokia nors kalba, kiek juoku, keistais judesiais ir kvailom mimikom, įsitraukia ir moteris, kuri užsimojusi, regis, iš esmės atnaujinti mano kūną... Visos imam kleketuoti kaip gervės – garsyn ir garsyn, kol tas kleketavimas netikėtai perauga į dainavimą – pragysta plovėja, maudanti mano bičiulę: įmantriai vinguriuodama turkišką melodiją ji iš marmurinės kriauklės kurna semia vandenį ir plačiom čiurkšlėm, neleisdama nė atsikvėpti, pila jį ant vaikiškai nutįsusių mano bendrakeleivės plaukų. Neilgai trukus po gausiomis vandens srovėmis atsiduriu ir aš. Betrija ima į rankas varinį dubenėlį ir šokdama ima mušti ritmą. Ja paseka kitos plovėjos. Visas hamami skamba kaip gerai lietų išvelėtas kalnų oras.

Kaip gyva nepamiršiu šitos karalienių puotos.


        Raudonų aguonų laukas
        pajūrio smėlynuose
        tarp antikinio Sidė miesto griuvėsių.
        Daugiau nieko nenoriu apie tai pasakyti.

Apsukam Sidė atokiu ratu, apeidamos gatves, kurias ir be mūsų nublizgino turistų batai. Džiūstantys skalbiniai kiemeliuose, laistomos gėlės, virtuvės kvapai pro atdarus langus ir padūkę vaikai, ne vietoje spardantys kamuolius.

Įsipainiojam į kažkokius brūzgynus, dairomės, kaip ištrūkti. Priešpriešiais ateina vyriškis. Girtutėlis. Vienintelį girtuoklėlį ir temačiau per visą kelionę. Ir tas su skaidriu nuoširdumu stengėsi mums išaiškinti teisingą kelio kryptį, tarsi pats jos nebūtų pametęs... Antalijoje, gal labiausiai europietiškos kultūros paliestame mieste, sutinkam vieną kitą pavargėlį. Bet ir tie siūlo nupirkti iš jų bent kelis apvoliotus saldainius, netiesia tuščios rankos. Sako, net ir pati skurdžiausia šeima neišleidžia vargetauti gatvėn – geriau dalysis paskutiniu kąsniu, nei kęs šitokią gėdą.

Kai įsėdau į Lietuvos oro linijų lėktuvą, iškart pasigedau bent kokių atpažįstamų mielų „namų“ ženklų. Gal žolelių arbatos su šaukšteliu medaus ar kokios skepetaitės prakaitui nusibraukti su lietuviškom ramunėm... Teko džiaugtis tuo, kad girdžiu lietuvišką kalbą. „Kitokioje“ Turkijoje kažkas mane gerokai bus pamokęs, kad neišreiškiama meilė „motinai, mylimai, tėvynei“ ilgainiui ima dusti ir sirgti. Tarsi gyventum, pats nuo savęs pasislėpęs.

O kai leidomės lėktuvu Vilniaus oro uoste, mus blaškė ir mėtė vėjai. Šiek tiek per stipriai, nes prieš akis vis iškildavo tas raudonų aguonų laukas. Žiedai rytą skleidėsi, o vakarop metė žiedlapius pavėjui, taip tiesiai kalbėdami, kad mylėti visada reikia dabar.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


82957. rudra2007-05-09 09:59
Labai gera buvo skaityt. Kazkodel i pabaiga eme telktis asaros.

82964. cc2007-05-09 11:47
Ir aš, skaitydamas, apturėjau didelį malonumą. Labai ačiū tau, Elvyra. Subtilu.

83090. amigo to vs2007-05-10 11:18
LM teigiate, kad nėra ant Lietuvos prozos meistrų. Štai viena jų - Elvyra. Skaitau jos viską ir žaviuosi - ar apie kokį kunigėlį, ar apie dievobaimingą bobelę - viską gera skaityti, nes autorė pirmiausia mato ne save, o kitus, stengiasi juos atspėti, įminti. Šatėnuose ir šiaip gerų textų pasitaiko. Tik kodėl šie meistrai negimdo esė knygų ir euroromanų - štai klausimas koksai. Kodėl tikram meistrui nėra vidinės būtinybės įrodyti pasauliui, ką jis gali?

83094. kvailutė2007-05-10 12:07
buvau pasigedusi Elvyros. prapuolė iš bernardinų, šatėnuose labai retas svečias, o kur įpuolė - mano parapijoje nesimatė. Pasirodo, dar gyva;) bet šis tekstas man įspūdžio nepadarė. būtent pritrūko kito žmogaus/žmonių įžvelgimo. pastaba apie lietuviškumo trūkumą avialinijose, kaip koks nevykęs žurnalistinis prielipas, o dieviška mintis "kad mylėti visada reikia dabar" neišplaukia iš teksto, lyg - lipink kur tik užsimanai, visur tiks.

83121. ragana Kornelija2007-05-10 15:18
a, el. boba pavydi Kučinskaitei pagyrimų, tai maniškį pasiliko praeitame nr. po savo kūriniu "Turinys". nieko, aš galiu pakartoti:
aš sužavėta E.K. "Žemės po minaretų šešėliais". mat ką reiškia pasakotojo talentas, ima ir paaiškina: štai kodėl tau patinka Carloso Sauros filmai, kuriuose daug šokio - nes ispanų šokis svaiginamai kvepia gyvenimu. Sauros filmuose šiek tiek kvepia ir mirtimi, bet juk mirtis, bent jau viena jos pusė - irgi gyvenimo detalė, nebūtų gyvenimo - nebūtų ir mirties. ir taip nuostabiai, per šokį - filmą - Saurą, manyje susitinka du šio numerio tekstai - Kučinskaitės ir Gedos. ne, trys teksta - dar A.Andriuškevičiaus kažkuriuose Šatėnuose apie tekstų susitikimus.

El. boba: Būčiau perkėlus, jeigu būtum paprašius.

83143. aha2007-05-10 19:41
Labai mielas, subtilus, švelnus tekstas. Net nustebau, kodėl ne pirmame puslapyje. Matyt, A.A. balsas reikšmingesnis, nors toj poezijoj nieko ypatingo neįžvelgiau. Elvyros tekste poezijos daugiau.

83200. krankt2007-05-11 03:58
Nuostabiai graziai parasyta. :)

83484. vs - amigo2007-05-14 11:31
psisijungiu prie tamstos vilčių - man irgi atrodo, kad tokiu stiliumi galima būtų nuausti kokį "Šilką" ar "Kvepalus". gal taip ir įvyks. gražiausias dalykas šiame tekste man yra įsi-klausymas į kitus pasaulius, kurie tik tada ir įsileidžia. keista - ir pats ne taip seniai slapminėjau tais Anatolijos paplūdymiais, ir prie manęs - kiekvieną rytą ant pajūrio akmens kažką skaitinėjančio ar rašinėjančio - atbėgdavo dižiulis baltas šuo ir atsiguldavo prie kojų, ir dar daug kitų mažų dalykėlių, dėl kurių ir pamėgau tuos į begalybę nusidriekiančius Europos pakraščius

Rodoma versija 31 iš 32 
14:19:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba