ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-05 nr. 843

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARK STRAND. Žvakės užsidega pačios (36) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Mano šarkos gyvena gerai (7) • -js-. Sekmadienio postilė (47) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Žemė po minaretų šešėliais (8) • ANDRIUS MARTINKUS. Šančių kareivinės (9) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (9) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Poeto sodasGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Balzamas akims (11) • TOMAS TAŠKAUSKAS. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Prancūzų intelektualai ir politikos vingiai (38) • JONAS BENAMIS. Ir zombiai turi gerų ketinimų (4) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu...“ (21) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Kursas (3) • SERGE SCHMEMANN. Didžiojo „vodkos“ karo užrašai (5) • Nežinomas rusų chuliganas (1) • stebuklas su u trumpaja (382) • 2007 m. gegužės 12 d. Nr. 18 (844) turinys (22) •

„Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu...“

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Švč. Mergelė Marija Sopulingoji. Liaudies skulptūra iš Zarasų muziejaus fondų.
Alvydo Stausko
nuotrauka

Motinos dienos proga – mūsų Motinoms



Žemės kaip moters ar motinos suvokimas ir įsivaizdavimas – viena plačiausiai pasaulio tautose, taip pat ir baltų tradicijoje, pasklidusių sampratų. Dar Antano Maceinos pažymėta, kad matriarchalinė kultūra, kurios žymės lietuvio sąmonėje ne mažiau ryškios nei nomadinio prado, yra orientuota į žemę (Maceina 1991: 453, 458). Patriarchalinėje žemdirbių visuomenėje žemės motinystė nemaža dalimi aktualizuota dėl jos kaip maitintojos vaidmens, tai yra dėl jos svarbos pragmatinėje gyvenimo sferoje, tačiau ir dvasinėje kultūroje tai buvo viena iš atraminių vertybių. Pagarba ir meilė Žemei asocijuojasi su panašiais jausmais Motinos atžvilgiu. Ir Motina, ir Žemė yra tai, kas tikra, sava, kuo besąlygiškai galima pasikliauti ir tikėti.

Vladimiras Toporovas, apibūdindamas slavų, iš esmės rusų, Žemės Motinos koncepciją, teigia, kad Žemė buvo tam tikros moralinės-religinės sistemos objektas ir kad „Motina-Žemė buvo aukščiausias dorovinis autoritetas, išaugęs iš pareigos-būtinybės, tapęs tvarka-taisykle, ta paskutine aukščiausia instancija, kuriai buvo jaučiama atsakomybė, kurios teismui buvo pateikiama tai, kas kitaip negalėjo būti išspręsta“ (Toporov 2000: 269, 272). Žemės adoravimas turėjo būti grindžiamas tam tikra ideologija, kuri baltų ir rytų slavų tradicijose, kaip pastebėta, daug kuo artimos.


Žemyna – sudievintoji Žemė

Agrariniai papročiai, kai kurie senieji tikėjimai atskleidžia žemės sakralizavimo ir net sudievinimo tendencijas. Sprendžiant iš liaudies kūryboje aptinkamų mitologinio pasaulėvaizdžio reliktų ir istorinių šaltinių liudijimų, Žemė gali būti reprezentuojama kaip personifikuota dievybė. Tarp ryškiausių baltų moteriškų mitinių personažų yra būtent žemės deivė, chtoninio pasaulio galių valdovė. Tai lietuvių Žemyna, latvių Zemes māte. Žemė ir jos augalija su antžeminiame ar požemio pasauliuose buvojančiais gyvaisiais bei mirusiaisiais yra šios deivės viešpatavimo ir patronavimo sritis. Lietuvių žemės deivė galėjo būti tiesiog tapatinama su žeme, deivę pavadinant Žemele (Zemyne, oder auch Zemele – Matas Pretorijus; BRMŠ: III 121) arba žemyna, žemynomis įvardijant pačią žemę:


      Rugiai iš žemynos virsta (Paulauskas 1977: 869).
      Visi žemynon eis (ten pat: 869).
      Žubers o juodom žemynėkom (LMD III 46b/5/).

Tad Žemyna gali turėti ir bendrinio žodžio, reiškiančio ‘žemę’, reikšmę. Žemyna – ir pati žemė, ir žemdirbystės deivė, valdanti tai, kas yra jos pačios kūnas, – plačiai išsidriekusi chtoninė materija su joje slypinčiomis galiomis. Šią religinę figūrą įspraudę į graikiškąjį modelį, galėtume teigti, kad ji apima tiek Gajos kaip žemės ir kosmoso stichijos, tiek Demetros kaip žemdirbystės globėjos reikšmes. Lietuvių tradicijoje šios abi funkcijos yra susiliejusios vienoje dievybėje.

Prie žodžių žemyna, žemynėka gali šlietis tie patys epitetai kaip ir prie žodžio žemė – siera, juoda: po sierąja žemyna (Paulauskas: 869), syrausioji žemynėka (LMD III 131/12/), o juodom žemynėkom (LMD III 46b/5/). Žemė – taip pat, kaip minėta, juoda, siera ir tamsi: juoda žemelė (LKŽ XX: 315), juodoji žemaitė (LKŽ XX: 315), siera žemelė (LKŽ XX: 315), in tamsių žemelį (LTR 2375/122/).


Žemės ir Žemynos motinystė

Deivė Žemyna, kaip ir pati žemė, vadinama motina. Apie 1970 m. Pelesos kaime (dab. Baltarusijoje, Varanavo r.) bendraudama su Marija Kruopiene (g. 1920 m.) ir jos seserimis iš vienos jų lūpų išgirdau išsprūstant, beje, labai natūraliai, šūksnį, kuriuo reikštas nusistebėjimas: Žamyna mocina! Vėliau iš kitų Pelesos ir gretimų kaimų (Dubinių, Smilginių) gyventojų gavau patvirtinimą, kad Žemyna tikrai jų krašte vadinama motina, tai yra dzūkiškai – mocina.

Tad žemė ir žemyna – iš dalies identiškos sąvokos. Abi gali turėti žemės kaip materialios substancijos reikšmę. Abi gali būti siejamos su dieviškąja motinyste – tiek Žemė Motina, tiek Žemyna Motina, kaip rodo jau pačios jų nominacijos.

Lietuvių kalboje ir liaudies tradicijoje Žemės kaip motinos suvokimas ir reprezentavimas grindžiamas žemės ir motinos funkciniu tapatumu. Ir žemė, ir motina – gimdytojos, maitintojos, „nešiotojos“, globėjos:


      Žemė reikia gerbti, ba žemė yra mūs motka (LTR 1580/828/).
      Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, tu mane nešioji, tu mane po smerčio pakavosi (LTR 1539 /39/).
      Žemė, dėl prigimimo motina tikroji, vis gimdo, tauso, pena ir vis palaidoja (LKŽ XX: 313).

Tad Žemė laikoma viso mus supančio gyvojo pasaulio, taip pat ir žmogiškų būtybių, motina. Į žemę kreipiamasi „motina mano“ ir dar paaiškinama – „aš iš tavęs esu“. Vadinasi, žmogus save kildina iš žemės ir suvokia kaip žemišką būtybę – ne vien dėl savosios žemiškos prigimties, bet ir dėl to, kad visas jo gyvenimas praeina ant žemės „nešiotojos“, panašiai kaip ant motinos rankų.

Žemė yra gimdytoja plačiąja prasme – iš jos įsčių išeina visi gyvojo chtoninio pasaulio kūriniai. Gyvybės teikimas – tai ir žemės deivės, kaip minėta, tapatinamos su pačia žeme, viena esminių priedermių. Mato Pretorijaus pažymima, kad Žemynėlė „suteikia ir išlaiko gyvybę žmogui ir gyvuliui, ir visiems gyviems padarams. [...] Ar kas gimsta, ar į naują luomą stoja, ar ūkininkui kumeliukas atsiranda, visur ir visada pirmiausia turi būti pagarbinta Žemynėlė (Zemynele), nes ji visiems gyvybę duoda ir išlaiko“ (BRMŠ III: 300).

Su Žemės Motinos kaip gimdytojos, gyvybės nešiotojos funkcija siejasi žemės kaip gyvos būtybės tukimo, storėjimo įsivaizdavimas. Turimas omenyje Jokūbo Brodovskio žodyne esantis posakis: Zéme nutuks. Greta pateikiamas vokiškas atitikmuo: Die Erde wird dick (BRMŠ IV: 22). Apie Žemę čia kalbama kaip apie gyvą būtybę, gebančią pilnėti. Tai asocijuojasi su moterimi, bręstančia, besiplečiančia, kuri galinti būti ir potencialioji gimdytoja. Tunkanti žemė – tarsi augantis, nokstantis vaisius, turintis savyje sėklą, tai yra potencijos naujos gyvybės pradžiai.

Ryškus skirtumas tarp tikrosios motinos ir Žemės jų motiniškos globos požiūriu – tai, kad tik Žemė Motina po mirties priglaudžia žemės būtybes. Kaip žinoma iš žodinės tradicijos, žemė, tiksliau, jos klodai, požemis, yra ir vėlių buveinė. Vėlės patekdavusios į tų klodų šeimininkės žemės deivės valdas. Anot Mato Pretorijaus, jei kas miršta, vėl Žemynėlei (Zemynele) nusilenkiama, mat „jos globai pavedama visa, ko jie velionio sielai linki ir trokšta“ (BRMŠ III: 300). Kita vertus, mirusieji, kaip tiki lietuviai, žemaičiai ir prūsai, „turi tarnauti Žemeliukei (Zamoluksei), t. y. žemės deivei“ (BRMŠ III: 228) [ob müssen diejenigen so da sterben der Zamoluksei d. i. der Erdgöttin dienen; BRMŠ III: 107]. Taigi Žemyna, kaip ir pati Žemė, yra ir mirusiųjų motina, prižiūrinti vėles, kurios jai ir paklūstančios. Šioje sferoje jos motinystė ne mažiau svarbi kaip ir pasitinkant ateinančią gyvybę ar pačiai Žemei Motinai tą gyvybę kuriant.

Vėlių požemyje patronė buvo ir latvių Zemes māte. Ji, kaip ir Žemyna, priglausdavo mirusiuosius, užrakindama juos savo kloduose (Šmitas 2004: 26–27). Kaip liudija latvių mitologinė tradicija, Zemes Māte (taip pat ir Vėlių Motė) turėdavusi kapo raktus (ME II: 226). Raktai – motinos šeimininkės, tai yra Motinos, namų valdytojos, atributas, kuriuo naudojamasi ir įeinant į mirusiųjų namus, esančius po žeme.

Taigi ir pati žemė, ir Žemyna – motinos, priimančios ateinančias į jų valdas gyvybes ir išeinančiuosius anapus. Jos taip pat ir gyvybę nešiojančios bei ją įvairiausia augalijos forma gimdančios. Žemyna, sutapdama su žeme, savo dieviškuoju pavidalu, raiška savitai ją atkartoja, pirmiausia – kaip Motinų Motina, tai yra kaip vyriausioji Motina, kaip archetipinė Pramotė.


Sacrum ir sanctum

„Žemdirbystės atradimas iš esmės pakeičia ne tik ūkines pirmykščio žmogaus sanklodas, bet pirmiausia sanklodą. Pradeda veikti nauji religiniai veiksniai: lytiškumas, vaisingumas, moters ir žemės mitologija ir t. t. Religinė patirtis pasidaro konkretesnė, labiau susijusi su gyvenimu. Didžiosios deivės motinos ir stiprieji dievai arba vaisingumo genijai yra kur kas „dinamiškesni“ ir prieinamesni žmonėms nei Dievas kūrėjas“ (Eliade 1997: 88). Nors, kaip pažymėjo Mircea Eliade, žemdirbio religinė patirtis tampa labiau orientuota į kasdienę egzistenciją ir susieta su praktine veikla bei jos tikslais, kita vertus, galima pastebėti ir tai, kad agrarinės kultūros puoselėtojas žemę iškėlė kaip specifinę vertybę, kurioje, be jos materialumo, įžvelgtas dar ir metafizinis lygmuo – su žeme ir jos gelmėmis susijęs antgamtinių reiškinių pasaulis.

Tad nors Žemė dažnai reiškė tai, kas yra visiškai „žemiška“, materialu, regima ir realu, sykiu ši sąvoka galėjo asocijuotis su abstraktesniais ir subtilesniais dalykais: su tuo, kas yra „visai kita“ – ganz andere, Rudolfo Otto žodžiais (Otto 1963: 28–37). Žemė religingam žmogui atsiverdavusi hierofanijomis. Dėl šių joje slypinčių galių, taip pat dėl to, kad žemė buvo skiriama prie didžiųjų vertybių, ji lietuvių, kaip ir rytų slavų, vadinta šventa: Šventoji žeme, Žeme, žeme, žemela! (LTR 6258/89/) Kaip tave šventa žemelė nešioja?! (BlR I: 5) Žemę reikia gerbti, ba jinai šventa (LTR 1406/629/). Žemė šventa ir už tai bučiuodavo (LTR 780/199/) (plg. baltarusių Зямля святая, яна наша маці; BM: 201).

Kaip dangus mitiniame pasaulyje sietas su nukreipta į bekraštes aukštybes transcendencija, žemė taip pat įsivaizduota turinti „anapus“, tik glūdintį „žemybėse“ – chtoninėse gelmėse. Dangaus begalybė ir jose įžvelgta transcendentinė plotmė sieta su jo neišmatuojama aukštybe, o žemės – su paslaptimis jos gylyje – „žemybėje“. Religingo žmogaus tikėta, kad jo santykis su šventąja Žeme Motina galįs nulemti „žemybėse“ esančių chtoniškųjų galių, kuriomis ji disponuoja, poveikį augalijos derlingumui. Pats vaisingumas galėjo būti suvokiamas kaip chtoninės Motinos hierofanija. Anot Nathano Söderblomo, šventybę manyta esant tam tikrą jėgą arba mistinį reiškinį, nukreiptą į tam tikras būtybes, daiktus, atsitikimus ar veiksmus (Söderblom 1913: 731). Matyt, ir Žemės – stichijos bei ją reprezentuojančios būtybės – sakralumas galėjo reikštis kaip specifinė galia, augalijos vegetacijos procesuose ar požemiuose vykstančiuose slėpininguose fenomenuose reflektuojanti kaip žmogui nepažini ir nesuvokiama mistika. Toji Žemės motinystė išėjusiajam į anapus, toji jos tamsiųjų klodų mysterium tremendum (baisi paslaptis) atveria specifinę su žeme susijusių religinių reiškinių sferą.

Religingas lietuvis, nors oficialiai ir krikščionis, bet išlaikęs gyvą prigimtinės religijos jausmą, dar praėjusiame šimtmetyje palaikė artimą ryšį su Žeme Motina – kaip su sakralia esybe. Toks santykis su žeme visiškai aiškiai atsiskleisdavęs ne tik reikšmingomis būties, jos virsmo situacijomis, bet ir žemės kultivavimo metu – pradedant ir užbaigiant žemdirbystės sezoną; tai rodė ganėtinai gyvybingi liaudies tikėjimai ir papročiai. Suvokta, kad prisilietimas prie Žemės maitintojos galįs ją vienaip ar kitaip paveikti, todėl žemę įdirbant reikėjo atlikti tam tikras apeigas, kurios aiškiai demonstruoja žmogaus religinį ryšį su chtoniškuoju jo būties pamatu.

Gyvavo natūralus poreikis pavasarį pirmą kartą einant į laukus ir rudenį dorojant ar nuėmus derlių kreiptis į Žemę Motiną. Pirmuoju atveju siekiant įsiteikti įvairiopų galių turinčiai maitintojai, kad ji valstiečiui būtų palanki, antruoju atveju – dėkojant už suteiktus žemės vaisius. Žemės darbams pasiruošiama ir nusiteikiama kaip svarbiam, vidinio pakylėjimo reikalaujančiam aktui, tiesiant ir dvasinį, religinį saitą su dieviška esybe Žeme. Eidamas pirmą kartą į laukus artojas nusiprausdavęs, apsirengdavęs švaresniais rūbais, stengdavęsis būti pakiliai nusiteikęs, net užtraukdavęs dainą (BlŽ: 6/73). Didelės pagarbos žemei ženklas – jos bučiavimas: Artojas, pirmąkart išėjęs į lauką, bučiuoja žemę, kad ji gerą derlių išduotų, neprasivertų ir ko nors pikto nepadarytų (BlŽ: 3/37). Žemę pagerbti turėję būti aktualu ir prieš sėją; ją pradėdamas žemdirbys paprastai pabučiuodavo žemę (BlŽ: 24/368). Pasėjus javus reikėdavę „to sklypo žemės gruntą pabučiuoti, tai geriau derės javai“ (BlŽ: 30/475).

Žemė galėjo būti bučiuojama įvairiomis situacijomis, ne tik prieš pradedant ją dirbti. Sakydavo: „Ar žemę pabučiuosi, ar mūkelę, tai lygūs bus atpuskai“ (BlR I: 4/10). Nors krikščionybė jau seniai buvo įsigalėjusi, Lietuvos kaime žemę vis dar tebebučiuodavo, kaip užfiksuota Dusetų apylinkėse – rytą ir vakare, prieš pradedant ir baigiant kalbėti poterius ar, kaip pastebėta apie Salantus ir Liškiavą, – pasimeldus, ir toks tradicijų susimaišymas rodo, kokia gyvybinga žemės garbinimo tradicija:


      Seniau bučiuodavo po poterių rytą ir vakare žemę, žodžių nesakydavo (BlR: 4/7).
      Kai buvau maža, pakalbėjus poterius turėdavom pabučiuoti žemę [...] (BlR: 4/6).
      Ypač vaikams sukalbėjus poterius liepdavo pabučiuoti žemę užtat, kad žemė – mūsų motka (BlR: 4/4).

Argumentuojama, kodėl reikia bučiuoti žemę – esą ji „mūsų motka“, tad ją kaip motiną gerbdami ir savo motina laikydami turime bučiuoti, kaip dėl neginčijamos pagarbos bučiuojame ranką motinai. Kai kur Lietuvoje, sakysim, apie Viduklę, žemė būdavo bučiuojama 7 arba 12 sykių per dieną:


      Žemę, kaip maitintoją, reikia pirmą gegužės mėn. dieną septynis kartus pabučiuoti (BlR: 4/8).
      Žemė žmones maitina ir rėdo, dėlto reikia į dieną dvylika sykių pabučiuoti žemę (BlR: 4/9).

Kaip liudijama gerokai ankstyvesnio, XVII a., šaltinio, žemės bučiavimas galėjo būti bendruomenės apeigų dalis. Pretorijus aprašo, kaip netoli Vainotų vienas senas žemaitis, manoma, burtininkas, vėlų vasaros vakarą, kai buvo labai žvaigždėtas dangus, stovėjęs tarp dviejų ąžuolų, paskui puolęs ant kelių ir tris kartus pabučiavęs žemę. Tą darė ir kiti žmonės, kurie suklaupę prie ąžuolo ir žvelgdami į dangų bei iškėlę rankas murmėdami meldėsi, o paskui triskart bučiavo žemę. Senasis žemaitis visa tai darė, norėdamas sužinoti, kas nutiko vienam į karą patraukusiam lietuviui, apie kurį neturėta jokių žinių. Atlikęs apeigas žemaitis papasakojo susirinkusiems giminaičiams, kad tasai žmogus buvęs kare tris kartus sužeistas, tačiau pagijo (BRMŠ III: 158–159, 269). Kodėl nurodytu atveju kreiptasi į žemę tarsi prašant jos pagalbos, paaiškinimą randame XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose: „Žemės motė, ji valdo po žeme, todėl iš jos reikalaujama, jei kas nors yra dingę“ (Jakobas Langė; BRMŠ IV: 170) [semmes mahte, diese herschet unter der Erde, daher fordern sie von ihr, wann sie etwas verlohren; BRMŠ IV: 170). Tad Žemės motės, kuriai priklausė požemio valdos, valioje, kaip tikėta, buvo atskleisti su pradingimu susijusias paslaptis, tarsi tai asocijuotųsi su jų patekimu į šios deivės viešpatiją – tik Motei pažinius chtoninio pasaulio klodus. Dėl to, matyt, žemė ir bučiuota – tikintis žemės deivės pagalbos.

Religinį saitą su Žeme Motina žymėjo ir kiti aukštą adoraciją agrarinėje praktikoje reiškiantys ritualiniai veiksmai: prieš sėdamas žmogus nusiimdavęs kepurę, atsiklaupdavęs ir peržegnodavęs sėjamą dirvą, padarydavęs „žemėje kryžių“, o paskui atsistojęs vėl peržegnodavęs žemę (BlŽ: 23–24/363). Šiaulėnų apylinkėse pradedant sėti javus būdavo nusinešama švęstų javų ir [švęsto?] vandens. Vandenį užpildavę ant rankų, peržegnodavę lauką, paskui pabučiuodavę žemę ir pradėdavę sėti, pakalbėję kažkokius žodžius (BlŽ: 24–25/381). Kitais atvejais grūdai prieš sėją būdavo šlakstomi švęstu vandeniu, tokiu būdu, matyt, jiems suteikiant apsaugą ir vaisingumo galių (BlŽ: 42/685). Suteikta drėgmė žemei ir grūdui, ir dargi švęsto vandens drėgmė, sudarė tą gyvybingumo turinčią terpę, kuri reikalinga vaisiui užsimegzti.

Pagarbą žemei atspindinčios kai kurios iš paminėtų apeigų – atsiklaupimas, žegnojimas – forma, be abejo, jau yra susijusios su krikščionybės tradicija, tačiau jų intencija ir adresatas suformuoti sąmonėje dar tebeglūdinčios ankstyvesnės mitopoetinės pasaulėžiūros. Daugiasluoksnė liaudies kultūra patvirtina, kad krikščionybės ritualo elementai galėjo būti panaudojami gana universaliai; šiuo atveju kepurės nukėlimu, atsiklaupimu ir dirvos peržegnojimu adoruojamam objektui siekta atskleisti ne tik didžią pagarbą, bet ir troškimą apsaugoti šią hierofanijomis besireiškinčią stichiją.

Žemei Motinai būdavo ir aukojama, tai patvirtina, kad chtoniškoji sfera, kaip tikėta, turi numinozinio prado. Pretorijus pažymi, kad prūsų palikuonys „yra tos nuomonės, jog žemėje glūdi kažkas dieviška“ (BRMŠ III: 196, 300). Kas tas žemės dieviškumas, kaip jis galėjo reikštis, tiesiogiai nepaaiškinta. Reikėtų manyti, kad tas žemės dieviškumas specifinis, kitoks nei dangaus dievų. Žemės d i e v i š k u m a s – tai, kaip galėtume komentuoti, remdamiesi jos vaizdinio mitologinio turinio kontekstu, ypatinga, iš tamsių chtoninio pasaulio gelmių, sunkios žemiškos materijos sklindanti, potencijos vegetatyviniam gyvybingumui teikianti galia, su kuria artimai siejasi ir šios stichijos valdytoja – žemės deivė. Ji yra tos specifinės žemės jėgos, chtoninio numinoziškumo, įsikūnijimas. Žemėje ar javo varpoje glūdi Žemyna, kaip, anot Émile’io Durkheimo, „Dzeusas slypi kiekviename lietaus laše, kaip Cerera kiekviename derliaus pėde“. Mat dieviška asmenybė gali būti įsivaizduojama ne tik konkrečiu ir apčiuopiamu pavidalu, bet ir traktuojama kaip abstrakti jėga, kuri pasireiškia erdvėje ir „slypi kiekviename savo padarinių“ (Durkheim 1999: 222). Į Žemę, matyt, kreiptasi iš dalies kaip į dievybę, tikint, kad žemės grumstelyje esti Žemyna. Tuo veikiausiai motyvuotinas, kaip minėta, ir poreikis aukoti žemei, tai yra joje glūdinčiam dieviškam pradui.

Žemei aukota materiali auka – duona, tai yra apdoroto žemės vaisiaus simbolis, kad kultivuojamoji dirva manifestuotųsi tomis pačiomis gėrybėmis. Einant arti nešamasi ne tik duonos, kartais ir druskos, kuri taip pat, matyt, reikalinga žemei (plg. su posakiu „žemės druska“, turint omenyje tai, kas yra savita, pamatinė esmė). Tad atsineštoji duona varant pirmą vagą būdavo apariama, kad metai būtų derlingi (BlŽ: 6/79, 80). Arba keletą vagų išvarius čia pat lauke būdavo suvalgoma duonos, duodant jos ir arkliui (BlŽ: 6/86). Kai kada su duonos kepalu ūkininkas apeidavo lauką, kad užderėtų javai (BlŽ: 6/76, 77). Taip pat duonos ir druskos dedama į žemę atliekant kai kuriuos kitus su žeme susijusius darbus, sakysim, sodinant medelį (BlŽ: 117/1882). Duona, kaip ir javai, yra tie žemės, o neretai ir žemės deivės atributai, kuriais pars pro toto gali būti reprezentuojama ne tik derlių teikianti žemė, bet ir jos dievybė.

Žemei aukotos netgi kraujo aukos; Žemynai ir vardu nepavadintai žemės deivei aukoti naminiai gyvuliai ir paukščiai – kiaulė ar višta ir gaidys (RMŠ II: 605–606, 608; III: 188, 293). Žinoma, kad gyvulio krauju galėjo būti laistomas medelis, tikintis gero jo vaisingumo. Kitais atvejais po vaismedžio šaknimis būdavo užkasamas: paršiukas, viščiukas, katinas, šuo (BlŽ: 117/1184, 1885).

Aukojimo ritualai, atliekami kaip agrarinių procesų sudėtinė dalis, byloja apie gyvą, periodiškai atnaujinamą homo religiosus ryšį su žeme, kurios vaisingumo potencijai, dieviškumo raiškai palaikyti ir jos dieviškų galių palankumui užtikrinti ir buvo atliekami minėtieji aukojimai.

Johannas Jacobas Bachofenas, žinomas šveicarų mokslininkas, antikinės mitologijos ir papročių tyrinėtojas, žemę kvalifikuoja požymiu sanctum ‘šveñta’, ‘neliečiama’. Greta šio termino jis vartoja ir sacrum, ‘šveñta’ . Abi sąvokos siejamos su šventybe, su tuo, kas yra šventa. Tačiau Bachofenas tarp jų įžvelgia skirtumą, teigdamas, kad sanctum atspindi telūrinės (žemiškos) materijos, o sacrum – šviečiančios erdvės požymius. Tad sanctum, anot jo, siejasi su žeme ir chtoniškomis galiomis, o sacrum – su šviesą skleidžiančiais pradais ir su aukštesniais dievais. Sanctum išreiškia moteriškąjį nejudančios materijos principą, sacrum – vyriškąjį kinetinį (Bachofen 1967: 40). Tokiu būdu sanctum galėtų būti tarsi žemės, žemiškųjų objektų vertinimo kriterijus: kiek jie turi to sanctum, kiek jie yra nepaliesti, nesuteršti, švarūs, kiek jie yra išlaikę tikrąją nepažeistą, neišniekintą prigimtį.

Dar mūsų protėvių žemė buvo saugoma nuo suteršimo – ne tik nuo fizinio, materialaus, bet ir nuo energinio, sakysim, žemė negali būti mušama. Tikėjimuose tai išreiškiama kaip tabu:


      Anys sakydavo, kad nevalnia žemė nei mušt, nei kitaip kaip išnevožyt (BlR I: 4/10).
      Seniau senieji bardavosi, kada vaikai žemę mušdavo (BlR I: 4/15).
      Žemė nemožna runciu mušt, ana mus peni (BlR I: 4/16).

Griežtai drausta su neigiama intencija spjaudyti ant žemės, tai patvirtina ir rusų tradicija. „Tai – Žemės įžeidimas ir išniekinimas, kaip manė paprastas valstietis ir, beje, Dostojevskis“ (Toporov 2000: 271).

Vadinasi, turi būti išlaikomas Žemės sanctum. Kas kita jos palietimas pozityviu tikslu – bučiuojant. Pastaruoju atveju jos sanctum nepažeidžiamas, nes juk žemė bučiuojama dėl to, kad ji šventa, kad jai juntama besąlyginė, a priori pagarba.

Apibendrindami galėtume konstatuoti, kad Žemės šventybė iš tiesų specifinė, sietina ne tik su chtoninių galių raiška, kurios yra kitokio pobūdžio nei dangiškosios, bet ir su jos sanctum – tartum su išsaugotu pirmapradžiu tyrumu, švara ir tam tikru neliečiamumu.


Nuorodos ir santrumpos


Bachofen 1967 – Myth, Religion and Mother Right. Selected Writings of J. J. Bachofen. Translated from the German by Ralph Manheim. – New York, 1967.
Durkheim 1999 – Durkheim, Émile. Elementarios religinio gyvenimo formos. – V., 1999.
Eliade 1994 – Eliade, Mircea. Šventybė ir pasaulietiškumas. – V., 1997.
Maceina 1991 – Maceina, Antanas. Raštai. – V., 1991.
Otto 1963 – Otto, Rudolf. Das Heilige. – München, 1963.
Paulauskas 1977 – Paulauskas, Jonas. Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas. – K., 1977.
Söderblom 1913 – Söderblom, Nathan. Holiness / Hastings, J. Encyclopaedia of Religion and Ethics, 6. – Edinburgh, 1913.
Šmitas 2004 – Šmitas, Pėteris. Latvių mitologija. Iš latvių kalbos vertė Dainius Razauskas. – V., 2004.
Toporov 2000 – Топоров В. Н. „К реконструкции балто-славянского мифологического образа Земли-Матери *Zemia & *Mātē (*Mati)“ // Балто-славянские исследования 1998–1999, XIV. – Москва, 2000.

BlR – Balys, Jonas. Raštai, t. I. Parengė Rita Repšienė. – V., 1998.
BlŽ – Balys, Jonas. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai / Lietuvių tautosakos lobynas, X. – Silver Spring, MD, 1986.
BM – Беларуская мiфалогiя: Энцыклапедычны слоўн. / С. Санько, Т. Валодзина, У. Васiлевiч i iнш. – Мiнск, 2004.
BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė Norbertas Vėlius. – V., t. I – 1996, t. II – 2001, t. III – 2003, t. IV – 2005.
LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, t. XX. – V., 2002.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne.
LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
ME – Mitologijos enciklopedija, t. II. – V., 1999.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83197. po palme2007-05-11 01:51
kodel cia negalima palikti komentaru?

83198. po palme2007-05-11 01:52
aha, matyt, kad galima. Labai aciu, zymiai maloniau skamba, negu apie nekaltai pradetas mergeles Marijas. Savas reikalas.

83280. Luotinykas2007-05-11 19:38
Vaizdas gali būti kiek nepilnas. Tas pats Toporovas sako ir taip: „Į personifikuotų Žemės aukštąja ir teigiamąja prasme personažų kontekstą patenka ir vyriškosios dievybės, lietuvių liaudies mitologonėje tradicijoje vadinamos tokiais vardais, kaip Žemininkas, Žemėpatis, Žeminežlis, Žemėliukas, kurie iš esmės yra vieno mitologinio personažo variantai. Plačiąja prasme visi tie „vyriškieji“ alovariantai sudaro porą su „moteriškaisiais“ alovariantais Žemyna, Žemynė, Žemynėlė, Žemėlė, Žemynylena, nors moteriškas personifikuotas Žemės Motinos (plg. Žeme, motina mano...), matyt, yra daug senesnis už savo vyriškąjį dublerį-porininką. Šios tradiciškai „moteriškos“ Žemės „vyriškos“ hipostazės atsiradimas ir išrutuliojimas yra labai svarbus lietuvių mitologijos ir – plačiau – lietuvių pasaulio, jo varomųjų jėgų ir sandaros suvokimo ir, jei norite, svarbios lietuvių mentaliteto ypatybės („vyriškoji“ kūryba einant nuo gamtos į kultūrą, konstruktyvus rinkimas, „vyriškas“ atsakomybės jausmas) skirtumas nuo atitinkamų rusų liaudies tradicijos vaizdinių, rusų psichėjos ir rusiško mentaliteto. Moteriško Žemės vaizdinio „maskulinizacija“, nuėjusi pakankamai toli (plg. taip pat žmogaus apibūdinimą kaip „žemiško“ – s.lie. žmuõ, lie. žmogùs, žmónės, išlaikant žmonà, plg. taip pat móteris, mótė `žmona`, `[motinos] motina` ir pan.) sudaro esminį sąmonės judėjimo vektorių ir patvirtinamas toli gražu ne tik kalboje, nesąmoningumo, pasąmonės sferoje, bet mėginimais reflektuoti.“

83283. Luotinykas2007-05-11 19:44
Dar daugiau, nei prūsų, nei lietuvių „aukštojoj“ viduramžių religijoj nėra jokių motinų žemių, t.y. žemės sakralumas jau sublimuotas. Pas prūsus buvo toks Patrimpas, kurį Greimas tapatina su mūsų Andoju. Beje, sublimuotas – nereiškia dingęs, gali būti, kad žemė, kraštovaizdis vis tiek lieka didžiausia dieviškumo koncentracija, kaip tas Šliogerio kosmopolis. Mums nereikia iš pamaldumo užversti akis į dangų :)

83329. po palme2007-05-12 15:38
cia , matyt labiau taike Motinos dienai. Tai nori pasakyti, Luotinykai, kad lietuviai nebuvo/nera tokia jau moteriska tauta, kaip kad daznai atrodytu?

83334. Luotinykas2007-05-12 17:05
Girdėjau, lyg knygą Laurinkienė rašysianti, gal ten kas plačiau bus. Šaltiniai rodo, kad 13a. buvo 3 vyriški dievai ir viena moteriška (Žvorūna-Medeinė). Tik tajai gal kiek svetimi visi tie vaisingumai-derlingumai, kaip norėtume tikėtis. Bet gali būti labai stiprus vaizdinys, kur tas moteriškumas sutelktas. Plg. indų Durgą arba Kali. Arba graikų Artemidę. Arba Atėnę. „Moteriškumu“ gal užimtume tarpinę vietą tarp latvių ir prūsų. Pas prūsus tai nei vienos.

83382. po palme2007-05-12 22:49
tai tu man pasakyk, kaip ptas perejimas is lietuviu religiju i krikscioniska vyko? Ar tai reiske, kad lietuviai tapo labiau civilizuotesni, priimdami tuos filosofiskai apdirbtus kriscioniskus pusfabrikacius, lygtai palypejo civilizacijos laipteliu aukstyn, ar is tikro, jei butu tureje salygas, butu ir toliau padirbineje savo religija, kol ta butu tapus "apreiksta"?

83384. Luotinykas2007-05-12 23:46
Bijau, kad man čia per sunkus uždavinys. Tik elitas „perėjo“, o žmonės buvo sau palikti, kiti dar kokius 200 metų gal kunigų nematė. Kas dėjosi jų galvose, tai neįsivaizduoju. Galimas dalykas, kad valdantieji tuo metu jau išvis niekuo nebetikėjo perėję per tokį politinį turgų. Civilizacija? Taika, raštas, kunigai, knygos – visa techninė civilizacijos dalis. Aišku, kad nieko tame esmiškai krikščioniška nėra. Žmonės laisvi, ką čia gali žinoti ką toliau būtų darę, bet visos galimybės buvo atviros, nebūtinai „apreiškimas“, galima pvz. toliau eiti skepticizmo linkme. Man, tarkime, lietuviška teologija nei kiek ne prastesnė už kitas, bet sykiu suprantu, kad tai mitas. Galiu tikėti „kad“, bet suprantu, kad mitas yra „kaip“. Kitaip vargu ar įmanoma. Kartais galvoju, kad senieji bus tai supratę rinkdamiesi poetinę išraišką, vengdami čia normalios kalbos, kaip apie kėdes ir stalus. Įsikalimas, kad ten kažkoks žmogelis prieš 2000 metų kažkur „iš tikrųjų“ prisikėlė, ir grindimas tuo savo gyvenimo, tai protui išvis paskutinioji.

83392. Luotinykas2007-05-13 01:44
Mūsų dabar koks 90% dabar tokių, „niekuo netikinčių“, bet sykiu tikinčių visokiom prasmėm, vertybėm. Savimonė, išraiška, niekaip nesueina su sąmone, su tuo kas norima išreikšti. Tačiau, jeigu iki galo atveriu duris skepticizmui, pjaunu tą sąmonės pyragą perpus, suprantu kaip tie senieji mitai veikia, tai šitai supratęs galiu juos vėl susigrąžinti ir vėl priklijuoti prie tų prasmių su vertybėm. Tikėjimas, kaip valios nuostata, gali būti tikras, bet išraiška „nerimta“, poetinė. Būtent „pagonybė“ tam tinka, o „apreiškimas“ netinka, nes ten vyrai labai rimtai šneka, kad, sako, buvo taip ir taip, iš tikrųjų buvo, Dievas pranešė, tas ir tas prisikėlė, o aš sakau – nebuvo ir sudie.

83393. po palme2007-05-13 02:48
manau, kad krikscionybe tikrai nusipjove saka, ant kurios sedejo sudeliodama viska i taisykliu rinkini. Gyvenimas juokias is formuliu. Butent, sutinku, kad perpjoves galiu perziureti ir vel suprasminti tuos mitus, palikta tokia galimybe. Su tuo sudie, kaip matai, cia ne taip lengva, toli pavyzdziu ieskoti nereikia, bet kitiems matyt geriau kai paduoti atsakymai ir gyvenimas jau nebestebina.

83394. po palme2007-05-13 02:52
protu ir jo sudarytom taisyklem tu dalyku tikrai neisreiksi, tarsi stovetum uz duru ir matytum sviesos ruozeli per apacia, bet tik tiek.

83397. Luotinykas2007-05-13 10:32
Tokiom progom vis prisimenu V.Kavolio pastebėjimą, kad pagoniškoj Lietuvoje nevyksta stebuklų, tokių kaip dievų įsikišimas į karo eigą ar pan. Pirmas, berods stebuklas buvo 1518, kai teko tiesiogiai mūšin įsivelti Šv.Kazimierui.

83406. po palme2007-05-13 14:51
o koks atitikmuo lietuviu religijoj butu krikscioniskam dievui tevui. Praamzi esu girdejes, bet mano zinios toj srity menkos.

83428. Luotinykas2007-05-13 18:32
13 a. buvo toks Andojas (rus. šaltiniuose Андай). Daugiau nėra kam. Kai kas sako, kad gal tiesiog Dievas, tačiau Dievas, kaip toks, žinomas tik vėlesniais laikais, tai matyt, viduramžiais gal tik kartais būtų galėję tokiu vardu pavadinti tą patį Andoją.

83461. po palme2007-05-14 00:25
bet juk buvo kazkokia dievu hierarchija. Va cia ir yra problema: rastu nieks nesirupino, kultura "muzikiska" irgi niekam idomi nebuvo, tai dabar kur kokia dalele dziaugies atrades. Bet uztat viska zinom apie svetimus dievus, iki smulkmenu

83476. Luotinykas2007-05-14 09:09
Ne taip blogai, 13 a. dievai buvo surašyti rusiškuose šaltinuose, jų buvo 4. Vardai žinomi, kita irgi daugmaž. Paskui žiūri kaip jie pasireiškia vėlesnėj tatosakoj, yra visokių analogijų kitose religijose. Tai kad jie aprašyti iš išorės, o patys lietuviai nerašė, man net savotiškai patinka, tai užtikrina tų žinių "grynumą", kad nebus jokių literatūrinių priemaišų. Tik daug ką tenka pačiam aiškintis, nėra suvirškinta iki vadovėlinių tiesų.

83511. krankt2007-05-14 17:43
Labai geras straipsnis. Gal ir gerai, kad nera palikta daug "teorizuotu" raystiniu saltiniu, palikta vietos naturaliai ir nemeluotai jausenai.

83517. po palme2007-05-14 18:20
is lupu i lupas perduodama informacija, katalikai tai vadina tradicija, bet ir ji buvo uzrasyta. Labai daug vieto lieka spekuliacijoms. Ziurekit ka krikscionys kad ir su rasyta informacija isdarineja: varto ir pervarto viska pagal dienos nuotaika ar susidariusia situacija

84861. Esu :-) 2007-05-30 14:38
Geras straipsnis. Tik diskutuojant apie jį... pabandykite pajausti, koks yra Jūsų santykis su žeme. Visi atsakymai slypimumyse:)

111320. lukas :-) 2008-03-02 16:15
gera informacija kai ruosiesi oratoriams labai daug informacijo reikalingos nes mano tema yra "kodėl žemė vadinama motina"

182793. `[o :-) 2010-02-12 12:07
labai patiko

Rodoma versija 31 iš 32 
14:19:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba