ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-15 nr. 644

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

VIKTOR JEROFEJEV. Ar Rusija įveiks XXI amžių? (18) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kojinės (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. "Ja vas vsech pozdravliaju" (6) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (13) (15) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jūros portretas (7) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (7) • AIDAS MARČĖNAS. Priešaušrio algoritmai (14) • JONAS SERAPINAS. neMALONUMAI (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Paukščiai ir žmonėsSu filosofu LESZEKU KOŁAKOWSKIU kalbasi Christianas Heidrichas. Apie tiesos varginimą (6) • ANDRÉ GLUCKSMANN. Penkios didžiosios Prancūzijos nuodėmės Irako klausimu (73) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinė sintezė: Marijos ir pagoniškųjų deivių tapatinimas (9) • RIČARDAS VAITIEKŪNAS. Nauji atradimai ar dideli praradimai?! (6) • ANTANAS ŠIMKUS. Kvartetas Baltiems Drambliams (18) • VILIOKLIS VĖMALINIS. Tuštuma (35) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pašneka su albionais (4) •

Religinė sintezė: Marijos ir pagoniškųjų deivių tapatinimas

EGLĖ ALEKNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antropomorfinė būtybė

Dviejų religinių tradicijų susidūrimas dažniausiai lemia didesnius ar mažesnius abiejų pokyčius. Net ir vienai iš jų užgožus kitą, "laimėtoja" kai kuriuos "nugalėtosios" elementus priima į savo ideologiją ar praktiką. Taip atsiskleidžia religijos dinamiškumas, leidžiantis jai įsitvirtinti skirtingiausiose kultūrose. Ne išimtis ir krikščionybės bei baltiškosios pagonybės susidūrimas. Ir nors dauguma tyrinėjimų yra nukreipta į pamatinę pagoniškąją kultūrą, šios sąveikos ir atskirų jos elementų analizė leidžia geriau pažinti ne tik šį reiškinį, bet ir pamatinę tradiciją bei sintezės rezultatą.

Yra nemažai tvirtinimų ar spėjimų, kad įvedus krikščionybę tam tikrų moteriškųjų baltų dievybių funkcijas perėmė Dievo motinos Marijos kultas. Pavyzdžiui, deivės Lados vėlesnį tapatinimą su Marija mini P. Dundulienė, deivės Laimos – J. Lautenbachas, P. Dundulienė, deivės Žemynos – M. Gimbutienė, Saulės – L. H. Grayus, L. von Schröderis, P. Dundulienė, Aušrinės – L. H. Grayus, M. Gimbutienė, Vakarinės – L. H. Grayus.

Kita vertus, yra autorių, kurie tokią dviejų religijų sąveiką vertina daug atsargiau. Pavyzdžiui, J. Vaišnora, tyrinėjęs Marijos garbinimą Lietuvoje, teigia, kad jis atėjo iš Europos jau visiškai susiformavęs, perėmęs riterinės kultūros išugdytą ypatingą Mergelės Marijos kultą. Lietuvoje jis taip puikiai prigijęs todėl, kad "tą viduramžių palikimą Lietuva greitai pasisavino, į jį įsigyveno". Šis autorius pabrėžia greitą krikščionybės prigijimą, o net ir amžininkų užfiksuotas žinias apie stiprią pagonybės įtaką ir jos liekanas teigia esant perdėtas. Vis dėlto pagoniškasis pamatas ir sintetinis dviejų religijų susidūrimo rezultatas bent jau iš dalies pripažįstamas: tie pagoniškieji papročiai krikščionybei dažniausiai nekenkė, o suteikiant jiems "kilnesnę, krikščionišką" prasmę suformavo "lietuvišką katalikybę".

Minėti tyrinėtojai koncentravosi į po krikščionybės sluoksniu slypintį pagoniškąjį pagrindą, o J. Vaišnoros – katalikų kunigo – veikale "Marijos garbinimas Lietuvoje" jaučiamos stiprios apologetinės mintys. Jomis siekiama pagrįsti lietuviškosios katalikybės lygiavertiškumą visos Europos katalikybei. Todėl pozicijų ir akcentuojamų dalykų skirtingumas yra suprantamas. Vis dėlto etnologų pastebėjimai leidžia teigti, kad Marija perėmė nemaža baltiškųjų deivių funkcijų ar bent kultą. Kita vertus, ne visų, net ir svarbesniųjų. Taip pat vieni iš minėtų autorių kaip Marijos pirmavaizdį akcentuoja vienas deives, kiti – kitas. Tad norėdami suprasti, kodėl būtent jos buvo sutapatintos su Marija ir kodėl tapatinimas apskritai buvo įmanomas, turime pabandyti rasti jas siejantį bendrumą.

Katalikybės Marija

Marija krikščionybėje garbinama kaip Dievo – Kristaus Motina. Ji yra nekaltumo simbolis – nesutepta nei gimtosios, nei kokios nors kitos nuodėmės. Ji yra nekaltybės simbolis – pradėjusi Jėzų, pagimdžiusi jį, iki mirties išliko nekalta. Ji yra paklusnumo Dievui simbolis – klusniai priėmė jai skirtą Jėzaus motinos misiją ir klusnumą rodė visą gyvenimą. Prisidėdama prie žmonijos atpirkimo, tapo naująja Ieva ir per Jėzaus motinystę – visos žmonijos motina.

Nors Marija yra išskirtinė tarp visų šventųjų, vis dėlto ji neprilygsta Dievui. Tad ir jos garbinimas negali prilygti Dievo garbinimui. Šį dalyką svarbu pažymėti todėl, kad tapatinant ją su deivėmis, daugiau ar mažiau lygiomis kitiems dievams, šis šventumo santykis gali būti iškreipiamas. Būtent todėl ir yra išlikę amžininkų aprašytų "pagoniškų iškrypimų" katalikiškajame kulte. O šių iškrypimų būta įvairių, priklausomai nuo to, su kokia dievybe žmonės siejo krikščioniškąją Mariją, kokias funkcijas jai priskyrė.

Saulė

Saulės dieviškumas įvairiais baltų pagonybės laikotarpiais skyrėsi, bet jos svarba visada daugiau ar mažiau išliko. Prie jos buvo taikomasi dirbant įvairius darbus, religine pagarba grindžiamas elgesys ir konkretūs veiksmai. Saulė suprasta kaip absoliutaus gėrio atstovė, priešinga tamsai ir joje slypinčiam blogiui. Kartu ji ir gyvybės teikėja bei palaikytoja. Ši dievybė buvo įsivaizduojama kaip moteris ilgais auksiniais ar lininiais plaukais, su linų žiedų vainiku arba karūna. Kita vertus, tai tipišką moters gyvenimą gyvenanti deivė: ji dirba kasdieninius darbus, juokiasi, liūdi ir t. t.

iliustracija
Kazimieras Razma (1851–1931). Marija Maloningoji "Šventa Motinikė"

Marijos ir Saulės tapatinimą atskleidžia abiem atvejais naudota ornamentika. Saulės valtelė, vaizduojama kaip mėnulis ragais į viršų – dažnas Marijos skulptūrų elementas. Vilniaus Aušros vartų paveiksle vaizduojama tokia valtele, aplink ją yra apsivijusi mitologinė vandenų sferos būtybė Didžioji Gyvatė. P. Dundulienės pastebėjimu, žemaičiai tokį Marijos atvaizdą dar ir dabar vadina "Saulės Deiva".

Didžiosios Gyvatės simbolio naudojimas rodo Mariją perėmus ir ambivalentišką santykį su šia būtybe. Minėtas pavyzdys atskleidžia teigiamą jos sąveiką su vandenimis kaip gyvybės sfera. Tokį santykį rodo ir į krikščioniškąją ikonografiją perėjęs žalčių ar gyvačių vaizdavimas kartu su saule ant lazdų, darbo įrankių, trobų ir pan. Marija imta vaizduoti su žalčiu, arkliu ar Mėnuliu. Tokią kompoziciją P. Dundulienė mini buvus rastą Kretingos rajono Kumpikų kaime.

Kita vertus, prisiminus Gyvatės-Slibino (chaoso pasaulio atstovo) kovą su pasaulio tvarką išreiškiančiais Perkūnu ir kitais analogiškais veikėjais, Marija pasireiškia ir čia – kaip šviesos ir gėrio deivės Saulės atitikmuo ji pamina gyvatę ar žaltį po kojomis. Tai derinasi su krikščioniškąja samprata – ji yra naujoji Ieva, nepasiduodanti žalčio-velnio gundymams, paminanti jį. Tai atsispindi ir įvairiuose tikėjimuose bei užkalbėjimuose: užmuštą žaltį atgaivinąs velnias; gyvatės nekandančios Mergelės Marijos dienomis (trečiadieniais ir šeštadieniais); gyvatė nekirs, jeigu atsisukęs prieš saulę tris kartus sukalbėsi "Sveika Marija" ir pan.

Marija kaip Saulės funkcijų perėmėja išryškėja tiek lietuvių, tiek latvių dainose. Sukruvintas sijonas ar skraistė – vakaro žaros įvaizdis – dainose pasirodo ir kaip Saulės, ir kaip Marijos atributas: "Kodėl kiekvieną vakarą žalio miško / Viršūnės raudonai žėruoja? / Savo šilko sijonėlį Saulė / Kiekvieną vakarą kabina vėdinti" arba "Trenkė Perkūnas išjodamas, / Jis suskaldė žaliąjį ąžuolą. / Aptaškytas žaliasis ąžuolas, / Aptaškyta ir vilnonė Marijos skraistė / Ąžuolo krauju". Analogijų galima rasti ir kitų tautų, pavyzdžiui, vokiečių, dainose, kuriose gretinami Saulės vabalėlis, Dievo karvytės, Marijos vabalėlis, raudona ar auksinė Saulės ar Marijos suknelė.

Aušrinė ir Vakarinė

Marija siejama ir su kitomis dangaus dievybėmis, pavyzdžiui, su Aušrine. Šį tapatinimą rodo tautosaka. Galima palyginti dvi mįsles: "Aušta dienelė, danguj raselė. Sėdi panelė ant aukso krėslelio" (Aušrinė) ir "Vaikštinėjo Pana Marija anksti rytą, pametė perlus" (perlai – rasa). Šis ryšys su rasa rodo pagrindą, kuris sudarė sąlygas atsirasti tapatinimui – tai tyrumas, skaistumas. Nors jis nepasireiškė kultiniais veiksmais, tačiau taip buvo perimta baltų dangiškosios dramos esmė ir dangiškojo Aušrinės nekaltumo, tyrumo samprata, puikiai derėjusi su krikščionybės itin pabrėžiamomis Marijos savybėmis.

Dar viena su Marija tapatinama dangaus dievybė – Vakarinė. Ypač tai pabrėžia ne lietuvių autoriai (pavyzdžiui, L. H. Grayus). Vakarinė-Venera gali būti įvardijama Marijos vežimu. Kai kuriose dainose tokia samprata nuo krikščioniškojo Marijos supratimo nutolsta tiek, kad visiškai praranda tiesioginius prasminius ryšius. Pavyzdžiui, Marija įtraukiama į tokį dainos siužetą: Saulė nuskęsta jūroje, o jos dukrelė (= žara) lieka našlaitė. Dievas padaro auksinę gyvatvorę (= saulėlydį) ir prie jos atjoja jo sūneliai (= Vakarinė). Suradę našlaitę, imasi ją globoti ir įspėja, kad nenulaužtų auksinių šakelių (= besileidžiančios saulės spindulių); ji nepaklauso ir pabėga į Marijos pirtį (= nakties tamsą). Tokią radikalią krikščioniškosios Marijos kaip žmogiško gėrio idealo transformaciją į absoliučiai priešingą tamsos, nepaklusnumo – blogio įvaizdį logiškai išaiškinti galima, tačiau stebina tokios transformacijos galimumas krikščionėjančioje sąmonėje ir beveik nesuvaldoma pamatinės pagoniškosios pasaulėžiūros įtaka.

Lada

Deivė Lada yra viena svarbiausių moteriškųjų dievybių, bene labiausiai tiesiogiai perėmusi matriarchatinės Deivės Motinos funkcijas. Pabrėžiamas jos motiniškumas – ji yra viso pasaulio, gyvūnijos ir augalijos gimdytoja, atgimdanti gamtą pavasarį ir skatinanti jos augimą vasarą, dieviškųjų dvynių (Lelos ir Lelio) motina ir t. t. Todėl jos simboliams, atvaizdams būdingi gausūs gėlių, žolių, vainikų elementai. Taip puošti Ladai skirti stogastulpiai, kurie išvengė sunykimo pereidami krikščionybės žinion ir tapdami Dievo Motinos Marijos atvaizdais.

iliustracija
Deivės Žemynos atvaizdas ant sidabrinės žemaičių monetos

Neatsitiktinai Lados kultas koncentravosi pavasarį ir vasarą. Ją garbino per Sekmines, Velykas, Jurgines, Jonines, Žolinę – šventes, susijusias su laiko atgimimu, pirmaisiais žemės ūkio darbais, derliaus branda. Ji buvo vaizduojama iškeltomis rankomis, tarsi prašanti dangaus palaimos derliui, arba nuleistomis rankomis – tarsi rodanti subrendusį derlių.

Būtent Žolinė yra šventė, rodanti pačią glaudžiausią šios deivės ir Marijos sąsają. Rugpjūčio 15 d. buvo garbinama Lada – jai nešė pirmąjį įvairių javų ir vaisių derlių. Šia pirmojo derliaus švente baigiasi pagrindinis Lados kulto laikas.

Analogiškai (bent jau liaudies) Žolinė buvo švenčiama jau krikščioniškuoju pavidalu – žmonės ir toliau nešdavo į bažnyčią šventinti javus ir vaisius. Marija, atlikusi krikščioniškąją misiją, palaiminusi ir pašventinusi užaugusį derlių, įžengia į dangų.

Žemyna

Žemyna – taip pat su augimu, žydėjimu ir derliumi susijusi deivė. Dėl funkcijų susipynimo kai kurie kulto elementai taip pat maišosi. Plėtojantis žemdirbystei Ladai skirtose Kalėdų apeigose atsirado sąsajų su Žemyna (ar Žemynėle) ir prosenių vėlėmis. Kalėdų laikotarpiu buvo stengiamasi užsitikrinti gerą ateinančių metų derlių, sveikatą ir pan. – tai galėjo nulemti tuo metu apsilankančios mirusiųjų dvasios ar kurios nors minėtos deivės apsilankymas. Perėmusi pagoniškųjų deivių funkcijas, čia ne visai krikščioniškuoju pavidalu pasirodo ir Marija. Kūčių vakarą buvo atliekama ir tokia apeiga: apie namą apnešama kūčia ir prašoma įleisti vidun sakant, kad atėjusi Marija, kaip ir ankstesniosios dievybės, atnešanti geras dienas, laimę, sveikatą, derlių. Nors krikščioniškųjų Kalėdų – Jėzaus gimimo – šventėje Marijos vaidmuo yra vienas svarbiausiųjų elementų, tačiau pateiktas pavyzdys rodo, kad net tokie svarbūs dalykai buvo gana laisvai interpretuojami – priderinami prie pamatinės pagoniškosios pasaulėžiūros.

M. Gimbutienė atkreipia dėmesį į Mariją vaizduojančias skulptūrėles: tai daugiau ne konkreti Dievo motina, o Žemė motina, visų motina. Kita vertus, tai visiškai neprieštarauja krikščioniškajai Marijos sampratai. Ji suabstraktinta dėl atlikto vaidmens svarbumo ir didingumo. Teologijoje Dievo motina suprantama ne tik kaip svarbiausioji tarp šventųjų, kentėjusi dėl Sūnaus kančios ir mirties. Būtent Sūnaus prisikėlimas jai suteikia ir kitą – naujosios Ievos, visos žmonijos motinos statusą. Tad liaudies meistrų drožtose Marijos skulptūrėlėse puikiai susiderina abi pasaulėžiūros.

Laima

Laimą P. Dundulienė teigia esant vieną seniausių lietuvių deivių, kurios kultas vystėsi nuo akmens amžiaus. Ji bent jau kadaise buvusi tikrai svarbi deivė, turėjusi didelę veiklos, įtakos sferą – pirmapradė vaisingumo ir visko, kas gyva, atsiradimo globėja. Labiausiai akcentuojamas jos likimą lemiantis, su gimimu susijęs veiklos pobūdis. Su lemtimi susijęs ir jos ornitomorfinis pavidalas, išlikęs tam tikruose liaudies tikėjimuose ir jau deivę antropomorfizavus, ir vėliau. Tai gegutė, iškukuojanti metus, pranešanti esminius įvykius (gimimą, santuoką, mirtį). Laimos-gegutės buveinė yra liepa – būtent ji siejama su vėlesniu šios deivės funkcijų ir kulto perdavimu Marijai. Prie šio medžio imta statyti Dievo Motinos statulėles ir kabinti jos paveikslus; liepa kaip Marijos buveinė buvo sodinama šventoriuose, prie koplyčių ir bažnyčių.

Apie aiškų pagonišką liepos ir Marijos siejimo pagrindą 1573–1583 metais parašytoje "Prūsijos kronikoje" kalba vokiečių istorikas Lukas Davidas. Jis pasakoja apie vaikystėje matytą paprotį ir vėlesnius bandymus su juo kovoti. "Kai aš buvau septynerių ar aštuonerių metų berniukas, – rašo jis, – [...] mano mama su gerais draugais nuvažiavo prie Marijos liepos netoli Rešliaus [...]. Ten taip pat buvo atgabentas aštuonerių ar devynerių metų berniukas, kurį ėdė tie požeminiai ir kuriam negalėjo padėti nei burtininkai (Segener), nei vaidilos (Waideler). Čia berniuką pasodino ant vienos medinių kaip sūpuoklės padarytų svarstyklių pusės, ant kitos tų sūpuoklių pusės buvo pridėta ir prikabinta įvairių valgomų dalykų [...], kurie turėjo atsverti berniuką [ir] negalėjo būti nupirkti ar iš kur nors paimti, bet turėjo būti suelgetauti Dievo ar gailestingosios Marijos vardu. Ar tai kiek padėjo, ar ligonis išgijo, ar mirė, man nežinoma". Toliau Lukas Davidas pasakoja, kaip buvo kovojama su šiuo pagoniškos kilmės papročiu: baronas Wolffas von Heideckas "šią mugę suardė. Kadangi niekaip kitaip to negalėjo padaryti, tai bažnyčią su pastatėliu ir pagonišku paveikslu sunaikino ir nuvertė. Nepaisydami to, čion eidavo žmonės ne tik iš šių vietų, bet ir iš gretimų kraštų. Iš prietaringo įpročio ir velnio raginami jie nešdavo į tą tuščią vietą, kur anksčiau stovėjo bažnyčia ir liepa, žvakes ir kitas aukas bei dovanas ir jas ten palikdavo. Kadangi nepadėjo nei įsakymai, nei draudimai, nei tos vietos apsauga ir vargšai paklydėliai, nepaisydami didelių pavojų, nešdavo ten savo aukas, [...] jis įsakė toje vietoje, kur stovėjo liepa su paveikslu, pastatyti kartuves, kad įbaugintų ir išbaidytų žmones. Bet ir to buvo per maža. Tada jis įsakė žmogų, kuris savo gyvenime tedarė vien piktadarybes, slapta pakarti tose kartuvėse ir paskleisti žinią, kad tai vienas iš tų, kuris buvo nutvertas čia aukojant, ką draudžia viešai paskelbtas įsakymas".

iliustracija
Akmeninė boba (deivė)

Tiek liepa kaip likimą lemiančios deivės buveinė, tiek jos sąsaja su Marijos kultu buvo žinoma ne tik Lietuvoje. Galima paminėti analogiškus slavų (pavyzdžiui, slovakų) religinius papročius – devinto pavasarinio Mėnulio pirmą sekmadienį (sekmadienį prieš Marijos gimimo šventę) žmonės rinkdavosi prie senos liepos su aukomis ir žvakėmis; ją bučiuodavo kaip relikviją; tikėjo, kad ji gydo tuos, kurie atneša aukas. Buvo tikima, kad jos žievė ir šakos apsaugo nuo gresiančių blogybių, piktų dvasių. Liepoms žydint buvo švenčiama Laimai, o vėliau Marijai skirta šventė.

Gimimą globojančiai ir kūdikių likimą lemiančiai Laimai buvo atliekamos apeigos po kūdikio gimimo. P. Dundulienė, pateikdama tokių apeigų pavyzdį, pažymėjo, kad kai kada analogiškai buvo aukojama bei meldžiamasi ir Marijai.

Dar vienas Laimos ir Marijos tapatinimo aspektas išryškėja akmenų su antropomorfinių ar zoomorfinių būtybių pėdomis kulte. Šių įspaudų kilmė aiškinama įvairiai. Dažniausiai sakoma, kad tai prosenovėje paslaptingų antgamtinių būtybių, deivių įspaustos pėdos. Neretai įspaudai siejami su Laima ir analogiškai jiems priskiriama stebuklinga gyvybės, vaisingumo galia. Vandenį, susikaupusį tose pėdose, naudojo moterys, neturinčios vaikų. Prie akmens auką palikdavo ligoniai, tikėdamiesi atgauti sveikatą. 1723 m. jėzuitų raštai pasakoja apie akmenį, kuriame buvo Laimos pėda, vėliau ją pervadino Marijos pėda. Žmonės prie šio akmens rinkdavosi kiekvieno jauno Mėnulio sekmadienį, garbino nusilenkdami ar atsiklaupdami ir aukojo jam duonos, vilnų, linų, pinigų.

Moteris

Visos su Marija tapatinamos deivės iškelia įvairiausius moteriškumo aspektus: motiniškumą, aprėpiantį tiek abstraktų vaisingumą, tiek konkretų gyvybės (apskritai gamtos, konkrečios žemės ūkio kultūros, vaikų) auginimo globą, tiek ir patį veiksmą; kasdien dirbančią moterį ir jos dvasios tyrumą ir t. t. Šiuos aspektus randame ir krikščioniškoje mariologinėje doktrinoje. Nors paskutinėje pagoniškosios religijos fazėje vis labiau ryškėja vyriškųjų dangaus dievybių kultas, moteriškoji linija išlaikė savo pozicijas ir reikšmę. Todėl susidūrus dviem religinėms tradicijoms pamatinių moteriškų dievybių tapatinimas su ateivės tradicijos veikėja Marija turėjo dvejopą poveikį: per ją žmonių sąmonėje toliau galėjo funkcionuoti pirmosios, išlaikydamos politeistinės sistemos pusiausvyrą, ir, kita vertus, mariologinė doktrina buvo praplėsta jų funkcijomis (tai formavo J. Vaišnoros taip pabrėžiamą "lietuvišką katalikybę"). Tai nebuvo tik paviršinis vardų pakeitimas (tai gali pasirodyti iš kai kurių tautosakos šaltinių pavyzdžių). Apie tai byloja šiandieninių sąmoningų katalikų nevisiškai ortodoksinis Marijos reikšmės vertinimas ir to paveiktos oficialiai pripažįstamos praktikos, persunktos pagoniškųjų archetipų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1509. Vetustis2003-03-18 12:59
Kartą vienas žmogus man pasakė, kad visada meldžiasi tik Šv.Marijai. Kai paklausiau, kodėl, jis atsakė, kad Marija - moteris, motina, ir turbūt geriau jį supras ir taip pat bus atlaidesnė jo nuodėmėms, nei kiti šventieji ar pats Viešpats.
Turėti motiną užtarėją - danguje ar žemėje, bet - Didžiąją Motiną, visus globojančią ir užtariančią - pasąmoninė visų žmonių svajonė. Ir Švenčiausioji Mergelė yra toji pati Didžioji Motina (ar Didžioji Deivė - kaip kam patinka). Tai, kad ji gyveno konkrečiu istoriniu momentu kaip konkreti moteris, dar labiau įkvepia tikinčiuosius, nes yra žymiai artimesnė mums, žmonėms, pati būdama žmogumi, ir tuo pačiu tapusi deive (lygiai tokia pat ir Kristaus bei kitų šventųjų ilgalaikio populiarumo priežastis). Aišku, ji amžina, ir į Mariją buvo tik įsikūnijusi tuo laikotarpiu.
Krikščionybės ir pagonybės sintezė Lietuvoje buvo visada, nepaisant milžiniško oficialaus bažnyčios pasipriešinimo ir naikinamojo darbo. Dabar gi tai tampa žymiai aktualiau nei bet kada, nes visuotinė pasaulinė dvasios, kultūros ir religijų krizė priverčia griebtis kad ir už šiaudo. Tuo šiaudu gana sėkmingai bando tapti įvairiausios sektos. Be jokio abejonės, Japonija su savo budizmo ir šintoizmo sinteze mums - geriausias pavyzdys (neveltui apie tai ir G.Beresnevičius rašė). Pati žmogaus prigimtis trokšta daugybės visagalių užtarėjų - Dangiškojo Tėvo, Motinos, Brolių... Tai gali būti ir krikščioniškieji šventieji, kurie, kaip jau minėjau, populiarūs yra dėl savo žmogiškosios kilmės, ir senieji dievai...

1522. Akuotas2003-03-18 19:28
Tema nėra nauja, bet kad atsiranda naujų ją "klibinančių" žmonių, tai visai neprastai.

1531. Vetustis2003-03-18 23:03
Akuotui
Atsiranda naujų temą "klibinančių" žmonių, nes tikėjimas - tai pamatinis žmogaus kaip žmogaus, kaip asmenybės susivokimo ir įtvirtinimo dalykas. Ir kiekviena karta, kiekvienas žmogus iš naujo peržiūri ir revizuoja netgi "neginčijamas" dogmas.
P.S. Kai kas "statosi" antkapinius paminklus, net nepagalvodamas, kad tai irgi - visą žmogaus religinį ir gal net ideologinį pagrindą išreiškiantis simbolis...

1543. protestantas2003-03-19 14:57
taigi taigi...

1550. Edma2003-03-19 16:19
Krikščionybė - evoliucinė religija ir todėl joje daug mitų, dogmų bei kitų dalykų kurie siejami su Jėzaus Kristaus gyvenimo Žemėje evangelija. Dievas yra mūsų dangiškasis Tėvas Rojuje, o mes visi esame Jo Žemės vaikai, kada savo gyvo tikėjimo suvokime tampame gyvais amžinojo Tėvo dvasios sūnumis. http://www.urantia.org/ http://www.urantia.org/russian/index.html

22388. Marius Jankauskas :-) 2004-10-02 21:57
Norėčiau autorės paklausti, iš kur sižinojote, apie Žemynos vaizdavimą ant monetų ? Marius Jankauskas - mariusajankauskas@yahoo.com

27594. Reling2004-12-29 16:13
Esu girdėjęs, kad lyg ir Rūpintojėlis bandomas sieti ne su Jėzumi, bet su Dievu (Praamžiumi), kuris pasirodąs ne jauno ar brandaus, bet vyresnio žmogaus ar elgetos pavidalu. Tada darosi įdomu, su kokiais pagoniškais dievais liaudiškoje krikščionybėje siejamas Jėzus?

55830. Nijole2006-04-30 11:50
Man reikejo suzinoti, "kaip lietuviu mitologijoje vadinama metu kaitos deive" Taip ir neradau internete turimoje medziagije. Gaila...

93818. ramunė :-) 2007-08-24 15:53
"yra tik vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, tai žmogus Jėzus Kristus", (iš Naujojo Testamento), "jie garbina dangaus karalienę" (iš Senojo Testamento), "Kas yra mano motina ir broliai? Tai tie kas vykdo Dievo valią" (Jėzaus žodžiai). Dėl Marijos ėmimo į dangų: "kas prie šių žodžių (t.y. Šventojo Rašto) pridės bent brūkšnelį,tam bus pridėta slogų ir ligų" (Apreiškimo knyga)Ar Biblijoje kur nors rašoma apie Marijos ėmimą į dangų? "Veltui jie mane garbina, žmonių priesakų mokydami"(Jėzaus žodžiai) Ir galiausiai: "Vaikeliai, saugokitės stabų" (Jono laiškas, NT)

Rodoma versija 21 iš 21 
14:18:46 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba