ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-17 nr. 709

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Tylėjimas (26) • ROMUALDAS OZOLAS. Merdėjame ir mirštame (75) • CHARLES BUKOWSKI. Poezija (12) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Senojo religingumo būdas (12) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (11) • Su EVALDU JANSU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės (14) • EVALDAS GALVANAUSKAS. Poezija (25) • MINDAUGAS GRIGAITIS. Keturi žingsniai nuo tobulybės (23) • SIGITAS PARULSKIS. Nepakenktų truputis nuodų (8) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Senosios dvarvietės: Trakų Vokė dailininkų akimis (17) • RICHARD BERNSTEIN. Islamo pamokos Vokietijos mokyklose (3) • DANIEL K. SOKOL. Medicinos etika: ar tiesa – vaistas? (4) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • laiškai (15) •

Nepakenktų truputis nuodų

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

Bruno K. Öijer. Kol nuodai veikia. Eilėraščiai. Vertė L. Ruokytė, G. Grajauskas, R. Rastauskas. V.: Apostrofa, 2004. 192 p.

Jeigu paklausytum senstančių poetų, neišvengiamai kiltų įspūdis, jog poezija – dievas, kurį masiškai apleidžia tikintieji. Poezijos marintojai dažniausiai savo būsenos naštą perkelia ant visuotinumo pečių. Psichologiškai tai galima pateisinti, kadangi kalbėdamas tik savo vardu rizikuoji būti apšauktas narcizu, smulkučių problemų rakinėtoju, marazmatiku, bent jau solipsistu – tikrai. Todėl skelbiama – poezija mirė, romanas mirė, literatūra mirė. Viskas teisinga, tik reikėtų menkos korekcijos: mirė kam? Jeigu tik man, tuomet ne viskas taip tragiška. Jeigu aš jai – taip pat. Mokytojai, dėstytojai, gimnazistai, studentai ir patys poetai – niekad poezijos skaitytojų ir jos mėgėjų nebuvo daugiau, kadangi knygų tiražai ir eilių pomėgis – labai menkai tarpusavyje susiję reiškiniai.

Tačiau tikėjimą reikėtų prisiminti. Poezija reikia tikėti, jeigu nori būti jos priimtas, kitaip ji neprisileidžia. Be tikėjimo, dar reikia šiek tiek patirties, šiek tiek konteksto, vadinamojo išsilavinimo, šiek tiek žaidimo taisyklių suvokimo, antraip poezijos skaitymas neteiks malonumo. Užsiimsi meilės žaidimais su negeidžiama(-u) partnere(-iu) – nepatirsi visaverčio orgazmo, nes tikslas bus tik ištrėkšti sėklą į vėsius paklodės puslapius. Dar vienas ironiškas aspektas – tikėjimas poezija, jos skaitymas yra absoliučiai solipsistinis aktas: kad ir kiek būtų patarinėtojų, nuorodų, rodyklių, lieki su ja vienas, pats su savimi, sau, savo smegeninės visatoje, kaip mirties valandą.

Rėžiu šią prakalbą vien dėl to, kad mano paties tikėjimas poezija pastaruoju metu kiek pašlijęs, ir dėl to, kad ji manęs nebeįkvepia taip kaip anksčiau nerti į egzistencijos bedugnes, kaltinu ne ją, o save.

Tokias mintis visiškai patvirtino neseniai pasirodžiusios švedų poeto Bruno K. Öijerio eilių rinktinės skaitymas. Gera poezija, nors nei kultine, nei okultine nedrįsčiau jos vadinti, kaip tai daro solidžiame straipsnyje apie šio poeto kūrybą viena iš vertėjų Liana Ruokytė. Kartą jau esu siūlęs lietuviams susimesti ir pastatyti šiai moteriai paminklą kur nors prie Riksdago už lietuvių kultūros propagavimą Švedijoje. Dabar mūsų kultūra praturtėjo švedo kūrybos knyga, kurios, nepaisant pagarbos ir dėkingumo Lianai (ir drauge su ja dirbusiems poetams Gintarui Grajauskui bei Rolandui Rastauskui), vis dėlto nevadinu itin ryškiu įvykiu mūsų poetiniame gyvenime. Galbūt dėl to, kad lietuvių poezija išties stipri, ir ne tik dėl mažos tautos megalomanijos kompleksų. Pavyzdžiui, skaitant švedo eilių rinktinę neapleido keista nuojauta, kad daugelį jo tekstų jau esu skaitęs ir t. t. Gal dar ir dėl to, kad – o tokį įspūdį nesunku susidaryti skaitant apie jį – šis poetas labiau estradinis nei knyginis. Estradinis poetas Lietuvos kontekste iš karto asocijuojasi su Gorbulskiu ir Raudonikiu. B. K. Öijerio atveju reikėtų minėti kitokio pobūdžio "estradą", pavyzdžiui, jam įtakos dariusį B. Dylaną. Vis dėlto B. Dylanas – bardas, savo eiles verčiantis dainomis, todėl galbūt tikslesnė analogija būtų A. Ginsbergas, bitnikų poetinės stilistikos pradininkas, garsėjęs maištininko elgesiu ir įsimintinu savo eilių skaitymu. Kaip įžūlaus oratorinio poezijos meno autoritetas minimas ir V. Majakovskis. Akivaizdu, kad susiduriame su poezija visų pirma kaip socialiniu, ne estetiniu reiškiniu. Sovietų Sąjungoj būta dar vieno fenomeno, tam tikra prasme V. Majakovskio sekėjo, kuris sutraukdavo minias klausytojų, netilpdavusių net į sporto sales – tai J. Jevtušenka. H. Radauskas pavadino jį "milžinišku nykštuku", kadangi viena "užvesti" minią artistiškai deklamuojant sueiliuotus lozungus ir visai kas kita, kai tie lozungai atsiduria popieriuje ir prieš skaitytojo akis kaipmat išskysta.

Nemanau, kad B. K. Öijerį reikėtų lyginti su J. Jevtušenka, bet L. Ruokytės pastanga aprašyti šio poeto skaitymą (ar viešas protesto akcijas prieš "kultūrinį elitą") yra panaši į bandymą atpasakoti muziką. Noriu pasakyti, kad tai velniškai skirtingi žanrai – poezijos klausymasis ir eilių rinkinio skaitymas, jos atlikimas ir užrašymas.

Be to, ne visus B. K. Öijerio eilėraščius ir įsivaizduoju skaitomus "estradiškai". Pavyzdžiui, toks tekstas kaip "Terore, tu imi mano ranką..." tikrai gali būti skanduojamas ir varijuojamas nuo scenos:


terore
tu esi teroras
terore
tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu imi mano ranką ir eini skerdyklon
terore
tu esi upė
vedanti bangas skerdyklon

[...]

Klausantis tokia refreninė eilėraščio struktūra,dėl eilučių ilgio akcentuotai kaitaliojamas ritmas tikrai gali daryti įspūdį, o poetui atriša rankas improvizuoti, "svinguoti" ir pan., tačiau užrašytas tekstas jau neatrodo taip įspūdingai, yra labiau deklaratyvus nei pasižymintis sintaksės netikėtumais ar komplikuota vaizdinių sistema.

Panašiai įmanoma apibūdinti ir kitą "klausimui" tinkantį tekstą "Hey angele", nors jame jau atsiranda įdomesnių ir kalbinių, ir vaizdinių komplikacijų, pavyzdžiui:


hey angele, aš kalbu tiesą
hey angele, aš nešioju išgraužtą apelsino žievę
pilną cigaretės pelenų
aš laikau apelsino skeletą prie savo
krūtinės
hey angele, pelenai dulka nuo mano
širdies dūžių
aš nenoriu prašyt atleidimo
ar bandyti jį arba ją prisišnekint
aš nė nemanau imtis darbo arba žiūrėti
kaip kas išeina į darbą
aš neseksiu paskui tą kuris niekada nebuvo
sekamas
[...]

Vadinamąją roko kultūros dvasią atitinkantis tekstas, netgi kažkuo primenantis dar vieną "bardą" – Jimą Morrisoną iš "The Doors".

Tačiau didžioji poetinės tradicijos dalis vis dėlto susijusi su intymumu, o šį ne visada lengva "tiesiogiai transliuoti" nuo scenos, ir sunkiai įsivaizduojamas, pavyzdžiui, tokio eilėraščio "įžūlus" perskaitymas garsiai:


tu raudi atvirai ir nepaguodžiamai
prie stalo kurį pastatei savyje
nutapytas peizažas prieš mus
ne kas kita kaip senas palapinės brezentas
besiplaikstantis ten ir atgal
su visais ežerais įmirkusiom pievom ir
vienu
nutrintu džinsiniu debesiu
aš jau žinau ko reikia
reikia išvengti visko kas galėtų trukdyti
kol beliks tiktai ženklas jog tu
jau išeini
ir kad elgiesi teisingai jog išeini

Be abejo, perskaityti galima viską ir visais įmanomais būdais, bet jeigu eilėraščio perteikimo forma neatitinka teksto turinio ir formos, gali atsirasti komiškumo efektas, o tai peilis poezijai.

Kita vertus, nelabai įsivaizduoju, kaip Švedijoje klausomasi poezijos, kaip apskritai švedas girdi savo kalbos fonetiką, ką jam reiškia sintaksė ir semantika, todėl mano pastabos šiuo atveju nėra labai būtinos.

Lygiai taip man būtų sunku ką nors pasakyti apie šio poeto poeziją apskritai – knygos pabaigoje spausdinamas minėtasis L. Ruokytės straipsnis padės kiekvienam, ieškančiam, kokia kryptimi ją skaityti. Pasamprotauti apie poezijos girdėjimą ir jos skaitymą galbūt paskatino kiek perdėtas pietetas ir meilė, su kuria vertėja pristato švedą, ir, kaip dažnai tokiais atvejais būna, rūstybės objektu tampa ne priežastis (giriantysis), o pasekmė (giriamasis). Galbūt B. K. Öijeris ir kultinis švedų poetas, bet dėl okultizmo... Viena – ką poetai kalba apie savo kūrybą, apie visuomenę ir apie kitus reiškinius, kita – ką jie rašo. Po kalba sunku pasislėpti. Kaip sako išmintingas žmogus Gabrielis Josipovicius, "iš tikrųjų joks rašytojas negali pasakyti to, ką nori pasakyti, nes joks rašytojas niekada neturi vien jam priklausančios kalbos. Matėme, kaip Rimbaud, mėgindamas sukurti grynai asmeninę kalbą, natūralią pojūčių kalbą, turėjo pripažinti pralaimėjęs ir pasitraukti į tylą". Štai kuo baigiasi kalbos apie "duendes" ir "okultizmus".

Dar keletas žodžių apie B. K. Öijerio estradiškumą. Matyt, knygos sudarytoja atsirinko labiau neestradinius tekstus, nes didžioji jų dalis parašyti vienatvės, svetimumo pasauliui ir sau, įskaudinto, saugumo ieškančio vaiko temomis.

Dar ir dar kartą vartau šią eilių rinktinę – tikrai keisti švedai, jeigu jų kultinis poetas – sklidinas kiekviename eilėraštyje dilgsinčios nostalgijos ir nevilties. Skaitau eilėraštį "Dvasia" ir tikiu juo, nes jame būtent yra užrakinta dvasia, dviejų besiskiriančių, atsisveikinančių, neberandančių bendros kalbos žmonių dvasia, ir šviesi, ir slogi, efemeriška, kaip kažkieno spardomas sniegas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19726. Gvntj :-) 2004-07-20 09:17
mhhhhm... `Estradiška` nostalgija ir neviltis? Patiko man to švedo "nutrintas džinsinis debesis", o Parulskis - "vėsius paklodės puslapius" ar tik ne nuo mūsų "žydrųjų paklodžių" nusikopijavo:)) Aišku, šitose žydrose paklodėse sunkiau ištrykšti, bet kai kam pavyksta...:)))

19727. :)2004-07-20 09:54
Pas Gvntj tikriausiai labai geras monitorius.

19741. Korra2004-07-20 16:59
Pomidorai kartais ištrykšta ant geležinkelio.

19757. filosofas2004-07-21 03:09
Nepakenktų truputis proto

19838. X2004-07-23 12:24
ar šio bei to įverti į S.P. kavą...

19841. !2004-07-23 19:06
kam jau kam,o proto dazniausiai pritruksta filosofams...

19844. LED2004-07-23 21:50
Kas yra protas?

19845. !2004-07-23 23:04
Zinau viena anekdota apie prota - t.y. angl.-`mind`. Karta garsaus britu filosofo Bertrand Russel kazkas paklause "What is the mind?" Atsakymas buvo trumpas ir aiskus -`never mind.`

Rodoma versija 24 iš 24 
14:18:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba