ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-17 nr. 709

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Tylėjimas (26) • ROMUALDAS OZOLAS. Merdėjame ir mirštame (75) • CHARLES BUKOWSKI. Poezija (12) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Senojo religingumo būdas (12) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (11) • Su EVALDU JANSU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės (14) • EVALDAS GALVANAUSKAS. Poezija (25) • MINDAUGAS GRIGAITIS. Keturi žingsniai nuo tobulybės (23) • SIGITAS PARULSKIS. Nepakenktų truputis nuodų (8) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Senosios dvarvietės: Trakų Vokė dailininkų akimis (17) • RICHARD BERNSTEIN. Islamo pamokos Vokietijos mokyklose (3) • DANIEL K. SOKOL. Medicinos etika: ar tiesa – vaistas? (4) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • laiškai (15) •

Baisus pasaulis

MICHAIL ZOŠČENKO

[skaityti komentarus]

iliustracija
Wernerio Reuberio piešinys

Pirmojo pasaulinio karo karininkas ir penkių kovos ordinų kavalierius Michailas Zoščenka sirgo sunkia neuroze. Hipochondriją lydėdavo periodiškos depresijos. Išmėginęs įvairius gydymo būdus, rašytojas apsistojo ties savianalize, kurią praktikavo ištisus dešimtmečius. Ji stabilizavo jo būseną, leido nugyventi ilgą, kūrybišką ir net sveikam žmogui nelengvą gyvenimą. Savianalizės procesą ir jo rezultatus M. Zoščenka aprašė trijose knygose. Paskutinioji, apysaka "Prieš patekant saulei", parašyta Antrojo pasaulinio karo metais Almatoje, neabejotinai yra iškilus grožinės literatūros, patyrusios psichoanalizės poveikį, pavyzdys.

1946 m. VKP(b) CK priėmė nutarimą "Dėl žurnalų "Zvezda" ir "Leningrad", kurio sunkioji ideologinė ginkluotė buvo nukreipta prieš du senus rašytojus – Michailą Zoščenką ir Aną Achmatovą. Nutarime M. Zoščenka vadinamas "literatūros gašlūnu ir atmata", jo didžiausias nusikaltimas – "pasibjaurėtina" apysaka "Prieš patekant saulei". A. Ždanovo pranešime CK rašoma: "Vargiai mūsų literatūroje rasime ką bjauresnio už tą moralę, kurią skelbia Zoščenka apysakoje "Prieš patekant saulei", vaizduodamas žmones ir save kaip šlykščius geidulingus žvėris, neturinčius nei gėdos, nei sąžinės".

Tik pasakoje sūnus palaidūnas

sugrįžta į tėvo namus.

Stengiausi atsiminti ryškiausias vaikystės scenas.

Tarp tų scenų, sukėlusių sielos jaudulį, tikėjausi atrasti nelaimingąjį įvykį, mano siaubingo ilgesio priežastį ir paaiškinimą.

Nuo kokio amžiaus pradėti? – pagalvojau.

Komiška pradėti nuo vienų metų. Komiška prisiminti, kas vyko antraisiais ar trečiaisiais. Ir net ketvirtaisiais. Pamanyk, kokie didingi įvykiai! Barškutį atėmė. Čiulptukas į puoduką įkrito. Gaidys išgąsdino. Motušė per užpakalį tekštelėjo... Kam prisiminti tokius mažmožius, kurių, tiesą sakant, bemaž ir neatmenu.

Reikia pradėti nuo penkerių metų, pagalvojau.

Pradėjau prisiminti, kas mano gyvenime atsitiko nuo penkerių iki penkiolikos metų.

Dėliodamas atmintyje anų metų istorijas, netikėtai pajutau baimę ir netgi siaubą. Vadinasi, kelias teisingas. Žaizda kažkur netoliese. Netrukus atrasiu liūdnąjį įvykį, sugriovusį mano gyvenimą.

Nuo 5 iki 15 metų

Greičiau nublokšti slegiančius

Įsivaizduojamų nuoskaudų prisiminimus...

Daugiau nedarysiu

Ant stalo lėkštė. Lėkštėje vynuogės.

Įdomu jas kramtyti. Viduj daugybė kauliukų. Jie šauniai traška tarp dantų. Per pietus mums davė tik po dvi vynuoges. Pernelyg maža vaikams.

Užlipu ant kėdės. Ryžtingai prisitraukiu lėkštę. Prakandu vieną vynuogę.

Na taip – daugybė kauliukų. Įdomu, ar visose vynuogėse?

Imu vynuogę po vynuogės, nuo kiekvienos atkandu po gabaliuką. Taip, visur tas pat.

Žinoma, elgiuosi negerai, neturėčiau taip daryti. Tačiau ne visą vynuogę suvalgau. Atkandu tik truputį. Beveik visą vynuogę palieku suaugusiųjų nuožiūrai...

Atkandęs po gabalėlį nuo kiekvienos vynuogės, nulipu nuo kėdės ir vaikštinėju aplink stalą.

Ateina tėvas ir mama.

– Aš nevalgiau vynuogių, – išsyk sakau. – Tik atsikandau po gabaliuką.

Pažvelgusi į lėkštę mama suploja rankomis. Tėvas juokiasi. Tačiau susiraukia, kai į jį pažiūriu.

– Eime, išpersiu tave šiek tiek, – sako mama, – kad geriau prisimintum, ko nereikia daryti.

Ji tempia mane prie lovos. Ima ploną dirželį.

Verkdamas, raudodamas šaukiu:

– Daugiau nedarysiu.

Nereikia stovėti gatvėje

Stoviu prie mūsų namo vartų. Ne prie pačių vartų, o prie stulpelio.

Toliau stulpelio neinu. Negalima. Gali pervažiuoti vežikas.

Staiga matau – į mane rieda dviratis, ant jo žmogus su kepure.

Kodėl jis neskambina? Dviratininkai turi skambinti, kai važiuoja ant žmonių.

Pabėgėju į šalį. Bet dviratis vėl rieda į mane.

Sekundė, ir žmogus su kepure krinta. Ir aš krintu. Ir dviratis krinta ant manęs.

Man iš nosies teška kraujas.

Pamatęs kraują pradedu taip bliauti, kad subėga žmonės. Atbėga net vienakojis laikraščių pardavėjas nuo kampo.

Stumdydama žmones atbėga mama.

Pamačiusi mane gulintį, taip trenkia dviratininkui per žandą, kad kepurė nulekia nuo galvos.

Paskui griebia mane ir nešasi laiptais aukštyn.

Ant laiptų apžiūri ir apčiupinėja. Viskas sveika.

Tik iš nosies bėga kraujas ir ant kojos mėlynė.

Mama sako:

– Gaila, nepastebėjau, kad tau koją sužeidė. Būčiau galvą nusukusi.

Tėvas sako man:

– Pats kaltas. Nereikia stovėti gatvėje.

Auksinės žuvelės

Ant palangės stiklainis su auksinėmis žuvelėmis.

Stiklainyje plaukioja dvi žuvytės.

Įmetu joms trupinių. Tegul pavalgo. Tačiau žuvelės abejingai praplaukia pro šalį.

Matyt, joms išties riesta, net nevalgo. Kurgi, dienų dienas vandenyje. Va, jei tiesiog pagulėtų ant palangės, gal ir atsirastų apetitas.

Įkišu ranką į stiklainį, ištraukiu žuveles ir guldau ant palangės. Ne, ir čia joms nekas. Blaškosi. Ir maisto neima.

Įmetu žuveles atgal į vandenį.

Bet vandeny joms dar blogiau. Pažiūrėkit, dabar plaukioja pilvais aukštyn. Matyt, prašosi iš stiklainio.

Vėl ištraukiu žuveles ir guldau jas į papirosų dėžutę.

Po pusvalandžio atidengiu dėžutę. Žuvelės pastirusios.

Motušė piktai klausia:

– Kodėl taip padarei?

Aš sakau:

– Norėjau, kad joms būtų geriau.

Mama sako:

– Neapsimesk idiotu. Žuvys sukurtos gyventi vandenyje.

Graudžiai verkiu iš nuoskaudos. Pats žinau, kad žuvys sukurtos gyventi vandenyje. Norėjau jas išvaduoti iš šios nelaimės.

Zoologijos sode

Mama laiko mane už rankos. Einame takeliu.

Mama sako:

– Žvėris paskui apžiūrėsime. Pirmiausia bus vaikų varžybos.

Einame į aikštelę. Ten daugybė vaikų.

Kiekvienam vaikui duoda po maišą. Reikia į jį įlipti ir užsirišti ties krūtine.

Maišai užrišti. Vaikai maišuose sustatyti ant baltos linijos.

Kažkas mojuoja vėliava ir šaukia: "Bėkit!"

Klupdami maišuose bėgame. Daugelis vaikų krinta ir bliauna. Kai kurie pakyla ir verkdami bėga toliau.

Aš irgi vos negriūvu. Paskui įsigudrinu ir greitai judu su tuo maišu.

Pirmas pasiekiu stalą. Groja muzika. Visi ploja. Gaunu dėžutę marmeladinių saldainių, vėliavėlę ir knygą su paveikslėliais.

Prieinu prie mamos spausdamas dovanas prie krūtinės.

Ant suolelio mama mane aptvarko. Sušukuoja plaukus ir nosine nuvalo murziną veidą.

Paskui einame žiūrėti beždžionių.

Įdomu, ar beždžionės valgo marmeladą? Reikia jas pavaišinti.

Noriu pavaišinti beždžiones marmeladu, bet staiga matau, kad rankose nėra dėžutės...

Mama sako:

– Turbūt palikome dėžutę ant suolo.

Bėgu prie suolo. Bet ten jau nėra mano dėžutės su marmeladu.

Verkiu taip, kad beždžionės atkreipia dėmesį.

Mama sako:

– Turbūt pavogė mūsų dėžutę. Nieko. Nupirksiu tau kitą.

– Aš noriu šitos! – rėkiu taip garsiai, kad tigras krūpteli, o dramblys pakelia straublį.

Ant kranto

Mes vasarnamyje. Žaidžiam ant kranto.

Staiga vyresnioji sesuo Lelia sušunka:

– Ponai, Julia nuskendo!

Dairausi. Iš tiesų, mažosios sesutės Julios nesimato.

Lelia šaukia:

– Taip ir yra! Va, jos skrybėlė plaukia vandeniu.

Kiek įkabindamas lekiu į vasarnamį. Šaukiu:

– Mama! Julia nuskendo.

Mama bėga prie upės, vos spėju paskui ją.

Pamačiusi, kad Julios skrybėlė plaukia vandeniu, mama nualpsta.

O Lelia šaukia:

– Ne, ponai, Julia nenuskendo. Antai ji plaukia valtimi. Nori pavyti savo skrybėlę.

Išties, matom, Julia stovi valtyje ir sukiodama irklą plaukia paskui savo skrybėlę. Bet srovė stipri. Skrybėlė toli.

Sakau:

– Mama, atsipeikėk, pasirodo, Julia nenuskendo.

Pamačiusi Julią valtyje, mama šaukia:

– Julia, plauk atgal! Tave nuneš į upės vidurį.

Lelia sako:

– Ji mielai plauktų atgal, bet negali. Nesuvaldo irklo. Antai kur ją nunešė.

Matome, kad Julią nunešė toli nuo kranto.

Ji išsigandusi šaukia: "Padėkite!"

Išgirdusi jos šauksmą mama vėl nualpsta.

Kažkoks vyriškis sėda į valtį ir plaukia link Julios.

Sakau mamai:

– Mama, nebijok. Julią tuoj išgelbės.

Vyriškis pririša Julios valtį prie savosios.

Netrukus Julia ant kranto.

Verkdama ir bučiuodama mama neša Julią namo.

Karvės eina

Šaudau iš laidynės į paukštelį. Paukštelis nuskrenda ir nutupia medyje, gana toli nuo mūsų namo.

Iš sodo negalima išeiti. Tačiau tokiu ypatingu atveju leistina.

Bėgu keliu link paukštelio.

Staiga girdžiu už nugaros mūkimą.

Apsidairau. O Dieve, eina karvių banda!

Kelias trauktis atkirstas. Iki namų jau nepribėgsiu.

Karvės visai arti. Padvejojęs įlipu į medį.

Dabar karvės po medžiu.

Įdomu, kad jos nenueina.

Lyg tyčia, sustojo po medžiu ir skabo žolę. Apsimeta, kad manęs nemato.

Gal tikisi, kad nulipsiu ir galės mane užbadyti? Aš ne toks kvailas, kaip jos mano. Nelipsiu iš medžio, kol visa banda nenueis.

Kad tik nenulūžtų sausa šaka, ant kurios sėdžiu. Jei nulūš, prasti mano popieriai. Nukrisiu kaip tik tarp tų dviejų karvių. Jos pakels mane ant ragų.

Eina piemuo. Pliauškina botagu.

Tai pažįstamas piemuo Andriuška. Su juo galima susitarti.

– Andriuška, – šaukiu, – vyk šitas karves, kurios po medžiu! Ko jos čia įsitaisė ir dar ėda!

Andriuška pliaukši botagu. Karvės nenorom nueina.

Dabar nebaisu. Netgi nusitaikau laidyne ir paleidžiu akmenuką į nueinančias karves.

Paskui išlipu iš medžio ir nutaisęs prasikaltusio miną einu į sodą.

B. d.


Iš: Michail Zoščenko. Ispoved’. Moskva: Sovetskaja Rossija, 1987
Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19865. rasa :-) 2004-07-25 16:00
primena naivią vaikišką logiką-senas užmiršto pasaulio matymas

20951. juste :-) 2004-08-24 21:35
naivaus vaiko atsitikimai, kurie ji supazindino su ziauriom gyvenimo tiesom!

Rodoma versija 24 iš 24 
14:18:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba