ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-17 nr. 709

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Tylėjimas (26) • ROMUALDAS OZOLAS. Merdėjame ir mirštame (75) • CHARLES BUKOWSKI. Poezija (12) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Senojo religingumo būdas (12) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (11) • Su EVALDU JANSU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės (14) • EVALDAS GALVANAUSKAS. Poezija (25) • MINDAUGAS GRIGAITIS. Keturi žingsniai nuo tobulybės (23) • SIGITAS PARULSKIS. Nepakenktų truputis nuodų (8) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Senosios dvarvietės: Trakų Vokė dailininkų akimis (17) • RICHARD BERNSTEIN. Islamo pamokos Vokietijos mokyklose (3) • DANIEL K. SOKOL. Medicinos etika: ar tiesa – vaistas? (4) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • laiškai (15) •

Vis toji Amerika

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Tęsinys. Pradžia Nr. 23

2002

Liepos 1, pirmadienis

Ėjau pro centrinį paštą, kai prieš akis lyg iš po žemės išdygo moterytė. Pablyškusi, lyg išskalbta lėlė. Jai į parankę buvo įsikibusi kita, būsimoji moterytė, dukra, beveik lygi su motina.

– O! Labas!

– Labas...

Ručkė nužvelgė mane taip, lyg būčiau norėjęs užmušti jos motiną.

Iš kur dievulis ima pusgaminių ir kurpalių? Prieš 10 metų jos motulė buvo tokia "ručkė", pasišiaušusi feministė. Tikroji – ateities ručkė gulėjo vežimėlyje prie Bernardinų bažnyčios.

Kiek dar dygs tokie baravykai šitam krašte? Baravykės, augančios viena iš kitos.

Obuoliai ir obelis irgi taip – iš tos pačios šakos, iš kaulo...

Ar mano vaikai irgi išaugę iš mano rankos? Kaulas augina kaulą, mėsa mėsą... Atplyšta ir nukrenta. T. y. žmonės dauginasi vegetatyviškai.

Kai kada. Į pavasarį.

Liepos 2, antradienis

Linksmasis veterinaras Rapolas

Tarkime, tas, kuris kasmet paskiepija man drebantį šuniuką. Nuo karo, maro...

Šįryt, kai išlindo su švirkštu:

– Laba diena, daktare!

– Na matot! Telepatija. Skaičiau "Lietuvos aidą" su jūsų straipsniu "Vasara. Žiūrinčio šuns poza", o čia, žiūriu, jūs ir atvažiuojat.

Ta šunų gydyklėlė yra Siesikų gatvelėje. Siesikuose (niekad nesu ten buvęs) kitados turėjau "simpatiją".

Tai kaip galėjau turėt, Rapolėli?

Liepos 4, ketvirtadienis

Vasara Berlyne

Atvažiavau čia, t. y. atskridau, vakar. Šeštadienio naktį teks skaityti eiles Potsdamo aikštėje. Tokie skaitymai čia, regis, vyksta jau treti metai.

Poetai – iš viso pasaulio.

Berlynas neįtikėtinai keičiasi. To, kurį mačiau 1988 metais, seniai "nėr". Labai daug naujų stiklinių pastatų. Jie pribaigė dar buvusio andai pompastiško Berlyno architektūrą. Ir tiek daug žalumos!

Prašmatniam viešbuty "Madison" sėdžiu šeštam aukšte ir klausausi Bacho bei Mozarto.

Mane globoja Laurynas K. Turime daug kalbos. Visomis prasmėmis Berlynas dabar mums artimiausias kultūros centras.

Nors dejuojama ir "verkiama" kaip Lietuvoj, bet vokiečiai meta didžiulius pinigus kultūrai.

Eurai slysta tarsi per vandenį.

Mūsiškių pranašumai

Asta, labai miela lietuvaitė, kuri ištekėjo už Patriko, gyvena beveik turkiškam rajone. Turi mergaitę, vardu Luka. Vis pajuokauja, kad jos vyras nežinojęs, jog svogūnų laiškai yra valgomi.

O tėvas, atvažiavęs į Berlyną, labai stebėjosi "autobanu". O grįžęs į Pasvalį stebėjosi, kad "bulvės Berlyne brangesnės".

Lietuvis iš vienos "chebros".

Visą kelią tylėjo, tik privažiavus mašinų turgų ėmė aikčioti, lyg į dangų būtų patekęs. Su keiksmažodžiais:

– Honda, bl...

– Opelis, k...

– Reno, j. b.

– Pežo, nach...

Ir t. t., ir t. t. su vis didesniu susižavėjimu.

Asta sako, kad gailisi neparašiusi studijos "Mašinos ir naujalietuviai".

Didžiuma turkų čia atsikėlė iš Anatolijos, didžiausieji skurdeivos.

Vieną pavasarį senutė turkė Berlyno kieme, lyg žalioj pievoj, išklojo džiovinti visas savo vilnas... Buvo gražiausia instaliacija.

Šauniųjų vyrų klubai. 24 turkai už tam tikrą mokestį vakarais čia geria arbatą (tik!) ir lošia šachmatais (tik).

Daugiau nieko?

Po pietų įsilijo. Berlynas palindo po spalvotais skėčiais, ir aš maniau jau nebenueisiąs iš Potsdamo aikštės į Knygų leidėjų biurą (Schiffbauerdams 5), netoli Reichstago, dabar aptraukto minkšta plėvele... Ačiū Dievui, fatališkai ėmė giedrytis.

– Jeigu lemta, tai ir surasiu!

Beklaidžiodamas su žemėlapiu atsimušiau tiesiai į tuos žmones, kurie mane atpažino.

Vienas vardu Matias (kur buvom susitikę), vos įsigeidžiau klausti kelio, tai ir atpažino.

– Ar ne Sigitas?

Čia vyko lietuvių poezijos skaitymai prieš būsimą Frankfurto knygų mugę.

Vakarėliui vadovavo iš Austrijos atvažiavęs senas mūsų bičiulis Cornelius Hellas.

Paskui apie devynias visus palikęs vėl patraukiau "namo zu Fuss".

Ko gero, tokio gražaus Berlyno nebuvau matęs. Per kokius dešimt metų čia išdygo moderniausios architektūros statiniai.

Iš naujausių statybinių medžiagų: stiklo, stikloplasto etc.

Jie daro miestą fantastišką. Dingo dramblotas, masyvus, slegiantis mūras. Ties Bundestagu aptvertuose beržynėliuose girdėjau... volungę.

Štai jums ir didmiestis.

Vienoje vietoje (regis, Leipcigo gatvėje) mačiau didžiuliuose mediniuose vazonuose išaugintas ir visom spalvom žydinčias kultūrines alyvas.

Tarsi marmuras – melsvas, lelijinis, rausvas, balkšvas – didžiulėmis kekėmis tirptų ir kristų žemyn...

Viskas rasota, drėgna, vešlu. Išties Vokietija daro stebuklus. Jai labai daug kas priklausys ateityje. Jau priklauso. Žmonės laisvi, linkę bendrauti, juokauti. Jokios įtampos.

Daugiaaukščiai, bet lakesni nei Niujorke. Tarp jų kiti – laisvos, improvizuotos formos statiniai, apvalūs, pasipūtę, lūžtantys, slenkantys kažin kokiais eikliais kampais.

Negi čia statomas ateities Babilonas?

Vokietija, regis, išspręs savo problemas, galutinai atsižegnodama slogių istorinių košmarų.

Skirtumas tarp Berlyno ir miestų į rytus – nepalyginamas.

Per 10–12 metų gimė visai nauji daiktai. Be abejo, ir sąmonė atsinaujino.

Tai labiausiai integruojanti šalis.

Liepos 6, šeštadienis

Kelias valandas prasivalkiojau po Gemäldegalerie. Seniai norėjau čia pakliūti – daugybė viduramžių, Renesanso etc. paveikslų.

Kai jau visai nebevilko kojos, nusipirkau Fra Angelico albumą ir parėjau į viešbutį. Ką atsimenu vakare iš tos begalės?

Džiaugiuosi pamatęs Cranacho (labai daug), Dürerio, Bruegelių (abiejų), Rembrandto, Rubenso paveikslų.

Kitkas nelieka galvoj.

Boschas, Cranachas, Bruegelis (vyresnysis) tebelieka mano dievai.

O ir tokie mažyčiai kampuose prisiglaudę paveikslėliai, kur šviečia daiktai.

Šviesa ne iš viršaus, ne primesta, o jų pačių turima, Dievo duotoji.

Kokios nors virto vėžio žnyplės, perlamutrinė kriauklė, zuikio kailis...

Kiek šviesos turi daiktai po kojomis?

Netraukia primestoji šviesa (neva dieviškasis apšvietimas) arba viduramžių "tepimas" – aišku, kur kiek aukso, kur kiek sidabro.

Stulbina Rembrandtas, iš baisios tamsos ištraukdamas šviesią moters galvą.

Kitur jis – netgi "murzinas".

Ir Bruegelis, ir Cranachas, ir Boschas kartais paišo tą patį. Neaišku, katras katro regėjimus mėgdžioja.

Apie penktą vakaro Potsdamo aikštėj buvo baigta montuoti ir scena, ir poscenė... Bandėm balsus, t. y. repetavom. Daug žmonių, norinčių klykti. Skaitysiu su Amanda Stewart (iš Australijos), Cuti (iš Brazilijos), Castera (iš Haičio), Mayrocker, vardu Friederike. Šitą vieną geriau ir žinau. E. Jandlo mokyklos, o gal šiaip pamėgdžioja jį. Thomas Klingas – žymus dabartinis vokiečių poetas – čia daugiau vadovauja, nei skaito. Amina Said – iš Tuniso, rašanti prancūziškai. Dar japonas Gozo Yoshimasu ir Lelo Voce – balsas iš Italijos.

Kas per koncertas? Velniai mus visus (geriau juos visus) griebtų. Čia yra, beje, skaitęs ir Miłoszas, ir Aigi.

Akimirkos – kada būgnai gatvėje, raudonojo vyno taurė, Bacho, Mozarto, Haydno muzika, – griūvanti balta tešla iš televizoriaus tau pažadina tikrąjį gyvenimo jausmą.

Intensyvusis laikas.

Žmogus gyveni tik tada, kai gyveni intensyviai, t. y. labai girdi liepas gatvėje Unter der Linden, kažin kokios storkulšės vokietės aimanas, lėtus pagyvenusios japonės judesius.

To intensyvumo poreiškių tikra begalybė.

Vieni žmonės kuria siaubingas sistemas, kiti džiaugiasi prasta muzika, treti maukia alų ir nardo su riedučiais, prisiriję narkotikų.

Juodi, balti, geltoni.

Visa tai yra nenustygstantis gyvenimas.

Turiu nostalgijos Berlynui: gyvenau čia prieš 14 metų. Viskas buvo kitaip. Tai, kas buvo tada, seniai palaidota, niekam nerūpi.

Gyvenimas nuspjauna buvusiuosius.

Dar po 14 metų – kas čia bus?

Manęs čia nebus. Kokie niekai!

Dabar svaiginkis būgnais, žmonėmis, gerk jų gyvenimo nuotaiką.

Iš savo aukšto matau peržydėjusios liepos viršūnę, moterį, pasitaisančią keliaraištį, ir vyrą, įsmeigusį akis į jos koją.

Ta koja, žinoma, ne man. Jam? Dar trys klaustukai.

Erotiškas ir žaismingas miestas. Žaidžiantis miestas. Ekspresyvus, futuristinis.

Laisvas. Natūralus. Be užtvarų – kalbai ir sielai.

Besilinksminantis Berlynas, matomas ir nematomas.

Liepos 7, sekmadienis

Iš vakarykščių skaitymų – galas žino, kiek naudos. Publika buvo nusėdusi visą gatvę, kėdė lipo ant kėdės. Įgarsinta labai gerai. Būta ir plojimų, ir pašvilpavimų. Bėda gal ta, kad daugelis poetų nori priblokšti savo egzotiškumu, dažnai eilėraščio nelieka.

Japonui labiausiai plota už tokį varlišką kvaksėjimą. Per vakarienę jis parašė man laiškutį, kad yra Jono Meko draugas.

Taigi – abu esame.

Pasaulis iš lietuvių labiausiai žino Meką, toli gražu ne T. V., kaip kad šis norėtų. Fluxus išjudino pasaulį, o ne tariami ir tikri disidentai.

Tas raštelis buvo maždaug:

"Esu dėkingas tau už inspiracijas, kurios man priminė mano seną pašnekovą Joną Meką..."

Taip ir šnektelėjome. Gozo ir Marilya Yoshimasu.

Gozo ilgu pilku kostiumu, o Marilya įsitikinusi, kad europėjant geriausiai tiktų margos kelnės ir karaliaus Liudviko XIV (ar XVI) perukas.

Liepos 10, trečiadienis

Persikėlėm į naują butą. Vakar atsisveikinau su pani Stanislava. Verkė ir raudojo su keliais žilais plaukais paausiuose. Greit mirs. Neduokdie! Tegu gyvena. Andai padėjo užauginti Uršulę. Kaip ir jos vyras, didysis Uralo kariautojas. Daviau 50 Lt ir medaus.

Tevalgo močiutė į sveikatą. Tiktai ji labiau mėgsta vodką, o ne medų.

Liepos 14, sekmadienis

Dar prieš aušrą panemunėse ima giedoti mėlyngurklė. Ar po langais? Garsas labai silpnas, tarsi nudilusią pasagėlę kas kaltų ant akmens. Taip ji žadina saulę?

Tada jau prisijungia volungė.

Galop Jono gaidys.

Galop uždainuoja mano galvos skausmai.

Bernardo Brazdžionio mirtis

Per visas savo keliones tik vakar spėjau perskaityti, kad liepos 11 d. Bernardas mirė. Jam buvo 96-eri.

Kartą dar jaunystėje pavėlavo į traukinį. Turėjo būti Šiauliuose.

Nenusiminęs sueiliavo: "Juokindamas visą svietą / Grįžtu į tą pačią vietą".

Esu turėjęs su juo bent keletą gražių susitikimų bei pokalbių.

Paskui jau stačiai sunku būdavo prasimušti prie jo per gerbėjas ir gerbėjus.

Liepos 18, ketvirtadienis

Graudūs verksmai arba – gyvenimo negailestis

Juozapas K., kuriam arti šimto metų.

Vienas iš keturių jo sūnų sirgo depresija. Pagalios išgydė!

Pasakojo su ašarom akyse klupinėdamas tarp žydinčių bulvių.

Klupt – papt lašas, klupt... Rauna balandas (kurias kapliavusi kitados gyrėsi net Ana Achmatova...):

– Taip džiaugėsi, kad nutarė bėgiais pareiti namo iš Naujosios Vilnios... Geležinkelio pakraščiu.

Pragulėjęs ten buvo ketvertą metų.

Kur tau! Ėjo ėjo, pamatė, kad reikia grįžt. Grįžtant užpuolė keturi plikagalviai. Pareikalavo atiduot pinigus. Sūnus sako: "Kad neturiu!"

Tada liepė nusimaut batus ir... suspardė ant bėgių. Kiek pasirgęs, numirė. O būčiau turėjęs bent pagalbininką žemei apdirbt. Taip mėgo ūkio darbus...

Tiek džiaugsmų, kai žmogui arti šimto.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19683. alius2004-07-19 15:57
karatiny vasarinis

19705. Korra2004-07-19 20:59
Čia apie Vokietiją, o ne apie Ameriką.

19712. -> Korra2004-07-19 22:56
Pirstu i nosi, ar kaip ten

19742. Korra2004-07-20 17:00
Pirštu į smilkinį.

19752. ->Korra2004-07-21 00:29
Tikrai jau ne sitaip, greiciau pirstu i Dangu.

19810. Korra2004-07-22 16:56
Gerai, kad pirštu.

19847. kanars2004-07-24 17:14
oho, kaip tarybiskai apie berlyna. it koks exministras, 82aisiais ar pan. i australija nuvaziaves (tonas toks ir pagyrimai). nu atleisk, sigitai. bet tuose ditirambuose kazkaip maza izvalgos.

21012. naujasis dzūkas2004-08-28 22:49
Fluxus išjudino ne pasaulį, o keliolika durniaus voliotojų, besibastančių po visokius festivalius.

144265. naktibalda :-) 2008-12-31 01:32
Kaip įdomu paskutinę 2008 dieną skaityti apie seniai praėjusią vasarą. Ir būtent dabar matyti, koks Geda buvo teisus...

170256. :-)2009-09-15 16:49
Tikrai teisus

Rodoma versija 24 iš 24 
14:18:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba