ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-17 nr. 709

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Tylėjimas (26) • ROMUALDAS OZOLAS. Merdėjame ir mirštame (75) • CHARLES BUKOWSKI. Poezija (12) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Senojo religingumo būdas (12) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (11) • Su EVALDU JANSU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės (14) • EVALDAS GALVANAUSKAS. Poezija (25) • MINDAUGAS GRIGAITIS. Keturi žingsniai nuo tobulybės (23) • SIGITAS PARULSKIS. Nepakenktų truputis nuodų (8) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Senosios dvarvietės: Trakų Vokė dailininkų akimis (17) • RICHARD BERNSTEIN. Islamo pamokos Vokietijos mokyklose (3) • DANIEL K. SOKOL. Medicinos etika: ar tiesa – vaistas? (4) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • laiškai (15) •

Keturi žingsniai nuo tobulybės

MINDAUGAS GRIGAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Siim-Tanel Annus. 1988

II žingsnis. "Moteris"

Vaikiškas nebe vaikas vienišas vaikščiojo bežmogiame vakuume ir ieškojo gyvojo Dievo. Nerado. Mylėti jis nemokėjo, bet meilės jam reikėjo. Jis jautė, kad žmonijos tokiame vienatvės šaltyje pamilti neįmanoma. Vyras paliks tėvų namus, glausis prie moters ir jie taps vienu kūnu. Vienišam, įskaudintam ir piktam jaunuoliui tokie žodžiai tapo gydančiuoju vandeniu, galinčiu numalšinti amžinybės troškulį. Ir nebesurandamą Dievą pakeitė moteris; moters meilė turėjo jį išgelbėti iš absurdo chaoso. Koks majestotiškas dvasingumas – vaikiškas nebe vaikas susigalvojo, kad tai Dievo planas: priversti žmogų kentėti, užleisti jį utėlėmis ir votimis, atimti iš jo galvijų bandas ir visa, kas jam brangiausia; ir kai jis bus viską praradęs, kai skęs kančioje ir neapykantoje, ateis visa kurianti meilė ir jį išgelbės, sukurs jam nuostabų pasaulį. Idėja buvo tikrai didžiadvasiška – Dievas sukūrė pasaulį iš chaoso, tad ir žmogus, sukurtas pagal Pirmojo Kūrėjo paveikslą, gali atkartoti pirmąjį kūrybinį aktą.

Tiesa, mylėti žmones jis nemokėjo. Hm, jis buvo lietuvis. Tad savo kolektyvinėje pasąmonėje neturėjo gražaus mito apie amžinybe dvelkiančią meilę. Ir šis naivus didžiadvasis nusprendė savo pasaulyje susikurti nuostabų meilės mitą. Mitą, kuris niekada nesibaigtų. Nors naiviojo didžiadvasio naktys buvo iki šleikštulio tikslios froidistinių koncepcijų iliustracijos, jis per kraują ir kančią kūrė patį nuostabiausią meilės mitą, kur meilė kantri ir maloninga, nepavydinti, nesididžiuojanti, visa pakelianti, viskuo tikinti ir niekada niekada nesibaigianti... tobula pernelyg tobula, kad būtų žmogiška...

Jam pavyko. Tikrai pavyko susikurti... meilės mitą... Jo sieloje skambėjo amžinu grožiu dvelkiantys himnai: tepabučiuoja ji mane savo pabučiavimu, nes jos meilė saldesnė už vyną, jos lūpos varva medaus syvais. Aš mano mylimajai ir mano mylimoji man. Argi netobulas meilės mitas?

Bet atėjo didžioji diena, kai žodis turėjo tapti kūnu. Ir tada majestotiškasis nebe vaikas pamatė, ką jis padarė – jis sukūrė iliuziją. Visą gyvenimą metęs į nuostabų rožėmis kvepiantį meilės vėją, jis gyvenimą išsklaidė mite. Savo guolyje, gatvėje, troleibuse, autobusų stotelėje, parduotuvėje jis ieškojo mylimosios. Ir nesurado.

Antrasis brutalus konfliktas – mylimoji netapo kūnu. Jis baimingai bėgiojo gatvėmis ir žvilgsniais moterų klausė: ar tai tu? Ar tai tu mano Sulamitė, mano mylimoji? Nejaugi tau nereikia mano meilės, nereikia mano didingo meilės mito, nuostabios pasakos, kurią aš tau kiekvieną vakarą sekčiau?.. Iliuzija žlugo. Vaikščiodamas čia, jis matė moteris, besitampančias prieš raumeningus vyrus, jis matė, kad joms reikia riterių užkariautojų, kurie lyg patinai varžytųsi dėl jų sterilios meilės... Ne! Jis negalėjo kristi į tokį žemiškumą. Matė, kaip moterys grožisi savo steriliais kūnais, kaip jos atvirai provokuoja... Ne!

Naktimis kankinamas idiotiškų haliucinacijų, jis vis tiek egoistiškai neatsisakė žlungančios iliuzijos. Jo sieloje suskambėjo: kiekvienas žmogus gimsta iš geidulio ir kraujo krešulio... Ir didžiadvasis nebe vaikas, pajutęs šių žodžių aštrumą, klykė mylimajai: tu pavirtai kekše, tu esi kekšė, parsidavinėjanti už grašius, šlykšti kekšė! Jo sieloje šiugždėjo žiurkės ir utėlės, vertėsi iš vočių pūliai, bet niekas negelbėjo, niekas nesuprato.

Dabar jis suprato tą keistą Radzevičiaus herojų Juozą Daukintį, kodėl jis buvo vienišas ir nesuprastas, kodėl ieškojo pirmosios bevardės ir niekur nerado, kodėl nesuradimas ir pragariškas nemokėjimas turėti pavertė jo gyvenimą beribe kančia... Ir vis dėlto meilės mito sklaidymasis įkvėpė begalinį ilgesį. Kartojo: meilė kantri ir maloninga, nepavydinti, nesididžiuojanti, visa pakelianti, viskuo tikinti ir niekada niekada nesibaigianti... tobula pernelyg tobula, kad būtų žmogiška... Liūdesys ir ilgesys nesisklaidė. Jis stebėjo moteris ir geidė jų meilės. Žvilgsnyje, šypsenoje, viename žodyje jis atrasdavo slaptą jų skausmą ir geidė jį numalšinti, neutralizuodamas ir savąjį. Paradoksas – majestotiškasis didžiadvasis vis tiek neatsisakė to Dieviškojo plano ir vis laukė moters, kuri galėtų jį išgelbėti iš pragaro. Pragaras – tai kitų ilgesys, – dar kartą pakartojo melancholiškasis jaunuolis. Moteris jam buvo didžiausias pragaras ir saldžiausias dangus. Jis prisiminė Kierkegaard’o melancholiją ir pesimizmą, meilės geismą ir nesugebėjimą jos pasiekti... Senasis Dievas jau buvo sumedėjęs, moteris virtusi kekše, bet meilės ilgesys tas pats... Ilgesys jį pavertė poetu. Bet poetu jis tapo ne dėl moters, kurią gavo; dėl jos jis galėjo užsiauginti raumenis, nusipirkti brangią mašiną ar įkurti individualią įmonę; ne, poetu jis tapo dėl moters, kurios jis negavo, o troško vienos vienintelės, tos, kuri tobula pernelyg tobula, kad būtų žmogiška ir pasiekta...

III žingsnis. "Menas"

Du žingsniai į netobulumą jau žengti. Dievas nesurandamas, moteris praradusi sakralumo šydą. Ir vis dėlto kaip atsisakyti tobulybės? Jaunajam didžiadvasiui tai buvo sunku. Idealizmas jo neapleido ir toliau žadino iliuzijas: apgriuvusias, beveik įgavusias materialų pavidalą. Tokios iliuzijos yra skausmingiausios, nes jos randa tikrovėje, už ko užsikabinti, ir vis keroja. Vaikiškam nebe vaikui tai buvo nepakenčiama. Dievas nyksta, meilės žodžiai, vos virtę kūnu, banalėja. Ne, turi kažkas sugrąžinti pirmykštę harmoniją. Menas. Menas turi išgelbėti žmogų. Naivusis didžiadvasis buvo įsitikinęs, kad žmonija virto ne tuo, kuo turėjo tapti. Ši Didžiosios Babelės padermė vertė jį deformuotis prieš jo paties valią.

Vaikiškas naivumas, įsisąmoninus neišvengiamą Dievo ir meilės deformaciją, dar kartą virto neapykanta, neapykanta išsikerojo iki (auto)destrukcijos. Ne, jis tam nepasiduos. Menas ir tik menas sugrąžins žmoniją prie Dostojevskio sąžinės; ji atsigręš į Dievą ir suvoks meilės jėgą, ji patirs niekada nepatirtą harmonijos jausmą.

Menininko simboliu pirmiausia jam tapo Orfėjas: tokios tobulos meilės aukos niekas negalėtų atkartoti. Tiesa, susižavėjimas mitiniu dainiumi buvo antrojo žingsnio nuo tobulybės pirmasis pusžingsnis: kai majestotiškasis poetas dar tikėjo meilės amžinumu ir naktimis giedojo Giesmių giesmę. Iliuzijai žlugus, tiksliau – pusiau materializavusis – jaunasis poetas pradėjo neapkęsti savo orfėjiškosios dalies. Visa jam buvo šlykštu ir juokinga. Romantiškos agonijos akimirkomis jis ciniškai klykė: Orfėjau, tu vis dar groji manyje savo netekties ilgesį; aš žaviuosi tavo nemokėjimu mylėti muziką, ji dieviškai aidi mano sielos tuštumoje... Ar matai tikrąjį savo mylimosios paveikslą, įamžintą pragaro prieangiuose? Apkurtusi tavo Euridikė, suaugusi su žemėm, šliaužioja nuoga, nukarusios krūtys dengiasi slenkančiais plaukais, belaukdamos svetimųjų glamonių, išdžiūvusios rankos graibsto įkaitusį smėlį skausmingai bėgdamos nuo suglebusių lūpų, jos kūno votyse skleidžiasi pūvančios magnolijos... Siurrealistiškas Euridikės mirties vaizdas jam įkūnijo iliuzijos pusinę materializaciją. Paprastam, ne poeto pasaulyje – tai pasikartojantis atviras dviejų tylią aistrą spinduliuojančių žvilgsnių susitikimas, neleidžiant pertraukti mistiškosios tylos. Paslaptingos meilės tortūros. Jautriam poetui jos ypač skaudžios.

Teisingai Kierkegaard’as sakė: jei Orfėjas būtų buvęs vyras, o ne poetas – jis nebūtų praradęs Euridikės. Mano melancholiškasis herojus taip pat buvo daugiau poetas nei vyras, tad, nors ir šlykštėjosi moters nuopuoliu, nesurasdamas Dievo, jis vis tiek su majestotiška pompastika sakė – menas, menas ir dar kartą – menas sugrąžins žmonijai pirmapradę harmoniją... Ne, racionalūs argumentai, kad protingieji prisitaiko prie pasaulio, o kvailiai bando jį keisti, šiam neracionaliam jaunuoliui skambėjo nestojiškai ir menkai. Jis padarė išvadą – šiandieninė visuomenė šlykščiai ištižusi. Ji vengia kančios, vengia neturėjimo, purvo ir kraujo. Iracionalusis jaunuolis apkaltino šį pasaulį absoliučia sterilizacija: jame negalima kraujuoti viešai, kenčiant reikia šypsotis ir sakyti oh, I’m fine, – purvinas ir kruvinas poetas čia buvo užmėtomas pašaipų akmenimis.

Sterilumas – šį žodį poetas labai mėgo; tai buvo šio pasaulio (anti)simbolis. Šis retrogradiškasis jaunuolis nenorėjo pripažinti filisteriško sterilumo ir karjerizmo. Vaikiškai nebevaikiškam poetui iškilo siaubingi vaizdai, kaip masė žmonių nuolankiomis akimis zombiškai seka iki šleikštulio supaprastintus, banalius, visiško kičo apėstus stabus, sterilizuotus nuo tikrojo gyvenimo kančios. Ne, jam gyvenimas buvo visiškai negražus ir nesterilus. Pasaulio tankumas gulė ant jo pečių visu sunkumu, bet kuo sunkiau buvo kvėpuoti, tuo šis majestotiškasis pasaulio infernalizuotojas ryžtingiau ėjo menininko keliu.

iliustracija
Siim-Tanel Annus. 1988

Jis bus Prometėjas, Hessės Sidharta, maištingasis Stivenas Dedalas, bet eis savu – menininko keliu. Jį, būtent jį pasirinko Dievas, Motina Gamta, kad išgelbėtų pasaulį. Geriau būti KVAILIU, kuriame slypi kalno ir upės, medžio ir lapo, kiekvieno padaro pirmavaizdžiai, kylantys iš sielos, kurios esmė – nepažįstama amžinybė, jaučiama kaip galios kurti ir mylėti.

Laikas bėgo... Vaiko idilės tapo nepakeliamomis vyro tortūromis. Vis stipriau vaikiškas nebe vaikas juto, kad niekas nenori jo klausyti, kad jo žodžiai – savaitgalio pramoga, anekdotas prie alaus ir traškučių. Kilo didžiulė, pati didžiausia neapykanta visai žmonijai, visam pasauliui. Ištižėliai iš jo juokiasi. Žlungančios idilės pavertė jį šio pasaulio arlekinu... Bet ne, nepasiduos jo siela, nes palaiminti visi, kuriuos niekina, persekioja ir šmeižia dėl tobulybės. Jis verkė, kliedėjo, tiesiog klykė: aš būsiu kvailiu, pajacu, bet mano akys visada bus ryžtingos ir gyvos, aš būsiu savimi, aš būsiu "aš", aš turėsiu teisę sakyti – AŠ... ir jūs mane išgirsite... Aš – menininkas, man būtina jausti save gyvenant ir augant... Ak, kaip gražu, kaip tobula! Pernelyg tobula... Niekas neklausė, tik juokėsi. Ištižėliams tokios kalbos buvo humoras, nors jaunajam poetui – visas gyvenimas. Ištižėliams moteris, šventoji didžiadvasio poeto mūza, buvo patelė, kekšė, išsiilgtas Dievas – atgyvenęs stabas... o jis pats... arlekinas... Jis nekentė šio pasaulio, tokios stiprios neapykantos dar nebuvo niekada jautęs... Bežmogiame vakuume slėgis vis labiau didėjo.

IV žingsnis. "Idealizmas"

Trys fatališki žingsniai žengti. Tiesa, jeigu poetas, besisukantis spiralėje, negyventų atgalinio gyvenimo, jam būtų daug lengviau. Jaunasis idealistas galėtų grįžti pirmyn atgal, pirmyn atgal. Spiralė vis augo. Tai buvo giljotina – sadomazochistiškos viltys vis grįždavo ir kiekvieną dieną iš naujo nuritindavo galvą. Vaikiškam nebe vaikui buvo labai sunku. Bežmogis vakuumas darėsi nepakenčiamas. Dievas-meilė-kūryba niekur nepriartino, suteikė tik kančią ir neapykantą. Prakeiktas idealizmas. O gal pasaulis prakeiktas? Bet, sakoma, pasaulis tik vienas – štai-tu, visa kita – koliažas. Koliažą sujungti sunku. Mažas vaikas mažame kambarėlyje nekantriai stebėjo sieninio laikrodžio rodykles. Tame vienišame kambarėlyje ir gimė Dievas, meilė ir polinkis kurti, tapyti idealistiškas dekoracijas ant plikų sienų. Vyras tapo vaikiškų iliustracijų įkaitu. O tai jau žmogiška tragedija. Štai-jokios-būties-nėra, tik ištižėlių kvatojimas esinių tirštumoje. Deformacija. Nuostabiai tikslus žodis šiam atvejui. Šventumas krito, kantrybė seko.

Mažas kambarėlis vyrui tapo amorfiška erdve. Jis geidė, kad toji erdvė būtų tuštuma. Deja, nebevaikiškos viltys neišsipildė. Žlugdamos vaikiškos iliuzijos, nuostabių iliustracijų nuotrupos chaotiškai žaidė beformės erdvės vėjyje. Chaosas siaubingesnis nei tuštuma. Tuštuma šlykšti, ji pykina, bet chaosas drasko ir palieka atvirai kraujuojančias žaizdas.

Idealizmas turėjo mirti, turėjo būti sudegintos vaikiškų teplionių skiautės, kad chaosas virstų tuštuma. Būtų lengviau gyventi tuštumos pasaulyje. Ne, šilčiausia būtų gyventi tobulos harmonijos kosmose, kur guodžia Dievas, myluoja mylimoji ir liejasi estetikos nektaras. Toks turėtų būti pasaulis. Jį reikia keisti, ir kuo greičiau.

Kiek kartų tau buvo sakyta, kad tai tobula pernelyg tobula...

Vaikas vyrą sadistiškai terorizavo. Jis viskuo nusivylė. Nusivylęs tapo filosofu, bet ir tai nepadėjo. Nusivylimas jį vedė priešingu keliu nei Kierkegaard’ą: nuo Dievo ir meilės į nebūtį. Jis nenorėjo laimėti pasaulio, nes jį niekino, o savęs nesurado, nes, nemokėdamas mylėti, neleido niekam iškelti ko nors, ką šis buvęs didžiadvasis būtų pavadinęs AŠ.

Idealizmas turi mirti. Tobulybės dimensija turi būti išsklaidyta. Vaiko sąmonė, kurianti abstrakčias pasakas, turi būti dezinfekuota. Nuostabi iliuzija. Vaikiškam nebe vaikui reikėtų tapti budistu, jis taip myli iliuzijas, gal išmoktų jų nebevertinti. Kartu gal išmoktų nemylėti savo vienetinio gyvenimo.

Schopenhaueris sakė, kad kančia – tai egoistiškas noras save įtvirtinti pasaulyje... Ne, kančia yra Vakarų gyvenimo ekvivalentas. Jos pradžia – krikščionybė. Mokėti kentėti yra menas. Mano herojui jis sunkiai sekėsi.

Iš visų sunkių patyrimų ir samprotavimų jis padarė išvadą, kad kančia kyla iš per didelės gyvenimo meilės, o kadangi jo gyvenimas vienetinis, tai tortūros dar intensyvesnės, nes įprasminti save ypač sunku. Gyvenimo meilės koncepciją, tapęs filosofu, jis apibūdino kaip Dievo ieškojimą, meilės troškulį ir kiekvieno žmogaus pašaukimą kurti (jei ne meną, tai gyvybę, bet svarbiausia – iš meilės)... Reikia labai nemylėti gyvenimo, kad nekentėtum. Nemylėti taip stipriai kaip Sartre’as nemylėjo. Tada žiūrėsi į viską blaiviai, nebeturėsi iliuzijų, žinosi tikruosius tikslus, nebijosi net mirties, nes nebus ką prarasti. Argi ne tiek metų siektas žmonijos rojus? Gyvenimas be kančios! Nihilizmas turėtų išgelbėti vaikišką nebe vaiką ir suteikti tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Dostojevskis juk sakė – nėra Dievo – viskas galima. Toks piktas demonas kaip dabartinė majestotiškojo visa ko infernalizuotojo būsena godžiai rijo tokią karamazovišką mintį.

Tik pažvelkime: nėra Dievo – nėra kaltės, nėra kaltės – nėra kančios, nėra kančios – nėra meilės, nėra meilės – nėra žmogaus, nėra žmogaus – nieko nelieka, nei tuštumos, nei nebūties. Taigi nieko nėra – nėra egzistencinių problemų, nėra egzistencinių problemų – kiekvieną savaitgalį galima švęsti. Tikrai reikia sunaikinti tobulybės dimensiją, kad žmogus galėtų pagaliau švęsti gyvenimą, o ne verksmingai kentėti. Dievas teikia tik kaltę, ši virsta kančia, meilė leidžia pajusti amžinybės ir artumo jausmus, bet visada sugriūva ir, aišku, virsta kančia; menas kalba apie būtį, nebūtį, tą pačią tobulybę, žmogiškumą... Tai tik skambūs žodžiai... Apskritai užteks menui patarinėti ir pulsuoti amžinybe! Būtis / nebūtis. Kuo jos / jie skiriasi – juk abi / abu neuniversalizuojamos(-i)? Jei kuri, tai nemoralizuok ir nerodyk savo tobulumo jausmo. Toks menas tik demaskuoja mano šlykštumą, idiotišką prigimtį ir parodo, koks silpnas aš esu. Gyvenimas per daug individualus, kad pakistų nuo svetimšalio racionalių patarimų.

Gal tikrai toji sterilizacija ne toks blogas procesas? Viską sterilizavus ateis metas netobulumui. Nebebus tobulumo, nebebus už ką mylėti gyvenimo, nebūsi prie jo prisirišęs ir galėsi pajusti (anti)budistišką niekinės visatos harmoniją... Juk su Nieku susitapatinti lengviau nei su Absoliutu. Tik sterilizacija turi būti negailestinga, jei viską, tai viską. Jokios gražios, jokios amžinybe dvelkiančios idėjos nebeturi likti. Taigi dar reikia sunaikinti popsą. Popso visada nekenčiau; tiesiog kliedžiu neapykanta tam ištižėlių antimenui, – jų abstrakčios banalybių banalybės nori nuleisti tobulybę į pasaulį... Dar blogiau – siekia sukurti kosmetinę jos stilizaciją – sintetinę harmoniją. Ne, ištižėliams šioje "nyčiškoje" vizijoje vietos nėra. Popsas bus pesticiduotas realybės purvu, dar geriau – gyvenimo nemeile. Iliuzijos daugiau neprievartaus realybės.

Reikia žengti 4 žingsnius nuo tobulybės – nebejausti Dievo ilgesio, netrokšti tyros meilės, kuri apskritai neegzistuoja, nebekurti nieko, nes viskas vis tiek sužlugs ištižėlių juoke, ir galėsi nebekentėti... Svarbiausia, reikia žengti ketvirtą žingsnį, nuo kurio priklauso pirmieji trys – ištrinti tobulybės dimensiją! Nežengus jo, visa sugrįš su dar didesniu skausmu, bet žengęs būsi laimingas... Tikrai reikia nemylėti gyvenimo – žengti 4 fatališkus žingsnius nuo tobulybės ir būsi laimingas. Nuostabus planas! Vertas Nobelio premijos. Tobulas planas... tobulas pernelyg tobulas... Ciklas prasideda iš naujo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19664. Rūta2004-07-19 11:29
Lenkiu galvą prieš autorių. pasidėsiu šį straipsnį ir dar draugam pasiūlysiu. Ačiū už įžvalgas. Ir mokėjimą tai perteikti gražiai, paprastai, aiškiai. Labai patiko.

19678. Euridikė – Didžiadvasiui2004-07-19 14:42
Puolusios žmonijos, taip pat steriliųjų kekšių ir ištižėlių vardu nuolankiausiai meldžiu Infernališkąjį Jūsų Majestotą mums apreikšti (duoti išsamią instrukciją), kokie turime tapti, kad Jums patiktume. O tie, kurie išpažįsta Dievą, savo maldose jam vis primins, kaip jis suklydo, kai projektuodamas pasaulį nepasitarė su Jumis. Tikiu, kad jis Jūsų atsiprašys ir viską pataisys pagal gautus nurodymus... Jei galiu drįsti dar paprašyti asmeniškai, tarkite demiurgišką žodį mano plačiastrėniam plikiui Orfėjui, tegu pagaliau ateina manęs pasiimti, užuot be saiko guodęsis su girtomis hetairomis. Pražudys jos jį... Jau tris tūkstančius kartų nužydėjo pas mus asfodelai, moiros mane jau užmiršo, prakeiksmas išsisklaidė, o ilgesys - - - - - - - - -

19690. Klebonas2004-07-19 19:07
Berods link ten visi ir einame.Labai reali vizija:bedvasiu "robotu" civilizacija postmoderno erdveje.

19696. x2004-07-19 20:15
vienas geriausiu tekstu Siaures Atenuos.Dekui

19702. Sakalė Eglė2004-07-19 20:51
Sofistinių išvedžiojimų labirintas negatyviąją šio žodžio prasme. Nors kai kurios aliuzijos bei perifrazės išties įdomiai nuskambejo; pačia pabaiga autorius parodė žaidžiąs dvigubą žaidimą, už tai jį ir gerbiu: nėra vienos nuomonės, vieno kelio, vieno būdo, o jei ir būtų, žmogus pernelyg tobulas, kad jomis pasinaudotų ar patikėtų. Ačiū.

19733. V.2004-07-20 12:39
Tragedija "Mizantropas".Moljeras turėjo humoro jausmą, tai parašė komediją.

19749. po palme2004-07-20 22:05
kazkuo panasu i Hese. Gerai, kad ir savu tarpe turim tokiu pat.

19750. alavinis puodukas2004-07-20 23:09
Vertinsiu tik pasakotoja, nes "estetinio nektaro" tekste nė lašo. 1.Raktinis sakinys: "Neapykanta išsikerojo iki destrukcijos". Pagrindinis herojaus bruožas - egoizmas, kaip charakiris. Dievas nedavė jokios empatijos. Pasaulis yra ir tobulas, ir ne. (Tarpais, situacijomis,klimatu ir t.t.). Meilė - taip pat. Žmonės - irgi. Net svogūnai. Todėl šitos atrastos tiesos skamba labai naiviai: vaikas tiesia ranką į gražią ugnį, o ji, pasirodo, dar ir degina. 2.Pasigedau bent lašo savikritikos. Herojus "ryžtingiau eina menininko keliu"; susikuria "nuostabų meilės mitą",jį pasirinko "Dievas, Motina Gamta" ir t.t. (Nu čia iš viso banalybių pasažai, kurie tinka šešiolikmečio dienoraščiui, beje pretenzingo paauglio). Ir visi, ir viskas jį išduoda. Moterys, deja, nežino, kad turi atitikti pasaulį keisti pasirengusio didžiadvasio ir pasirodo tiesiog žmonės (beje, kas tas moters nuopolis, taip ir liko man neaišku). Žmonės, kurie skaito jo kūrinius, pasirodo ištižėliai... 3.Vienintelė herojaus meilė - sau pačiam, savo egoizmui palaikyti kuriama (ir formuluojama) abstrakti kančia. Klausimas - kada paskutinį kartą dareik kitam žmogui gera taip, kad jis to nežinotų? (Kartais tai, beje, padeda tikėti, kad pasaulis yra tobulas. Irgi, žinoma, kartais.) Patarimai:1.Kelis metus nieko nerašyk.2.Susirask darbą ir draugus, visai nesusijusius su literatūra arba bent su rašymu.3.Šiandien pat paskambink be preteksto motinai, dukrai-sūnui, seseriai-žuviai ir pajusi, kaip Tave švelniai paliečia tėvas-gyvenimas nagais.4.Ryt (arba poryt) lygiai 21.00 paskambink tai, kurią myli. Ir tylėk. Vien tam, kad išgirstum jos balsą arba kvėpavimą. Tai yra beveik tobulas tobulo meilės pasaulio ryšys. (Ir gali būti, kad ji kada nors atsiims savo žodžius - Aš niekada tavęs nemylėjau). P.S.Menininko simbolis yra ne Orfėjas. Menininko simbolis yra berniukas, kuris miega. Jis seniai valgė ledų, bet sapnuoja ne juos. Jis sapnuoja mirusią mamą, kuri stato didelį Sniego senį.Labanakt...

19751. to Po Palme-Maljorka2004-07-20 23:15
Į Hesę panašu tik dėl pasenusios idealizmo sklaidos. (Turiu omenyje raišką). Iš to visko galima buvo kurpti retro tekstą, sąmoningai, gal tada būtų kas išėję.

19776. alaviniam puodukui2004-07-21 14:35
Išmintis, kaip ir tiesa-visados paprasta (kaip alavinis puodukas). Malonu skaityti protingų žmonių komentarus

19792. Ruta2004-07-21 21:54
tikrai yra tiesos alavinio puoduko komentare,bet yra ne mažiau tiesos ir straispnyje, ir nereikia niekur nieko siuntinėti,reikia straipnelį lyg deimantą pasukioti:))mat yra visokių žmonių,ir tokių apie kuriuos rašo autorius.taip,jie šiek tiek egocentriški.dažnai straipsnių komentatoriai suplaka autorių su herojumi,visgi gal traktuokim tai nors kiek atsietai...pagaliau dar veikia toks dalykas kaip išmonė ,vaizduotė..

19793. Rūtai - alavinis puodukas2004-07-21 22:57
"Mylėti jis nemokėjo, bet meilės jam reikėjo"...Ši negalia visą po to pateikinėjamą kančią paverčia vien pretenzija. Bet Rūtos simpatijos slapyvarde pasirašiusiam autoriui (ne tekstui) mane net sugraudino.

19795. Rūta2004-07-22 07:47
:)) ne autoriui, bet tekstui, ir , žinoma, kažkiek autoriui, nes tai jo dalis, jo vaikas:))Sutinku, kad nemokėjimas mylėti tiesiog žmogų paverčia pusžmogiu, gink Dieve, nuo tokios negalios. Niekas mylėti neišmokys, reik pačiam tiesiog atverti širdį... Bet galima stebėti tokio žmogaus krizę, gyvenimo dramą, ir todėl patariu-atsieti kiek ir nuo savęs, įsijausti į kitą, negalima gi visko vertinti tik per save, savo patirtį, žinoma, be to sunku, bet yra toks dalykas -dvasios plastiškumas, mobilumas, minkštumas gerąja prasme.tai padeda pažinti ir kurinį, ir žmogų.išgirsti.neužtrenkti durų.įsileisti, paklausyti ir...neteisti:))

19818. rasa :-( 2004-07-22 20:01
visiškas niekalas

19821. Pranciskus Asyzietis2004-07-22 21:23
Ir as taip manau.

19822. >198212004-07-22 21:59
Svetima pavarde pasirašyti nedera kultūringam žmogui.

19823. kalorija2004-07-22 22:23
Ką turite omenyje?

19870. diletantas2004-07-25 18:17
o man tas sakinys "mylet nemokejo, bet meiles jam reikejo visai patinka". Juk gebejimas pamilt kiekviename yra, kvailame, protingame, subtiliame, brutaliame, taciau va, karta jau pamilus retas moka ta uzsiimezgusia pradzia is savo vidinio pasaulio perkelt i ta, kuris yra uz musu kuno ribu, nepalikt jos tiktai savyje. Ir ne vienam tai nepavyksta, kiti zlunga pacioje pradzioje, panasiai kaip autoriaus veikejas, kiti veliau. (nenoriu, zinoma, pasakyt, kad zlunga visi ir jei kad zlunga, tai jau nebepataisomai). Zodziu, gaunasi itampa ir trintis tarp faktisko pamylimo (kaip ir "instinktyvaus" noro mylet) ir nesugebejimo to paverst "kunu". Todel nesutikciau su alaviniu poduku, kad sis sakinys visa po to aprasoma kkancia pavercia tik pretenzija. Galbut dali, gal koki aspekta, bet tikrai ne viska. O siaip straipsnis visai idomus kai kuriomis mintimis, i savo "isrinktuosius" jo neitrauksiu, bet laiko skaitydamas nepraradau. Na, bet tai diletantiska nuomone, tad kritikuot manes neverta;)

19886. Euridikė2004-07-26 14:24
Taip, tikriausiai toks spėjimas visai pagrįstas, jei imsime tik šią vieną (ne pačią svarbiausią) pavaizduotojo personažo problemą. Noriu pasakyti, kad garsusis kaimiškos išminties perlas "mane bernas kibina – arkliašūdžiais apmėtė" tebegalioja kuo puikiausiai. O kai herojus toks – prisiskaitęs knygų, turintis už tikrovę galingesnę vaizduotę ir dar poetas – arkliašūdžiai įgyja ypatingo svarumo bei rafinuotumo (dabar tai vadinama psichologiniu smurtu). Juk iš knyginio žmogaus natūralu tikėtis inteligencijos, ar ne? Bet ne tai yra tikroji bėda. Šis personažas norėtų tapti tuo, kas savai epochai ir tautai buvo Adomas Mickevičius (Goethe, Byronas, Puškinas...) O tauta, kad ją kur, myli popsininkus. Tai štai, pridursiu, kaip ant tos tautos pykti, jei pačiose jos (kaip modernios visuomenės) ištakose "patriarchai" lengva ranka išbraukė iš jos sudėties visą sluoksnį – kaip tik aukštosios kultūros vartotojus, užsakovus ir mecenatus? Be to, dar yra toks dalykas kaip skonio norma, kultūros lygio kartelė (prašom nesuprasti dogmatiškai) ir per kartas paveldima atsakomybė už tėvynę – į šią sąvoką, be kita ko, įeina bažnyčios, mokyklos, bibliotekos, paveikslų galerijos, orkestrai... tęskite patys. Mes nieko iš to nepaveldėjome (dvasine prasme), turime statusą valstiečių tautos, lengvai manipuliuojamos taip pat ir kultūros standartų prasme, ir atitinkamą demokratiją, dar turime visą krūvą melagingų tautinių mitų ir neturime pavyzdžio. Dingojas man, kad šio teksto herojus norėjo tapti pranašu, mesiju, bet tauta nepanoro įsiklausyti, tad jis keršija už abejingumą, smurtauja, per daug nesirinkdamas aukų; išties mažai kas prilygtų žiaurumu įskaudintam sentimentaliniam poetui... Čia jau galima grįžti prie to, nuo ko pradėjau, tik trumpai pasakysiu dar vieną dalyką. Šitas tekstas negražus, padrikas, nelogiškas. Bet jo emocinis poveikis didžiulis, o tai leidžia įtarti, kad rašyta profesionalo ir rašyta, matyt, krauju. Tada kyla klausimas: kam autorius tai parašė, jei jo herojus jokios aiškios išeities nemato, prieš meno didaktiškumą ar kokias idėjas / vertybes pasisako kategoriškai, o visi jo skaitytojai tėra beširdžiai besmegeniai menkystos? O gal tai kieno nors kito sukurto herojaus talentinga interpretacija? Tada – kodėl be nuorodų? Keistas opusas, mistifikacija. Šiaip ar taip, piktžodžiaujantis genijus popso adeptams kur kas malonesnė pramoga prie alaus su traškučiais, nei pamokslaujantis genijus. Prašom atleisti, visa tai žinomos tiesos, turbūt banalios; tiesiog pamaniau, kad jei kas nors turi jas priminti, tai kodėl gi ne aš. Mat iš tiesų aukštoji kultūra neatskiriama nuo gero tono. Tačiau savo talento negalima išduoti, nes pašaukimas – daugiau nei saviraiškos problema.

26992. La Baipa Slaptinga :-) 2004-12-20 22:07
Čia tikrai "mindaugiškas" stilius... Nesutinku su tais, kurie straipsnį įvertino kaip visišką niekalą. Yra dvi versijos: arba vertintojai TIKRAI nesuprato teksto, arba vertina neigiamai todėl, kad žino, jog jie tokio niekada neparašys. Skeptikams, kurie mano, jog kūrinys tikrai menkavertis norėčiau patarti paskaityti bent tris kartus su tarptautinių žodžių žodynais, filosofijos žinynais ir t.t. Mindaugui to nereikėjo, nes jis intelektualas. Siekiantis Absoliuto, Tobulybės... Manau, daug minčių (gal netgi visos) buvo apie patį Tave, Mindaugai, juk kaip ten sakei - kūrinys TURI atskleisti autorių. Atskleidė. Gal netgi per daug. Netgi manau, kad pagrindinis personažas irgi esi Tu. Nors kaip ten sakoma - negalima sutapatinti autoriaus ir pasakotojo. Bet ar iš tikro negalima? Šiuo atveju?.. Pataisyk, jeigu klystu. Beje, apie patį darbą. Puikiai ir labai pamažėle laipsniškai logiškai priėjai prie išvados. Kita vertus, čia būtų galima dėti klaustuką. Išvada - viskas prasideda iš pradžių. Cikliškai. Tai argi išvada nėra kartu ir įvadas?.. Dėl popso... Iki kaulų smegenų koktu klausyti lietuviško (ir ypač lietuviško) popso. Čia skauda. Labai labai skauda. Su tėvais kažkada šia tema diskutavom. Ir ką?.. Ir anksčiau jis buvo (Povilaitis, Lemanas ir kt.), bet kitoks. Taip pat kaip visada buvo Haidnas, Mocartas ir t.t. Yra ir dabar tokių, kurie klauso, kuriems patinka. Yra. Dėkui Dievui, dar yra. Gal iš tikrųjų daug kas priklauso nuo to, kad viską nefiltruodami perimam iš Amerikos. Per Vakarus. Iš čia, manau, atsirado poreikis/siekis viską komercializuoti. Kalėdų nuotaiką "kurti" nuo lapkričio 3 dienos, Jonines sutikti su akcijiniu "Utenos" alumi, per lietuviškus Visus Šventuosius MINIMAS, MEDIAS ir MAXIMAS užversti Halloween`o kaukėmis. Komercija daro savo. O ką mes... Tokių, kuriems nepatinka simuliakrai, mažuma. Galima apie tai kalbėti. Galima įvardinti visuomenės šunvotes ir votis. O pakeisti?.. Radikaliai. Iš pagrindu?.. Kaip manai, galima?..

52460. agata :-) 2006-02-18 13:05
Tas zmogus nemokejo myleti, bet meiles jam reikejo

55822. Irma :-) 2006-04-28 22:58
Įdomu. Tobulybė, Dievas, Meilė, Moteris, Konfliktas. Pastarasis geriausiai abibūdina santykį tarp Dievas-Tobulybė ir Meilė-Moteris. Tobulybė Žmogui niekada nebuvo ir nebus pasiekiama, Meilė... toks pats sudėtingas ir sunkiai suvokiamas Žmogaus gyvenimo komponentas. Šiam pasauly sunku rasti tai, ko labiausiai trokštame, tačiau privalo kiekvienas ieškoti, gyventi viską neigiant, ir prarandus tikėjimą, reiškia ne gyventi, o tik vegetuoti. Sakoma, jog negalima kūrinio pasakotojo lyginti su pačiu autoriumi, tačiau aš tuo netikiu. Neįmanoma kurti tiesiog is nieko, kuriama iš širdies, savo išgyvenimų... Iš tiesų gyvenimas yra gražus, tik reikia moketi pamatyti ta grožį (tai sunku). Tačiau to ir linkiu autoriui.

151585. teisuolis :-( 2009-02-25 11:18
u suck

Rodoma versija 24 iš 24 
14:18:30 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba