ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-17 nr. 709

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Tylėjimas (26) • ROMUALDAS OZOLAS. Merdėjame ir mirštame (75) • CHARLES BUKOWSKI. Poezija (12) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Senojo religingumo būdas (12) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (11) • Su EVALDU JANSU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės (14) • EVALDAS GALVANAUSKAS. Poezija (25) • MINDAUGAS GRIGAITIS. Keturi žingsniai nuo tobulybės (23) • SIGITAS PARULSKIS. Nepakenktų truputis nuodų (8) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Senosios dvarvietės: Trakų Vokė dailininkų akimis (17) • RICHARD BERNSTEIN. Islamo pamokos Vokietijos mokyklose (3) • DANIEL K. SOKOL. Medicinos etika: ar tiesa – vaistas? (4) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • laiškai (15) •

Senojo religingumo būdas

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tarp dangaus ir žemės. 2000
Edita Matulionytė

Lietuvių religinė terminija

Tikėjimas. Pats lietuvių kalbos žodis "tikėjimas" kildintinas iš "tikras", ir šiuo požiūriu atrodytų, kad tai įvedus krikščionybę naujajai religijai sukurta ar naujai sureikšminta sąvoka. Tai liudytų analogišku būdu atsiradusi rus. vera, lenk. wiara – lotynizmai, kilę iš krikštytojų atneštos ir propaguotos vera religio, "tikrosios religijos", sampratos. Tad žodis "tikėjimas" veikiausiai būtų lenkiško lotynizmo kalkė. Latvių atitikmuo ticejums čia nepadeda. Nėra duomenų, ar tas pats žodis religijai apibūdinti vartotas ir anksčiau, nes lietuvių kalboje yra ir žodžiai "pamaldumas", "garbinimas", "aukavimas" ir pan. Tarkime, prūsai tikėjimui apibūdinti turėjo žodį druwis, kuris, be "tvirtumo", "ištikimybės" reikšmių, turi daug platesnį kontekstą, artimą žodžiams "medis", "ąžuolas", jis giminingas ir gotų triu "medis", kimbrų derwen, bretonų deruenn, sen. airių daur, dair "ąžuolas". Žinoma, daug reikšmių atskleidžia jo sąsajos su keltų druides, airių drūi, t. y. mums gerai žinomais druidais (savo ruožtu leksiškai ir semantiškai tvirtai susietais su ąžuolais). Čia minimus ir daug gausesnius indoeuropietiškus duomenis aptaręs Vladimiras Toporovas mano, kad visai tikėtina, jog prūsų druwis gali būti apskritai kildinamas iš medžio ar ąžuolo kaip pasaulio medžio, pasaulinės jungties sampratos. Šitą svyravimą išreiškė dar antikos autoriai, pavyzdžiui, I a. Plinijus manė, kad druidų vardas, galimas dalykas, kilęs iš jų nepaprastai garbinto ąžuolo pavadinimo (gr. δρυζ, "ąžuolas", δρυαζ "driadės" (Plinius, Nat. Hist. XIV, 249).

V. Toporovas pripažįsta, kad šiuo atveju "yra tikėtina", jog nuostata objekto atžvilgiu pavadinama objekto vardu, tai įmanomas atvejis, ir šis tikėjimo apibrėžimas būtų artimesnis garbinimui, o ne pasirinkimui.

Malda. Jeigu darytume prielaidą, kad kažkas panašaus iki senojo termino buvo ir lietuvių kalboje, galima prisiminti žodžius "malda", "melsti", "meldimas", kuriuos galime sieti su žodžiais "medis", "meldas" ir kitais LKŽ pateikiamais atitikmenimis – "maldykla" / "meldykla", "maldininkas" / "meldininkas", "meldžionis" (plg.: "Atvyko į Rymą meldžionija iš Anglijos", "Nepasisekus totoriai paleido kalbas, būk ten buvę meldžionys, o ne ginkluota minia"), t.y. "melsti", "malda" apibrėžia ir maldininkus ar apskritai religinės idėjos suvienytą struktūrą (Simonas Daukantas taip pavadina kryžiuočius: "Tokius karės žygius... vadino kryžiaus karėmis, o einančius žmones į tas kares – meldžionimis"; Vincas Pietaris: "Konradas Jungingenas užkvietė iš visos Europos meldžionis lietuvių mušti"). Galima manyti, kad toks platus žodžio vartojimas ir jo prasiskverbimas rodo, jog "meldžionys" reiškia tikėjimo suburtą grupę, bendriją, tikriausiai patys lietuviai kitados galėjo vadinti save meldžionimis – turėdami omenyje savąjį tėvų ir protėvių išpažinimą. Žinia, tai ne vienintelė galimybė. "Meldžionis" išnyra vėlai, bet kyla kitas klausimas dėl kamieninio žodžio neabejotinos archaikos. "Malda" – indoeuropietiškas žodis, nurodantis tekstą, kuriuo indoeuropiečių [toliau – ide.] protautėje būdavo palydimas aukojimas. Galima palyginti Émile’io Benveniste’o rekonstrukcijas, kur jis atitinkamoms religinėms praktikoms nustato bendrą ide. žodį, tai hetitų veiksmažodis maltai "šauktis, melstis" ir daiktavardinė forma maldeššar- "malda, šaukimasis", autorius gretina hetitišką žodį su lietuvių meldžiu, melsti, malda, sen. slavų moliu, moliti, lenkų modlić się, modła, randami atitikmenys armėnų kalboje. É. Benveniste’as apibendrindamas teigia, kad žodyje "malda" susilieja hetitų, lietuvių, slavų formos ir dar prie šio žodžio galima priskirti senąsias vok. melden reikšmes (šiandien išlikusi tik "pranešimo" reikšmė, anksčiau ji buvo platesnė); kitose kalbose "malda" išreiškiama kitų šaknų žodžiais, taigi darsyk grandinėlė – baltai, slavai, hetitai.

"Aukojimas", "auka" kaip religiniai terminai sietini su gr. euche, kuris reiškia "prašymą", "meldimą", "įžadą". Lietuviško žodžio artimumą graikiškajam netiesiogiai liudytų ir tai, kad lotynų kalba šiuo atveju turi sacrificium, t. y. žodį, kilusį iš "šventumo", arba offeritum, kilusį iš offere "rodyti", "aukoti", plg. vok. Ofern, čekų ofera, lenk. ofiara; iš lenkų kalbos lietuvių krikščioniškoje raštijoje atsirado apiera, afiera, plg. 1814 metų Strazdo "Pulkim su viera prieš tū strašniausiū Jėzaus afierų". Tiesa, Kazimieras Būga "auką" laikė S. Daukanto pramanu, atsiradusiu ir įsigalėjusiu tik XIX a. literatūrinėje kalboje, kaip ir "aukuras" bei "aukauti". Vis dėlto šiame ginče teisingesnis turbūt pirmasis aiškinimas. Tai gali patvirtinti ir lietuvių aukojimo technologijos, ir É. Benveniste’o pastaba, kad ide. kalbose esama daug "aukojimą" reiškiančių šaknų ir terminų: greta libatio, "nuliejimo", yra ir daps, dapes, siejami su sėjos ir derliaus švenčių apeigomis bei bendromis religinėmis puotomis, daug žodžių, reiškiančių aukojimą, yra kilę iš "duoti", "teikti" ir pan. Kai kurie žodžiai kilę iš labiausiai paplitusių aukojimų pavadinimų, tarkime, pašventimo, gyvūno skerdimo ar aukojimo būdo (deginimo ir pan.). Mus dominantis graikų kalbos žodis euche É. Benveniste’o aiškinime yra kontekstualiai atskirtas nuo kitų ir semantiškai reiškia "duoti įžadus", "viešai paskelbti priesaiką, kuria įsipareigojama", "kažką pašventinti ir dėl to atsiduoti; taigi, tai iškilmingas pažadas kažką paaukoti kažkam ar pasiaukoti pačiam ir tam pašventimui, pasišventimui, įžadui, objektui atsiduoti". Lietuviai dar XVI–XVII a. auką dėdavo būtent per sėjos ir derliaus šventes, bendruomenei per ritualinę puotą kreipiantis į visus dievus, prašant gero derliaus ar už jį dėkojant. Tai atitiktų romėnų dapes, kita vertus, lietuvių aukojimų aprašymuose yra ir aukojamo gyvūno iškėlimo į viršų elementas, "aukuoti" lietuvių kalboje ir reiškia "siūbuoti, linguoti, kelti aukštyn (kūdikį)" – lygiai kaip per sėjos ir derliaus šventes aukštyn keliamas aukojamas gyvulys. Per šventes ar aukojimus yra bendrai (bendruomenės) prisiekiama, pasižadama aukoti dievams, ateinančiais metais juos garbinti kaip ir anksčiau, laukiama malonių iš dievų. Kaip matysime, prieš karo žygį lietuviai duoda priesaiką, lydimą aukojimo, iškilmingai pasižadėdami dievams, be kita ko, paaukoti atitinkamą grobio dalį. Tai, beje, sietųsi ir su É. Benveniste’o greta gr. euche minimu avest. veiksmažodžiu aogaeda, reiškiančiu ypatingą, pakylėtą kalbėjimo būdą, kuris taikomas tik iškilmingomis aplinkybėmis, aukštiems asmenims ar dievybėms, jis turi ir pažado, ir priesaikos formą. Ir vėl galime nutiesti tiltelį nuo Baltijos iki Irano, tik šįsyk per graikus.

Šventas objektas: švent- / svent-. Abejonių nekelia ir esminės religinės kategorijos "šventas" bei išvestinių žodžių egzistavimas jau nuo seniausių laikų, kaip nurodo V. Toporovas plačiame straipsnyje nagrinėdamas šio žodžio kilmę ir semantiką baltų-slavų bei platesniame kontekste. V. Toporovas pažymi, kad šis ne vienai kalbai žinomas žodis yra kilęs iš ide. prokalbės: *k’uen-(to)- reiškia kažką "besiplečiančio", "išaugusio", "pritvinkusio", "sustiprėjusio" ir tos prasmės neišnyksta baltų-slavų *švent- / *svent-, žodžiuose, kurie per ilgus kalbos ir religijų kaitos amžius niekada taip ir neprarado savo pirmapradiškumo bei semantinio lauko, net atvirkščiai – iš pagoniškų sistemų perėję į krikščioniškas, jie tarsi įgavo naują postūmį. Dar daugiau, baltų-slavų švent- / svent- per ilgiausią tradiciją išlaikė savo ypatybes, skiriančias šias šaknis ir jų prasminį lauką nuo aplinkinių kalbų bei kultūrų. Pirmoji bendra ypatybė – iš ide. *k’uen-(to)- kilusios šaknys eina ištisa juosta per bemaž visą Euraziją, nuo šiaurės vakarų į pietryčius: germanų, baltų, slavų, iranėnų, indų, tocharų kalbose. Tačiau tik baltų-slavų kalbose švent- / svent- išlaikė nuorodą į šventus dalykus; kitose kalbose minėtos ide. prokalbės žodžio išvestinės neišlaikė nuorodos į šventybę; taigi tik baltų-slavų kalbose šis žodis institucionalizuotas. Antra ypatybė – per christianizaciją žodžio "šventumas" kitų kalbų atitikmenys buvo verčiami ne kalkėmis, o pačiu švent- / svent- žodžiu, tai rodo ypatingą jo tradiciją ir galią, paveldėtą iš seniausių laikų. Nei graikų kalbos žodžiai ieroz ir agioz, reiškiantys šventumą, nei lotynų sacer ir sanctus nebuvo perimti, juos vertimuose visiškai atstojo švent- / svent-. Vadinasi, "šventumo" tradicija buvo labai gaji. Trečia bendra ypatybė – nei slavų, nei baltų kalbose išvestiniai "šventumą" nurodantys žodžiai neturi dvilypumo, kaip yra kitose kalbose ir kultūrose, kur tas pats "šventumą" nurodantis žodis skyla į dvi reikšmes – teigiamą ir neigiamą. Tai yra kitos kultūros savo sakraliniuose žodynuose skiria teigiamą, dievišką, "šventumo" užtaisą nuo neigiamo jo aspekto, kilusio iš draudimo turėti su juo sąlytį, plg. lot. sacer: sanctus, gotų hails: weihs ir kt. Išties daugelyje kalbų sakralinėje aplinkoje sacer, sanctus ir panašios kilmės žodžiai nurodo šventą kontekstą, o buitinėje kalboje jie yra patys baisiausi keiksmai. Palyginkime lietuvių "švents perkūnėlis", "Dieve tu šventas", kurie turi greičiau trumpos maldelės atspalvį, o nieku gyvu neartėja prie šventvagystės. Aibė epitetų skirta ugniai ("šventa Gabija" ir pan.). Legendinis lietuvių kunigaikštis Šventaragis įsteigė nekrokulto tradiciją Neries ir Vilnelės santakoje. Lietuvoje teka dvi Šventosios upės, yra Šventežerių. Taip pat atsimintinos ir šventosios giraitės, šventi akmenys, šventoji ugnis. Šaknies švent- žodžiai yra įsigalėję, plg. šventykla, šventikas, šventybė, šventenybė, šventvietė ir pan. Visa tai rodo, kad "šventumas" turėjo būti labai archajiškas religinės lietuviškos terminijos žodis. Ir dar įsidėmėtina, kad "šventumas" neturi neigiamo semantinio atspalvio, taigi tarsi matome tokį plintantį, besiplečiantį ypatingos galios srautą, kuris nėra žmogų bauginanti jėga. Tikėtina, kad lietuvių kontaktai su šventais objektais didele dalimi buvo pakankamai harmoningas šitokių galių pajautimas, išgyvenimas.

Todėl šaltinių ar kai kurių mokslininkų aiškinimus apie lietuvių "gamtos kultą" turime labai koreguoti. Ne gamta buvo kulto objektas ir tam tikra prasme net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir išgyvenama švelni galia. Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su potyriniu, meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje.

Religingumo modelis

Lietuvių religija pripažintina kaip sąjungos su šventumą generuojančiomis galiomis religija; ji neturėjo tokio juridinio užtaiso kaip romėniškoji, tačiau sąjungos ir jungties idėja čia persmelkianti. Skirtingais laikais jos horizonte kilo nevienodos galios. Panteono struktūros judėjo, keitėsi. Tačiau išliekantis veiksnys nekelia abejonių – tai pirmiausia šventumo išgyvenimas, o erdvėje – atmosferinio ir dangiškojo pradų jungimas su žmonių pasauliu per amžinąją ugnį, liepsnojančią šventvietėse, ir per pačias šventvietes, atitinkančias italikų locus consecratus, per šventąsias giraites, medžius, aukštumas, alkus. Būtent šis vardas, kurį Tacitas mini pas nahanarvalų gentis I a., išsilaiko ir modernioje lietuvių kalboje. "Alkas", "alkavietė", kildintini iš "alkti", rodo labai archajišką vardo kilmę ir seną aukojimo kaip "dievų maitinimo" sampratą. Alkas gali būti aukštumoje, šventoje giraitėje, jame auga šventas medis, yra aukuras ir dega amžinoji / šventoji ugnis. Ugnis lietuvių šventvietėse tokia pat dažna kaip ir medžiai; šventoji arba amžinoji ugnis (šaltiniuose abu epitetai minimi pramaišiui kaip lygiaverčiai). Šventoji ugnis Lietuvoje buvo palaikoma žynių, atitikmenų tokiam ugnies šventimui galima rasti tik Irane. Antikinės religijos ugniai skyrė svarbią vietą, amžinoji ugnis liepsnojo Vestos šventovėje Kapitolijuje, bet Lietuvoje ir Prūsijoje tokių šventviečių su nuolat palaikoma amžinąja ugnimi buvo aibė. Šventvietėse medžiai ir amžinoji ugnis neabejotinai atliko tarpininkavimo, sferų jungties funkciją. Agnis Rigvedoje yra ryšininkas, dievų ir žmonių tarpininkas. Rigveda prasideda nuo himno Agniui, be jo neapsieina nė vienas aukojimas.

Dievų horizontas istoriniais laikais buvo sutelktas į Perkūną, XIII–XIV a. jis buvo panteono centre; destrukcijos laikotarpiu jis nesitraukė ir buvo įterptas į savitą pagonišką-katalikišką sinkretizmą, tapdamas arkangelu Mykolu ar Gabrieliumi arba tiesiog artimiausiu Dangaus Dievo pagalbininku. Dangaus skliauto Dievas buvo pasaulio ir žmogaus kūrėjas, tipiškas deus otiosus, nebesikišantis į šio pasaulio reikalus. Chtoniškasis pasaulis suklestėdavo žemdirbystės laikotarpiais, kada derliaus globėjai lemdavo žmonių išlikimą; bet ir vienų, ir kitų jėgų pagalbos buvo prašoma tose pačiose giraitėse. Medžiai atliko mediacinę funkciją. Prie jų buvo galima kreiptis į Perkūną, ne tik tvarkantį karo ir audrų reikalus, bet ir prižiūrintį saulės ir lietaus kiekį, globojantį vaisingumą. Lietuvių religija apskritai buvo jungties giraitėse religija. Tai liudija archajišką pobūdį. Šventovių baltai atkakliai nestatė. Šiuo požiūriu jie buvo tokie pat užsispyrę kaip keltai ir germanai – pirmieji iki romanizacijos, antrieji iki christianizacijos. Tacitas perteikia germanų nuomonę apie deramą dievų kultą: "Jie mano, kad dėl dangiškųjų būtybių didybės negalima dievų laikyti tarp sienų ar vaizduoti juos žmogišku veidu. Dievams jie pašvenčia ir dievų vardais pavadina giraites ir alkas – tas nuošalias vietas, kurias išvysta vien maldos" (Tacitas, Germania, 9). Apie keltus tą patį byloja ir Cezaris.

Dar vienas tipologinis ypatumas, kylantis iš dangiškų dievų charakteristikų – lietuvių religija buvo Sturm und Drang, audros ir veržimosi, pobūdžio. XIII–XIV a. lietuvių karius vedė atmosferą ir žaibus valdantis Perkūnas, o milžiniškose teritorijose nuo Brandenburgo iki Pavolgio ir nuo Baltijos iki Juodosios jūros vedamų karų pagrindu imta tvarkyti ekonomika negalėjo neatsiliepti ir pamaldumo stiliui. Lietuvių valstybinė religija tipologiniu požiūriu artima visiems karingąjį etapą išgyvenusiems indoeuropiečiams – nuo keltų ir germanų iki Indijos arijų Rigvedos epochoje. Vis dėlto lietuvių religingumui būdingesnis organizacinis pradas, – Perkūnas nėra besaikis vartotojas ir žudikas kaip Indra; savo charakteriu jis artimesnis romėnų Marsui, germanų Thorui / Donarui nei keltų Ogmios ar graikų Arėjui. Ir XIII–XIV a. lietuvių dievai (beveik) nereikalavo žmonių aukų. Lietuviai žinojo rikiuotę kautynėse, karo drausmę; atitinkamai nors karo šėlsmas ar tam tikras berserkizmas buvo žinomas, tai buvo retas reiškinys, ir tokie berserkai (kovotojai, kunigaikščiai, kurių karinis elgesys apibūdinamas žvėrių vardais) patekdavo į metraščius kaip ypatingas atvejis.

Lietuvių karybos stilius ir pagrindinių dievų charakteriai sutapo – jie rėmėsi jėga, palaikymu, sąjunga ir visų pirma organizacija. Dievai buvo tvarkos garantai. Netvarka ar savo priedermių nesilaikymas lietuvių Dievą senelį, Perkūną ar net jiems opoziciškus Velnią ir Laumę / laumes piktino lygiai kaip ir senąjį rigoristą Rigvedos Varūną. Tarp dievų ir žmonių būdavo nustatomi sutartimi pagrįsti santykiai; prieš karo žygius, sėją, derliaus nuėmimą vykstančiose šventėse būdavo atnaujinama žmonių ir dievų sąjunga, žemdirbių bendruomenės ar karių rikiuotės ne tik prisiekdavo laikytis deramo elgesio modelio, bet ir konkrečiai nustatydavo aukų dydį karinės ar ūkinės sėkmės atveju. Paprastai kare dievams būdavo aukojamas trečdalis grobio, o išsyk po mūšio dievams sudeginamas vienas burtais parinktas belaisvis. Tie "nustatymai" būdavo jau žinomos, egzistuojančios jungties atnaujinimas, ir vienas iš priesaikose ir ritualiniuose tekstuose akcentuojamų dalykų – pastovumas ir priesaikų laikymasis. Jei žmones ištikdavo nesėkmė, manyta, kad tai dievai baudžia už religinių įsipareigojimų nevykdymą, atitinkamai bendruomenė turi rinktis į religines apeigas dar kartą, permaldauti dievus ir nustatyti santarvę, darną iš naujo.

Šitokie pasižadėjimai nėra išskirtinis lietuvių religijos bruožas; tai Šiaurės ir Vidurio Europos religijų konstanta. Santykiai su dievais atnaujinami ir suintensyvinami kiekvienąkart imantis rimtos ar pavojingos veiklos. Apie keltus Cezaris sako: "Visi galai labai pamaldūs, todėl tie, kurie serga sunkesnėmis ligomis, kurie dalyvauja karuose ir patiria pavojus, aukoja žmones ar pasižada paaukoti" (Commentarii Belli Gallici 6, 16), o savajam Marsui, "kai nutaria kariauti, pasižada paaukoti tai, ką paims kare; po to, kai nugali priešus, aukoja paimtus gyvulius o visus kitus daiktus suneša į vieną vietą" (Comm. 6, 17). Tokių vietų tikriausiai buvo kiekvienoje žemėje, tačiau centrinė baltų teritorijų šventovė buvo Romovė arba Rikojotas, ją, užėmus Prūsiją kryžiuočiams, teko atitraukti į Lietuvą, galiausiai į Vilnių.

Lietuvių religija ir kultūra įtakomis mainėsi su iranėnais, slavais, trakais, skitais, getais, gotais, langobardais, skandinavais; vis dėlto jos pobūdis yra visiškai savarankiškas.

Mes norime nustatyti vietą, ir nors nekorektiška tai daryti nuo pat pradžios, darbinę hipotezę reikėtų turėti omenyje. Lietuvių / baltų religijos Šiaurės Europos religinėje erdvėje užima keltiško ir germaniško religinio kontinuumo rytinę dalį ir pratęsia transformuodama rytų slavams, Kijevo Rusiai. Tačiau, žvelgiant iš perspektyvos "nuo Atlanto iki skitų", nuo Šiaurės jūros iki Juodmarių, ši padėtis yra centrinė. Baltų religija, jeigu kalbėsime antikos autorių terminais, yra "tarp germanų ir skitų", turinti ir keltiškų bei germaniškų, ir iranėniškų bruožų. Slavų religijai lietuvių / baltų religija būtų motina, o slavų religijos tėvais turėtume laikyti Iraną, skitus, alanus, iš dalies chazarus.

Lietuvių religijos "šeimyninius" santykius su kitomis transalpinėmis religijomis galima nusakyti kaip seseriškus. Galija, Germanija, Lietuva, matyt, yra tos pačios virvelinės keramikos kultūros religijos palikuonės ir čia išlikę daugybė indoeuropietiškų motyvų, žinomų nuo Indijos iki Atlanto.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19667. Ba :-) 2004-07-19 12:10
Gerai, bet Gintarai, kalbant apie kalbos žodžių ištakas, palyginant baltiškus žodžius su slaviškais, turbūt jau laikas pradėti aptarti ir tuo, kas žinoma lingvistikoje. ar tiė žodžiai nėra jų perimti iš prabaltiško substrato?

19718. Akimirka2004-07-20 08:41
Šio straipsnio dabar nespėju perskaityti, bet jis atidėtas artimiausiam skaitymui, kai tai bus įmanu. Labai dėkoju už įvadinį straipsnį 3-iajam "Lietuvių mitologijos" tomui.

19731. wow :-) 2004-07-20 11:35
Va cia tai Beresnevicius suskele, net apakau. Shaunuolis, brol ;)

19748. po palme :-) 2004-07-20 21:57
Pagaliau kazkas apie musu religija, apie musu istakas, apie tai kas mus formavo ir is kur atejom. Labai aciu.

19790. ali baba2004-07-21 20:32
Nematau dideles problemos zodyje " Tikejimas". Nebeskaitysiu straipsnio iki galo, nors ir pats studijuoju linguistika, nes pamazu tampu girtas nuo vinelio.

19889. varna2004-07-26 15:42
Blefas ir beribiai svaičiojimai. Susidaro įspūdis, kad kuo mažiau informacijos apie baltų tikėjimus ( atkreipėt dėmesį - kalba eina TIK apie lietuvių religija, o latviai su prūsais minimi lyg tarp kitko ), tuo daugiau beresnevičiai "kaifuoja". Tai bent terpė laisvai "kūrybai". Ką gi, sėkmės kuriant beresnevičiaus-lietuvių religiją.

22157. pasiutuz :-) 2004-09-27 16:39
dekui uz info

28615. bloga2005-01-13 16:49
visiškas šūdas neradau nieko ko man reikia

34677. Atsibusk2005-05-31 20:02
Kas malasi savo š..., tas nieko gero ir negali rasti

34678. Klausiantis2005-05-31 20:12
Įdomu, ką Beresnevičius parašytų apie Lietuvoje tęsiančius senąjį tikėjima ir pasivadinusius druwių vardu. Kad toli neieskoti Religija.lt yra nuorodos apie baltu tikėjimo svetaines http://www.religija.lt/component/option,com_weblinks/Itemid,4/catid,74/ http://www.baltai.lt/phpBB/viewtopic.php?p=720&sid=9e67b832dd81ef59bf91fa1c56967eb0#720

114784. freebyy2008-04-17 16:14
per ilgas

Rodoma versija 24 iš 24 
14:18:30 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba