ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-17 nr. 709

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Tylėjimas (26) • ROMUALDAS OZOLAS. Merdėjame ir mirštame (75) • CHARLES BUKOWSKI. Poezija (12) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Senojo religingumo būdas (12) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (11) • Su EVALDU JANSU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės (14) • EVALDAS GALVANAUSKAS. Poezija (25) • MINDAUGAS GRIGAITIS. Keturi žingsniai nuo tobulybės (23) • SIGITAS PARULSKIS. Nepakenktų truputis nuodų (8) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Senosios dvarvietės: Trakų Vokė dailininkų akimis (17) • RICHARD BERNSTEIN. Islamo pamokos Vokietijos mokyklose (3) • DANIEL K. SOKOL. Medicinos etika: ar tiesa – vaistas? (4) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • laiškai (15) •

Tylėjimas

DONATAS PETROŠIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vidinis kontūras. 1988
Ryszard Woźniak

Tada, kai net fiziškai jaučiu poreikį pasislėpti ir tuo pat metu suprantu, kad jau nebeturiu kur, norisi ištirpti, prabūti kažkur nematomam, paskui, vieną gražią dieną grįžus, atgavus savo pavidalą ir statusą, perskaityti, kaip būčiau apibūdintas policijai, Dievui – kiek išganymo vienetų užsidirbau, mamai – kuo per tuos aštuonerius metus nespėjau tapti čia, Vilniuje. Numanau, kad visa tiesa apie kai kuriuos individus sukuriama tik tais atvejais, kai rašantieji žino, jog interpretuojamasis asmuo nebepasirodys ir nebeperskaitys to, kas parašyta. Kai tavęs kasdien varžosi, bijo ar gailisi – nieko apie savo tamsiąją pusę neišpeši. Gaila, kad noras perskaityti tai, kas būtų parašyta, jei manęs staiga nebebūtų, yra vienas iš tų, kurie be antgamtinių jėgų įsikišimo neišsipildo.

Kartais susimąstau, kaip aprašyčiau savo mirusį tėvą, jeigu jo nebebūtų. Retkarčiais jis smogia man iš vidaus primindamas, atverdamas atminties fragmentus, kurių, manydavau, niekada nepamiršiu.

Vasarą iš baimės žaliu tušinuku per vieną naktį kai ką užsirašiau. Kai kuriuos dalykus, apie ką su tėvu niekada nekalbėjau, bet žinojau, tiksliau, užsirašiau visa tai, ką jis leido žinoti. Ir tai, ką jis leido, yra įdomesnė medžiaga už bet kurią kitą patirtą iš knygų ar kitais būdais pavogtą medžiagą, ir kol viso to, kas čia toliau yra parašyta, neužrašiau – nieko daugiau keletą metų negalėjau pradėti.

Biografijos rašymas yra atsikratymo seansas, o atsikratyti tuo, kas slegia, būtina kuo skubiau, užkertant kelią spekuliacijoms arba nuslepiant šį tą svarbaus ar nemalonaus, ištremiant save iš herojų pasaulio į žmonių pasaulį, suvedant sąskaitas su kai kuriomis savo baimėmis.

Šiam rašiniui buvau sugalvojęs kelias efektingas pradžias, bet pastovus kaip mėnulis savaiminis skaitmeninių laikmenų konvertavimasis į grynąjį skaitmeninį nieką niekais pavertė visas mano pradžias, patį gražiausią mano gyvenime melą. Bandymai atkurti, kas buvo parašyta, tik parodė, kad nemoku – arba, tiksliau, man neįdomu meluoti taip pat (ne)įtikinamai antrąkart.

Pirmasis pradžios variantas skelbė, esą tai, kas parašyta toliau, yra kažkieno kito medžiaga, užsakytas parašyti painus ir juokingas įtempto siužeto įspūdingas prozos kūrinys, tačiau šis projektas neišdegė. Ir tai man yra įrodymas, kad vis dėlto visata yra harmoninga ir joje veikia Teisingi Dėsniai.

Visa tai panašu į drumzliname vandenyje sublizgusios bevardės žuvies žvynų atvaizdą, nuo kurio kelias sekundes pakaušyje jutau dilginimą.

Toliau parašyta žaliai pernai vasarą:

Mano tėčio pase teigiama, kad jis gimė 1941 metais Klabų kaime, o bažnyčios knygos liudija, kad tai įvyko 1940-aisiais. Niekada niekas jo neklausė, ką jis pats apie tai mano – kita vertus, argi svarbu, kada tu gimei, jei tavo gimtinę paauglystėje panaikina kolektyvizacija, dar po 30 metų kalva, ant kurios stovėjo sodyba, per pusę perkasama magistralės Vilnius–Klaipėda. Niekada jis man neparodė tos vietos, nors daug kartų pro ten pravažiuodavom dviračiais. Minėjo, kad visą gyvenimą sapnuoja vaikystę Klabuose, ir nieko daugiau.

Mano tėtis niekada neturėjo savo tėvo. Niekada su niekuo apie tai jis nekalbėdavo. Mama sakydavo, kad net senelė niekam nėra sakiusi – kas.

Kai jam buvo maždaug penkeri, apsipylė degančiu žibalu ir apdegė pusę veido. Gydytojas be nuskausminamųjų atpjovė odos nuo jo krūtinės ir prisiuvo visiškai naują į nieką nepanašų veidą ir lūpas. Net po 50 metų ant jo krūtinės švietė keli šviesesnės odos stačiakampiai. Kai jam lupo odą, jis iš skausmo prarado sąmonę, bet to nežinau, nes niekada apie tai nesame kalbėjęsi.

Neseniai radau jo mokyklos laikų vienos žiemos dienoraštį. Gyveno pusbadžiu, nes viską išleisdavo knygoms ir kinui. Kas vakarą brisdavo 12 km per pusnis į Skaudvilę, nes ten buvo artimiausia vieta, kur rodydavo filmus. Atrodo, kad ten mokėsi vidurinėje, bet baigė Vilniuje, Lukiškėse. Sumušė vieną ar du milicininkus ir gavo kelerius metus. Vieni sako, kad pakišo jį, kiti – kad buvo naktis ir jie jam netikėtai prožektoriumi į akis pašvietė, ir taip toliau. Nieko apie tai iš jo nesu girdėjęs.

Be kino, tėtis buvo pamišęs dėl sporto. Išbandė bene visas tais laikais išrastas sporto šakas. Geriausiai sekėsi slidinėjimas ir bėgimas, pasak dokumentų, buvo kandidatas į sporto meistrus. Nes niekada nerūkė, o kai aš bandžiau priprasti rūkyti – ateidavo į mano sapnus ir duodavo ženklą, kad viską mato ir žino. Tai buvo baisiausi mano košmarai.

Mano tėtis baigė kažkokią žemės ūkio mokyklą, bet pagal specialybę, zootechniku, išdirbo tik dvi savaites. Dirbo skaityklos vedėju, kultūros namų direktoriumi, sporto metodininku ir pagaliau – kino mechaniku. Užaugau šešiskart per savaitę kiekvieną vakarą žiūrėdamas filmus. Kuo geresnis filmas – tuo mažiau žiūrovų. Kai tėtis rodydavo kiną man vienam, nes niekas į geriausius filmus neateidavo, galėdavau žiūrėti vaikščiodamas tarp suolų – dar nėra išrastas geresnis būdas žiūrėti filmus.

Mano tėčio gyvenimo tikslas buvo padaryti iš manęs garsų sportininką. Kadangi dukart per savaitę filmus rodydavo už keturių km Girdiškėje, mes nuvažiuodavome ten vakariniu autobusu, o atgal, tamsoje, po seanso, parbėgdavome bėgte. Kai kurie pirmieji bėgimai buvo sunkoki: jis man sakė, kad trasoje tarp antrojo ir trečiojo km yra vadinamasis "mirties" kilometras, nes jame paprastai nutinka visos ilgų nuotolių bėgikų nelaimės, tik tame ruože gali skaudėti šoną. Pradžioje kartais skaudėdavo, bijodavau tamsos ir sunkiai susitaikydavau su tuo, kad nenorom tekdavo išmatuoti balų gylį žvyrkelyje. Tėtis manęs niekada nelaukdavo, o šonas, baigus trečiąjį kilometrą, visada praeidavo, ir aš pykčiui atlėgus finišuodavau vienas.

Nuo 1988 iki 1992 metų dalyvavome maždaug 100 ilgų nuotolių varžybų (paprastai distancijos ilgis būdavo nuo 10 iki 25 km). Vėliau mama sakydavo, kad per tą sportinį fanatizmą žlugo visa mūsų šeimos finansinė sistema. Iš šio gyvenimo etapo paveldėjau pluoštą diplomų ir bodėjimąsi kelionėmis. O tėtis savo tikslą bent iš dalies pasiekė: vieną 1988 metų pavasario šeštadienį pakeliui iš varžybų Lazdijuose į kitas varžybas Prienuose (dažną savaitgalį spėdavome dalyvauti dvejose varžybose) stovėjome ikaruso gale (visada važiuodavome tik maršrutiniais autobusais) – tuomet jau buvau devynerių – ir jis man pasakė: štai toks yra sportininko gyvenimas. Apsižvalgiau, bet, be abejingų, gal kiek per įkyriai mus, du keistuolius, kartkartėmis nužvelgiančių veidų ir nuobodžių begalinių lygumų, matomų pro autobuso langą, nieko daugiau neišvydau. Nieko nepajutau, tik dešimties kilometrų nuovargį kojose. Nors dabar negalėčiau tvirtinti, ar žinau (ar nutuokiau kada) – koks tas sportininko gyvenimas, bet tada viskas buvo ganėtinai aišku.

Tėtis mane auklėjo keistokai: niekada neversdavo ir neliepdavo dirbti. Aš pats turėdavau susekti, kada jam reikia padėti. Jis mokėjo net rąstus su dvitraukiu pjūklu pjauti vienas, ir jei aš pats pražiopsodavau, kad jis dirba – pjaudavo vienas. Niekada nieko man nesakydavo. Jis man nieko nepasakė, nei kai sulaužiau geriausias jo slides, nei kai nepataisomai sugadinau jo paskutinį sportinį dviratį.

Tėtis nieko nepasakė, kai man iš rankų išsprūdo keptuvė ir apipyliau jo rankas įkaitusiais riebalais – pūslėtų riešų jis net neapsirišo. Plikomis rankomis jis raudavo pusmetrines usnis iš bulvių – ir aš vienąkart pamėginau. Kartą tėtis apžiūrėjo mano plonus paaugliškus pirštus, trečdaliu už jo mažesnius kumščius, paklausė, kodėl mano tokios šaltos rankos, ir apsiverkė – visai ne iš girtumo.

Dar žinau, kad jis visą gyvenimą nevaldė kairės rankos mažojo piršto, nes jaunystėje susilažinęs sudaužė stačią stiklinę delnu, o šukės nutraukė sausgysles. Kai pas tėtį iš toli buvo atvažiavę jaunystės draugai ir jie užsidarę prie butelio kalbėjosi, nugirdau tuos draugus vardijant: o pameni, kaip tu anąkart tuos du, o tą sykį tuos ir t. t. – tėtis nė karto nepasakė, kad pamena. Tikriausiai taip nebuvo, nors esu matęs, kaip jis su kažkokiu daiktu, panašiu į kirvį, išvaikė kaimo jaunimą, kai vieną vakarą iš aparatinės ėjo į salę "bilietuoti" žiūrovų: kažkuris iš jaunuolių ne vietoje ir ne laiku sušvilpė – tikiu, kad ne mano tėčiui, tačiau jam to pasirodė per daug, nors visą laiką toleravo tai, kad jie, kai reikėdavo susimokėti, išeidavo lauk, už kampo, o paskui grįždavo ir vėl žiūrėdavo be bilietų – tąkart pakako vieno švilptelėjimo ir jaunimas atsiėmė su kaupu – labiausiai nukentėjo tie, kurie bėgdami patamsyje apsidraskė į spygliuotas vielas.

Mano tėtis nebuvo šiurkštus nei žiaurus. Kai kieme skersdavo kiaulę – tėtis laikydavosi nuošaly, o kai prieauglį parduodavo mėsininkams – iš sielvarto pasigerdavo. Net jei tėtį būtų nuteisę už žmogžudystę tada, kai jis buvo įtariamas, niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai jo darbas. Jo net nebuvo suėmę, jį tik apkalbėjo be jokio rimtesnio pagrindo, šiaip, kaip kad būna provincijoje, iš neturėjimo ką veikti. Atseit matė kažkas kažką. Nesąmonė, aš niekada nėjau į darželį ir vaikščiodavau su juo visur ir visada, net už krautuvės kampo, kur jis su draugais išgerdavo vyno. Tėtis su niekuo nesimušdavo. Visi žinojo, koks jis yra, bet be apkalbų negalėjo, o jas tėtis pakėlė labai sunkiai, pasak mamos, kalbėjo apie savižudybę.

Mūsų šeimos niekada nekviesdavo į jokius jubiliejus ar vestuves net kaimynai, nes mano tėtis, kai išgerdavo, visada itin agresyviai išdėstydavo kiekvienam sutiktajam viską, ką apie jį mano. O ką apie kiekvieną mano tėtis – niekam nebūdavo per daug malonu klausytis. Iš tikrųjų jis niekam nieko nenorėdavo įrodyti, jis taip maskuodavo savo jautrumą ir švelnumą, kurie akivaizdžiai nedera jokiam vyrui. Kita vertus, tėtis visokiausių iškilmių atkakliai šalindavosi. O giminės jo nelankydavo dėl vienos paprastos priežasties – jis jų neturėjo.

Įspūdingiausiai tėtis atrodydavo scenoje. Jis pats ir režisuodavo, ir vaidindavo. Scenoje jis išliedavo, išrėkdavo viską, kas per ilgus tylėjimo mėnesius susikaupdavo. Dažniausiai ir aš tūnodavau anapus dekoracijų, ir jei neatsargiai iškišdavau galvą – į savo monoimprovizacijas įtraukdavo ir mane, tuo visus kitus aktorius varydamas į didelę neviltį, o man paraudonuodavo ausys (labiausiai įsiminė spektaklis, per kurį namie, kol tėvai vaidino kultūros namuose, prižiūrėjau seserį ir pripyliau į krosnį dėmių valiklio, jis sprogo ir apdegino veidą bei rankas, bet mane išgydė be peilių). Vietinė publika ne visada susigaudydavo, kurios scenos pagal scenarijų, o kurios – ne. Mano tėtis niekada nebuvo disidentas, nes visa kandžioji ir ciniškoji visuomenės kritika buvo laikoma vienu iš nesukalbamo charakterio požymių. Kartą po vaidinimo girdėjau žiūrovus spėliojant – ar tik ne tikrą degtinę aktoriai per spektaklį geria.

1996 metais, kai išvažiavau į Vilnių, tėtis susirgo vėžiu. Tada dar nežinojom, kuo jis serga, nes jis tylėjo ir trejus metus nebemiegojo, naktimis skaitydavo knygas. Kasdien, kaip įprasta, dirbdavo savo ir visų aplinkinių pensininkų ūkio darbus. 1999-ųjų rudenį skausmai tapo nebepakeliami ir tėtis nusprendė nusižudyti: pasidarė iš grandinių liemenę, prijungė laidus. Kai mama grįžo iš mokyklos, jis pasikvietė ją į vasarnamį ir įkišo laidus į elektros lizdą. Bet nieko neatsitiko. Tėtis susigėdo ir daugiau nebesižudė.

Mirė per Kūčias, 1999-aisiais. Tą dieną buvęs klasės draugas Andrius parvežė mane iš Kryžkalnio. Jis žinojo, kad prieš dvi valandas mirė mano tėtis, bet tylėjo – ne veltui tėtis išskirdavo Andrių iš visų kitų draugų. Tėtis buvo uždraudęs mamai pranešti, kad jam labai blogai. Kaip blogai – supratau tik pro langą pamatęs uždengtą veidrodį. Jis mirė n-tąjį kartą skaitydamas "Paryžiaus katedrą" – visą gyvenimą jautė savotišką Kvazimodo kompleksą.

Kelios dienos prieš jo mirtį padvėsė abu mūsų šunys. Jie būtų buvę geriausi giedotojai. Kunigai tėčio nemėgo, laidojom be jų. Kapinės buvo už 4 km, ten, iš kur seniau dukart per savaitę parbėgdavom. Buvo neaišku, ar procesija pasieks tikslą, nes be perstojo pustė. Po laidotuvių, jau bažnyčioje, kunigas pasakė, kad, deja, ne visi žino, kas yra tikroji tiesa ir šviesa. Ar kažką panašaus. Supratau, kad pasaulis keičiasi daug lėčiau, negu norėtųsi, trenkiau durimis ir dar kartą parėjau tuos 4 km vienas.

Po laidotuvių pašlijo mamos sveikata. Buvo likę keli gyvuliai tvarte. Mama paprašė tokį Povilą, pravardžiuojamą Fotografu, padėti. Jis buvo nebegeriantis, labai paprastas, ligotas vienišas senelis, po ilgų klajonių užklydęs į mūsų kaimą numirti. Vieni kaimo žmonės nusprendė, kad jis yra mamos sugyventinis (nors jis turėjo nusipirkęs savo namus, o pas mus iš baimės niekada nenakvodavo), kiti jį perspėjo, kad kai aš grįšiu iš Vilniaus, užmušiu. Kai aš parvažiuodavau, jis manęs labai bijodavo. Sirgo daugybe ligų ir daug kentėjo. Pernai vasarą, kol mama buvo sanatorijoje, jis nusižudė. Aš visai nenustebau, kai kaimo bendruomenė slaptu balsavimu mane išrinko Povilo žudiku, juo aš ir būsiu neribotą laiką, kol visiems nusibos.

Pernai mama įsišnekėjo su viena kaimyne, ši net aiktelėjo sužinojusi, kad nežinom, kas buvo mano tėčio tėvas, kas jo broliai, kas mano pusbroliai ir pusseserės. Iš pradžių ir aš netikėjau, bet yra keletas daugiau nei svarių įrodymų. Nuo tada pradėjau pažinti savo giminaičius. Pasimatavau pavardę, kaip ji skambėtų, jei tėtis būtų buvęs teisėtas savo tėvo sūnus. Dažnai turiu galimybę apžiūrėti per TV vieną tėčio brolį. Mano tėtis į juos visai nepanašus. Ir ne todėl, kad jo veidas vaikystėje sudegė.

Jei tai, ką papasakojau, jums pasirodė kaip tragedijos ar muilo operos konspektas, primygtinai reikalauju perskaityti tekstą dar kartą – kaip komediją, farsą. O kai mane sulaikys, kankins, kai aš dingsiu, kai jus apklaus – paliudykit, kad tylėjau, nesakiau nieko.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19662. Rūta2004-07-19 11:26
visai nieko, liko švaros pojūtis perskaičius, tik kažkodėl prisiminiau S. Parulskio esė apie tėvo laidotuves-įstrigęs ilgam...

19675. R2004-07-19 14:07
Žavi autoriaus atvirumo įspūdis.

19677. pasiulymas2004-07-19 14:27
Sitas tekstas ir Parulskio apie kiaules aukojima turbut gali pretenduoti i pacius geriausius lietuviskus pastaruju metu tekstus.

19680. Egzistencijos prieblandos. Tekstas - zadintuvas2004-07-19 15:17
Ispopuliarejo prisiminimu zanras. Palyginus su jaunais autoriais, senukai pasakoja apie gyvenima ismintingiau ir vaizdingiau. Sis tekstas paprastas ir tiek, jame nera nei isskirtinio jausmo nei minties. Tekstas skaitytojams primena tai, kad jie gyvena, taciau jei tekstas sukelia jiems egzaltacija, kazkas tame gyvenime netaip. Parulskio ese apie tevo laidotuves buvo samoningai liguista egoistiska savianalize (saves tyrinejimas, bet ne aukojimas). Panasiai pries minties naivuma protestuoja individualistes protingos studentes, tik jos saves tekstu rasymu nezemina.

19686. jonas2004-07-19 17:51
Autorius parodo, koks didis yra vaikiukui tėvo autoritetas.Tėvas vaikiukui yra tarsi dieviškas išminties lobynas. Matyt iš jo bernaitis susirentė savotiškus gyvenimo bėgius, kuriais ir važiuoja. Laimingas nebus. Nes tėvas nedavė bernaičiui atminties, o su atmintimi ir jausmu dora pagrįstos motyvacijos. Lieka tik jėgos teisė, kuri visada žmogų daro vienišu ir dėl to socialiai bei kūrybiškai silpnu, net impotentu kūryboje.

19693. Korra2004-07-19 19:40
Petrošius kūryboje yra toli gražu ne impotentas. Nereikia svaidytis tuo, kas akivaizdžiai netiesa. O jeigu nesi skaitęs, Jonai, jo eilėraščių - čia jau tavo kaltė, bet ne Petrošiaus.

19708. ydžei2004-07-19 22:02
Apsišluokit, išdezifikuokit, sterilizuokite visa, kas Rūtai žvilgsnin gali pakliūti...

19714. giminaitis :-) 2004-07-20 01:12
ar Alfonsas Petrosius, gyvenantis salia autostrados netoli Kryzkalnio paciam ne gimine? Ar pazisti Ivanauskaites? Taip keista girdeti pazistamus pavadinimus ir vardus.

19716. Rūta2004-07-20 08:25
kas per užuominos mano atžvilgiu, esu paprasta moteris su paprastom mintim ir jausmais, o vis užkliūnu:(( Sterilizuoti nereikia, nebūtina, mažas žmogiukas esu, kad būtų tie stengiamasi:))O gėrio ieškau, taip.Pati klysdama. bet bent dedu pastangų šiokių tokių:))Ir daug ką matuoju jutimais.Jie mažiau apgauna nei logika ir analizė, protavimai.

19720. Pažadas2004-07-20 08:46
Paliudysiu. Švariai patylėta.

19721. Rūta2004-07-20 08:52
iš tikro -gali būti balta, skaidri tyla ir juoda, sunki, nešvari tyla...kaip gražu virpanti nuo skairumos ir laukianti išsipildymo tyla...

19725. GM2004-07-20 09:13
Pertrauka
Vien giedoti negana. Galima visą laiką vien giedoti. Bet tarp giesmių labai svarbu patirti kelias tylos, gelmės, begalybės palaimos akimirkas.

19730. Rasa :-) 2004-07-20 11:15
Gražus kalbėjimas, nors skauda, kai skaitai.

19732. rasa2004-07-20 12:08
o aš pateisinčiau šį tekstą jei tai pradedančiojo bandymas

19739. D.J.2004-07-20 16:50
Nuostabus tekstas , profesionaliai sukaltas , jokie čia pradedačiojo bandymai .

19763. wave2004-07-21 10:40
pravirkau,matyt tapau jautri

19784. Anjolė :-) 2004-07-21 18:31
Koks nors Bubnys iš šio teksto sukaltų ilgių ilgiausią nuobodų romaną. Čia gi trumpai, bet labai stipriai (nerandu žodžio - paveikiai? įtaigiai?) išguldytas visas žmogaus gyvenimas. Ir jokių ten ypatingų literatūrinių priemonių, o skaitai ir verki. Tai ir yra meno jėga - paveikti emocionaliai. Labai džiaugiausi šiuo tekstu. Bet tuoj čia ateis Varna ir viską subjauros...

19796. Rūta2004-07-22 08:02
taip, Anjole, man irgi patiko, kad nėra didelių išmonių, nes kartais noris paprasto kalbėjimo. Bet ilgesniam laikui šis tekstas vargu ar įstrigs,nėra `smūgio`, na bet kaip tu sakai-išguldytas žmogaus gyvenimas švelniai ir ramiai.ir gerai:)) turėtų būti gražios sielos autorius, atviras, ypač man patiko, kaip jis pradėjo savo `guldymą`-apie nenusisekusiais pradžias:))

19799. Apie tylėjimą.2004-07-22 08:53
Man apie 40 metų.Tėvas žuvo, nes mėgo alų. Ilgus metus dirbau nelegalų darbą. Inspekcija manęs netikrindavo. Uždirbdavau apie $40 per mėnesį. Amžini bendradarbių keiksmai. Atostogų nebuvo. Dabar metus esu žmonos išlaikytinis... Kasdien savo pašto dėžutėje randu šūsnį reklaminių leidinių.

19850. Agne2004-07-24 21:00
Donatai, tiesiog norejau tylom palinguot galva, daugelis komentatoriu ne nenujaucia is ko ateina tokie tekstai, kokias spalvas sukandus dantis reikia konvertuoti i juoda ant balto, kad kalbetu tyla. ACIU.

19881. Agnė Ž.2004-07-26 11:12
labas, kreipiuos i Donata, kad tas zinotu, kad auksciau esanti komentara ne as rasiau.

87208. Audra :-) 2007-06-22 21:17
Saunuolis, Donatai. Gyveni salia ir net nenujauti, kuo gyvena kitas zmogus. Sekmes

88149. agne :-) 2007-07-01 02:36
:) patiko. keistas vertinimas. pasakyciau verciau aciu.

88150. agne2007-07-01 02:38
galima pagalvot, kad vien tik agnes yra tavo skaitytojos. liguistai atrodo, bet vien del to neimsi paniskai ignoruot? norejau palinket to paties kaip ir agne pries mane.

89643. j2007-07-13 14:49
skaiciau gal shimta kartu.neivertinamas textas. toks tavo..

Rodoma versija 24 iš 24 
14:18:29 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba