ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-17 nr. 709

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Tylėjimas (26) • ROMUALDAS OZOLAS. Merdėjame ir mirštame (75) • CHARLES BUKOWSKI. Poezija (12) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Senojo religingumo būdas (12) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (11) • Su EVALDU JANSU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės (14) • EVALDAS GALVANAUSKAS. Poezija (25) • MINDAUGAS GRIGAITIS. Keturi žingsniai nuo tobulybės (23) • SIGITAS PARULSKIS. Nepakenktų truputis nuodų (8) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Senosios dvarvietės: Trakų Vokė dailininkų akimis (17) • RICHARD BERNSTEIN. Islamo pamokos Vokietijos mokyklose (3) • DANIEL K. SOKOL. Medicinos etika: ar tiesa – vaistas? (4) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • laiškai (15) •

Tikrovės pasija, regimybės pasija

SLAVOJ ŽIŽEK

[skaityti komentarus]

iliustracija
Konstrukcija Nr. 7. 1924
Friedrich Vordemberge-Gildewart


Tęsinys. Pradžia Nr. 26

Taigi ne tik Holivudas kuria tikro gyvenimo regimybę, neturinčią materialumo svorio ir inercijos – vėlyvojo kapitalizmo vartotojų visuomenėje pats "realus socialinis gyvenimas" kažkokiu būdu įgauna suvaidintos regimybės bruožų, kur mūsų kaimynai "realiame" gyvenime elgiasi kaip scenos aktoriai ir statistai... Vėl galutinė kapitalistinio utilitarinio nudvasinto pasaulio tiesa yra paties "tikrojo gyvenimo" dematerializacija, jo virtimas regimybės šou. Christopheris Isherwoodas išreiškė šį Amerikos kasdienio gyvenimo nerealumo pojūtį kalbėdamas apie motelių kambarius: "Amerikos moteliai yra netikri! Jie sąmoningai suprojektuoti taip, kad būtų netikri... Europiečiai mūsų nemėgsta, nes mes persikėlėme gyventi į savo reklamą, panašiai kaip atsiskyrėliai sulenda į olas kontempliuoti". Peterio Sloterdijko "sferos" samprata čia realizuojama pažodžiui, kaip gigantiška metalinė sfera, apgaubianti ir izoliuojanti visą miestą. Prieš keletą metų tokie fantastiniai filmai kaip "Zardozas" ar "Logano pabėgimas" nuspėjo šiandieninę postmodernią nemalonią būklę, perkeldami šią fantaziją į pačią bendruomenę: tai izoliuota grupė, gyvenanti aseptinį gyvenimą izoliuotoje erdvėje, besiilginti realaus pasaulio materialaus nykimo patirties. Ar be galo kartojamas kadras, kai lėktuvas priartėja ir rėžiasi į antrąjį PPC bokštą, nėra tikroviška versija garsiosios scenos iš Hitchcocko filmo "Paukščiai", puikiai išanalizuotos Raymondo Bellouro, kur Melanie priartėja prie Badega Bay molo, perplaukusi įlanką mažu laiveliu? Kai, artėdama prie prieplaukos, ji mojuoja (būsimam) mylimajam, vienas paukštis (kuris iš pradžių atrodo kaip neaiški tamsi dėmė) staiga pasirodo kadro viršuje iš dešinės ir kerta jai į galvą. Ar lėktuvas, kuris rėžėsi į PPC bokštą, nebuvo ta Hitchcocko pavaizduota dėmė, ta anamorfinė dėmė, kuri denatūralizavo idilišką ir gerai pažįstamą Niujorko peizažą?

Brolių Wachowskių hitas "Matrica" (1999) privedė šią logiką iki kraštutinumo: materiali realybė, kurią visi patiriame ir matome aplinkui, pasirodo esanti virtuali, kuriama ir koordinuojama gigantiško megakompiuterio, su kuriuo visi esame susieti; kai pagrindinis veikėjas (kurį vaidina Keanu Reevesas) atsibunda "tikroje realybėje", jis mato apleistą peizažą, užterštą sudegusiomis liekanomis – to, kas liko iš Čikagos po globalaus karo. Pasipriešinimo vadas Morfėjus ironiškai pasisveikina: "Sveiki atvykę į tikrovės dykumą". Argi kažkas panašaus nevyko Niujorke Rugsėjo 11-ąją? Jo gyventojai atsidūrė "tikrovės dykumoje" – mums, sugadintiems Holivudo, šis peizažas ir griūvančių bokštų kadrai galėjo nebent priminti labiausiai kvapą gniaužiančias scenas iš katastrofų filmų.

Kai girdime, jog atakos buvo visiškai netikėtas šokas, jog įvyko tai, kas yra neįsivaizduojama Neįmanomybė, reikėtų prisiminti kitą išskirtinę katastrofą iš dvidešimtojo amžiaus pradžios – "Titaniko" skendimą: tai taip pat buvo šokas, tačiau jam jau buvo numatyta vieta ideologinėje vaizduotėje, nes "Titanikas" buvo devynioliktojo amžiaus industrinės civilizacijos galios simbolis. Ar negalime to paties pasakyti ir apie šias atakas? Argi masinės informacijos priemonės visą laiką neatakavo mūsų kalbomis apie teroristų grėsmę; ši grėsmė akivaizdžiai turi libidinę motyvaciją – prisiminkime tokius filmus kaip "Pabėgimas iš Niujorko" arba "Nepriklausomybės diena". Būtent toks ir yra loginis paaiškinimas, kodėl atakos dažnai lyginamos su Holivudo katastrofų filmais: neįmanomybė, kuri įvyko, buvo fantazijos objektas, taigi tam tikru mastu Amerika gavo tai, apie ką fantazavo, ir tai buvo didžiausia staigmena. Didžiausias šios sąsajos tarp Holivudo ir "karo su terorizmu" apvertimas radosi tuomet, kai Pentagonas nusprendė prašytis Holivudo pagalbos: 2001 metų spalio pradžioje spauda pranešė, jog grupė Holivudo scenaristų ir režisierių, katastrofų filmų specialistų, yra įtraukta į Pentagono tyrimą, kad įsivaizduotų galimus teroristų atakų scenarijus ir padėtų šias atakas atremti. Atrodo, jog ši sąveika tęsiasi: 2001 metų lapkričio pradžioje vyko keletas Baltųjų rūmų patarėjų ir vyresniųjų Holivudo prodiuserių susitikimų siekiant koordinuoti karo veiksmus ir apibrėžti, kaip Holivudas galėtų padėti "karui su terorizmu" pasiųsdamas tinkamą ideologinę žinią ne tik amerikiečiams, bet ir Holivudo publikai visame pasaulyje – tai galutinis empirinis įrodymas, kad Holivudas iš tiesų funkcionuoja kaip "ideologinis valstybės aparatas".

Taigi turėtume apversti įprastinę interpretaciją, kad PPC sprogimai buvo Tikrovės įsibrovimas, kuris sukrėtė mūsų iliuzinę Sferą: visiškai atvirkščiai – dar prieš PPC griuvimą mes gyvenome realybėje, kurioje Trečiojo pasaulio baisumus suvokėme kaip kažką, kas nebuvo mūsų socialinės realybės dalis, kaip kažką, kas (mums) egzistavo kaip šmėkliška regimybė (TV) ekrane – o tai, kas įvyko Rugsėjo 11-ąją, buvo šios įsivaizduojamos ekrano regimybės išsipildymas mūsų realybėje. Ne realybė įsibrovė į mūsų vaizdinį: vaizdinys įsibrovė ir supurtė mūsų realybę (t. y. simbolines koordinates, kurios apibrėžia tai, ką suvokiame kaip realybę). Tai, kad po Rugsėjo 11-osios daugumos populiarių filmų, kurių scenos primena PPC griuvimą (vaizduoja degančius ar puolamus aukštus pastatus ar teroristinius aktus), rodymas buvo atidėtas (arba filmai buvo padėti į lentynas), turėtų būti interpretuojama kaip fantazminio pagrindo, nulėmusio PPC griuvimą, "represavimas". Žinoma, čia nesiruošiama žaisti pseudo-postmodernaus žaidimo, kuris PPC sprogimą redukuotų į dar vieną medijos reginį, interpretuoti jį kaip snuff pornografinio filmo katastrofinę versiją; klausimas, kurį turėtume užduoti sau tuomet, kai spoksojome į TV ekranus Rugsėjo 11-ąją, yra paprasčiausiai toks: kur mes tai jau matėme, vis iš naujo?

iliustracija
Konstrukcija Nr. 8. 1924
Friedrich Vordemberge-Gildewart

Tai, kad Rugsėjo 11-osios atakos buvo populiarių fantazijų medžiaga gerokai anksčiau, nei jos iš tikrųjų įvyko, pateikia dar vieną supainiotos sapnų logikos atvejį: lengva paaiškinti, kodėl vargšai žmonės visame pasaulyje svajoja tapti amerikiečiais – tačiau apie ką svajoja prakutę amerikiečiai, sustingę savo gerovėje? Apie globalią katastrofą, kuri sukrėstų jų gyvenimus – kodėl? Būtent tai ir tiria psichoanalizė: ji siekia paaiškinti, kodėl gerovės apsuptyje mus persekioja košmariškos katastrofų vizijos. Šis paradoksas taip pat nurodo, kaip turėtume interpretuoti Lacano teiginį apie "fantazijos peržengimą", žymintį baigiamąjį psichoanalitinio gydymo momentą. Šis teiginys tarsi puikiai atitinka bendrą supratimą, ką psichoanalizė turi daryti: žinoma, ji turi išvaduoti mus iš idiosinkratinių fantazijų gniaužtų ir priversti pamatyti realybę tokią, kokia ji yra! Tačiau būtent to Lacanas ir neturi galvoje – jis siekia visiškai priešingo dalyko. Mūsų kasdienėje patirtyje esame panirę "realybėje" (kuri struktūruojama ir palaikoma fantazijos), ir šis panirimas yra pertraukiamas simptomų, kurie liudija, jog kitas, represuotas, mūsų psichikos lygmuo priešinasi panirimui į kasdienę realybę; arba, cituojant glaustą Richardo Boothby formuluotę: "Fantazijos peržengimas" nereiškia, jog subjektas kažkaip atsikrato priklausomybės nuo fantazijos kaprizų ir prisitaiko prie pragmatinės "realybės", – visiškai priešingai: subjektas pajungiamas simbolinės stokos efektui, kuris atskleidžia kasdienės realybės ribas. Peržengti fantaziją Lacano apibrėžta prasme reiškia būti dar giliau panirusiam į fantaziją nei anksčiau, būti dar intymiau susijusiam su tam tikra fantazijos šerdimi, kuri peržengia įsivaizdavimą".

Boothby yra teisus, pabrėždamas, jog fantazijos struktūra keičiasi lyg Janas: fantazija tuo pačiu metu sutaiko, nuginkluoja (pateikdama įsivaizduojamą scenarijų, kuris padeda įveikti Kito geismo atvertą bedugnę) ir sukrečia, trukdo, neleidžia prisitaikyti prie mūsų realybės. "Fantazijos peržengimo" sampratos ideologinę-politinę dimensiją aiškiai atskleidė tai, kokį unikalų vaidmenį roko grupė "Top lista nadrealista" suvaidino Bosnijos karo apsiaustame Sarajeve: jų ironiški pasirodymai – kurie karo ir bado metu satyrizavo keblią Sarajevo gyventojų padėtį – įgijo kultinį statusą ne tik tarp alternatyviosios kultūros gerbėjų, bet ir tarp visų Sarajevo gyventojų (savaitiniai grupės TV šou buvo rodomi per visą karą ir buvo neįtikėtinai populiarūs). Užuot dejavę dėl tragiško bosnių likimo, jie drąsiai mobilizavo visas klišes apie "kvailus bosnius", plačiai paplitusias Jugoslavijoje, visiškai su jomis susitapatindami – tuo buvo norima pabrėžti, kad tikrasis solidarumas reiškia tiesioginę akistatą su obsceniškomis rasistinėmis fantazijomis, kurios cirkuliavo simbolinėje Bosnijos erdvėje, žaismingą identifikaciją su jomis, o ne šių nešvankybių neigimą, nes jos nereprezentuoja žmonių, kokie jie yra "iš tikrųjų".

Tai reiškia, kad regimybės ir Tikrovės dialektika negali būti redukuojama į elementarų faktą, kad mūsų kasdienio gyvenimo virtualizacija, supratimas, jog vis labiau įsitraukiame į dirbtinai sukonstruotą pasaulį, sukelia neatremiamą poreikį "sugrįžti prie Tikrovės", atgauti tvirtą pamatą "tikroje realybėje". Tikrovė, kuri sugrįžta, turi dar vienos regimybės statusą: būtent todėl, kad ji yra tikra, t. y. remdamiesi jos trauminiu / ekscesyviu pobūdžiu, mes negalime jos integruoti į (tai, ką suvokiame kaip) mūsų realybę ir esame priversti patirti ją kaip košmarišką reginį. Būtent toks ir buvo dėmesį prikaustantis PPC griuvimo vaizdas: vaizdas, regimybė, "efektas", kuris tuo pačiu metu pateikė "patį daiktą". Šis "Tikrovės efektas" nėra tas pat, ką Roland’as Barthes’as 1960 metais pavadino l’effet du réel. Veikiau tai visiškai priešingas dalykas: l’effet du irréel. Tai reiškia: priešingai nei Barthes’o l’effet du réel, kai tekstas priverčia mus priimti jo fiktyvų produktą kaip "tikrą", pati Tikrovė, kad išsilaikytų, turi būti suvokta kaip košmariška nereali šmėkla. Paprastai sakome, kad neturėtume priimti fikcijos kaip realybės – prisiminkime postmodernistinį teiginį, jog "realybė" yra diskursyvus produktas, simbolinė fikcija, kurią klaidingai suvokiame kaip substancinį autonomišką darinį. Psichoanalizės pamoka šiuo klausimu yra priešinga: neturėtume priimti realybės kaip fikcijos – turime pajėgti įžiūrėti tame, ką suvokiame kaip fikciją, kietą Tikrovės branduolį, kurį galime išsaugoti tik paversdami jį fikcija. Trumpai tariant, turime įžvelgti, kuri realybės dalis gali būti "transfunkcionalizuojama" per fantaziją, taigi nors tai realybės dalis, ji yra suvokiama kaip fiktyvi. Daug sunkiau nei atmesti / demaskuoti (tariamą) realybę kaip fikciją yra atpažinti fikcijos dalį "tikroje" realybėje. (Žinoma, tai sugrąžina prie seno Lacano teiginio, kad gyvūnai apgaudinėja pateikdami tai, kas netikra, kaip tikra, o žmonės (būtybės, gyvenančios simbolinėje erdvėje) apgaudinėja pateikdami tai, kas tikra, kaip netikra.) Ši įžvalga leidžia sugrįžti prie pavyzdžio apie pjaustytojus: jei tikroji priešprieša Tikrovei yra realybė, galbūt tai, nuo ko jie stengiasi pabėgti pjaustydami save, yra ne nerealumo, dirbtinio mūsų pasaulio virtualumo jausmas, bet pati Tikrovė, kuri sprogsta, virsdama nekontroliuojamomis haliucinacijomis, imančiomis persekioti mus, vos tik prarandame atramą realybėje?


Vertė Audronė Žukauskaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19743. Korra2004-07-20 17:00
Vėl tas komunistas čia.

19855. rasa :-) 2004-07-25 00:41
GERAS straipsnis apie tikrovę ir haliucinacijas-tik neaišku po kelintos-otamsta moteryte neskleisk klasinės neapykantos juk inteliugentė skaitais

Rodoma versija 24 iš 24 
14:18:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba