Renata Šerelytė. Mėlynbarzdžio vaikai. Romanas. V.: Alma littera, 2008. 216 p.
Maudytis galima įvairiose terpėse: vandeny (upėse, ežeruose, upokšniuose, jūroj, baloj ar kokioj kitoj skaidrumėlėj), piniguose (duok Dieve), šampane (iš beribės prabangos ir burbulinio šaunumo), piene (dažniausiai kosmetiniais tikslais), įvairiuose laikotarpiuose ir ateities vizijose, skausme, sielvarte, pagaliau – kvailam džiugesy. Et, ne visa išvardijau, žinau tik, kad gabi varlytė, net ir į pieno puodynę įmesta, sumuša sviestą.
Ne, su pastarąja Renatos Šerelytės tikrai nelyginčiau, bet sviesto naujajame jos romane „Mėlynbarzdžio vaikai“ priplakta sočiai. Rašytoja tikrai maudosi laikotarpyje, tuose sovietinio vertybių sukeitimo ir perkeitimo duburiuose, dilgėlių, garšvų ir kitokių žolynėlių prižėlusiuose kaimo daržuose, sodeliuose, o ir šiaip pakampėliuose. Visą tą drumstą tamsų vandenėlį skaidriom srovelėm košia sovietinio slengo verpetėliai, o jau personažų ir personalijų, vietinių banginių, narų ir amfibijų, užsiauginusių žiaunas ir šiaip pakeitusių visus realaus gyvenimo įgūdžius, daug. Ryškių ir gražiai apdainuotų, tik...
Nors pasakojimą kurpia keli šeimos nariai, kalba jų mažai individualizuota, tai kartais nė nežinai, kada kas praveria burną, paleisdamas kokį sovietinį burbulą ar šiaip sentenciją, neretai, beje, tikrus paradokso perliukus, kaip antai: „pabėgti nuo gailestingumo“ (p. 33); na, niekas gi nuo gailestingumo nebėga, bet jei nuo sovietinio, tai gal tikrai geriau pasipustyti padus ir dingti kaip tie nykštukai, „užsidengę raukšlėtomis rankutėmis galvą“ (p. 39).
Vėlyvojo sovietmečio kaimas yra R. Šerelytės žemė, atsiprašau, vanduo, kuriame to laiko undinės, prisisėmusios į burną įžadų tylos, miršta iš meilės ir dėl meilės ar tiesiog moteriško pasididžiavimo (ar jo stokos), šiaip ar taip, jos geba pasakon panardinti net tokį plyną ir neišvaizdų salyną kaip pilka kaimo praeitis; yra čia ir raganų, tokių kaip Bibikovo žmona, karsto dangtį užvožianti kaip atminties sklendę, bet iš tikrųjų dangtis – tik susapnuota realybė, tikrasis gyvenimas tik pakeičia savo formą, žiurkės ryja materiją, bet atmintis joms nepavaldi.
Yra ten ir vaikų, bandančių atskirti gyvąjį vandenį nuo negyvojo. Kuo jie gyvi? Negi tikėjimu? O gal tik žinojimu, kad štai šeštą valandą ryto govorilka sugros TSRS himną, ir vienas košmaras baigsis. Prasidės kitas. Svarbu yra pradžia ir pabaiga, tvarka (net jei tai tik pseudotvarka) visada nuteikia optimistiškai.
Kaip jau minėjau, pasakotojų kalba nėra individualizuota, visur girdi autorę, kuri, springdama žodžiais, nerdama gilyn į Mėlynbarzdžio laikus, visgi tikisi vienądien išlipti į krantą. Kartais net imi ir negražiai (nelietuviškai kažkaip ir ne agrikultūriškai) pagalvoji, kad tuo krantu galėtų tapti miestas. Bet miestas vėl kaip „Ledynmečio žvaigždėse“ (bent jau man taip atrodo) blankokas. Miesto realijų – tik metmenys, nei aliejinio dažo, nei vandeninio. Autorė pati prisipažįsta, jog „mieste žmonės žiūri taip šaltai, kad net apšerkšnija blakstienos“ (p. 115).
Žinia, visas šitas maudymosi procesas į recenziją nė kiek nepanašus. Nesu recenzentė. Kraujo grupė ne ta. Tik mauduolė. Ypač mėgstu drumstą terpę, už ją R. Šerelytei nuoširdžiai ir dėkoju. Taip daug ten baisios tikrovės nuskandinta; graibai graibai, į krantą lipt nė nesinori.