ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. Kalėdoms (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (55) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo tema (50) • JONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (21) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse (10) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • MICHAEL SICINSKI. Dvasinis balsas, materialusis pasaulisMARTIAL BÉCHEAU. Eilės (2) • PETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (15) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Provokacija (10) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo baloj (1) • VILIUS STAKĖNAS. Senais takais (6) • Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija? (62) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukas (7) • Juk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (747) • šviesa jau pralaužė tamsų dangaus skliautą (756) • 2009 m. sausio 9 d. Nr. 1 (923) turinys (5) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (651) •

Svarbiausias vaikystės vanduo

PETRAS KAZICKAS

[skaityti komentarus]

Be vandens neužauga niekas. Netgi ten, kur nėra nei upių, nei ežerų, būtinai kasamos kūdros ar tvenkiniai, kad vaikai turėtų kur turkštis ir mokytis plaukti. Vilniaus senamiesčio vaikams labiau pasisekė: mes turėjome Vilnelę ir Nerį. Tiesa, gana ilgai Neris baugino savo juodom gelmėm. Netgi miesto pliažuose kasmet nuskęsdavo po vieną kitą žmogų. O Vilnelė buvo „sava“. Giliausioje jos vietoje, bent jau ties Kalnų parku, vanduo penktokėliui siekdavo vos iki pažastų. Štai čia ir vykdavo svarbiausios maudynės, žūklės ir plaukimo „treniruotės“. Ir buvo visai nesvarbu, kad smirsteli kanalizacija, o maudantis kartais prieš nosį praplaukia įvairių nešvarumų, mat visos skystos Užupio atliekos apie 1960 metus sutekėdavo į šią gražią upelę. Net keista girdėti, kad dabar, kai Vilniuje veikia valymo įrenginiai, Vilnelėje pastebėta upėtakių – žuvų, galinčių gyventi tik švariuose, greitai tekančiuose vandenyse. Manau, anuomet Vilnelėje išmoko plaukti visi senamiesčio, Užupio ir gretimų vietovių vaikai. Treniruotės baseinuose prasidėdavo gerokai vėliau. Vilnelės vaga nepaprastai tiko ir „vaikų laivybai“, vykdavusiai kone kiaurus metus. Vasarą atstumą nuo Užupio tiltų iki T. Kosciuškos gatvės tilto, kur Vilnelė įteka į Nerį, įveikdavom sėdėdami gerai pripūstose automobilių ratų kamerose. Ypač didelę pagarbą pelnydavo tie berniukai, kurie sugebėdavo gauti didžiules traktoriaus „Belarus“ kameras. Jų „laivai“ buvo aukščiausios klasės. Su tokia „flotile“ išdrįsdavom išplaukti ir į Nerį, kur buvo ir gera, ir baugu pasisupti ant praplaukiančio garlaivio sukeltų bangų.

Ypač populiari buvo „laivyba“ pavasarį ant ledo lyčių. Tačiau šį džiaugsmą patirdavome ne kasmet. Didelių, žmogų išlaikančių lyčių būdavo tik tais metais, kai žiemą paspaudę itin stiprūs šalčiai sustabdydavo net tokios sraunios upelės tėkmę. Po ledonešio ant kranto, linguodami nuo vandens srovės, likdavo gulėti didžiuliai ledo gabalai. Jie ir būdavo mūsų išsvajoti laivai. Storomis kartimis nustumdavom kiekvienas savo lytį į upę ir, užšokę ant jos, plaukdavom iki Neries, kur Vilnelė išsiplečia į didelę žvyruotą seklumą. Vairuodavom kartimis ir, žvelgdami į praplaukiančių pakrančių vaizdus, įsivaizduodavom esą tikri tolimojo plaukiojimo kapitonai.

Ne visada toks pasiplaukiojimas baigdavosi laimingai. Kartą gerokai susivėlinom pradėti „navigacijos sezoną“. Sniegas pakrantėse jau buvo ištirpęs, o ledo luitai pašutę ir nebeskaidrūs. Bet plaukti norėjosi. Vargais negalais nustūmęs tokią ledo lytį į vandenį, stryktelėjau ant jos ir, toldamas nuo kranto, staiga pamačiau, kaip ji skyla į dvi dalis. Plaukti jau mokėjau, žinojau, kad neturėtų būti gilu, bet kai kojos visiškai išsižergė į šalis, dėl viso pikto įkvėpiau daugiau oro ir stryktelėjau į ledinį smirdantį vandenį. O jo būta kone iki pažastų. Išlipęs ant kranto svarsčiau, ką daryt. Namo toks eiti negalėjau, todėl užlipau ant stataus šlaito ir žliugsinčiais batais nušlepsėjau į savo mokyklą (dabartinę Užupio gimnaziją). Tualete nusirengęs išgręžiau drabužius, vėl apsivilkau ir kelioms valandoms prilipau prie karštų radiatorių mokyklos vestibiulyje. Čia jie buvo sukabinti dviem eilėm vienas viršum kito, taigi džiovintis galėjau visas. Tiesa, vaizdas buvo nepaprastas: nuo manęs kilo „kvapnus“ garas, todėl einantys namo mokytojai ir vaikai įkyriai klausinėjo, kas atsitiko. Mokytojams sakydavau, kad įkritau į balą, o vaikams – kad mane apsiusiojo dramblys. Namie išsisukt nepavyko: tėvas gerokai įkrėtė diržo, o mama visą savaitę graudenosi, kad galėjau nuskęsti. Tačiau visa tai buvo niekis, palyginti su tuo nepakartojamu visiškos laisvės jausmu, kurį patirdavau plaukdamas ant didžiulės ledo lyties.

Tai, kas vyko abipus Vilnelės, irgi buvo labai svarbu mūsų gyvenime. Priešingame nei mokykla krante stovėjo lentinis kino teatras „Vasara“. Jame rodydavo filmus tik šiltuoju metų laiku. Vaikams bilietas tekainuodavo 10 kapeikų, kurių nesunkiai rasdavom tėvų paltų kišenėse. Į kiną vaikščiodavom su draugais, nes taip kur kas linksmiau. Dabartinis Sereikiškių parkas anuomet buvo vadinamas Jaunimo sodu ir viliojo daugybe gundančių vietų. Vos įėjus pro centrinius vartus ir pasukus į kairę, stovėjo vadinamasis „Juoko paviljonas“ – tikra kreivų veidrodžių karalystė, pateikianti juokingai iškraipytus žmogaus formų vaizdus. Šalia stovėjo „Siaubo strėlė“, į kurią įsodintas žmogus tris kartus iš didelio aukščio būdavo nuleidžiamas žemyn galva kone iki žemės. Kitame šio „sodo“ be vaismedžių gale sukosi karuselės su arkliukais, o cementiniame baseine stovėjo berods trys betoniniai drambliai, iškėlę straublius ir po vieną priekinę koją. Iš straublių kartais trykšdavo vanduo, o kai jį užsukdavo, daugelis mėgdavo fotografuotis šalia šių didelių gyvūnų arba ant jų nugarų.

Retkarčiais galėdavom pamatyti ir gyvą dramblį, tiesa, nebe parke, o kitame Vilnelės krante, kur iš T. Kosciuškos gatvės kelias išsuka į Kalnų parko estradą. Vos pasukę šiuo keliu, atsiremiame į automobilių aikštelę. Kadaise ji buvo tuščia ir čia kasmet atvažiuodavo „zoologijos sodas ant ratų“. Žvėrių atveždavo įvairiausių. Labiausiai traukdavo dramblys, beždžionės ir plėšrūnai. Kartą mus, penktokėlius, čia į ekskursiją atvedė biologijos mokytoja. Gal atrodys keista, bet visi buvom sužavėti, kaip dramblys kakoja. Kažkur aukštai aukštai atsiveria didelė juoda skylė ir iškrenta futbolo kamuolio dydžio gana spalvingas rutulys, nelygu suėstas maistas. Tik vėliau sužinojau, kad tokių rutulių labai ieško Afrikos džiunglių gyventojai. Tose vietose gyvena geru metru žemesni nei savanose drambliai, labai mėgstantys ėsti aromatingus augalus. Vietos gyventojai renka jų mėšlą, džiovina ir rūko pypkėse. Sako, svaigina ne mažiau už mūsiškius kvapiuosius tabakus. Mokytojai ekskursija sekėsi nekaip. Vos nutempusi klasę nuo pakakojusio dramblio, nusivedė tiesiai prie beždžionių narvo. O jame pradėjo poruotis žaliųjų markatų porelė. Mokytoja puolė mus tempti tolyn, tačiau berniukai kaip susitarę spyriojosi ir įkyriai klausinėjo, ką gi čia tos beždžionėlės daro. Tik maitinamo leopardo grėsmingas „kosčiojimas“ pagaliau patraukė mūsų dėmesį ir leido mokytojai nusiraminti.

Žvėris stebėti išties įdomu, todėl kaskart, kai į Vilnių atvažiuodavo tokie žvėrynai, mums būdavo didelė šventė. Beje, Lietuva yra viena iš tų retų Europos valstybių, kurių sostinėse nėra zoologijos sodo. Kadaise buvo siūloma jį įkurti Baltupiuose prie upelio, bet planai, deja, taip ir liko neįgyvendinti. Užtat mokyklose buvo labai populiarūs „gyvieji kampeliai“. Užupio mokykloje toks „kampelis“ buvo įkurtas gana erdviame garaže, įkastame į kalno šlaitą. Jame gyveno ežys, žaltys, nutrijos, triušiai, jūrų kiaulytės ir visų vaikų numylėtinė – automobilio partrenkta lapė. Labai mielo ir draugiško gyvūnėlio koja buvo nevykusiai sugydyta. Ji gyveno ankštokoje vielos tinklo dėžėje ir ėsti gaudavo mokyklos virtuvės atliekų. Suprasdami, kad tokia „buza“ ne plėšrūnui, nusprendėme ją palepinti šviežiena. Ant Vilnelės kranto šlaitų augo daug išsikerojusių raugerškių krūmų. Greta lesinėdavo kaimyninių namų gyventojų auginamos vištos. Jų būdavo tiek daug, kad kilo pagunda pabandyti pagauti ir skaniai pašerti lapę. Vištelę atsargiai įvarius į krūmą, pagauti būdavo vieni niekai. Tiesa, numarinti būdavo gaila, bet lapės gailėjom labiau. Stengdavomės sugauti kuo mažesnę vištą – gerokai ūgtelėjusį viščioką, kad lapė vienu kartu galėtų jį suėsti. Plunksnas kišdavom į maišą ir įmesdavom į ketinę šiukšlių dėžę šalia mokyklos. Mes su lape neilgai džiaugėmės tokiais laimikiais. Žmonės vištas pradėjo atidžiai stebėti ir, gaudant, rodos, šeštą vištelę, pagavo pačius gaudytojus. Teko prisipažinti ir į mokyklą atsivesti tėvą. Jis sumokėjo už sunaikintus paukščius ir išpėrė kailį, bet nesmarkiai. Matyt, suprato mano ir kitų vaikų užuojautą sužalotam plėšrūnui. Nuo tada iš namų gvelbdavom po kąsnelį žalios mėsos ir nešdavom savo lapei.

Dabar su anūku eidamas palei Vilnelę dažnai pagalvoju, kaip svarbu turėti savo vaikystės vandens telkinį. Galima nuotykių prasimanyti ir sausumoje, bet ant vandens jie būna ypatingi. Ir svajonės būna ypatingos. Ir meilė supančiam pasauliui tikresnė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


144254. pl :-) 2008-12-30 22:48
Gražu

144271. Katė2008-12-31 08:45
Mano vaikystės vandens telkinys – Šuoja.

144302. archyvaras apie vandenis2008-12-31 12:15
Mano vaikystės ir paauglystės vandenai - plungės Babrunge ir Minijoje; dar Baltija, vasaromis ir rudeniop. Kažkurią, ar ne 1986-ų žiemą regėjau įšalusią Baltijos pakrantę. Kažkoks klajūnas per ledo gurvuolius ramiai keliavo Švedijos pusėn, kolei jo nepašaukė grįžti atgalios metalinis gelbėjimo stoties balsas...

144311. katė Archyvarui2008-12-31 13:09
Tada Šuoja buvo neužtvenkta ir pakankamai vandeninga. Tau jau neteko tokios jos regėti. Vasarą joje arba prie jos prasidėdavo ir baigdavosi mano diena. Jau liko tik 11 valandų, ir metai užsidarys. Įsiverš kiti. Tokie patys. Nei geresni, nei blogesni, bet mes vieni kitiems linkim – laimingų! Aš, tiesa, nežinau, kas ta laimė. Ji man panaši į lengvai skraidantį spalvotą balioną. Gal ir malonu žiūrėti, bet vaikiška.

144339. Katei nuo archyvaro ( impro)2008-12-31 14:37
Regėjau jaunystėj aš Šuoją ten vandenį plukdant per kaimą gražuolį Gilbonių, kur gimus Gilbonė - išėjo pasaulin jinai, kaip poetas jaunutis, Rainiuos nukankintas...

144346. kvailutė2008-12-31 15:19
Mano vaikystė vaikščiodavo užšąlusios jūros gūbriuotu ledu. Bangų sustumti ledynų kalnai, properšos, kuriose garsiai alsuodavo juodas vanduo, šaltas vėjas / šiltas tėvų artumas ir būtinai sušlampanti nors viena koja. Tada okčiojimai, aikčiojimai, barimai už žioplumą, ašaros ir skubėjimas krantu namo, kur sustingęs batukas pritūpdavo ant traškančios krosnies,o išbąlusią pėdutę bučiuodavo mylinčios rankos ir kvapas. Į langus brazdendavo atskridęs nuo jūros vakaris ir prašydavosi prie ugnelės. O tamsybės toliuose šniokščiantis žvėris daužydavo ledus ir ilgesingai žiūrėdavo į kranto žiburius.

144355. Katė Kvailutei2008-12-31 15:36
O vasarą? Nejaugi jūra nebuvo gera?

144433. Irena R. :-) 2009-01-01 09:28
Kaip svarbu turėti tokių tekstų. Tampi atidesnis ir savo gyvenimui.

144436. kvailute2009-01-01 09:47
Vasaromis pajurio namuke sveciuodavosi artimi ir ne visai giminaiciai, o mano vaikyste priglausdavo Svalios upeles vandenu ir pakranciu pasakas.

144439. nike :-) 2009-01-01 11:26
Gerai anukams, kad turi toki gera dieduka

144605. gile :-) 2009-01-02 16:53
Labai grazus tekstas, Petrai, visuomet Jus su malonumu paskaitau

145073. Trojos Elena2009-01-04 22:45
Taikus, romus ir gyvas tekstas. Išties reikia turėti savo vaikystės vandenis. Net jei tai tik motinos įsčių vandenys. Prigimtiniai.

145126. ragana Kornelija2009-01-05 15:43
o mano vaikystės vandenys? kas iš jūsų juos žinos? greičiausiai niekas. šešėlyje pasislėpusi, todėl visada šalta, bet vis tiek tinkama braidyti siaurutė Jotija, knibždanti dugne judriais pagaliukais, ir gerokai platesnė Šešupė, su aukštu krantu, tarp karklų pririšta medine valtimi, pilna didelių slidžių akmenų, baltųjų lelijų ir ilgų vandenžolių. kartais sapne aš siūbuoju tokia žole palei tėkmę

145586. cc2009-01-08 19:12
Malonus tekstukas. Gražūs autoriaus vaikystės prisiminimai. Jie ir mane nukėlė į vaikystę. Plaukiodavome ant ledo mažų lyčių Kaune, atvirame baseine prie Kauko laiptų. Baseinas buvo negilus, giliausioje vietoje vandens būdavo gal pusantro metro.Mėgdavome bėgioti baseino kraštu. Šaltą velykų dieną stiprus vėjo gūsis nupūtė mano broliuką į vandenį. Pro šalį ėję studentai greitai ištraukė. Nors broliukas nemokėjo plaukti, bet kažkaip sugebėjo nepaskęsti kol buvo ištrauktas. Į baseiną suleisdavome Ąžuolyno kūdroje pagautus karosiukus, tritonus. Vėliau vandenį prieš žiemą išleisdavo. Dabar, atrodo, ir vasarą jis būna sausas.Vaikystės atsiminimai yra patys mieliausi.

145959. Balys2009-01-11 10:53
Šiuolaikė Vilnelės legenda nuo Atgimimo metų. Kuomet Vilnelės aukštupyje prie Medininkų buvo pastatytas pirmas paminklinis žymuo karaliui Mindaugui, tai Vilnelė tą žinią atnešė į Vilnių. Prie santakos su Nerimi Šventaragio slėnyje iškilo paminklas mūsų šviesiejam karaliui.

Rodoma versija 29 iš 30 
14:18:25 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba