ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. Kalėdoms (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (55) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo tema (50) • JONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (21) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse (10) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • MICHAEL SICINSKI. Dvasinis balsas, materialusis pasaulisMARTIAL BÉCHEAU. Eilės (2) • PETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (15) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Provokacija (10) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo baloj (1) • VILIUS STAKĖNAS. Senais takais (6) • Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija? (62) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukas (7) • Juk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (747) • šviesa jau pralaužė tamsų dangaus skliautą (756) • 2009 m. sausio 9 d. Nr. 1 (923) turinys (5) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (651) •

Ar tebesame baltų civilizacija?

Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Senosios Įpilties piliakalnis

Kuo save laikote, iš kur esate kilęs, kas Jūsų tėvai, seneliai?

– Esu rygietis, „sumaišytas“ latvis – pagal motiną aš žiemgalis (nuo Jelgavos, Bauskės), tokie buvo ir mano motinos linijos seneliai. O pagal tėvą esu iš rytų Latvijos – Latgalos, iš ten ir tėvo tėvai, nors neteko jų matyti. Jie nuo Rėzeknės, iš mažo Rikavos kaimelio. Dabar žiemgalių regioniniai požymiai menkai tepasireiškia, o Latgaloje dar verda diskusijos – latgaliai kalba dialektu ar sava kalba? Latvijoje galioja kompromisinis susitarimas, kad galima naudotis dviem rašybos formomis – bendrine ir latgalių. Beje, latviai latgalius vadina čangaliais, o šie anuos – čiūliais.

Prieš kelerius metus „Š. A.“ kalbėjomės su archeologu ir paminklosaugininku Juriu Urtānu, kilusiu iš Latgalos ir išlaikiusiu jos „pojūčius“.

– Beje, jis – antrosios kartos archeologas, o aš – pirmosios... Esam kartu dirbę paminklosaugos srityje.

Gilinantis į latvių protėvių gentis – kuo jos savitos, „antspauduotos“?

– Tai gana sudėtingas klausimas, nes archeologinė medžiaga mažai apie tai tepasako. Senieji latgaliai dabar išplitę Latgaloje ir Vidžemėje. Aiviekstos upė, Lubano ežeras lyg atriboja jų žemes nuo likusios Latvijos. Tie, kurie gyvena ryčiau šios ribos, kalba kiek kitaip nei tie, kurie įsikūrė vakariau. Rengiau disertaciją apie latgalių kapinynus; viena iš versijų, kodėl tie skirtumai išliko iki šių dienų, – kad tai, ką žinome apie senuosius latgalius, išliko. Pagal materialinę kultūrą aplinkinės gentys buvo panašios, bet pagal savimonę, kalbą, papročius latgaliai buvo savitesni. Gal todėl, kad formavosi remdamiesi dviem skirtingomis, nors ir baltiškomis, bazėmis. Prisimenant Latvijos istoriją, Latgala visada buvo lyg nutolusi ar net atplėšta nuo pamatinių Latvijos žemių. XVII a., kai žlugo Livonija, Latgala atiteko Lenkijai, o, tarkim, Vidžemė – švedams. Petras I po Šiaurės karo Latgalą įtraukė į Rusijos imperiją – tada ji kaip iki galo nesusiformavęs politinis darinys pateko į Vitebsko guberniją. Ir tai prisidėjo prie jos kitoniškumo. O Kuršo gubernija ir Infliantai (Vidžemė ir Estija) gyveno pagal visai kitas sąlygas ir įstatymus. Iš to daugiausia formavosi vakarų ir rytų Latvijos skirtumai, nes, pavyzdžiui, vakarinėje dalyje baudžiava buvo panaikinta apie septynis dešimtmečius anksčiau nei rusų valdiniams (žinoma, ir stačiatikiams).

Antai Latvijoje gana ilgai išliko tradicija nešioti tautinį kostiumą. Viena vertus, tai liaudies žmonėms buvo įprastas ir tarsi įgimtas dalykas, kita vertus, tai lėmė ir livoniškasis viduramžių įstatymas, kuris nustatė, kad vietos žmonės negalėjo nešioti miestietiškų vokiškų drabužių. Jei viduramžiais būtum atvykęs į Rygą (pabėgęs nuo dvarininko ar kitais būdais tapęs laisvas) ir norėjęs joje dirbti ir gyventi, nebūtum turėjęs teisės mieste vaikščioti be vietinių drabužių. Dalis žiemgalių, kurie atkakliai kovėsi su kryžiuočiais per kryžiaus žygius, masiškai pasitraukė į Lietuvą – žinome iš rašytinių šaltinių – ir į jų vietą atėjo nauji žmonės. Gal todėl ten dabar ryškių etnokultūrinių bruožų nedaug terasime. Ryškiausi latgaliai ir kuršiai, kurie su užkariautojais vokiečiais pasirašė sutartį, ir ta jų dalis, kuri pateko į Latviją, ilgai išliko, pavyzdžiui, dar XIX a. pradžioje žemėse, besiribojančiose su Žemaitija, kuršių tautinis kostiumas, papročiai, tradicinė gyvenimo sankloda tebebuvo kasdienis reiškinys. O tie kuršiai, kurie gyveno piečiau, atsidūrė keblioje situacijoje. Kai Livonijos ordinas nusprendė Klaipėdos pilį atiduoti Vokiečių (kryžiuočių) ordinui, jie kartu iš Rygos norėjo įvaldyti užkariautas kuršių žemes. Susikirto daug interesų, ordinai norėjo užtikrinti saugią jūrų laivybą nuo Klaipėdos iki Rygos, taip pat užkariautų žemių kontrolę, o žemaičiai, lietuviai nuolat su jais kariavo, įsiverždavo į „vokiškas“ kuršių žemes. Siena nusistovėjo tik apie XVI a. Pietinių kuršių toje mėsmalėje beveik neliko, nes jie, kaip ir žiemgaliai, arba buvo išnaikinti, arba pasitraukė pas kaimynus. Kronikininkų žodžiais, ten likdavo tik išdeginta žemė, iki pamatų suniokoti kaimų trobesiai. Tose žemėse vyko didžiulės permainos – ne taip, kaip šiaurinių kuršių, kurie pasidavė ir taip išsaugojo etninę tapatybę.

Karaliaus Mindaugo karūna buvo nukaldinta Rygoje?

– Matyt, tai padarė įgudę vokiečių meistrai, atsivežti iš „faterlando“. Beje, kai Mindaugas nusprendė vesternizuotis, kai priėmė karūną, tada Ryga, Livonijos ordinas turėjo išskirtinę įtaką viso regiono geopolitikai. Visada iškyla pasirinkimo būtinybė. Žmogus daugiau ar mažiau turi galimybę rinktis, bet reikia teisingai nuspręsti. Mindaugas tada teisingai apsisprendė, pasirodė kaip real-politik išmanytojas. Juk žiemgalių valdovui Viestartui irgi siūlė karūną, sostą, krikštą, bet jis atsisakė, negalėjo to priimti. Ir netrukus visko neteko. Latvijoje turim fenomeną – vadinamuosius buvusius laisvus kuršių karalius (kuršių konini). Jie turėjo gyvenvietes daugiausia netoli Kuldygos, buvo laisvi žmonės, bet Livonijos ordino vasalai. Jie išsaugojo savo žemes, sodybas, dvarus net iki Rusijos imperijos laikų (kai kurių jų palikuonys ir dabar teismuose pagal senus dokumentus dar įrodo dvarininkų nuosavybės teises). Jie gali sakyti, kad yra palikuonys tų kuršių, kurie XIII a. valdė istoriškai paliudytas vietoves. Pavyzdžiui, yra toks fon Gailis – teismuose paaiškėjo, kad jis dvarininkas ir turi teisę prie pavardės prisisegti fon (aišku, dabar jis vokietis, besigiriantis kuršiškomis šaknimis). Kai kurios kuršių šeimos (jų pavardės žinomos) sugebėjo išlaikyti savo valdas apie septynis aštuonis šimtmečius.

Kodėl Jūs pasirinkote archeologiją?

– Neteisingai perskaitytos knygos! Gana daug skaičiau ir dar mokykloje nusprendžiau, kad noriu būti archeologas. Iškart į Latvijos universitetą neįstojau, šešerius metus dirbau baldų fabrike, mokiausi Žemės ūkio akademijoje medžio apdirbimo technologijų, pakliuvau į ligoninę, ten išpjovė akląją žarną, po operacijos turėjau laiko išsigulėti – tada supratau, kad tokio gyvenimo nebenoriu. Palikau darbą fabrike, įsidarbinau darbininku archeologų ekspedicijoje, vėliau pas juos likau techninių darbų vadovu. Paskui įstojau į universitetą, baigiau archeologiją vakariniame skyriuje. Vėliau kaip archeologas dirbau paminklų apsaugos srityje, pirmąkart savarankiškai kasinėjau 1977 m. – Guntinių piliakalnį prie Agluonos (rytų Latvijoje). Vėliau namiškiai pasakė, kad keistas mūsų gyvenimas – vis išvažiuoju ir išvažiuoju, žmona ragindavo braukti grybauti, o man tie miškai jau akyse tavaruodavo... Tada ji įkalbėjo eiti dirbti į muziejų, buvau archeologijos skyriaus vedėjas, vėliau dešimt metų – direktoriaus pavaduotojas mokslui, o dabar jau septyneri metai esu Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius.

Ką įdomaus atradote ir nuveikėte kaip archeologas?

– Manau, kad mano monografija „Rytų Latvijos kapinynai X–XIII amžiais“ yra verta dėmesio. Esu parašęs gana daug ir mokslinių, ir visuomenei skirtų straipsnių iš archeologijos, istorijos, muziejininkystės. Niekaip negaliu užbaigti knygos apie vikingų laikotarpio prekybinius ryšius Skandinavijoje, Baltijos jūroje, Dauguvos žemupyje. Pasisekė, kad dalyvavau ir Daugmalės piliakalnio, esančio Dauguvos žemupyje, 20 kilometrų nuo jūros, kasinėjimuose – tai pats reikšmingiausias tų vietovių paminklas. Ten yra Buovės sala (Kekavos vietovė). Tai klasikinė panašių paminklų vieta – ten, kur prasideda pirmosios vandeninės kliūtys, dideli akmenys. Taip paprastai tos upės vietos nepraplauksi. Tai, kas, tarkim, švedams atitiktų Birką.

Kokia latviškojo nacionalinio muziejaus struktūra? Ar santykinė archeologijos dalis išaugo?

– Nacionaliniame istorijos muziejuje tai privaloma darbo kryptis. Jis įkurtas 1869 m. kaip Rygos latvių draugijos muziejus. Tai buvo metas, kai panaikinus baudžiavą vis daugiau latvių atsikeldavo gyventi į miestą. Atsirado jiems ir politinių, ir ekonominių, ir kultūrinių interesų. Muziejus buvo įsteigtas kaip atsvara vokiečių muziejams, kurių, įkurtų prieš 30–40 metų, jau buvo Rygoje, Jelgavoje ir kitur. Jie rinko... viską. Ir nuostatuose įdomiai buvo parašyta: „Renka viską, kas priklauso latvių ir lietuvių tautoms.“ Tai truko iki Pirmojo pasaulinio karo. Pagal eksponatų skaičių (ne pagal patalpų plotą) tai dabar pats didžiausias latvių muziejus (apie milijonas objektų).

Daug muziejinių vertybių Lietuvoje yra išbarstyta po muziejus daugybėje miestų, o jūs koncentruojatės?..

– Ne, tai tik kalbant apie archeologijos sritį. Taip istoriškai susiklostė, nes per pirmąją Nepriklausomybę eksponatams rinkti buvo sukurta centralizuota sistema su skyriais regionuose. Sovietmečiu pagrindinė archeologijos kolekcija buvo Istorijos institute, bet prieš dvejus metus jie mums ją perdavė. Per dieną tapome dukart „riebesni“. Dar mūsų muziejuje yra numizmatikos (jame apie pusė Latvijos monetų), etnografijos (esama puikių kolekcijų, kostiumų rinkinių), istorijos skyriai, mokslinė biblioteka, aptarnaujantieji padaliniai ir didžiulis restauravimo kompleksas (tuo skiriamės nuo kitų panašių muziejų), jame 7 skyriai (dirba apie 150 specialistų).

Be įprasto muziejinio darbo, restauravimo, leidybos etc., dar imatės įdomių iniciatyvų, pavyzdžiui, tęstinio sumanymo (parodų ciklo ir svarių leidinių, katalogų) apie baltų gentis. Kaip kilo idėja ir kaip ji vėl atgimė (lapkričio 18 d. archeologinė paroda „Kuršiai – baltų vikingai“ atidaryta Vilniuje)?

– Apie 1992–1993 m. rengėm daug politinių parodų. Atlikom pareigą. Reikėjo keistis, be to, tada keitėsi visa Latvijos muziejų sistema (naujas muziejų įstatymas, akreditacijos, perspektyviniai planai), ir sugalvojome, kad atėjo laikas archeologine medžiaga parodyti tai, kokios yra latvių šaknys. 1996 m. surengėme pirmąją „Kuršių“ parodą, ji buvo labai populiari, gal kad ne tokia akademinė (daiktai ir pasakojimai su intriga). Vėliau buvo parodos apie latgalius, lyvius, sėlius, žiemgalius. Jau rengdami „Kuršius“ supratome, kad padarėme didelę klaidą – neįtraukėme lietuviškosios kuršių medžiagos. Kai rengėme parodą apie latgalius, supratome, kad būtų gerai ją rodyti kuo plačiau – vėliau „suaktualinę“ pavadinimu „Latgaliai – krivičių kaimynai“ parodą rodėme Maskvoje. Parodą apie lyvius norėjom rodyti Suomijoje, bet nepavyko (vienintelė, kurios niekur nevežėm rodyti). 2003 m. parengėm pirmąją parodą su lietuviais – „Žiemgalius“. Ypač esu patenkintas, kad po jos latvių ir lietuvių kalbomis išleidome leidinį (rašė ne konkretūs autoriai, o autorių kolektyvas; darėm tai sąmoningai, kad tie, kurie prie to prisidėjo, sutiktų su visu tuo, ką ir kiti parašė). „Sėlius“ irgi darėm su lietuviška medžiaga, išleidom katalogą. Į lentynas sugulė jau penki leidiniai apie gentis...

...kurie ir Jums leidžia pasijusti tikru latviu! Baltu!

– Taip, baltu. Jie parodo, kokią sudėtingą istoriją išgyvenom, kaip skaudžiai virė etninis katilas. Rytoj (XI.20 – J. Š.) būsiu Rygoje, kur vyks laikraščio apie latvių šaknis pristatymas. Tai visų parodų ir jų sukauptos medžiagos pagrindu parengtas specialus laikraštis mokykloms, jame nuodugniai papasakota apie latvių gentis (specialistai sako: žiemgaliai davė latviams kalbą, latgaliai – vardą ir t. t.), paskui populiari istorija – kaip gyveno, ką valgė, kuo rengėsi, kokius daiktus turėjo ir kt., ir visa tai pritaikyta mokyklų programoms, o finansuoja Rygos švietimo departamentas, ir muziejus prisideda. Laikraštį nemokamai gaus visos Latvijos mokyklos. Nauja forma prieiti prie mokytojų ir vaikų.

Baltų temą būtina apmąstyti ir aukštesniu lygmeniu, 2011 m. planuojame parengti parodą „Baltai“. Norėtume pristatyti ir etninę tąsą turėjusias, ir išgaišintas, išnaikintas baltų gentis, pateikti kuo platesnę medžiagą ir iš užsienio saugyklų.

Kalbos apie baltų civilizacijos reikšmę ir būtinybę ją plačiau pristatyti ir Europoje, ir pasaulyje jau girdimos. Juk kai kurie europiečiai mokslavyriai vartydami senus žemėlapius tebemano, kad už germanų genčių į rytus civilizacijų nebebuvo... Kur jau pasidomėsi „mažiukais“ baltais, kurie kažkada buvo paplitę didžiulėse europinėse erdvėse?.. Ar būtų strateginis tikslas ne tik įvaizdžių kūrėjams ar ambasadų kultūros atašė, UNESCO tarnyboms apie tai pradėti rimtą europinį mokslinį (ir muziejinį) dialogą?

– Archeologams, kurie sėdi Oksfordo universitete, Europa pasibaigia ties Vysla, paskui vėl prasideda kažkur ties Naugardu. Ta baltoji dėmė, kuri atsiveria, tai mes, baltai! O juk tai labai graži, gyvybinga, didžiulė baltų kultūra! Dėl daugelio priežasčių dabar esame „maži“; nelabai ir stengėmės save pristatyti kitiems besidomintiems. Kai radosi archeologiniai tyrinėjimai, nesugebėjome įšokti į ekskursinį ir kartu mokslinį europinį traukinį... Netapom kokiomis nors topinėmis įdomybėmis. Antra, kaip archeologai gana daug kasinėjom, bet mažai rašėm, ypač europiečiams prieinamomis kalbomis, ir mažai darėm, kad jie apie mus sužinotų daugiau. Tai, kas sovietmečiu buvo publikuota rusiškai, irgi prarasta, nes Vakaruose nedaug tėra specialistų, kurie skaitytų ta kalba, be to, jie turi kitų interesų ir sumanymų. Trečia, turim menkus resursus baltų kultūrai skleisti, be to, tebesam gana užsidarę. Reiktų didelių investicijų, bet aišku, kad jų nebus. Ir galim tik žingsnis po žingsnio eiti ta kryptimi. Ką europiečiai galėtų manyti apie „Kuršių“ parodą, jei jos nematė?

O jei pas juos, ypač muziejininkus, ateini, stebisi: „O kas jūs tokie?“, „O kodėl mes turim jus rodyti?“ Tiesiog reikia pralaužti informacinį gaubtą. Reikia jiems pasakyti, kad mūsų parodos buvo Varšuvoje, Paryžiuje... Aha, jau geriau, tada atsigręš ir pasižiūrės. Neseniai buvau Kanadoje, Otavoje, kalbėjau su Civilizacijų muziejaus specialistu, atsakingu už parodas. Atvyko aborigenas ir jo klausia: „Kas tu toks?“ Sakau: „Buvo Paryžiuje mūsų paroda, prancūziškai išleidom jos katalogą.“ Tai suveikė, jau nesi jiems „baltas lapas“, šį tą gali parodyti. Nuolat stengiamės išvežt mūsų parodas į kitas šalis – dar geriau, jei kaip visos baltų kultūros skleidėjai tai darom kartu su lietuviais. Neturim strateginio plano, kur galim, ten ir vežam. Buvom Švedijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Dabar didelę parodą išvežėm į Vokietiją.

iliustracija
Kuršiai paima į nelaisvę Egilį Skalagrimsoną ir jo vikingus
Ainos Alksnės-Alksnītės piešinys

Iki Britų muziejaus dar neprisikapstėt?

– Ne, tai didelis dramblys su sudėtingomis vidinėmis pertvaromis... Manau, priveiksim ir juos. Dabar realu atlikti konkretų darbą – ten yra sukaupta latvių archeologinė kolekcija iš Aizkrauklės. Vokiečiai ten kasinėjo XIX a. pradžioje ir paskui kelis šimtus eksponatų tiesiog pardavė Britų muziejui. Gražūs, raiškūs eksponatai, buvau labai išdidus, kai juos ten pamačiau nuolatinėje ekspozicijoje. Susitarėm, kad darysim bendrą katalogą. Muziejai – lyg uždari klubai, į kuriuos sunku „iš gatvės“ įsibrauti.

Dar pakalbėkime apie priežastį, kuri „zirga galvą“ su leišiu veidu į veidą susodino, – kuršius. Apie juos norėčiau žinoti kuo daugiau, nes ir pagal mamos (bent jau man žinomos keturios kartos, gyvenusios prie Apšos upės), ir pagal tėvo gimines (Grūšlaukė, Peldžiai, Gintališkė) esu kuršių, „užklotų žemaičiais“, autochtonas, gimęs Narvydžiuose, prie Skuodo, pagal parodos žemėlapį – pačiame kuršių žemių ir paplitimo arealo viduryje. Norėčiau, kad glaustai nusakytumėte, kokie jie buvo, kokia jų istorinė kultūrinė raida, žinoma iš kasinėjimų medžiagos ir rašytinių šaltinių, kuo pasireiškė ir dabar dar kaip lingvistinio ir paprotinio substrato liekana „kvėpuoja“ jų etninis gentinis savitumas?

– Kuršiai – viena iš gerai ištyrinėtų, pagal rašytinius šaltinius išnagrinėtų baltų genčių. Jie – vakarų baltai, pagal kultūrą artimesni Vakarams. Tai lėmė ir Baltijos jūros artumas, ir ankstyvi kontaktai su skandinavais. Jau VIII a. skandinavai apie kuršius rašė kronikose. Žinoma, kad į kuršių žemes atplaukdavo švedų, danų vikingų – palyginti su kitomis baltų gentimis, apie kuršius turime daugiausia rašytinių liudijimų. Ankstyvieji kontaktai su skandinavais kuršiams davė svarbų pranašumą – jie tapo bendrojo vikingų arba Baltijos jūros pasaulio dalimi. Jie buvo žinomi Baltijos plaukiotojams, susiklostė jų tarpusavio santykiai, iš dalies buvo perimtas panašus mąstymo ir gyvenimo būdas. Paskaitykime X a. pradžios Egilio Skalagrimsono sagą – ten rašoma, kaip vikingų būrys išvyko kažkur į kuršių žemes. Klasikinis variantas – iš pradžių su jais keitėsi prekėmis, derėjosi, vėliau ėmė juos plėšti. Paskui pasiekė kažkokią upę, pasidalijo į dvi grupes, viena iš jų (12 asmenų) užėjo į kuršių kaimą ir ėmė ten plėšikauti. Nespėjo laiku pasitraukti – juos paėmė kuršiai. Šaltinyje pateikti gana informatyvūs pastatų aprašai ir kita, bet įdomiausia tai, kad vikingai buvo sučiupti ir susodinti į vieną iš pastatų, kuriame buvo ar pogrindis, ar duobė, ir ten jie rado jau anksčiau sučiuptą daną, kuris kaip belaisvis kuršiams dirbo, bet norėjo pabėgti. Iš to ryškėja jų gyvensenos principai, – kodėl tiek daug ginklų, papuošalų jų kapinynuose? Kuršiai aiškėja kaip labai karinga gentis (tai rodo Lybagų Sarajų kapinynas prie Talsų, ten rastas kuršių kario šalmas – retas radinys).

Regis, Latvijoje jų rasta du, o Žemaitijoje – vienas (ir toks apšiuręs saugomas Mažeikių krašto muziejuje). Kokios informacijos jie duoda archeologams?

– Šalmai yra gražiai padaryti, matyti, kad juos darė gero lygio meistrai. Apskritai kuršių kultūra išsiskiria gražiais žalvariniais daiktais, kai kurie iš jų pagaminti naudojant sidabrą ir kt. Kuršiai patys mokėjo darytis kardus – žinomi kuršiškojo tipo kardai, kurie šiek tiek lengvesni nei tie, kurie buvo paplitę vakarų Europoje. Kiek trumpesni ir lengvesni. Įdomu, kad vakariečių kardus darė ginklų meistrų dirbtuvės, ir jie turėjo firminius įrašus, pavyzdžiui, gamintojas Ulbrechtas, kuršiai gal nužiūrėję irgi panašiai norėjo žymėti ginklus, bet rašyti nemokėjo, todėl ant kardų išraižydavo tam tikrą savą ornamentą. Kai restauratoriai gerai nuvalė ginklus, pasimatė, kad daugelis kuršių kardų turi ornamentus. Jie padaryti tokia siaura varine vielike, yra sunkiai interpretuojami.

Kuršiai degino mirusiuosius, o tokia laidosena paprastai išsaugo įkapes. Antai fantastiškai padaryti rankogaliai, apvynioti sidabro įvijomis – ryškėja kažkokios figūrėlės... Labai įdomūs kuršių vaizdiniai.

Ar nebandė menotyrininkai panagrinėti kuršiškų ornamentų?

– Dar nedaug šioje srityje padaryta. Yra latviškas Baikos Vaskos darbelis apie kuršių įvijų ornamentą, apie kuršių ornamentą rašė ir Audronė Bliujienė.

Šioje parodoje surinktos įvairių epochų kuršių iškasenos iš Latvijos ir Lietuvos (iš šiaurės ir pietų Kuršijos). Kuršių kultūra turėjo skirtingas raidos fazes ir vystymosi kryptis. Ji radosi pietų kuršių žemėse, dabartinėje Žemaitijoje, apie I a. (nuo Palangos į šiaurę ir rytus dabartinės Latvijos sienos link). Ankstyvojo geležies amžiaus paminklų Latvijoje beveik nerasta – tik du trys paminklai; iš esmės jų nėra. Nuo Klaipėdos iki Liepojos (ir į žemyną apie 50 kilometrų) iš pradžių intensyviausiai ir raiškiausiai lipdėsi kuršiškoji tapatybė, gentinis branduolys. Vėliau atėjo metas dažniems kontaktams su skandinavais. Prie dabartinės Gruobinios [žemaičiai sako: Gruobyno – J. Š.] buvo įkurta nuolatinė skandinavų gyvenvietė. Jie ten gyveno, prekiavo. Dar neaišku, ar tai traktuotina kaip kolonijinis žingsnis. Gyvenvietės atsiradimas pristabdė kuršių kultūros plitimą šiaurės rytų kryptimi. Aišku, su skandinavais patirta visko – ir bendro gyvenimo, ir varžymosi, kas geresnis ir gudresnis. Baigėsi tuo, kad skandinavai iš Gruobinios buvo išvyti. Tada įgavo pagreitį šiaurinė kuršių ekspansija; X–XI a. kuršiai jau buvo įsitvirtinę dabartinėje Kuržemėje (Ventspilis, Talsai); jie ten, ypač jūros pakrantėse, susidūrė su finougrais lyviais.

Kalbėjome, kad pietų kuršiai labai nukentėjo nuo nuolatinių kryžiuočių puolimų, bet atlaikė juos, kovėsi iki galo, o šiaurės kuršiai beveik nekariavo, pasidavė vokiečių baronams, pasirašė sutartis, kartais verčiami dalyvavo karo žygiuose ir prieš žemaičius, lietuvius, bet galėjo tęsti ramų gyvenimą, vystytis. Kuldygoje, viename iš kuršių centrų, yra vokiečių pilis, bet išryškėjo du dalykai – ten buvo senasis kuršių miestas su piliakalniu (Pilsets) ir naujasis kolonistų vokiečių miestas. Ir kuršiai savo senojoje gyvenvietėje ramiai gyveno dar XIV a. Ir ilgai išsaugojo nuoseklų kultūros vystymąsi. Toks platesnis žvilgsnis į kuršius gerai atsiskleidžia ir parodoje.

O ką pasakytumėt apie meninių kuršių dirbinių funkcijas? Ar jie sietini su aukštu materialiniu kuršių gyvenimo lygiu, ar su vertybinėmis nuostatomis?

– Manau, kad apskritai baltų kultūra yra didžiai tradicinė, mes gana konservatyvūs ir nelabai trokštam naujovių. Nors visa iš lėto vis tiek keičiasi... Turiu omenyje, kad tradicija tvirtai laikosi renkantis drabužius ir papuošalus, ypač, aišku, tai taikytina moterims. Kuršių įvijos yra unikalios tuo, kad kitų baltų genčių moterys jų visai neturėjo. Matyt, jos atliko apeiginę, ritualinę ar kokią proginę funkcijas? Kita vertus, į archeologinius radinius galima pažvelgti ir kaip į tam tikrą demonstraciją. Tai panašu į tai, kad vieni važiuoja „Zaporožiečiais“, o kiti – „Porsche“. Manau, gal ir kuršiai sakydavo, kad mano žmona ar dukra nešioja vieną ar kitą gražų, masyvų (meninį ir kartu, matyt, daugiafunkcį) dirbinį ne šiaip sau, o kaip apeiginį ar galios ženklą.

Arba kaip savivokos ir tapatumo emblemą...

– Taip, ir kaip emblemą, ypač tada, kai kuršių (ir ne tik jų) kultūra pasiekė tam tikrą lygį ir jau buvo galima socialiai orientuota „pokazucha“. Kuršiai nešiojo masyvias seges, įvijas, smeigtukus ir kt., tarsi rodydami, kad va turiu daug vertingo metalo, esu ne iš kelmo spirtas.

Iš esmės baltų laidosenos tradicijos remiasi tuo, kad vertingus dirbinius mes dėdavome į kapą. Iš principo tai būdavo nepraktiška, neprotinga, nes daug metalo palaidojama ir juo nebegalima naudotis. Kita vertus, tai iš naujo kirbina gyvenimo tėkmę, skatina vartojimą, nes reikia vis naujų daiktų, tai skatina ekonomikos (ir kultūros) vystymąsi. Vėl reikia vykti prekiauti, plėšti, uždirbti, kad visa, ko reikia, turėtum.

Papuošalai įvairiais amžiais beveik nesikeitė, o ginklai keitėsi. Tai susiję su gynybinių ir puolamųjų karo veiksmų kitimu. Kad būtum gerai pasirengęs, turi tobulėti. Antai kuršių šarvuoti apsauginiai kūno dangalai – kai į juos pataikai kardu, jų grandys suyra; ieškota, kaip juos patobulinti. Kuršių specifika – ypatingos, išlenktos, į raidę A panašios formos koviniai kirviai. Pabrėžta, išplatinta jų ašmenų dalis. Nei žiemgaliai, nei sėliai dėl to nesuko galvos.

Ar tai padėdavo mūšiuose?

– Matyt, padėdavo; ne identiškų, bet panašių formų kirvių turėjo ir skandinavai, gal iš jų kai kas paimta? Jei nori gerai užpulti, turi nuolat atnaujinti puolamąją ginkluotę.

Kuršiai buvo ir geri jūreiviai, ir gudrūs kovotojai vandenyse. Buvo puikiai perpratę lanksčią jūros mūšio taktiką. Kronikose rašoma, jog tam, kad didelės kuršių valtys būtų aukštesnės, vikingų laivų lygio, jie darydavosi paaukštinimus, kad priešininkai negalėtų šaudyti iš aukščiau. Žinoma taip pat, kad jie sugebėdavo jūroje gerai koordinuoti karo veiksmus. Keturios valtys į kairę, trys į dešinę, vienos prie to laivo šono ir pan. – matyt, taikė tik jiems žinomą signalų arba ženklų sistemą. Kartais, jei, tarkim, priešininkų būdavo kur kas daugiau, kuršiai rinkdavosi mūšį sausumoje. Tiesiog su savo laivais išsikeldavo į krantą, tada ir priešai ten norėdavo patekti ir sutriuškinti išsišokėlius, bet kuršiai protingai pasinaudodavo tuo, kad priešų laivams ir didelėms valtims sunku vienu metu ten patekti. Kuršiai dideliu būriu užpuldavo jau išsilaipinusio pavienio laivo įgulą ir laukdavo kito. Gudria taktika ir mažomis pajėgomis daug galima nuveikti.

Kita vertus, kuršiai nevengė jūros kovose grobti turto, pavyzdžiui, kronikoje rašoma, kad jie parsigabeno pilnas valtis jūroje perimtų avių.

Matėme Justino Lingio ir Ingos Berulienės filmą apie keliolika Gotlando saloje švedų tyrinėtojų užfiksuotų (ir lietuvių archeologams, pavyzdžiui, Vladui Žulkui, žinomų) kuršių gyvenviečių – vadinasi, jie buvo ir kolonistai?

– Na, taip, galbūt ir buvo įkūrę gyvenviečių, nes žinom, kad jie ten reguliariai plaukiojo. Nieko jiems tai nereiškė, Baltijos jūroje jie buvo „savi“, gerai žinomi. Žmonės paprastai susitaria, manau, ir tada jie panašiai suderindavo interesus. Matyt, kalba kartais būdavo tokia: mes jūsų neliesim, o jūs – mūsų. Juk Gotlandas buvo geografinis, istoriškai svarbus Baltijos jūros centras, visiems prieinamas ir reikalingas (prekyba).

Baltams apskritai būdinga, kad jie dažnai stengėsi kovoti ne išsidėstę rikiuote, laikydamiesi disciplinos, o siekė priešą įvilioti į pasalas, raistus, pelkes. Arba apsimesdavo, kad kovoja, bet vėliau imdavo trauktis, o kai bėgi, vieni tai daro greitai, kiti lėtai, suyra rikiuotė, ir jos jau laukdavo žūtbūtinei kovai pasirengę kariai.

Ką, remiantis šaltiniais ir kapinynų duomenimis, galima pasakyti apie kuršių dvasinę kultūrą, apeigas, pasaulėžiūrą?

– Reiktų daug ir sudėtingai kalbėti... Norėčiau tik atkreipti dėmesį, kad apie IX a. kuršiai vietoj mirusiųjų laidojimo ėmė juos deginti. Kalbėjom apie materialių vertybių praradimą laidojant – kartais kuršių kapuose dideli dirbiniai buvo keičiami tos pačios formos mažais (puodelis, kirvelis, samtelis; ir tai ne vaikų žaislai). Jie atlieka tarsi svarbias simbolines funkcijas. Kartais iš dabartinių Kuržemės žmonių pasijuokiama, kad jie šykštūs – gal ir tada jie jau ėmė galvoti, kam kišti į žemę tiek brangaus metalo, kai galima jį pakeisti miniatiūriniais daikteliais. Kūnų deginimas kuršių žemėse išliko iki pat XIV a. Turime sporadiškų liudijimų ir iš XV a. Yra užfiksuota ir fatališkų atsitikimų, jie gana detaliai aprašyti kronikose. Kuršiai, matyt, labai tikėjo anapusiniu gyvenimu po mirties, nes žūtis jiems, galima suprasti, nieko nereiškė, tik perėjimą, kitokį santykį su gyvybe, savu gyvenimu. Per tai galima geriau suprasti kuršių elgseną kariaujant ir kitur, nes lyg mirtininkai musulmonai jie buvo įsitikinę, kad mirdami kovoje eina į dangų.

Beje, 1260 m. kronikos apraše, kuris atspindi, kaip kuršiai puolė Rygą, iškyla įdomūs požiūriai į tuometinę baltų genčių draugystę, vienybę; istoriniu aspektu tai visada šiek tiek mitas, nes nors buvo aiškus pagrindinis priešas – vokiečiai, gentys turėjo ir savo specifinių interesų. Sakysim, XIII a. pradžioje buvo sudaryta sutartis su kuršiais, ir su vokiečiais nebuvo jokių konfliktų, bet 1260 m. kuršiai supyko ir nusprendė Rygą sulyginti su žeme. Kronikos rašė, jog atplaukė tiek daug jų laivų, kad jūra užsikimšo. Jie puolė iš jūros laivais plaukdami į Dauguvą. Prieš Rygą iriantis link aukštupio buvo vienuolynas – Daugavbrivas; iš esmės tai buvo gynybinis įtvirtinimas, kurį kuršiai labai greit pramušė ir nebekreipdami dėmesio į jo gynėjus greit varėsi į Rygą. Kronika rašo, kad jie buvo susitarę, jog prie Rygos su karo pajėgomis ateis lyviai, žiemgaliai, lietuviai, ir jie atėjo, bet sėdėjo krūmuose ir žiūrėjo... Matyt, laukė, kad kuršiai jiems padovanotų pergalę... O kuršiai tris dienas žūtbūtinai kovėsi ir paskui, palikę Rygą nepaliestą, pasitraukė. Mūšyje buvo epizodas, kai sužeistas ant žemės nuvirto kuršių karys, ir jam brolis ar kitas giminaitis nukirto galvą. Kad mažiau kankintųsi, kad greičiau pereitų į anapusinį pasaulį. Pasitraukę žuvusiųjų kūnus degino. Mirties baimės nepažinimas kuršių karius darė nesustabdomus.

Ir baltai, ir kuršiai manė, kad yra pomirtinis pasaulis, panašus į jau pažintąjį, todėl jie į kapus dėdavo įkapes – būsimame gyvenime reikalingus daiktus. Kartais deginant mirusiuosius tuos daiktus sulaužydavo – specialiai sugadindavo, matyt, kad fiksuotų kritinį momentą: daiktų savininkas perkopė egzistencinę ribą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


144624. Daiva2009-01-02 19:59
Labai įdomu.

144708. AišV2009-01-03 03:45
pasaka, nežinojau, blyn, parodysiu, kas Aš, ar apie.

145007. varna2009-01-04 16:48
Šorys, kaip išaiškėjo, yra "kuršių autochtonas". Na, sprendžiant iš jo intelekto nebuvimo lygio, tai turime dėkoti Dievui, kad šitų pusgalvių giminė išnyko nuo žemės paviršiaus. Bet taip spręsti galime tik susipažinę su Šoriu. Iki tol aš buvau geresnės nuomonės apie kuršius.

145226. ragana Kornelija2009-01-06 09:11
ketvirtagalvi varna, išauk tu vieną sykį iš snargliško normalių žmonių sudirbinėjimo. sako, pikčiausi prakeiksmai yra žydžių - tai čia tau žydiškų genų likutis pasireiškia? gydykis, kvaily.

145241. korna2009-01-06 11:41
Šoris, tada.

145285. e - gydykis, kvaily.2009-01-06 15:15
O aš jam ir gydytis neleisčiau(kur SODRa?). Temiršta kvailas - kokia lengva mirtis! P.s. Šioms ir kitoms visoms mano replikoms pridėkit iš abiejų galų šypsenėles. Ir taip per amžius, tsknt.

145544. Priminimas2009-01-08 14:51
varna (beje, pavogusi seniau tuo vardu rašiusio žmogaus "niką") amžinai pretenduoja į originalumą, bet yra tendencingą neišprususi bjaurastis, nieko nenutuokianti etnokultūroje, bet nuolat putojanti. Jau seniai sakiau, kad užčiauptų savo žydyškus žabtus - nusibodo juodai. O straipsnis puikus, be to, redaktoriaus J.Šorio tvarkoma skiltis "Šiaurės Atėnuose" stipriausia, nuosekliausia ir įdomiausia. Tai aišku jau seniai, kurie bent kiek objektyviai moka vertinti leidinio visumą. Išnyk, varna. Štiš!

145554. mie2009-01-08 16:28
etnokultura ir antisemitizmas, gaila, puikiai tarpusavyje dera.

145555. 2 mie2009-01-08 16:36
o kaip būtų semitų etnokultūros atveju?;)

145556. mie2009-01-08 16:40
kodel man turi rupeti semitu etnokultura. as lietuve ir man labai gaila kad lietuviai tokie buki. lietuviu etnokulturoj tas ypac akivaizdu.

145558. uuu2009-01-08 16:44
lietuviai chamitai

145622. elementarus2009-01-08 21:42
per Heidegerio prizmę pažiūrėjus tampa labai akivaizdu, kodėl lietuvių bei kitų europiečių etnokultūra visai kitokia nei semitų.

145881. Balio svajonė2009-01-10 17:25
Skaitai ir pajauti, jog tai bendras mūsų lietuvių ir mūsų latvių paveldas. Ot, kad gimtų išminčius, kuris parašytų bendrą Aisčių Baltų istoriją, tada gal pakiltume į bendrą vienybės sąjūdį už bendrinę Baltų kalbą, bendrą tautos valstybę.

145886. aha,2009-01-10 18:43
latviams gal leistume, o gal ir ne jų tarme kalbėti. Gaila, a. a. Stalinas nesulaukė išsipildant SAVO svajonės: kad visos kalbos susilietų į vieną bendrinę...

145892. Balys > aha2009-01-10 19:14
Ech, atsidūsau ir pagalvojau, kaip stipriai prieš Baltų vienybę stoja slavai.

145917. mie - Baliui2009-01-10 21:03
"atsidusau" u trumpoji, kilnusis balte.

145925. miskinis :-) 2009-01-10 23:05
Juozas Sorys visad giliai kabina,skaitau kelis kartus.>>>>>>>

145933. aha, 2009-01-10 23:29
Baluži, o ką pats nuveikei tai vienybei, užuot čia tauzijęs?

145947. npl 2009-01-11 02:48
"su archeologu radiniu". kodėl man tai patinka? lyg ankstesnis vilniaus filharmonijos direktorius mendelsonas.

145950. r2009-01-11 09:24
man patiko piliakalnis

145955. Balys2009-01-11 10:20
Apie Baltų vienybę, aha, reikia "tauzyti" visur ir visada, juolab prabilus apie etninį paveldą. Tai ir veikla tautinės savimonės raiškai, aha.

145972. mie2009-01-11 12:00
mano poziuriu, tautines savimones raiska, brazdinant kanklemis, kuriu stygos is zarnoku ir skamba pim pim pim, reikia visomis priemonemis stabdyti.

145975. Balys2009-01-11 12:55
Stebiesi, koks išradingas Baltų vienybės "stabdymas". Bet, braliukai, tokį brangų ir sielai artimą Baltų vienybės siekį žinome nuo karaliaus Mindaugo, Viestarto ir Herkaus Manto laikų. Įspūdinga, jog XX a. pradžioje buvo užsimota kurti bendrą valstybę. Rainis tada tarė - vieno kraujo esam, lai širdis mums atsako, Šliūpas - bus, bus lietuv-latviška respublika.

145976. mie2009-01-11 12:57
kame cia iziurite ta isradinguma?

145981. > mie2009-01-11 14:19
svarbiausia išradingai maitintis ir daugintis.

145985. aha,2009-01-11 16:04
kažkodėl pastebėjau tokį dėsnį - kuo mažiau žmogus turi vaikų (ypač jei jų turi 0), tuo labiau jam rūpi vienybė, tauta, respublika. Kaskart sau pamanau: priglobtų, užaugintų kokį betėvį vaiką - ar ne didesnis džiaugsmas būtų tautos vienybei?

145986. > aha2009-01-11 16:09
Ar tik ne cicino dainuojant klauseisi?

145987. mie2009-01-11 16:17
sitas > turi talenta pasakyt nei i tvora nei i mieta.

145989. Balys2009-01-11 17:40
Ale tikrai, matosi kam ne prie širdies Baltų vienybė. Kas nebuvo Baltijos kely, tas neateis ir į Baltų vienybės sąjūdį. Apsimetėliai.

145992. aha,2009-01-11 17:48
o kas tas Cicinas (TV nežiūriu)? Baliui: katrie apsimetėliai? Kas nebuvo Baltijos kely ir neateis į Baltų sąjūdį? Ar priešingai? Buvau Baltijos kely ir labai šauniai bendradarbiauju su latviais. Kartais net šauniau nei su lietuviais. Ir apskritai manu - geriau vienas puikus asmeninis ryšys, nei tobula abstrakti vienybė.

145993. aha2009-01-11 17:49
ten buvo "manau"

145994. Balys2009-01-11 18:04
Na va, kaip gražu, aha, į vienybę reikia išaugti.

145995. mie - Baliui2009-01-11 18:21
yra kas buvo savanoriais, senas bezdale, o ne tik baltijos kely.

145999. Balys2009-01-11 18:58
Oo,kokia stipri emocija, kokia Tėvynės meilės retorika, net nebekyla kllausimas "Ar tebesame baltų civilizacija?", ane?

146000. mie - Baliui2009-01-11 19:04
cia ne tevynes meiles retorika, cia reakcija i nuolatinius tamstos pezalus. asmeniskai jums.

146018. aha,2009-01-11 23:03
mie, kažkodėl ponas Balys viską priešingai ar grynai per savo dūdą perskaito...

146113. Balys2009-01-12 15:15
Šioje erdvėje nereikėtų pabrėžti nei savęs nei kito, svarbu str. keliamas klausimas ir mūsų santykis su juo. Šiuo požiūriu tinka Nyčės "Aš esu niekas, idėja yra viskas".

146118. mie2009-01-12 16:00
sioje erdveje as vadovaujuosi liaudies dainos zodziais "ar is balos tas grazumas mano prigimimo" ir rasau kas tik man patinka.

146142. varna2009-01-12 17:56
Civilizacija (lot. civis „pilietis“ ar „miestietis“) – visuomenės ir materialinės kultūros raidos etapas, kuriam būdingas materialinės kultūros šuolis, visuomeninių-valstybinių institucijų formavimasis, išrandamas raštas ir kt. Sąvoka, pradžioje reiškusi teisingą ir protingai sutvarkytą visuomenę, atsirado XVIII amžiuje Prancūzijoje. Civilizacijos požymiai: * Susikuria organizuota visuomenė – gyventojai paklūsta valdovams: atsiranda valstybė; * Atsiranda miestai; * Išvystyta prekyba; * Išrandamas raštas; * Atsiranda monumentalioji sakralinė architektūra. Taip kaip čia su ta "baltų civilizacija"?

146162. Balys2009-01-12 18:43
Čia jau dalykiškas susidomėjimas mūsų aisčių Baltų ištakomis. Juk mūsų gentys į poledyninį Baltijos kraštą atsikėlė nuo civilizacijos lopšio iš Tarpupio. Atsikėlė su karalienės Tautanos valdžios samprata prieš tūkstančius metų. Mūsų civilizacija buvo greta senosios Romos, Graikijos, o Prancūzija, kitos Europos valstybės – jauniklės patapusios ant šito senųjų indogermanų substrato.

146163. mie2009-01-12 18:45
deja baltu gentys atkeliavo is pietu, is rusijos stepiu. seniai irodyta.

146164. mie - Baliui2009-01-12 18:48
devyniolikto amziaus antroje puseje, kai prancuzijoj buvo leidziama jau kazi kiek laikrasciu, musuose vaikstinejo knygnesiai ir buvo prievartine grazdanka. nesvaikite, atrodot kvailai ir juokingai.

146168. Balys2009-01-12 19:05
Daug tokių išminčių nūnai sulapojusių struktūrų gėdijasi savo trumpaamžiškumo ir kvailiausiu būdu bando nuneigti ištakas ir šaknis. Kažkodėl pavojingiausiu jiems regisi likusi aisčių dalelė Baltai.

146178. sarkis2009-01-12 19:31
Mes vis klaidinami, juk keista, jog net dr. Arnis Radinis nežino, jog pamatinės Latvijos žemės XVII a. žlugus Livonijai provincijos teisėmis įėjo į Lietuvos sudėtį.

146219. aha, 2009-01-12 23:17
užtat Balys žino, kad mes ne iš kelmo spirti - iš paties Tarpupio, kokio nors Gilgamešo protėviai buvome... Gerai, kad šumerai išnyko, autorinių teisių nepareikalaus.......

146230. mie - Baliui2009-01-13 08:18
tikriausiai tai gimbutiene kvailiausiu budu neige didinga praeiti?

146234. Balys2009-01-13 09:12
Vakar TV laidoje mūsų genetikai teigė protėvius atėjus nuo juodjūrių. Taip, bet į ten jie atsikėlė nuo Tarpupio. Nors nedrąsiai, bet teisingai taip mano ir aha, žinoma, buvome ir prie Gilgamešo. Sanskrito, kalbos versmų ir kitų paveldo žymių nesuklastosi. Basanavičius, Gimbutienė irgi ėjo šiuo pažinimo takeliu.

146236. mie2009-01-13 09:22
basanavicius ir gimbutiene vaiksciojo takeliais, o Balys stai zengia drasiai keliu placiuoju.

146237. uuu2009-01-13 09:34
lietuviai yra kilę iš bajorų

146256. > uuu2009-01-13 10:58
bajorai atslinko į Lietuvą tik XIV a., ir palaipsniui užgožė vietinius kunigaikščių, viešpačių, baronų,rikių ir kt. tiulus.

146257. > uuu2009-01-13 11:08
atsiprašau, turi būti - "titulus".

146284. uuu2009-01-13 13:26
lietuviai yra kilę iš titulų

146288. > uuu2009-01-13 13:34
o kvaišos turbūt kilę nuo kanapių kvaišalų, uuu.

146292. uuu2009-01-13 14:08
pilypai yra kilę iš kanapių

146322. negana to,2009-01-13 15:29
linkę baidyti geltonsnapius.

146323. nedrąsusis aha Baliui,2009-01-13 15:32
na, o dar kiti genetikai teigia, kad visi mes, įskaitant ir Gilgamešą, atėjome iš Afrikos ir esame kilę, berods, iš septynių juodaodžių pramočių. Taigi visi sanskritai tėra pakeliui prisikurti ar prisigraibstyti, ar ne?

146324. aha vis labiau drąsėja:2009-01-13 15:42
staiga sumečiau, kad tiesiog genialus buvo anas lietuvių geografas (Alzheimeri, kokia jo pavardė?), siūlęs kurti Lietuvą Madagaskare ar kažkur šalia - nežinodamas vėlesnių atradimų uoste užuodė savo protėvynę.

146325. uuu2009-01-13 15:47
gilgamešas buvo kilęs iš valstiečių

146328. na ne,2009-01-13 15:50
valstiečių tada nebuvo,nes nebuvo valsčių. Buvo gal kokie žemdirbiai...

146333. Balys2009-01-13 16:28
Va teisybė, dabar tai dasikasta iki orių mūsų tapatummo kilmės pamatų, mat žemdirbiai tuomet buvo tie, kurie turėjo žemės ir sugebėjo arti. Taip ir kilo arijų pavadinimas, kurį MŪSŲ protėviai atnešė į Europą.

146342. aha, 2009-01-13 18:00
Afrikoj buvo žemdirbiai prie Nilo.

146343. dasikasta2009-01-13 18:02
skamba oriai ir išdidžiai

Rodoma versija 29 iš 30 
14:18:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba