ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. Kalėdoms (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (55) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo tema (50) • JONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (21) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse (10) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • MICHAEL SICINSKI. Dvasinis balsas, materialusis pasaulisMARTIAL BÉCHEAU. Eilės (2) • PETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (15) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Provokacija (10) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo baloj (1) • VILIUS STAKĖNAS. Senais takais (6) • Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija? (62) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukas (7) • Juk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (747) • šviesa jau pralaužė tamsų dangaus skliautą (756) • 2009 m. sausio 9 d. Nr. 1 (923) turinys (5) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (651) •

Rašytoja, ministrė, paukščiukas

NOMEDA GAIŽIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

„Būsiu rašytoja!“ – pravėrusi kambario duris ryžtingai pareiškia mano aštuonmetė, nors žino, kad kai mama užsidaro savo kambaryje, geriau netrukdyti. Tačiau reikalas skubus, noras būti rašytoja gali neatlaikyti ilgų sąsiuvinio paieškų. Kartu išrenkam patį gražiausią bloknotą plastikiniu viršeliu. Abi pasidžiaugiam, kad knygą jau turim, belieka ją prirašyti. Dukros produktyvumas nustebina: besivoliodama svetainėje prie įjungto televizoriaus ir garsiau už jį tarškiančios sesers, per vieną vakarą pripyškina kokį tuziną puslapių. Paskaityti duoda nenoriai, po ilgų aiškinimų apie rašytojo ir kalbos redaktoriaus draugystę. Didžiai motinos savimeilei, redaguoti beveik nėra ką. Nepastebėjau, kada ji išmoko rašyti.

Kaip keista, vaikai žino, kuo nori būti, nors tai mažai svarbu. Paklaustų kas manęs. Kai prieš metus nuėjau užsirašyti į miestelio biblioteką ir reikėjo pasakyti profesiją, mykiau kaip ekonominės policijos pagauta nelegali turgaus prekeivė. Mokiausi vieno, dirbu kitką, ką galima pavadinti ir vienaip, ir kitaip, ir trečiaip. O išties gal nedirbu, gal tai tik mano hobis... Ai, sakau, rašykit „namų šeimininkė“, čia tai tiks! Galite taip rašyti visoms moteriškėms per trisdešimt ir beveik niekada neapsiriksit.

Nežinau nei kas esu, nei kuo norėčiau būti, na, nedrįstu norėti – kokia prasmė? Esu gyvenimo tiesiojoje, ką nors keisti būtų itin komplikuota: kartu su manimi gyvenimo greitkeliu lekia vaikai, pareigos, pažintys, ryšiai, daiktai, socialinis statusas – išsuksiu, ir kas tada? Kelionių patirtis man sako, kad vingiuoti kalnų keleliai dovanoja išskirtinių įspūdžių, kokių nepatirsi važinėdamas pasaulio magistralėmis, bet vis tiek spusteliu akceleratorių ir įjungiu autopilotą, tarsi svarbiausias kelionės tikslas būtų kuo greičiau, be nuostolių pasiekti finišą. Užmesti takai gali būti rizikingi, niekur nevedantys, klaidinantys. Sykį važiuojant per Pietų Prancūziją prikalbėjau draugus brangią autostradą (jau buvom sumokėję) iškeisti į siaurą duobėtą kelią palei upę. Iš pradžių buvo gražu. Paskui užsimanėm pietauti. Aplink javai, miškai, traktoriai – beveik Lietuva, tik vietoj rapsų – vangogiški saulėgrąžų laukai. Privažiavom miestelį aklinais viduramžių pastatais, aptikom dvi kavines, vieną šalia kitos. Netikėtas laimikis, rijom seiles risdamiesi iš kondicionuojamos mašinos į drėgną tvankumą. Bet – uždaryta! Per pačius pietus! Visi kaip išmirę, net pasipiktinti nėra kam. Kitame kaime kavinės durys buvo atviros. Tačiau šeimininkas sutiko neprancūziškai santūriai, jam neatrodė savaime suprantama, kad žmonės atėjo pavalgyti. Tarybinės mokyklos prancūzų kalbos žinios susitraukė iki vieno žodžio: manger. Siesta, tvokstelėjo. Ir tai dar ne viskas. Pasirodė, kad į užvertas kavines ir parduotuves beldžiamės liepos 14-ąją. Kai neskubėdamas tiesiog maklinėji po pasaulį, išsitrina net raudonos kalendoriaus datos. Užkandome tik pusiaunakčiu ties Ispanijos siena, laukuose įsikūrusiame sausakimšame olandų kempinge. Nuo to laiko vengiu vienišų kelių.

Aš negaliu gyventi kartu su kitais, bendrabutyje, sakė viena kurso draugė, ryte su minia į paskaitas, vakare atgal į vienlanges irštveles Saulėtekio daugiaaukštyje. Ji buvo poetė, tokia ir liko. Bandžiau ir aš gyventi atskirai, ne bendrabutyje, bet išlaikiau tik kelias savaites. Pasirodė, kad netveriu be minios, prieš aštuonias paknopstom marmančios plačiu taku tiesiai į siaurą penktąjį autobusą. Tilpdavo tik priešakinės eilės, likusieji beveik tokiu pat greičiu kaip krioštelėjęs ikarusas lapatuodavo iki troleibusų žiedo. Vis dėlto geriausia tame bendrabutyje buvo vienatvė, retsykiais netgi įmanoma. Pavyzdžiui, vasarą, po sesijos. Kai remontuodavo san. mazgus, ir dušas veikdavo tik pas matematikus, ir bėgdavo tik šaltas vanduo. Kad tame duše nebuvo šviesos, minėti neverta, be žvakės neidavom nei kakoti, nei praustis, nei rūbų skalbti. Nusipraususi šaltu vandeniu blausioj šviesoj sėdėdavau šešiolikto aukšto balkonėlyje kaip iš chaoso išniręs dievas – virš saulės apšviestų tolių, kiek tik žvilgsnis aprėpia – vien miškas ir dangus, kartais paspalvintas vaivorykštės. Atrodė, poemas galėčiau rašyti. Bet neparašiau nė eilutės, net nebandžiau.    

Rašytojai, mintyse kalbu dukrai, klaidžioja užmestais takiukais, keliukais, užkaboriais, ieškodami tik jiems vieniems matomų dalykų, kurių kitiems nėra ar net būti negali ir kurių neišvysi daugiajuosčiuose greitkeliuose. Iš kur žinau? Na... skaičiau daugybę biografijų. Dabar jas skaityčiau atidžiau, žmonės man ima rodytis ne mažiau įdomūs nei knygos, ypač kai pagalvoju, kad kiekvienas sutiktasis yra Dievo kūrinys – romanas, eilėraštis, novelė – kad tik sugebėčiau jį perskaityti ir perprasti. Žmonės pilni istorijų, patys yra istorijos: tikros, nepramanytos, iliustruotos gilėjančių raukšlių graviūromis. Nueinu į miestelio bažnyčią, klausausi klebono citatų iš šventų ir pasaulietinių knygų, kurių neskaičiau ir kurių niekada neskaitys eilėmis susėdę sulig kiekvienomis Kalėdomis mažėjantys, į save besitraukiantys senukai. Taip nedera tos jauno kunigo citatos, viskam atlaidūs senolių veidai, šaltis ir vinguriuojanti mintis namolio, šilton trobelėn, kur skrunda riebi višta, kaičiamas raudonas kalėdinis vynas... Jokia knyga taip neįkaitins kaip vynas, nuodėmingai mąstau pamiršusi citatas ir šaltį, ir susigėstu, nes dovanų maišas prikimštas knygų – mamai, tėtei, sesei, dukrai, dėdei, tetai ir dar tam, kas netyčia gali užklysti antrą Kalėdų dieną arba užklysiu aš. Mėgstu pirkti knygas, jas dovanoti, o paskui skolintis paskaityti. Nors kai nueinu į knygyną ir mylimąjį Milaną Kunderą randu įspraustą tarp kažkokių abejotinų nepažįstamųjų, mažumėlę nusiviliu. Bet tik iš pradžių. Greitai susipažįstu su mylimąjį šildančiais kaimynais ir netgi parsivadinu namo, o geriau pagalvojusi kam nors padovanoju.

Kai daug skaitai, tik reta knyga nesukelia déjà vu įspūdžio, visos kitos – aidai jau žinomų siužetų, idėjų, personažų, stilistikos. Tačiau skaitau vis kitas, nė vienos antrą sykį. Kas savaitę suku ratus po didžiausią Lietuvos knygyną, kur ilgų metų kūrybos vaisiai sukrauti į medines dėžes, lyg kokie pūvantys obuoliai derlingą rudenį. Kai pažiūriu, kiek ten knygų, praeina noras rašyti, sakė viena iš dviejų geriausių lietuvių rašytojų. Taip ji kalbėjo prieš dešimt metų, vėliau turbūt apsigalvojo, nes ir jos knygos dūsta kartu su vadinamųjų grafomanų, žurnalistų, namų šeimininkių ir blondinių. Jaunystėje, kurios didelė dalis praėjo Filologijos fakultete, buvau persmelkta tikėjimo, kad rašyti gali tik ypač talentingi, visi kiti tenebando. Dabar, kai jaunystė su visais fakultetais liko tik dienoraščiuose, labai gražu mano miestelio moterys, rašančios eiles, jas skaitančios vienos kitoms – ne gėda dėl ne-talento, neišleistų rinkinių, juk tai pramoga, bendravimas, žaidžiančios ir kuriančios žmogaus prigimties šauksmas. Šviečia jų veidai kalėdinėje bažnyčioje, ir visai ne nuo vyno, per pamokslą kaičiamo mintyse. Arba ne tik nuo jo.    

Kartą dalyvavau vienos knygos pristatyme. Tai buvo taip seniai, kad nepamenu nei kas ją parašė, nei kaip ji vadinosi. Bet pamenu, kad dalyvavo vienas iš dviejų geriausių Lietuvos prozininkų. Kažkas, o gal ir aš pati, paklausė, kodėl metų metais jis neišleidžia naujos knygos. Ir sulaukė atsakymo: jei nejauti misijos būti rašytoju, tai žvėriškai sunku visą dieną dirbus vakare sėsti ir rašyti. Kažkas mestelėjo: būk atviras, talento trūksta. Ėmė ir baigėsi, tarsi močiutės virtas kisielius. Arba pabėgo į mišką kaip koks monstriukas tykoti naujos aukos. Negrįš, kol pats neužsimanys, neprišauksi. Kartu su talentu paspruko sadomazochistinis noras kankintis skrebinant uždžiūvusia plunksna.

Esu tikra, kad žodžius apie talento baigtį turėjo palydėti į jaunuolių smegenis nubrūžinta, prakutusių rašytojų pamėgta tiesa: jei gali nerašyti – nerašyk (galėjimas nerašyti patvirtina talento stygių). Keista, kad niekas nepasakė: gali nepiešti – nepiešk, gali nedainuoti – nedainuok, gali nedirbti – nedirbk, gali nesimokyti – nesimokyk ir t. t. Jei gali savyje sunaikinti kūrybos kibirkštėlę, būtinai sunaikink, nes gali būti, kad vieniems ji nepatiks, pasirodys apgailėtina ir menka, kiti iš viso jos nepastebės. Kam gali būti reikalinga ta tavo kibirkštėlė, jei ir tu pats esi svarbus tik savo tėvams ir vaikams (paprastai iki dešimties metų)? Man nei šilta, nei šalta, kas gyvena pro mano langą nematomuose daugiabučiuose, kas gimė ir kas mirė – na, jei užsimušė, kiek smalsiau. Aš jų nepažįstu, man jie reikalingesni ne daugiau nei nauja knyga, kurią šiandien vėl parsitempiau namo, nors puikiai išgyvenčiau ir be jos, gal net ir puikiau: nusipirkčiau, pavyzdžiui, vytintos elnienos ar kokį krabą. Gal net be Šventojo Rašto išgyvenčiau, juo labiau be Rilkės, Hessės, Dostojevskio, Manno, visų tų, kuriuos skaičiau ir žavėjausi, ir nesupratau. Tai aišku, kad parašyti „Juozapą ir jo brolius“ yra stebuklas, vertas daugiau nei Nobelio premijos, tačiau kitos knygos, net ir atsidūrusios šalia įspūdingojo romano, nevirsta plėnimis, o jų autoriai nemiršta prislėgti nepakeliamos gėdos. Mintyse sakau dukrai (nes greičiausiai niekas kitas to nepasakys): būk rašytoja, jei nori – kol nori, kol kapanosies siaurais keliukais saulėgrąžų palaukėm ar dykvietėm, kol atrasi stebuklingus pasaulius ir pati save, kol...    

Gražioji knyga gėlėtais plastikiniais viršeliais liko neprirašyta. Baigiantis mokslo metams mokytoja visiems tėvams padovanojo po kompaktinę plokštelę su knyga („Norėsit – išsispausdinsit ir įrišit“). Joje sudėti klasės vaikų pasakojimai apie savo šeimą ir save. Paskaičiusi sužinojau, kad daugumos vaikų tėvai yra statybininkai ir daug uždirba, tačiau patys vaikai norėtų būti policininkais ir mokytojomis. Mano dukra parašė: būsiu ministre. O kur rašytoja, klausiu. Pamiršk. Tai kokia ministre? O kokia galima? Išklausiusi ilgą virtinę sunkiai suprantamų pavadinimų galiausiai prisipažino: būsiu paukščiuku, visą laiką norėjau. Aš irgi norėjau. Ir tebenoriu, kartais. Ypač kai patenku į spūstį greitkelyje, tiesiojoje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


144402. archyvaras2008-12-31 22:00
Pamažėle pamažėl apytamsė priedanga bluko nyko vis labiau, ir kažką skaudžiai pažįstamo pamačiau...

144434. I.R. :-) 2009-01-01 09:32
Ačiū už tekstą ir už tai, kas jame yra.

144438. nike :-) 2009-01-01 11:21
rasykite dazniau

145020. varna (geranoriškas patarimas)2009-01-04 17:27
Rašykite dažniau. Bet būkit gera, rašykite "į stalčių".

145485. cikada2009-01-07 14:23
varna, pasidekite savo patarimus i stalchiu.

145894. P.2009-01-10 19:48
Komiksą įdėjot lyg tai būtų kokia nuotrauka. Neina perskaityt gi nieko.

168945. ele :-) 2009-08-28 10:31
Taip labai pažystama ir tikra, tiek daug pasirinkimų ir taip mažai žinojimo ką rinktis :)

Rodoma versija 29 iš 30 
14:18:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba