ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. Kalėdoms (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (55) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo tema (50) • JONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (21) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse (10) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • MICHAEL SICINSKI. Dvasinis balsas, materialusis pasaulisMARTIAL BÉCHEAU. Eilės (2) • PETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (15) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Provokacija (10) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo baloj (1) • VILIUS STAKĖNAS. Senais takais (6) • Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija? (62) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukas (7) • Juk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (747) • šviesa jau pralaužė tamsų dangaus skliautą (756) • 2009 m. sausio 9 d. Nr. 1 (923) turinys (5) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (651) •

Sekmadienio postilė

-vt-

[skaityti komentarus]

Šventoji Šeima (Lk 2, 22–40)

    Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

    Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:


          „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
          leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
          nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
          kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
          šviesą pagonims apšviesti
          ir tavosios Izraelio tautos garbę.“

    Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“

    Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

    Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.


Apie šventas šeimas ir meilės trikampį

           

Skaitydama Luko evangelijos eilutes apie Šventosios Šeimos – Marijos ir Juozapo – atėjimą į šventyklą ir Jėzaus paaukojimą Dievui, svarstau, kokios būtų tradicinės lietuvių šeimos sąsajos su šiuo evangeliniu pavyzdžiu. Kas yra šeima mūsų dienomis, kaip ji kuriama, gal ji apima kur kas didesnę, platesnę žmonių grupę, bendruomenę, vienuoliją? O kaip vieniši žmonės, kas yra jų šeima? Tačiau tai socialiniai klausimai. O Evangelija yra Meilės Naujiena. Sykį pažįstama vienuolė apie ne visada lengvą gyvenimą bendruomenėje pasakė: tai ta pati meilės mokykla kaip ir šeimoje, kaip ir bet kur kitur, kasdien esame kviečiami mokytis meilės pamokų. Rodos, to ir turėtų pakakti – šeimose turime vieni kitus mylėti arba mokytis mylėti. Tačiau kaip? Neretai pas mus – kaip F. Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“, kai pas senolį atėjusi moteriškė pasakoja, kaip ji mylinti žmones, tačiau paklausta, ką mylinti konkrečiai, tegali prabilti apie neapykantą patiems artimiausiems...

Kartą netyčia nugirdau poros kivirčą. Pamenu tik tai, ko anuomet nesupratau. Pirmam išpyškinus: „Tu nemoki mylėti“, o antram paklausus: „Kodėl?“, buvo paaiškinta: „Mūsų santykių piramidė yra apversta – ji negali laikytis smaigaliu žemyn.“ Tąsyk nesuvokiau, kuo čia dėta kažkokia piramidė.

Po daugelio metų vienuose jėzuitų surengtuose kursuose išgirdau apie piramidės arba trikampio principą kuriant santykius su kitais. Apie visai kitokį meilės trikampį.

Tačiau grįžkime prie Evangelijos. Čia mes sutinkame Jėzų, Mariją ir Juozapą. Jėzų, Simeoną ir Oną. Jėzų, šventyklą ir žmones. Pagaliau Jėzų, Šventąją Dvasią ir Dievą. Visais lygmenimis – šeimos, bendruomenės, pasaulio, kosmoso – pasikartoja trejeto slėpinys. Trejeto simbolis – piramidė, trikampis...

Kadangi beveik nuolat esame siejami „santykio“ su kažkuo, kiekvienas iš mūsų (asmeniškai) yra tarsi vienas iš apatinių piramidės kampų. Kitas apatinis kampas (arba kampai) yra tie, su kuo bendraujame, kuo užsiimame (draugai, bendruomenės nariai, artimieji, kaimynai, giminės, o gal tiesiog darbas, veiksmas, mintys ir pan.). Šio horizontalaus lygmens slėpinys yra ne „aš“ ir ne „kitas“ atskirai, o tai, kas tarp mūsų randasi, gimsta, kuriasi. Tačiau to negana. Tai nėra trečiasis trikampio kampas ar piramidės viršūnė. Nes čia tik mes. Meilės čia dar mažai. Jei būtų vien tik tai, keistoji piramidė arba trikampis būtų labai netvarus, visa, kas randasi tik iš mūsų, dažniausiai nėra ta stiprioji viršūnė – vos įsiplieskia pirmas didesnis konfliktas ar nesutarimas, viskas susvyruoja, suyra, sugriūva. Santykiai tik horizontaliu lygmeniu, tarp manęs ir kito, yra lengvai pažeidžiami. Su tuo susiduriame kasdien, o netikėtai ką nors užgriuvę paklydėlių „jausmų trikampiai“ tik sužeidžia visus „dalyvius“.

Turi rastis tai, kas vyksta šios Evangelijos ištraukoje: Jėzus pakylėjamas į viršų (paaukojamas), jis yra viršum visų, viršum savo žemiškosios šeimos, viršum kitų, mūsų, bendruomenės narių... Bet ne jis pats save iškelia, o mes esame Šventosios Dvasios įkvepiami jį pakylėti virš visko (kaip Šventosios Dvasios paragintas Simeonas). Vienintelė viršūnė, vienintelis centras, jungiantis ir išsaugantis, globojantis ir pakylėjantis mus, yra Dievas, Dangus, Šventoji Dvasia (kituose tikėjimuose – Buda, gal Krišna ir t. t.). Tai yra metafizinis matmuo, transcendentinis judesys – minčių, nuostatų, dvasinės ir fizinės būties, t. y. viso mūsų gyvenimo, vektorius. Mūsų žemiškuose veiksmuose, santykiuose turi rastis judesys į viršų (tarsi gotikinėse bažnyčiose). O to nėra, tai nevyksta galbūt tik todėl, kad į viršūnę norime iškelti, iškeliame patys save? Evangelijos esame raginami neiškelti netgi mylimojo ar mylimosios, vaikų ar tėvų, o turėti juos tik kaip vieną iš pagrindų, kad mūsų gyvenimo piramidė tvirtai stovėtų ir nesvyruotų.

Marija ir Juozapas pakylėja, paaukoja Jėzų, iškelia jį į viršų, atiduoda Dangui... Simeonas paima Jėzų į rankas ir šlovina Dievą... Ona pakylėja savo mintis ir pranašingais žodžiais prabyla aplinkiniams apie prasidėjusią kitokią žmonijos erą, kurioje mes visi esame viena didelė šventoji šeima, suvienyta Kristaus. Tad nebijokime kurti kitokį meilės trikampį: aš – tu, o tarp / virš mūsų – Dievas. Tegul Jis būna mūsų slaptoji meilė. Ir tuomet, kaip ir visuose meilės trikampiuose, kažkodėl iš naujo ir daug stipriau pamilsti savo artimuosius.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


144231. am2008-12-30 18:51
rašiau rašiau komentarą, bet tiek jau to ... tegul

144258. klausimas2008-12-30 23:50
o kas būtų, jei mane būtų paaukoję Dievui?

144305. Katė2008-12-31 12:28
Ačiū. Ir Jus visus – su Naujaisiais. O kokiam medy varnos lizdas?

Rodoma versija 29 iš 30 
14:18:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba