ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. Kalėdoms (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (55) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo tema (50) • JONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (21) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse (10) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • MICHAEL SICINSKI. Dvasinis balsas, materialusis pasaulisMARTIAL BÉCHEAU. Eilės (2) • PETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (15) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Provokacija (10) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo baloj (1) • VILIUS STAKĖNAS. Senais takais (6) • Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija? (62) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukas (7) • Juk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (747) • šviesa jau pralaužė tamsų dangaus skliautą (756) • 2009 m. sausio 9 d. Nr. 1 (923) turinys (5) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (651) •

Provokacija

KRISTINA BLOCKYTĖ

[skaityti komentarus]

Nenauja knyga



Elfriede Jelinek. Pianistė. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Nomeda Berkuvienė. K.: Eridanas, 2005. 375 p.

Žmonija neabejotinai išradinga – turime ozono skylę, gravitacijos teoriją, kokakolą, demokratiją, socialinius nukrypimus. Pastarieji kaip niekados madingi, labai paplitę: įprotis kas rytą atvėrus langus vienuoliktame aukšte užtraukti Lietuvos himną ar apsivilkus vakarinį rūbą prie rūgščios arbatos puodelio padiskutuoti su vieninteliu protingu žmogumi, t. y. savimi, apie ateinančios dienos orus gali būti traktuojamas kaip vienas iš obsesinių-kompulsinių psichikos sutrikimų, o įsisenėjusi rūškana veido išraiška – kaip maniakinė depresija... Prieš pradedant kalbą apie E. Jelinek „Pianistę“ nebūtų štai šios ilgos, paikos, mėšlungio sutrauktos įžangos, jei ne tas iki gyvo kaulo įsiėdęs žmogiškosios bjaurasties eskalavimas: sekso pramonės išradingumas, atbukę pojūčiai ir fantazija, kuo masiškesnis ir patrauklesnis žemųjų troškimų ir pojūčių demonstravimas. Atsibodęs gręžimasis į savo juodąją pasąmonę, kur ir taip gausybė kompleksų dauginasi lyg žiurkės.

Taip, toks pirmas žvilgsnis į romaną: sadizmas, mazochizmas, vujarizmas ir kiti panašūs -izmai, skambant Verdi, Mozartui, Bachui, kurie taip pat buvo silpni, nuodėmingi... genialūs žmonės. Jų laikais dar nebuvo dalijamos Nobelio premijos už gerąją naujieną apie visišką žmogaus degradaciją. Apskritai nebuvo premijų... Gal tik vienas kitas moralinis paskatinimas giedant odę Mūzai, Įkvėpimui, Pegasui.

Nuodėmė – abejotinas šio romano leitmotyvas, nes visais laikais žmogus buvo nuodėmingas ir visais laikais nuodėmė garantavo pažinimą, tobulėjimą. Tai neįdomu... Jei grįšime prie įžangos, tai ir nuodėmė – susitarimo reikalas, knygoje gal kalbama apie ligą, vaikystės priklijuotą etiketę, organizmo atsaką į nerealizuotą karjerą ar šiaip kraštutinio nuobodulio žudymą, vitaminus, išrašytus šiuolaikinių nepamatuojamų poreikių. Arba visa kartu – vienas didelis, priežasčių pilnas dubuo, kuriame kas rytą prausiamės.

Per greitai buvo pasmerktas E. Jelinek romanas šiomis keliomis pastraipomis: protingi žmonės niekados nekalba ir nerašo veltui. Todėl išklausykime iki galo – nuo pirmo iki paskutinio sakinio: sužalotą muzikos profanę Eriką Kohut, arogantišką bręstantį studentą Valterį Klemerį, paranojišką pensininkę ir tyliai verkiančius Vienos paribius.

Smuiko raktas pradeda dainos istoriją, žvilgsnis – draugystę, kvietimas – šokį. Sielos purvas – nušvitimą, atsivertimą, gėrį. Gal kiek paradoksalu, bet, atrodo, teisinga. Galima labai suklysti šitaip bandant pateisinti sunkią, niūrią, iškrypėlišką kūrinio tematiką, tačiau prie vos ne pornografijos literatūroje mus pripratino R. Gavelis, tamsiąsias žmogaus erdves atvėrė J. Ivanauskaitė, apie pasaulinės literatūros atradimus šiuose aruoduose nė neverta užsiminti, todėl tikime, kad šio romano prasmės kiek kitokios: socialinių vaidmenų kasdienybė, socializacijos defektai, brandos stoka, stiprybės šaltinių išsekimas, kova už būvį (šiuolaikinėmis aplinkybėmis, su šiuolaikiniais iššūkiais, šiuolaikine prestižo sąvoka), suaktualėję individo poreikiai (prisiminkime Maslow motyvacijos teoriją).

Primesti vaidmenys žmogaus gyvenimą daro nepakenčiamą. Erika – visuomet išdidi eilinė pianistė, mokytoja, dėl per didelės kūrybinės energijos praradusi bet kokį gyvenimo džiaugsmą, pojūčių ir potyrių ieškanti netradiciniais būdais, kankinanti, žalojanti save aštriais daiktais ir vis tiek neatsikratanti atbukimo, nejautros, slapto gyvenimo. Kasdien kovojanti su dar mažiau talentingais, nieko nesuprantančiais mokiniais, diskutuojanti apie aukštąjį meną, bėganti nuo motinos globos ir ieškanti bent menkiausios motyvacijos išlikti, tiesa, itin kraštutiniais būdais: kenčia dėl pažeminimų, savos erdvės stokos, nesavarankiškumo, prievartos, savo pačios kraujo kaip savaime suprantamos būties. Įsivelia į komplikuotą istoriją su mokiniu, įgyvendina beprotiškiausias ir skausmingiausias fantazijas, nuolatos nugrimzta į praeities fragmentus, tikriausiai didžia dalimi nulėmusius jos pasaulėjautą.

Erikos motina – dieną naktį budintis Cerberis, ji žemina savo vaiką dėl jo neeilinės prigimties, didžios ateities, pavyzdingo, visam šiuolaikiniam blogiui atsispiriančio kopimo į tobulybę. Tikrovę modeliuoja jai vienai suprantamais motyvais, įgyvendina savo pakrikusią fantaziją augindama dukterį lyg medelį bonsą.

Tarpusavio neapykanta jungia šias dvi moteris, nesveika meilė kuria santykius. Todėl normos nerasime net tokiame reiškinyje kaip motinos ir vaiko ryšys. Jos neišskiriamos, jungiamos gyvybiškai svarbios simbiozės, suderinančios būtį lyg instrumentą. Jausmus dažnai išreiškiančios smurtu ir po trumputės pauzės tyliai vėl geriančios arbatą, valgančios pyragą, pašiepiančios nenuovokas kaimynus ir šiaip primityvius žmones. Šioje motinos ir dukters diadoje stipresnė motina – ji lyg visa reginti akis, visažinė vertybių puoselėtoja, turinti visas fizines ir moralines teises į dukrą. Ji iki pat galo liks šalia triumfuojančios sadistės, scenoje nušvilptos pianistės, išprievartautos, sumuštos, nutilusios dukros.

Valteris Klemeris – stropus mokinys, palengva išmokstantis Erikos taisyklių, klimpstantis į skausmingų santykių peripetijas ir drastiškai užbaigiantis lyg ir mylimos moters istoriją.

Veikėjai tik trys, siužetas vingrybėmis nežėri, bet įtaigi pasakojimo maniera, atvirumas, drąsa kalbant apie esmines patirtis šiurpina. Intriguoja tai, kad E. Jelinek romanas – neabejotinai biografiškas: autorės motina taip pat norėjo išauginti genijų, vos ketverių sulaukusią mergaitę vertė mokytis prancūzų kalbos, baleto, vėliau muzikos (regis, groti net keliais instrumentais). Žinome, kad rašytoja – neurotiška asmenybė, kenčianti nuo socialinių fobijų. Visą gyvenimą praleido su motina, šio ryšio nenutraukė net vedybos. Tėvas buvo žydas, holokaustą jis išgyveno tik todėl, kad buvo naudingas karo pramonei: jam buvo patikėti sudėtingi chemijos tyrimai; jis mirė psichiatrijos ligoninėje. Rašytoja nuo mažens domėjosi literatūra, studijavo meno istoriją, teatrologiją, įgijo vargonininko diplomą. E. Jelinek rašo romanus, pjeses. Jos darbuose nagrinėjama kapitalizmo įtaka žmonių tarpusavio santykiams. Vyraujantys motyvai – moters seksualumas, socialinės klišės, žmogaus pažeminimas.

Šio romano vertimai į lietuvių kalbą dėl gramatikos, faktinių klaidų, netikslumų sulaukė nemažai kritikos – labai apmaudu, juolab kad autorės stilius tiesiog garbinamas, lyginamas su muzika, sklandžia melodijos tėkme, ji vadinama kalbos virtuoze, tiesa, jai priskiriamas ir gebėjimas „groti“ skaitytojo nervais, ji prilyginama kakofoniškam orkestrui. Žavimasi autorės gebėjimu vienu metu valdyti ir solistą, ir ištisą chorą.

Iš karto patraukia dėmesį neįprasti palyginimai – žmogaus emocijos ir sviestinis popierius, laikas ir gipsas, laukimas ir pieniškos dešrelės, motinos glėbys ir juodoji skylė. Palyginimų gausu ir jie labai įtikinantys. Autorė puikiai piešia vaizdą, ypač kraupų, ilgai apsistoja ties detalėmis, kruopščiai jas tyrinėja, kol atskleidžia jų esmę, kiek įmanoma pateisina vyksmo natūralumą. Taip pat ryški stiliaus ypatybė – sarkastiška kalbėjimo maniera. Pykčio perteikimas intriguoja, verčia ieškoti pateisinimo herojų poelgiams, egzistenciniam purvui.

Neskubėčiau teigti, kad temos pasirinkimą nulėmė vyraujančios literatūros tendencijos, knygos perkamumą garantuojantis siužetas – istorija, nors ir prisodrinta sarkazmo, ironijos, savikritikos, labai skaudi. Galvoji ne apie globalias problemas, išlaisvėjusį, nusidėvėjusį seksualumą, iškrypusius sveiku protu nesuvokiamus veiksmus, ribų nebuvimą, o apie moters skausmą, vienatvę, įsikalinimą savyje. Tačiau antrą kartą šios knygos atsiversti nesinori, rekomenduoti – taip pat.

     

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


144292. laimonas :-) 2008-12-31 10:49
šią knygą teko skaityti ir man...tikrai gera recenzija...

144310. Katė2008-12-31 12:42
Gera recenzija? Man regis, kad prie knygos esmės net nepriartėta.

144427. archyvaras2009-01-01 02:23
Įžvalgi ir daugelį potemių atverianti recenzija...O kur, Kate, knygos esmė pagal Tavo įžvalgą?

144709. resume ypač šlyštu laimonas2009-01-03 04:08
nea palempinta bobulė. O laimonas šneka viena: pinigai ir susitarimas, o tauta ir Lietuva chrien.

145064. &2009-01-04 22:02
Prie sadizmo, mazochizmo ir vujerizmo dar pridėčiau ir Kuraną.

145085. laimonas :-) 2009-01-05 10:43
Kate, o kas tavo manymu yra ,,knygos esmė"?Jos turinio nupasakojimas?negaliu pakesti,kai knyga yra atpasakojama...o si recenzija susieta su kontekstu ir ideta daug geru minciu...ar apskritai esi skaicius sia knyga?

145089. katė2009-01-05 11:08
Be abejo, skaičiau. Argi drįsčiau kalbėti. jau toks sakinys kaip "jos kūriniuose nagrinėjama kapitalizmo įtaka žmogaus gyvenimui" atpurto. Ir leitmotyvas - ne kančia. Man ši knyga - savotiškas "Aušros pažado" variantas, tik groteskiškas. Knygą skaičiau seniau, tikrai nebegalėčiau pasakyti, kas su kuo lyginama. Pagaliau ir neblusinėjau labai. Jeigu neįstrigo, vadinasi, man nebuvo skirta.

145177. taigi,2009-01-05 20:24
vienas vertimas (iš rusų kalbos) net ir Antipremiją gavo (kitas - iš vokiečių - jos nepelnė tik dėl senaties termino)...

145227. laimonas2009-01-06 09:19
taigi kiekvienas turi savouomone ir nebutina jos prikisti kitiems...kai pati ka nors panasaus parasysi, kate, tada ir kritikuok...ir ypac tos knygos, kuri tau ,,nebuvo skirta"...

145257. archyvaras, alzhaimerio draugija...2009-01-06 13:46
Man kitos dvi Ef. Jelinek knygos patiko...Valingas, kone satyrinis- analitinis stilius... Pala, o pavadinimai, žmogau, pavadinimai? Viešpatie Dieve, saugok mane nuo Alzhaimerio atakų...

Rodoma versija 29 iš 30 
14:18:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba