Žalieji pergamentai

Autoriaus koliažas

Erezijos

Jeigu tiesa, kad Lietuva po karo kariavo patį didžiausiąjį savo karą – su visa SSRS, azijietiška Stalino imperija... Išeitų – pratęsiant mintį – ji kariavo vos ne su... islamu (bolševikinio pobūdžio).

Bet yra ir kita tiesa – šitam kare ji pralaimėjo ir tapo... musulmonišku satelitu.

Dabar ji panaši į vištidę, kur geriausias šeimininkas... gaidys (Algirdo B. personažas), šeškas (Uspaskis) arba lapė (Tatulis).

Tokios realijos.

Fidelis Castro –

paklaustas apie Staliną:

– Geriau vienas baisus vadas nei keli malonūs...

1958-ieji. Fidelis nieko neturi, išskyrus vargšų būrius. Iš Vatikano atvykęs tėvas Lorenti klausia:

– Ką žadi nuveikti su šia vargšų armija?

Fidelis atsakė:

– Tėve, nesvarbu, kokia armija, svarbu, kad žmonės tikėtų, jog ji galinga...

(Tai, kad jaunuolis buvo mokęsis jėzuitų gimnazijoje, davė savo vaisių, – komunistams...)

Betgi svarbiausia, kad jis savo viduje turėjo „benkartėlio variklį“. Jo tėvas buvo turtingas žemvaldys, o motina – tarnaitė. Berniukui buvo svarbiausia prasimušti.

Septyniolika metų laukęs dienos, kad galėtų pasivadinti Castro – savo tėvo vardu. Galop jis tapo „nacijos tėvu“.

1926-ųjų gimimo.

Po liepos 26-osios revoliucijos prasideda tai, kas vadinama „revoliucijų klasika“ – žudynės, susidorojimai, tremtys... Diktatūra.

Visa bėda, kad 90 procentų sukilėlių nieko nežinojo apie komunistus ir komunizmą. Vadovai buvo intelektualai, parengti Maskvos KGB.

Fidelis – „gerasis tėvelis“, kalbantis kastrato balsu, – susitinka su Fidelitu, savo sūnum, kurio nėra matęs... Jautrus šeimos žmogus, mylintis vyras. 1959-ieji. Meluoja Vašingtonui, mušasi į krūtinę, tikindamas, kad jis „nekomunistas“, revoliucija „nekvepia komunizmu“.

Ispanų konkistadorų palikuonis. Jis gudrauja ir amerikiečiai gudrauja. Vieni meluoja kitiems.

– Revoliucija ne raudona, ji žalia kaip žolė...

Tuo pačiu metu sako marksistines kalbas.

– Fidelizmui taip, komunizmui ne... Ši revoliucija kubiškesnė nei mes patys...

Tuo pačiu metu vyksta turto ir žemės nusavinimas.

– Revoliucijos įtvirtinimui reikia Baltramiejaus nakties!

Antrąją vyriausybę, kurią formavo pats Fidelis, sudarė pats Fidelis. Kiekvienam valstybės vyrui buvo pristatyta po žvalgybininką. Žaidimas su demokratais baigėsi.

Tikras spektaklis. Tariamasis visuotinis streikas, Fidelis atsistatydina, valdo minia, minios vardu Castro išžudo cukranendrių kirtėjus.

Tuo pačiu metu plazda plakatai: „Šeši milijonai mačečių saugo tave!“

Slapta visus savo pavaldinius Fidelis parenka iš komunistų. Demokratų vadas Camilas netenka įtakos, Fidelio brolis Raulis tampa premjeru... Buvusių karo vadų išžudymas.

Visur spąstai ir pinklės. Norintį taikytis Camilą Fidelis išvadina „kekšės vaiku“. Priduria: „Išdavikas ir niekšas!“

Fidelis pareiškia solidarumą su Dominikos diktatorium. (Trujillo?)

Buvusiųjų vadų savižudybių inscenizacijos ir tariamas prisipažinimas Stalino metodu...

– Nėra liudininkų, nėra pėdsakų, – sielvartauja prieš televizijos kameras Castro.

Tie, kurie liko ištikimi Tėvynei ir Revoliucijai, dingsta už horizonto. Revoliucinis teroras.

– Jei Matosą reikia nužudyti už išdavystę, tuomet reikia išžudyti visus, kurie čia.

Eliminuoti visi, kurie buvo demokratijos žiedas.

Jis gerai išmanė Machiavelli: „Kaip būti didžiam.“ Jis norėjo būti didis, reikėjo žaisti su amerikiečiais ir pasiduoti Maskvai.

1961 metais:

– Aš visados buvau komunistas.

1962 metais įkuriama Kubos komunistų partija.

Lapkričio 16, ketvirtadienis

Kūrybos veiksmas

Ir vis dėlto: tam, kad substancija (žmogaus gyvenimas, jausmai, aplinka) prabiltų, privalomas veiksmas, prilygstantis magijai. Nebūtina čia pridurti „dieviškajai“, bet jau stebuklui, įstabiam realybės (žodžio) performansui.

Susidūręs su panašių savybių turinčiu žmogumi, labai greit pajunti – kiek ir kokios kuriamosios galios jis turi. Nebūtinai demonstruoja

Lapkričio 17, penktadienis

Salomėjos –

šiandien – šv. Salomėjos. Iš tiesų, ir Salomėjos Nėries gimimo diena. Kuprotos lapkričio žvaigždės... Jinai galėjo būti lietuvių šventoji, jei ne žmogiškas silpnumas ir nuopuolis.

Vakar palaidojau V. Išsiskyrėme prieš 32 metus. Karste ji atrodė ypatingai graži, nors tas žodis čia visiškai netinka. Mirusiųjų aura. Kai matai karstuose gulinčias sudžiūvusias senas moteris, kaži kuo visos primena Aušros Vartų Šventąją... Neduokdie!

Taip bijojau pamatyti ligos sunaikintą žmogų.

Kažkurioj „Rojaus“ giesmėj (rodos, XII) apie kūkalį, kuris rauda dėl to, kad jam nelikę vietos aruode...

Žydėk, medeli! Kristaus...

Tuotarp XIII – apie Moterį (Dante). 37–40 eil.:

Manai, į tą, kuri mums iš krūtinių
          išlupus kaulą gavo veidą švelnų,
          kad gomuriu sutrumpintų mums dieną...

O kažkas vis dėlto praneša...

P., kurio sūnus žuvo lapkričio 10-ąją. Gal jau gabalas metų? Sako:

– Lapkričio dešimtą susapnavau. Nuėjau į kapines pasitikrint. Iš tiesų. Dešimtą!

Negali pakęsti, jeigu virtuvėje kas nors pastumia šaukštą per penkis centimetrus.

– Negaliu pakęst žmonių! Veju visus na...

– Ar man irgi taip bus?

– Jeigu juokiesi, tai nebus!

B., kuriam 77-eri (man rodos, pamažina). Visai sukritęs, mažutis, liesutis, ką tik iš ligoninės. Rūko, išgeria, kalba... Juodas šešėlis aplinkui jo povyzą.

D. K. apie jį:

– Tikras vyras! Laikosi kaip tikras vyras! Kasdien ateina į darbą. Griūva, o nepasiduoda. Gyvena (-o) vienas. Visad.

Lapkričio 18, sekmadienis

Eugenika

Andai iš Juliaus S. buvau girdėjęs, – Toronte žinių prisisėmė... Esą skaistybė ar nekaltybė nėra toks banalus daiktas. Tarkim, jeigu mergina iki santuokos „pasileidus“, tai yra visos tikimybės, kad po vedybų gimę vaikai turės sugulovų „antspaudą“. Dar tiksliau – tą nelemtąjį antspaudą visam laikui palieka jos nesantuokiniai sugulovai... Neištrinamai. „Atgamų“ gali būti ir po 10 metų, pragyventų su teisėtu vyru.

Tokioje mokslo šviesoje kitaip atrodo ir „pirmosios nakties teisė“, dažnai nutylima, bet kultivuota ir feodalinėje Lietuvoje. Veislės gerinimas?

Vyrų paguodai: visi mes (tikėkimės!) turime to „gerinimo“ bruožų.

Tėvas yra ne tas, kuris „padirba“, o tas, kuris užaugina...

Po anųjų mokslo teiginių, pavyzdžiui, danai liovėsi pliurpę apie seksualinę laisvę.

Rokerio Luko dainynėlis

Ilgas juodas garvežys
Mano meilę išgabens,
O širdy viltis pražys,
Pasiilgusi naujo rudens.

Italai apie prancūzus

– Tie varliai mūsų nekenčia!

Lapkričio 20, pirmadienis

Apie indulgencijas

Nelabai kas jomis besidomi, o ir pati Bažnyčia būtų linkusi pamiršti. Dante savo laiku jomis labai piktinosi. Ir gerai darė!

Antai Klermono susirinkimas (1095–1096) nutarė skatinti tikinčiųjų dalyvavimą kryžiaus žygiuose mokant jiems pinigus arba visiškai ar iš dalies atleidžiant nuo Bažnyčios skiriamos atgailos už nuodėmes... Lyg Bažnyčia už pinigus galėtų išteisinti! Arba – nudobei „pagonę“ ir – nekaltas! Popiežius Leonas X (1513–1521) labai geidavo surinkti pinigų Šv. Petro bazilikos statybai... Vėl malonės ir atleidimai.

Visa tai atvedė... į Reformaciją. Tiesa, ne pas mus.

Kaip žūdavo prasmės

Pavyzdžiui, „Rojaus“ XXI giesmės pirmoji tercina. Pažodžiui:

Ir taip baltosios rožės pavidalu
        apsireiškė man šventoji dangaus kariauna,
        su kuria per savo kraują susituokė Kristus...

Sen. liet. vertimas:

Pakol tarytum baltažiedė rožė
Pirmoji Kristaus kariauna šventa
Man rodė savo begalinį grožį...

Kaip švariai išpjaustinėta užuomina apie Kristaus kraujo auką! Tuotarp rožę ir grožį surimuoti mokėtų ir trečiokas.

Ir taip sakytum rožė baltasniegė
        man pasirodė kariauna padangių,
        kur Kristus kraujo sąjungoj prasmego...

(Turiu juk kaip nors „pateisinti“ savo triūsą!)

Išėjūnai

Išėjūnų pasaulis. Panašiai kaip atėjūnai. Vieni išeina, kiti ateina.

Išėjūnai galėtų būti visi, kurie išėjo iš Lietuvos. Regis, šis žodis neturi niekinančio atspalvio.

Lapkričio 21, antradienis

Rokerio Beno dainynėlis

O, o! Prašau neliūdėt!
Auksinis ruduo.
Praeis liūdesys,
Nutekės kaip vanduo,
O, o!

(Kas sako, kad mūsų laikais negimsta gražių dainelių?)

Pajaco kaukė

Pirmąsyk pastebėjau – kaip gerai ją esu prisimatavęs! Į klausimą („Lietuvos ryto“), kaip dabar gyvenate, atsakiau:

– „Rojuje“. Verčiu „Rojų“. Gyvenu rojuje...

Mūsų visuomenė jau labiau pamėgo meluojančius. Kam tiesa? Tai absoliučiai tuščias darbas... Reikia laiku nutėkšti tinkamą miną – laimės kūdikio ir imperatoriaus.

„Aš visai nenoriu jums sakyti, / jog išnoko, jog šviesoj rudenėj švyti, / jog plukte papluko jau raudonos, / jau nukritę gudobelių uogos...

O paskui kažkoks šveplys priėjo (aš rinkau tas gudobelių uogas):

– Pone, pone, kaip taip gal’ma, pone,

Jūs visi čia tartum be galvų!

Jeigu leista, jei mokėsit, ponai,

Aš pateiksiu gražesnių spalvų...

Viš´kai, viš´kai, pone, veltui, ne už pinigus – spalvų!“

(Absurdo scenelė?)

Eilutė Laurynui

Ne „lavonų dabinimas“, o „lavonų įdarbinimas“ kartais rūpėdavo man...