ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. Kalėdoms (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (55) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo tema (50) • JONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (21) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse (10) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • MICHAEL SICINSKI. Dvasinis balsas, materialusis pasaulisMARTIAL BÉCHEAU. Eilės (2) • PETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (15) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Provokacija (10) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo baloj (1) • VILIUS STAKĖNAS. Senais takais (6) • Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija? (62) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukas (7) • Juk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (747) • šviesa jau pralaužė tamsų dangaus skliautą (756) • 2009 m. sausio 9 d. Nr. 1 (923) turinys (5) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (651) •

Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę?

JONAS GRIGAS

[skaityti komentarus]

Pakalbėkime apie mūsų išėjimo į anapusybę supratimą. Daugelis mano, kad jie nėra vien kūnas, vien cheminės reakcijos ir chaotiškas atomų judėjimas, ir įsivaizduoja, kad siela gyvena ir po kūno mirties. Toks tikėjimas kyla ne tiek iš mūsų religinių ar emocinių išgyvenimų, kiek iš mūsų sąmonės prigimties.

Mokslas tiria tik fizinę realybę ir moksliniai metodai neveikia už jos ribų. Bet ir mokslininkai norėtų gyventi net tada, kai kūnas yra miręs. Galbūt niekada nemirštame per se dvylikamatėje visatoje, galbūt egoistiška manyti, kad gyvenimas ir sąmonė egzistuoja tik trimatėje visatoje?

XXI amžiuje, kai mokslas ir technologijos leido pažvelgti į mikropasaulį ir tolimiausias visatos gelmes, į mūsų sąmonę ir mintis, vis daugiau žmonių nori žinoti, o ne tikėti. Tam ir sukurtos mokyklos bei universitetai. Daugelyje šalių veikia ir katalikiškieji universitetai, kurie taip pat skleidžia žinias ir siekia jomis įrodyti sielos buvimą, kad žmogaus siela gali egzistuoti ir po kūno mirties. Tačiau mokslo seniai įrodyta, kad per 5–6 minutes po žmogaus mirties galvos smegenys, o kartu ir psichika bei sąmonė galutinai žūva. „Kiekvienas norėtų žinoti, kaip ir iš kur jis atsirado. Kiekvienam rūpi, kur jis išeina, kai viskas baigiasi. Bet niekas tikrai nežino ir aš taip pat. Ir telieka paslaptis.“ Tai žodžiai iš kuklios dainelės apie pomirtinį gyvenimą „Let the Mystery Be“.

Tačiau kodėl esame taip įsitikinę, kad „kai viskas baigiasi“, išvis susiduriame su paslaptimi? Šiaip ar taip, smegenys, kaip ir bet koks kitas organas, yra mūsų fizinio kūno dalis. Ir dvasia ar siela (lot. spiritus – alsavimas) siejama su kvėpavimu, kuris yra gyvybės ir sąmonės pagrindas. Mokslui siela yra daugiau veiksmažodis nei daiktavardis. Kodėl klausiame savęs, kur mūsų siela iškeliauja po to, kai kūnas miršta? Ar neturėtų būti savaime aišku, kad siela, sąmonė ir mintys taip pat miršta?

Tačiau kiekvienos kultūros žmonės tiki pomirtiniu gyvenimu arba tiesiog sako nežinantys, kas atsitinka dvasiai po mirties. Teko bendrauti su Indijos, Japonijos, islamo šalių, krikščioniškojo Vakarų pasaulio tikinčiaisiais ir įsitikinti, kad šis neracionalus tikėjimas yra neišvengiamas šalutinis žmogaus savimonės produktas, o ne religiniai jausmai ar nebūties baimė. Mes negalime įsivaizduoti, ką reiškia būti mirusiam, pasijusti niekuo. Čia ir yra visa esmė.

Įprasta manyti, kad mirtis yra didžioji paslaptis. Garsioji socialinės psichologijos tyrimų mokyklos baimės valdymo teorija tvirtina, kad tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, kaip ir kiti akivaizdesni tikėjimai, elgesys ir požiūriai, reikalingas palengvinti ir sušvelninti tam, kas kitaip būtų nepakeliamas nerimas dėl mūsų ego – mąstančio subjekto – nebuvimo. Turime slaptą arsenalą psichologinių apsaugos priemonių, sukurtų tam, kad neprisileistume nerimo dėl mirties.

Iki šiol kai kurie mokslininkai svarsto („Scientific American“, 2008 m. spalis), kaip savimonės evoliucija sumetė į krūvą skirtingas problemas. Mūsų protėviai turėjo tvirtą iliuziją, kad jų sielos nemirtingos, ir tą iliuziją neabejotinai iš jų paveldėjome. Kiekvienam žmogui dėl jo pažinimo sandaros iš pat pradžių sunku suvokti savo paties psichologinį nebuvimą. Mirties problema aktuali net tiems, kurie skelbiasi esą netikintys pomirtiniu gyvenimu. Filosofas Thomas W. Clarkas 1994 m. žurnale „Humanist“ rašė: „Kai mes mirštame, toliau yra niekas; mirtis yra bedugnė, juoda skylė, patirties pabaiga; ji yra amžina nebūtis, amžinas būtybės išnykimas. Trumpai sakant, šiame požiūryje yra klaida materializuoti nebūtį – padaryti ją teigiama kokybe (pavyzdžiui, tamsa) – ir tada joje po mirties asmenį įkurdinti taip, kad kažkaip įkristume į tą nebūtį ir išliktume ten amžinai.“ O štai Johannas Wolfgangas von Goethe teigė, kad „kiekvienas savyje nešioja nemirtingumo įrodymą“.

Net jeigu norėtume tikėti, kad mūsų mintys baigiasi mirtimi, tikrai sunku taip galvoti. „Journal of Cognition and Culture“ 2002 m. paskelbtas tyrimas atskleidžia nemirtingumo iliuziją mintyse studentų, kurių buvo klausinėjama apie mirusio žmogaus psichologinius gebėjimus. Ričardas žuvo autoavarijoje, jo automobiliui atsitrenkus į stulpą. Studentų buvo klausiama: ar Ričardas galvoja apie savo žmoną, ar jaučia maisto, kurį valgė prieš mirtį, skonį, ar nori būti gyvas? Studentai buvo sutrikę, nes niekada anksčiau negalvojo, ar sielos jaučia skonį, ar būna geidulingos, ar joms skauda galvą. Daugelis atsakė, kad Ričardo mąstymo gebėjimas nenutrūko po mirties. Šio tyrimo rezultatai nebuvo netikėti, jie rodė, kad studentai vis dėlto tiki kažkokia pomirtinio gyvenimo forma.

Netikėta, jog daugelis studentų, kurie save laikė tikinčiais tuo, kad su kūnu miršta viskas, kad tai, ką vadiname siela arba asmens sąmoninga individualybe, amžinai baigiasi su kūno mirtimi, atsitiktinai nurodydavo psichologinio mąstymo tęstinumą. Trisdešimt dviejų procentų netikinčių pomirtiniu gyvenimu atsakymai išdavė, kad jie slapta mano, jog jausmai ir norai nenutrūksta ir po mirties. Kitų 36 proc. atsakymus nulėmė žinios. Daugelis žmonių tiesiog nori tikėti pomirtiniu gyvenimu.

Tad kodėl taip sunku suvokti nebūtį? Matyt, todėl, kad bandydami įsivaizduoti, ką reiškia būti mirusiam, remiamės savo sąmoningos patirties pagrindais, nes taip traktuojame daugumą minčių eksperimentų. Deja, mirtis nėra panaši į ką nors, ką esame patyrę. Kadangi sąmoningai nesame niekada buvę be sąmonės, net geriausias nebūties modeliavimas mintyse nėra teisingas. Netikintiems pomirtiniu gyvenimu nebūtis yra tarsi vaikščiojimas po veidrodžių labirintą, tik jame susiduriama ne su vizualiniais triukais, o su subjektyvios patirties pažinimo atspindžiais. Ispanų rašytojas ir filosofas Miguelis de Unamuno 1913 m. rašė: „Pabandykite sumaišyti savo sąmoningo mąstymo vaizdus su buvimo be sąmonės vaizdais ir pamatysite, kad tai neįmanoma. Pastangos tai suvokti sukelia kankinantį galvos svaigulį.“ Bet gal Unamuno kai ką pamiršo? Gal susiduriame su nebūtimi kiekvieną naktį, kai miegame nesapnuodami? Deja, ne. Tegalime susidaryti įspūdį, kad patiriame sąmonės atsijungimą, tačiau taip nėra. Nebūties patirti neįmanoma.

Kai kas mano, kad tarp minčių ir smegenų veiklos nėra koreliacijos. Kai kas ginčija jų priežastinį ryšį. Mokslui visada įdomu ieškoti atsakymų ne dėl mados, bet dėl vidinio poreikio suvokti reiškinius, motyvus, dėl kurių priimame sprendimus. Iš kur atsirado sielos ir kūno atsijungimo mintis? Gal ji įgimta? Deja, irgi ne. Jei tikėjimas pomirtiniu gyvenimu yra įskiepytas kultūros, perimamas iš tėvų, draugų, Bažnyčios ir informacijos priemonių, tai toks tikėjimas metams bėgant tik stiprėtų. Tačiau taip nėra. Žiūrint iš evoliucinės perspektyvos nuosekli teorija apie psichologinę mirtį nebūtinai yra gyvybinga. Antropologai mano, kad supratimas, jog negyvas gyvūnas staiga nepašoks ir neįkąs, matyt, išgelbėjo daugelio gyvybę (ir genus). Tačiau mirties suvokimas evoliuciniu požiūriu neturi išlikimo vertės ir yra nebūtinas.

Tikėjimą ar netikėjimą pomirtiniu gyvenimu lemia mokslas ir kultūra. Viena vertus, nuo mažumės vaikai mato ir supranta, kad mirę žmonės ar gyvūnai neprisikelia. Kita vertus, nuo ankstyvo amžiaus vaikai taip pat suteikia mirusiesiems gyvųjų psichologines funkcijas. Tai kurgi kultūros ir religijos įtaka susimaišo, jei iš viso susimaišo? Faktiškai pomirtinio gyvenimo koncepcija atlieka esminį vaidmenį praturtinant ir tobulinant šį natūralų pažinimo procesą. Jis yra tarsi architektūros procesas, pagal kurį kultūra lipdo ir dekoruoja įgimtas psichologines religinio tikėjimo statybines plytas. Galutinis produktas gali būti tiek įmantrus ar asketiškas, kiek jūs norite: nuo Indijos budistų tikėjimo reinkarnacija iki islamo fundamentalizmo, nuo krikščioniškojo tikėjimo iki šiuolaikinio kavinių inteligento bambėjimo apie tikėjimą kaip tam tikrą filosofijos rūšį.

Harvardo universiteto psichologo Paulo Harrino ir Ispanijos nacionalinio universiteto tyrėjos Martos Giménez tyrimai parodė, kad per apklausą apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu pavartojus medicininius ar mokslinius terminus tas tikėjimas silpnėja. Tai ir rodo kultūros įtaką mūsų įsitikinimams. Katalikiškose ir viešosiose mokyklose tiriant 5–6 metų vaikų mąstymą paaiškėjo, kad mokykla vaikams dar mažai turi įtakos. Tačiau auklėjimas ir kultūra daro įtaką paauglių tikėjimui pomirtiniu gyvenimu ir katalikiškųjų mokyklų jaunimas juo tiki daugiau.

Mokslinio išsilavinimo stoka gali lemti mūsų įgimtą nemirtingumo jausmą. Nors įvairios hipotezės leidžia paaiškinti, kodėl tiek daug žmonių tiki pomirtiniu gyvenimu, jos nieko nepasako, kodėl kai kurie žmonės mato sielą, atsiskiriančią nuo kūno ir skrendančią tarsi nematomas helio balionas į amžinąją karalystę. Pagaliau nėra nieko, kas sulaikytų mus nuo tikėjimo pomirtiniu gyvenimu, kur gyva siela būtų laiminga.

Nuo vaikystės esame įsisąmoninę, jog žmonės nenustoja egzistuoti vien todėl, kad jų nematome. Daugelis nėra matę Vladimiro Putino, bet neabejoja, kad jis yra Maskvoje. Daugelis neabejoja Dievo buvimu, nors irgi nėra jo matę. Taip ir su siela. Moksle yra net tokia sąvoka – asmens pastovumas. Toks socialinis sąmoningumas leidžia daryti prielaidą, kad mūsų pažįstami žmonės kažkur yra ir kažką veikia. Rašydamas šį straipsnį, puikiai įsivaizdavau laikraščio redaktorę, rengiančią eilinį numerį, nors jos niekad nesu matęs.

Žmogiškasis pažinimas nėra parengtas atnaujinti mūsų sudėtingą socialinį tvarkaraštį, suderinantį konkretaus žmogaus staigų išnykimą. Negalime taip paprastai „išjungti“ savo tėvų ar kitų artimųjų, su kuriais buvome susiję ir kuriuos dažnai šalia matėme, buvimo todėl, kad išvydome ar išgirdome, jog jie mirė. Taigi asmens pastovumas gali būti esminė kliūtis supratimui, kad mirusieji tikrai yra amžinai in situ negyvi. Daug natūraliau įsivaizduoti juos egzistuojančius kažkokioje neaiškioje, nematomoje vietoje. Gyvenančius mirusiųjų gyvenimą anapusybėje ar dvilykamatėje visatoje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


144215. kvailutė > cc2008-12-30 16:47
Cc, Manau, kad tu būtent ir pataikai į tuos 32 proc. iš sakinio : Trisdešimt dviejų procentų netikinčių pomirtiniu gyvenimu atsakymai išdavė, kad jie slapta mano, jog jausmai ir norai nenutrūksta ir po mirties.

O dabar pacituosiu tave: "Manau, kad kai žmogus miršta, tai su kūno mirtimi miršta ir sugebėjimas matyti, girdėti, mylėti, džiaugtis, liūdėti, svajoti, tikėti. Lieka tik didžioji tyla, ramybė. Daugiau nieko nelieka. Visos problemos pasbaigia. Todėl ir sakoma: ilsėkis ramybėje.” Didžiosios tylos ir ramybės išgirdimui ir pajutimui reikalingas kažkas, kurio juslės ir jausmai nenutrūksta po mirties. Ar atpažinai save?

144233. cc - Kvailutei2008-12-30 18:56
Neįrodysi man, kad tikiu pomirtiniu gyvenimu. Nebent pastatytum pusiausaldaus šampano butelį.:)

144235. cc2008-12-30 19:08
Savo atžvilgiu nevisai sutikčiau su autoriumi. Tikrai, mirus artimam žmogui, iš inercijos,(ar dėl asmens pastovumo) sunku suprasti,nesitiki, kad jo jau nėra, bet vėliau viskas sustoja į savo vėžes. Tik sapnuose, net daugeliui metų praėjus, maloniai bendrauji su jais kaip su gyvais...Susigraudinau truputį...

144257. cecejui2008-12-30 23:47
cc, o kodel zmones eina i vienuolynus?

144278. cc - kuliajam anonimui2008-12-31 09:41
O, kur žmonės neina?

144279. cc2008-12-31 09:42
... kukliajam anonimui...

144299. varna2008-12-31 12:02
o man atrodo viskas labai paprasta - kas tiki pomirtiniu gyvenimu, jį gauna, kas ne - negauna.

144314. cc2008-12-31 13:13
Pritariu Varnai. Be humoro. Jei tikėsi, kad Žemė plokščia- tau ji bus plokščia. Ką įsikalsi į galvą- tą turėsi. Tai yra gal gerai, o gal- blogai?

145128. am2009-01-05 15:46
kalbos apie pomirtinį gyvenimą primena Gvido ("Gyvenimas yra gražus") kalbas sūnui apie tai, kad jie dalyvauja žaidime, kurio laimėtojo laukia didysis prizas.

145206. bevardis2009-01-05 22:58
Pritariu varnai. Kas tiki pomirtiniu gyvenimu, jį gauna, - tik kažin, ar tokį, kokio tikėjosi?

145208. toto2009-01-05 23:32
Pakalbėkime(?) apie mūsų(??) išėjimo(???) į anapusybę(????) supratimą(?????)...
Ir taip pėzau sau, pėzau, pėzau, papėzau... VaJėzau!
:)

145209. bevardis2009-01-06 00:29
iš tikrųjų - arba čia kažkokia "daugiamatė" logika, arba pabirų teiginių kratinys. Net nesitiki,kad rašo tiksliųjų mokslų atstovas.

145210. bevardis dar (iliustruoja ankstesnį savo teiginį)2009-01-06 00:40
"Mokslas tiria tik fizinę realybę" (nejau?), "mokslas ir technologijos leido pažvelgti... į mūsų sąmonę ir mintis" (mintys - fizinė realybė? Bent jau komentarų reikėtų). "Tačiau mokslo seniai įrodyta, kad per 5–6 minutes po žmogaus mirties galvos smegenys, o kartu ir psichika bei sąmonė galutinai žūva" (kur, norėčiau paskaityti apie tokius įrodymus). "Ir dvasia ar siela (lot. spiritus – alsavimas) siejama su kvėpavimu" (tarsi kiti gyvūnai nekvėpuotų, bet jiems sielą ne visi tikėjimai priskiria) ir t. t., ir pan.

145225. ragana Kornelija2009-01-06 08:56
gerai čia toto :)))

145490. cikada2009-01-07 14:37
parafrazuojant genialuji O. Benderi: kysa, kam jums anapusybe, jus visishkai neturite fantazijos...

145679. am2009-01-09 09:59
kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? gal kad lakios vaizduotės neturime...

145978. haribo2009-01-11 13:25
Bekteriov`as jau senai įrodė kad mirties nėra .yra nenutrūkstama energijos kaita. pagalvokit,bet prieš tai-paskaitykit

145990. haribui2009-01-11 17:44
kas yra Bekteriov?

146011. gal Bechterev?2009-01-11 20:49
ar Dekteriov?

146082. Katė2009-01-12 12:47
Nesuvulgarink taip, Haribo. Kokia energijos kaita? Kalbi apie žmogų kaip apie kokį plastilino gabalą. Yra Mirtis. Ir mes tai žinom. Ir laikomės atokiai nuo Jos. Bet vis tiek nuolat gaunam tai į širdį, tai į galvą, o kai pažvelgs į akis...

146295. am2009-01-13 14:19
mirtis yra mirtis net ir tikintiems amžinybe

Rodoma versija 29 iš 30 
14:18:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba