Pamąstymai pašaukimo tema

A.P.

– Į tiesas mūsų trumpas pašnekesys nepretenduos, tik į klausimus, – kad tai virstų padrąsinimu kitiems nebijoti savojo pašaukimo, atkakliai jo ieškoti ir siekti. Juolab kad žodis „pašaukimas“ vis dėlto labai retai vartojamas už Bažnyčios ribų...

– Nes jis tebėra labiau dvasinio gyvenimo žodis.

– Juk tai apmaudu! Mes, pasauliečiai, ko gero, gyvename „žmogaus be pašaukimo“ visuomenėje.

– Matai, kiekvienam tai įvyksta skirtingu laiku – vieniems anksčiau, kitiems vėliau. Mes nežinome, kada kam ateis tas momentas...

– Nes nežinome, koks yra ne tik kito, bet dažnai ir mūsų pašaukimas. Ką manai apie pašaukimą kaip pasiaukojimą Dievui, t. y. vienuolystės kelią?

– Visais laikais žmonės ėjo į vienuolynus. Kodėl? Kaip sakė Alioša iš F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“, todėl, kad negali aksioma „mylėk artimą kaip save“ baigtis penkių litų auka elgetai, o „sek paskui mane“ – nuėjimu į mišias sekmadieniais. Tai yra visų laikų tikinčių žmonių gyvenimo kelio sankryžos situacija: kaip atsidėkoti už tai, ką gavo.

– Turbūt kalbi apie malones?

– Taip, žmogus nori, jausdamas Dievo malonių apstumą, bent truputį Jam grąžinti, atsidėkoti. Kaip tai padaryti? Kiekvienas turi skirtingą kelią ir patirtį, kiekvienas skirtingai tai ir išgyvena. Kai kurie tai išreiškia pasirinkdami būtent tokį būdą – maldos, tarnystės vienuolyne.

– Kiti myli savo artimuosius, savo šeimą, aplinką... Tačiau šiandien vis daugiau žmonių kelia gyvenimo prasmės klausimą. Kas tai lemia? Gal kultūros ir dvasinių vertybių „infliacija“, sumaištis?

– Kultūrinės ir dvasinės vertybės negali susimaišyti... Jose sumaišties nėra. Sumaištis gali būti galvoje. Kaip sakė stačiatikių dvasininkas A. Kurajevas, „šiandieninės Rusijos inteligentijos mėgstamiausias patiekalas – košė galvoje“. Žmogus turi gyventi tik su viena pasaulėžiūra (esu radikalus šiuo klausimu). Ir jeigu asmuo mėgina jungti, pavyzdžiui, krikščionybę ir budizmą, tai čia jau košė galvoje, dėl kurios paskui būna dujų atakos metro stotyse. Arba vidinės, dvasinės katastrofos...

– Tai kraštutinumai, bet žmonių gyvenimą smarkiai veikia kitos aistros – garbės, komforto, pinigų ir t. t. Kodėl dvasiniame (kartu ir pašaukimo) kelyje (tiek pasauliečiui, tiek dvasininkui) reikia mokėti nugalėti aistras?

– Aistros – tai, kam vergaujame, nors kaip piliečiai galime būti laisvi. Tai priklausomybė ir nuo šiurkščiausių ir matomiausių kūniškų, ir nuo itin subtilių emocinių aistrų, kurių, be Dievo, po saule galbūt nieks ir nepamatys. Būtent todėl visais laikais buvo žmonių, kurie gyveno kaip atsiskyrėliai, kad tyloje pamatytų visą savo vidinį purvą ir, mažiausiai, ką gali, juo nežongliruotų žmonių akivaizdoje, o daugiausia – kad turėtų vaisių, kuriais galėtų pasidalyti su kitais. Šv. Jonas Klimakas rašo, jog pakliuvęs į pelkę žmogus už tai, kad įspėjo kitus, buvo Dievo iš ten išvestas. Dar sakoma, kad jei aistros gyvos, tai „uždaryk gyvatę ir skorpioną į dėžutę ir jos uždus“. O apaštalas Paulius sako: kas yra dvasingas, tas dar labiau save pavergia...

– Tu šiek tiek pažįsti vienuolystės kelią. Dėl to drįstu tave klausti, ar vienuolyne keičiasi požiūris į save?

– Sekuliariame gyvenime dažniausiai nenorime įsileisti Dievo. Kai reikia, kai sunku, tada ieškome Bažnyčios, Dievo, bet jei viskas gerai, tai norime pagyventi „laisvai“... Dievas pasauliečiams daugeliu atvejų tampa nebereikalingas. Žmogus jį atmeta. Kai blogai, Dievas prisimenamas – kad Jis būtų, veiktų, Jam imama melstis. Jei sunku – nueis į bažnyčią, pastatys žvakių, gal dar paaukos pinigų... Bet realiai keistis? Kam? Ar ne per daug „garbės“ Dievui, kad dar ir keisčiausi? Tuo tarpu vienuolis stebi save, stebi savo vidinį pasaulį: kiek ir kur jis yra priklausomas, – kad sutiktų, priimtų Dievą, žmogus turi išsilaisvinti, turi padaryti vietos Jam atsirasti, apsigyventi savo viduje. Turi nebijoti leisti „perkeisti savo širdį“.

– Akivaizdu, kad pašaukimo kelyje reikia „dirbti“ kur kas intensyviau. Tačiau ar pašaukimo suvokimas neapsunkina gyvenimo?

– Taip, iš dalies, bet tai yra absoliučiai pozityvus apsunkinimas. Tai našta, kurią verta nešti. Prasmingos pastangos, kurios pasiteisina tūkstančių žmonių pavyzdžiu. Bažnyčioje juos vadiname šventaisiais...

Gali būti ir kvailas apsunkinimas: jeigu žmogus bandys išlipti pro langą, kai yra durys. Tai bus beprasmiškos pastangos.

Žmogaus gyvenimo tikslas yra pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Ir žmogus turėtų to nuolat siekti, tobulindamas savo dvasinę klausą, kad galėtų išgirsti savo sąžinę, kuri yra Dievo balsas mumyse...

– Kas sunkiausia einant pašaukimo keliu?

– Svarbiausia – likti dvasinėje kovoje: jeigu liekama kovoti su blogybėmis – liekama dvasinėje kovoje. Krikščioniško asketinio gyvenimo maksima yra „puolei – kilk“. Kilk tiek kartų, kiek kartų puolei. Svarbiausia yra neduoti žmogui nusivilti, nenuleisti rankų, nenusiminti.

Yra toks pavyzdys. Ateina pas senolį brolis ir sako: „Puoliau.“ Senolis jam sako: „Kilk.“ Po kurio laiko tas pats brolis vėl ateina: „Tėve, puoliau.“ Senolis atsako: „Kilk...“ Trečią kartą brolis ateina ir sako tą patį: „Aš vėl puoliau.“ Senolis jam tą patį atsako „Kilk...“ Brolis klausia: „Tai kiek kartų aš kilsiu?“ Senolis atsako: „Tiek, kiek kartų pulsi, tiek ir kilk.“

– Anksčiau esi man sakęs: svarbiausia, kad žmogus nuolat ieškotų metafizinės meilės objekto... Kitaip tariant, Dievo. Bet tai daro vienuoliai, o kam to reikia pasauliečiui? Esu girdėjusi psichologų nuomonę, kad nesibaigiančios nuolatinės „tobulos antrosios pusės“ paieškos kartais tėra žmogaus aklos pastangos ieškant nesuvoktos metafizinės meilės objekto, kitaip tariant – Dievo.

– Rusiško žodžio čelovek etimologija yra čelo ir vek, t. y. čelo, smotriaščeje v večnostj’. Čelo – tai gal būtų viršugalvis, nukreiptas į amžinybę, žiūrintis į dangų. Tai, kas yra metafiziškai centruota. O visa kita, kas neturi savyje metafizinio objekto, yra tuštybė. Tai matyti iš daugybės šventų žmonių pavyzdžių.

Kita vertus, į klausimą, ar žmogui reikia Dievo, atsako realaus gyvenimo pavyzdžiai, t. y. gyvenimas rodo, kad žmonės yra užblokavę Dievo poreikį. Izaijo knygoje rašoma: „Užauginau, išauklėjau vaikus, / o jie sukilo prieš mane! / Jautis pažįsta savo savininką / ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; / tik Izraelis nežino, / mano tauta nesupranta. / Ai! Nuodėminga tauta, / žmonės apsikrovę nedorybėmis, / piktadarių palikuonys, / ištvirkę vaikai! / Jie paliko Viešpatį, / atmetė Izraelio Šventąjį, / atsuko jam nugarą“ (Iz 1, 2–4).

– Deja, yra ir taip... Thomas Mertonas knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ teigia, kad šių laikų šventumas – būti savimi. Kas gi yra tas savęs praradimas ir atradimas iš naujo?

– Kol žmogaus savimeilė gyva, tol nebus žmogaus (čelovek reikšme). Kai bus žmogus, save projektuojantis į amžinybę – neliks savimeilės, neliks nuodėmės. Šie du pradai mumyse taip ir kovoja tarpusavyje. Yra tik du keliai – arba žmogus myli save, arba myli Dievą. Kai myli Dievą, tuomet ir meilė kitiems atsiranda. Tuomet galima išgirsti ir Dievo valią, atrasti savo pašaukimą. Finale galbūt tegalėsime pasidžiaugti tik tuo, ką būsime padarę pagal Kūrėjo valią.

Tačiau bet kuris krikščionis gali gyventi ir pseudodvasingą gyvenimą, jei ką nors daro tik menamai pozityviai. Sakoma, kad nedvasingas žmogus irgi gali veikti menamai dvasingai, tačiau iš tiesų dvasingas negali veikti nedvasingai...

Šv. Augustinas sako, kad didelė dorybė, didelė laisvė yra įstengti nenusidėti. Bet didesnė dorybė, didesnė laisvė yra negalėti pulti, negalėti nusidėti.

Šventajam taip pat šlykšti nuodėmė, kaip nuodėmingam – dorybė. Abiem dalykams reikia pastangų. Taigi šventasis jau išlavino tokią dvasinę, vidinę klausą, kad nuodėmė jam yra kaip turinčiam absoliučią klausą bet kokia intonacinė klaida... Ir šiuo klausimu nesvarbu, kur žmogus gyvena, nes vienuolystė nėra kažkoks kvietimas ar išskirtinis leidimas į rojų...

– Kaip dar įvardytum gyvenimą vienuolyne?

– Tai nuolatinės, kasdienės žmogaus pastangos pažinti Dievo valią ir sekti ja. Nuolankus kryžiaus nešimas. Vienuolyne broliai yra lyg kampuotų akmenukų maišas, kuriame akmenys kratosi, atsidaužia vieni į kitus ir taip yra gludinami, t. y. jų charakterių kampuotumas, susiduriant vienam su kitu, nugludinamas. Žmogus tampa lyg apvalus upės akmenukas. Kita vertus, vienuolynas gali būti tarsi dvasinis šiltnamis. Kartais iš to išauga pačios nuostabiausios gėlės.

Niekas nemato mūsų dvasinio gyvenimo, maldos, vidinės kovos – tai ne išorės problema, o vidinio gyvenimo klausimas. Kai esi vienuolyne, nėra dienos, kad nebūtų blogųjų jėgų pasiūlymų išeiti iš jo... Tai yra nuolatinė dvasinė kova. Tačiau tas žmogus, kuris yra gundomas, gali džiaugtis, konstatuoti, kad jis eina dvasiniu keliu, nes kovoja. Tų, kas nekovoja su dvasiniu blogiu, niekas ir negundo.

– Ar pašaukimo kelyje labai svarbus pakantumas?

– Viena iš asketinių maksimų sako, kad turime galvoti, jog visi kiti bus išganyti, be manęs... Ir nors asmuo gali manyti, kad kitas klysta, bet iš esmės jis nieko nežino apie kito dvasinę būklę.

Makarijus Didysis sykį paklausė brolio: „Ką tu pagalvotum apie žmogų, kurio namuose guli numirėlis, bet jis eina į kitus, svetimus, namus, kad ten apverktų mirusį...“ Brolis atsakė: „Aš manau, kad toks žmogus yra beprotis.“ „Šitas žmogus esi tu“, – toks buvo Makarijaus atsakymas. Ar palikęs savo nuodėmę gali teisti savo brolio nuodėmę?

Stačiatikių bažnyčioje yra šventasis Vitalijus, žinomas tuo, kad iš viešnamių siekė gelbėti, atversti į tikėjimą paleistuves. Kai jis mirė, buvo daugelio smerkiamas, atseit pats buvo paleistuvis... Jis mirė suklupęs ant kelių, maldoje. Prieš jį, ant stalo, gulėjo raštelis, kuriame buvo parašyta: „Aleksandrijos vyrai (bet čia turima galvoje visa visuomenė), neteiskite žmonių, kol neateis tikrasis visų teisėjas Jėzus Kristus.“

– Kuo gali padėti vienuolynai tiems, kurie ieško savojo pašaukimo bendrąja prasme?

– Vienuolynai yra lyg dvasinis kamertonas... Kad žmonėms būtų pasiųstas absoliutus garsas (pirmos oktavos la) – dvasine prasme. Tokiose vietose pabuvęs ir grįžęs atgal žmogus kitaip pamato ir save, ir savo aplinką. Lengviau atpažįsta vidinį Dievo balsą, lengviau atskiria klaidingą melodiją... Dėl to vienuolynuose labai vertinamas gyvenimas keliese. Kad vieni kitiems, net nebyliai, parodytų klaidas.