ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. Kalėdoms (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (55) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo tema (50) • JONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (21) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse (10) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • MICHAEL SICINSKI. Dvasinis balsas, materialusis pasaulisMARTIAL BÉCHEAU. Eilės (2) • PETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (15) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Provokacija (10) • NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo baloj (1) • VILIUS STAKĖNAS. Senais takais (6) • Su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija? (62) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukas (7) • Juk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (747) • šviesa jau pralaužė tamsų dangaus skliautą (756) • 2009 m. sausio 9 d. Nr. 1 (923) turinys (5) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (651) •

Pamąstymai pašaukimo tema

Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita

[skaityti komentarus]

iliustracija
A.P.

Į tiesas mūsų trumpas pašnekesys nepretenduos, tik į klausimus, – kad tai virstų padrąsinimu kitiems nebijoti savojo pašaukimo, atkakliai jo ieškoti ir siekti. Juolab kad žodis „pašaukimas“ vis dėlto labai retai vartojamas už Bažnyčios ribų...

– Nes jis tebėra labiau dvasinio gyvenimo žodis.

Juk tai apmaudu! Mes, pasauliečiai, ko gero, gyvename „žmogaus be pašaukimo“ visuomenėje.

– Matai, kiekvienam tai įvyksta skirtingu laiku – vieniems anksčiau, kitiems vėliau. Mes nežinome, kada kam ateis tas momentas...

Nes nežinome, koks yra ne tik kito, bet dažnai ir mūsų pašaukimas. Ką manai apie pašaukimą kaip pasiaukojimą Dievui, t. y. vienuolystės kelią?

– Visais laikais žmonės ėjo į vienuolynus. Kodėl? Kaip sakė Alioša iš F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“, todėl, kad negali aksioma „mylėk artimą kaip save“ baigtis penkių litų auka elgetai, o „sek paskui mane“ – nuėjimu į mišias sekmadieniais. Tai yra visų laikų tikinčių žmonių gyvenimo kelio sankryžos situacija: kaip atsidėkoti už tai, ką gavo.

Turbūt kalbi apie malones?

– Taip, žmogus nori, jausdamas Dievo malonių apstumą, bent truputį Jam grąžinti, atsidėkoti. Kaip tai padaryti? Kiekvienas turi skirtingą kelią ir patirtį, kiekvienas skirtingai tai ir išgyvena. Kai kurie tai išreiškia pasirinkdami būtent tokį būdą – maldos, tarnystės vienuolyne.

Kiti myli savo artimuosius, savo šeimą, aplinką... Tačiau šiandien vis daugiau žmonių kelia gyvenimo prasmės klausimą. Kas tai lemia? Gal kultūros ir dvasinių vertybių „infliacija“, sumaištis?

– Kultūrinės ir dvasinės vertybės negali susimaišyti... Jose sumaišties nėra. Sumaištis gali būti galvoje. Kaip sakė stačiatikių dvasininkas A. Kurajevas, „šiandieninės Rusijos inteligentijos mėgstamiausias patiekalas – košė galvoje“. Žmogus turi gyventi tik su viena pasaulėžiūra (esu radikalus šiuo klausimu). Ir jeigu asmuo mėgina jungti, pavyzdžiui, krikščionybę ir budizmą, tai čia jau košė galvoje, dėl kurios paskui būna dujų atakos metro stotyse. Arba vidinės, dvasinės katastrofos...

Tai kraštutinumai, bet žmonių gyvenimą smarkiai veikia kitos aistros – garbės, komforto, pinigų ir t. t. Kodėl dvasiniame (kartu ir pašaukimo) kelyje (tiek pasauliečiui, tiek dvasininkui) reikia mokėti nugalėti aistras?

– Aistros – tai, kam vergaujame, nors kaip piliečiai galime būti laisvi. Tai priklausomybė ir nuo šiurkščiausių ir matomiausių kūniškų, ir nuo itin subtilių emocinių aistrų, kurių, be Dievo, po saule galbūt nieks ir nepamatys. Būtent todėl visais laikais buvo žmonių, kurie gyveno kaip atsiskyrėliai, kad tyloje pamatytų visą savo vidinį purvą ir, mažiausiai, ką gali, juo nežongliruotų žmonių akivaizdoje, o daugiausia – kad turėtų vaisių, kuriais galėtų pasidalyti su kitais. Šv. Jonas Klimakas rašo, jog pakliuvęs į pelkę žmogus už tai, kad įspėjo kitus, buvo Dievo iš ten išvestas. Dar sakoma, kad jei aistros gyvos, tai „uždaryk gyvatę ir skorpioną į dėžutę ir jos uždus“. O apaštalas Paulius sako: kas yra dvasingas, tas dar labiau save pavergia...

Tu šiek tiek pažįsti vienuolystės kelią. Dėl to drįstu tave klausti, ar vienuolyne keičiasi požiūris į save?

– Sekuliariame gyvenime dažniausiai nenorime įsileisti Dievo. Kai reikia, kai sunku, tada ieškome Bažnyčios, Dievo, bet jei viskas gerai, tai norime pagyventi „laisvai“... Dievas pasauliečiams daugeliu atvejų tampa nebereikalingas. Žmogus jį atmeta. Kai blogai, Dievas prisimenamas – kad Jis būtų, veiktų, Jam imama melstis. Jei sunku – nueis į bažnyčią, pastatys žvakių, gal dar paaukos pinigų... Bet realiai keistis? Kam? Ar ne per daug „garbės“ Dievui, kad dar ir keisčiausi? Tuo tarpu vienuolis stebi save, stebi savo vidinį pasaulį: kiek ir kur jis yra priklausomas, – kad sutiktų, priimtų Dievą, žmogus turi išsilaisvinti, turi padaryti vietos Jam atsirasti, apsigyventi savo viduje. Turi nebijoti leisti „perkeisti savo širdį“.

Akivaizdu, kad pašaukimo kelyje reikia „dirbti“ kur kas intensyviau. Tačiau ar pašaukimo suvokimas neapsunkina gyvenimo?

– Taip, iš dalies, bet tai yra absoliučiai pozityvus apsunkinimas. Tai našta, kurią verta nešti. Prasmingos pastangos, kurios pasiteisina tūkstančių žmonių pavyzdžiu. Bažnyčioje juos vadiname šventaisiais...

Gali būti ir kvailas apsunkinimas: jeigu žmogus bandys išlipti pro langą, kai yra durys. Tai bus beprasmiškos pastangos.

Žmogaus gyvenimo tikslas yra pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Ir žmogus turėtų to nuolat siekti, tobulindamas savo dvasinę klausą, kad galėtų išgirsti savo sąžinę, kuri yra Dievo balsas mumyse...

Kas sunkiausia einant pašaukimo keliu?

– Svarbiausia – likti dvasinėje kovoje: jeigu liekama kovoti su blogybėmis – liekama dvasinėje kovoje. Krikščioniško asketinio gyvenimo maksima yra „puolei – kilk“. Kilk tiek kartų, kiek kartų puolei. Svarbiausia yra neduoti žmogui nusivilti, nenuleisti rankų, nenusiminti.

Yra toks pavyzdys. Ateina pas senolį brolis ir sako: „Puoliau.“ Senolis jam sako: „Kilk.“ Po kurio laiko tas pats brolis vėl ateina: „Tėve, puoliau.“ Senolis atsako: „Kilk...“ Trečią kartą brolis ateina ir sako tą patį: „Aš vėl puoliau.“ Senolis jam tą patį atsako „Kilk...“ Brolis klausia: „Tai kiek kartų aš kilsiu?“ Senolis atsako: „Tiek, kiek kartų pulsi, tiek ir kilk.“

Anksčiau esi man sakęs: svarbiausia, kad žmogus nuolat ieškotų metafizinės meilės objekto... Kitaip tariant, Dievo. Bet tai daro vienuoliai, o kam to reikia pasauliečiui? Esu girdėjusi psichologų nuomonę, kad nesibaigiančios nuolatinės „tobulos antrosios pusės“ paieškos kartais tėra žmogaus aklos pastangos ieškant nesuvoktos metafizinės meilės objekto, kitaip tariant – Dievo.

– Rusiško žodžio čelovek etimologija yra čelo ir vek, t. y. čelo, smotriaščeje v večnostj’. Čelo – tai gal būtų viršugalvis, nukreiptas į amžinybę, žiūrintis į dangų. Tai, kas yra metafiziškai centruota. O visa kita, kas neturi savyje metafizinio objekto, yra tuštybė. Tai matyti iš daugybės šventų žmonių pavyzdžių.

Kita vertus, į klausimą, ar žmogui reikia Dievo, atsako realaus gyvenimo pavyzdžiai, t. y. gyvenimas rodo, kad žmonės yra užblokavę Dievo poreikį. Izaijo knygoje rašoma: „Užauginau, išauklėjau vaikus, / o jie sukilo prieš mane! / Jautis pažįsta savo savininką / ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; / tik Izraelis nežino, / mano tauta nesupranta. / Ai! Nuodėminga tauta, / žmonės apsikrovę nedorybėmis, / piktadarių palikuonys, / ištvirkę vaikai! / Jie paliko Viešpatį, / atmetė Izraelio Šventąjį, / atsuko jam nugarą“ (Iz 1, 2–4).

Deja, yra ir taip... Thomas Mertonas knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ teigia, kad šių laikų šventumas – būti savimi. Kas gi yra tas savęs praradimas ir atradimas iš naujo?

– Kol žmogaus savimeilė gyva, tol nebus žmogaus (čelovek reikšme). Kai bus žmogus, save projektuojantis į amžinybę – neliks savimeilės, neliks nuodėmės. Šie du pradai mumyse taip ir kovoja tarpusavyje. Yra tik du keliai – arba žmogus myli save, arba myli Dievą. Kai myli Dievą, tuomet ir meilė kitiems atsiranda. Tuomet galima išgirsti ir Dievo valią, atrasti savo pašaukimą. Finale galbūt tegalėsime pasidžiaugti tik tuo, ką būsime padarę pagal Kūrėjo valią.

Tačiau bet kuris krikščionis gali gyventi ir pseudodvasingą gyvenimą, jei ką nors daro tik menamai pozityviai. Sakoma, kad nedvasingas žmogus irgi gali veikti menamai dvasingai, tačiau iš tiesų dvasingas negali veikti nedvasingai...

Šv. Augustinas sako, kad didelė dorybė, didelė laisvė yra įstengti nenusidėti. Bet didesnė dorybė, didesnė laisvė yra negalėti pulti, negalėti nusidėti.

Šventajam taip pat šlykšti nuodėmė, kaip nuodėmingam – dorybė. Abiem dalykams reikia pastangų. Taigi šventasis jau išlavino tokią dvasinę, vidinę klausą, kad nuodėmė jam yra kaip turinčiam absoliučią klausą bet kokia intonacinė klaida... Ir šiuo klausimu nesvarbu, kur žmogus gyvena, nes vienuolystė nėra kažkoks kvietimas ar išskirtinis leidimas į rojų...

Kaip dar įvardytum gyvenimą vienuolyne?

– Tai nuolatinės, kasdienės žmogaus pastangos pažinti Dievo valią ir sekti ja. Nuolankus kryžiaus nešimas. Vienuolyne broliai yra lyg kampuotų akmenukų maišas, kuriame akmenys kratosi, atsidaužia vieni į kitus ir taip yra gludinami, t. y. jų charakterių kampuotumas, susiduriant vienam su kitu, nugludinamas. Žmogus tampa lyg apvalus upės akmenukas. Kita vertus, vienuolynas gali būti tarsi dvasinis šiltnamis. Kartais iš to išauga pačios nuostabiausios gėlės.

Niekas nemato mūsų dvasinio gyvenimo, maldos, vidinės kovos – tai ne išorės problema, o vidinio gyvenimo klausimas. Kai esi vienuolyne, nėra dienos, kad nebūtų blogųjų jėgų pasiūlymų išeiti iš jo... Tai yra nuolatinė dvasinė kova. Tačiau tas žmogus, kuris yra gundomas, gali džiaugtis, konstatuoti, kad jis eina dvasiniu keliu, nes kovoja. Tų, kas nekovoja su dvasiniu blogiu, niekas ir negundo.

Ar pašaukimo kelyje labai svarbus pakantumas?

– Viena iš asketinių maksimų sako, kad turime galvoti, jog visi kiti bus išganyti, be manęs... Ir nors asmuo gali manyti, kad kitas klysta, bet iš esmės jis nieko nežino apie kito dvasinę būklę.

Makarijus Didysis sykį paklausė brolio: „Ką tu pagalvotum apie žmogų, kurio namuose guli numirėlis, bet jis eina į kitus, svetimus, namus, kad ten apverktų mirusį...“ Brolis atsakė: „Aš manau, kad toks žmogus yra beprotis.“ „Šitas žmogus esi tu“, – toks buvo Makarijaus atsakymas. Ar palikęs savo nuodėmę gali teisti savo brolio nuodėmę?

Stačiatikių bažnyčioje yra šventasis Vitalijus, žinomas tuo, kad iš viešnamių siekė gelbėti, atversti į tikėjimą paleistuves. Kai jis mirė, buvo daugelio smerkiamas, atseit pats buvo paleistuvis... Jis mirė suklupęs ant kelių, maldoje. Prieš jį, ant stalo, gulėjo raštelis, kuriame buvo parašyta: „Aleksandrijos vyrai (bet čia turima galvoje visa visuomenė), neteiskite žmonių, kol neateis tikrasis visų teisėjas Jėzus Kristus.“

Kuo gali padėti vienuolynai tiems, kurie ieško savojo pašaukimo bendrąja prasme?

– Vienuolynai yra lyg dvasinis kamertonas... Kad žmonėms būtų pasiųstas absoliutus garsas (pirmos oktavos la) – dvasine prasme. Tokiose vietose pabuvęs ir grįžęs atgal žmogus kitaip pamato ir save, ir savo aplinką. Lengviau atpažįsta vidinį Dievo balsą, lengviau atskiria klaidingą melodiją... Dėl to vienuolynuose labai vertinamas gyvenimas keliese. Kad vieni kitiems, net nebyliai, parodytų klaidas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


144309. varna2008-12-31 12:40
Bukagalviai bailiai. Užsidarę tarp keturių sienų kovoja su "pagundomis". Šlykšti padermė. Taip ir nesuprato, kam Dievas žmogų sukūrė.

144363. varnai2008-12-31 16:40
jeigu sugebi pagundas įveikti neužsidaręs tarp keturių sienų, tada tikrai respect. priešingu atveju praleidai dar vieną gerą progą patylėti.

144401. to varna :-) 2008-12-31 21:52
Kiekvienas turime teise i savo kelia, ar ne?

144629. varnai22009-01-02 20:12
vara, tu kaip visada lieki tik varna...

144749. 144401 nuo varnos2009-01-03 15:22
Be abejo, galvažudžiai ir prievartautojai taip pat turi tokią teisę. Aš jos neginčiju. Bet tie keliai man nepatinka ir manau, jog turi teisę savo nuomonę pareikšti.

144752. 144363 nuo varnos2009-01-03 15:34
1. Neturiu kitų dievų, tiktai vieną.
2. Nedirbu sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenkiu ir jų negarbinu, nes Viešpats, mano Dievas, yra pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie jį atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie jį myli ir laikosi mano įsakymų.
3. Nenaudoju piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
4. Atsimenu, kad švęsti šabo dieną. Šešias dienas triūsii ir dirbu visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, mano Dievo, šabas: nedirbu jokio darbo – nei aš, nei mano sūnus ar duktė, nei mano vergas ar vergė, nei mano galvijai, nei ateivis, gyvenąs mano gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.
5. Gerbiu savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyvenčiau krašte, kurį Viešpats, mano Dievas, man skiria.
6. Nežudau.
7. Nesvetimauju.
8. Nevagiu.
9. Neliudyju melagingai prieš savo artimą.
10. Negeidžiu savo artimo namų: negeidžiu savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso mano artimui.

Atrodo nieko neužmiršau? Na, tik dėl Šabo nusižengiu - kartais dirbu. Bet prisiekiu, kad kada vėliau savo kaltę atpirksiu. Na kaip, "respect" man priklauso?

144767. 144401 varnai2009-01-03 16:23
As nekalbejua apie galvazudziu, satanistu ir t.t. kelia. Zinoma, kad zmogus visuomeneje turi nenusizengti morales principams, o religija parodo zmogui kelia. Taciau ar imanoma siame pasaulyje likti be nuodemes?Pvz. Jus nezudote? O nevazinejate masina, netersiate aplinkos ir taip neprisidedate prie aplinkiniu zudymo? Sveikai valgote - nezudote saves ir netrumpinate savo vaiku gyvenimo bandelemis, cukrumi, bereikalingu riebalu kiekiu ir t.t.? Esate vegetaras - nezudote gyvuneliu? Tikiuosi klausotes tik originaliu disku ir ziurite tik originalius DVD ir programine iranga Jusu kompiuteryje taip pat legali.Taigi, kiek zmoniu, tiek ir nuomoniu ir kiekvienas savaip teisus. Tebuna staciatikiai staciatikiais, budistai budistais - neteiskime ir nebusime teisiami. Svarbu, kad zmones stengiasi patobulinti savo vidu. Juk daug prasciau, kai tokio poreikio zmogus isvis neturi.

144772. Dar 1444012009-01-03 16:47
O be to dvasingumas - tai ne tik nuodemes nedarymas. Juk dar yra ir artimo meile, meile bet kuriam zmogui todel, kad jis Yra. Issivalymas nuo pykcio, pavydo, puikybes, pagiezos, pasmerkimo, itarinejimu ir t.t. Man atrodo, kad dvasingumas yra auksciausias tikslas, kuri zmogus gali sau issikelti, nes ojojoj kaip sunku yra nugalet save.

144952. 144401 nuo varnos2009-01-04 14:27
Nesupratai mane, aš nekalbėjau apie stačiatikius, budistus, katalikus ar žydus. Kalbėjau apie vienuolių instituciją kaipo tokią. Žmogus yra visuomeninė būtybė ir jos pareiga yra dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Vienuoliai gi yra parazitai - jie tik naudojasi visuomenės sukuriamom vertybėm. Negana to, jie eina prieš žmogaus prigimtį. Tai savęs luošinimas - kaip toks dalykas gali būti pavyzdžiu ir dar sektinu? Galų gale - tai visiškas Jėzaus mokymo iškraipymas. Anas ėjo į visuomenę, gyveno tarp žmonių, būdamas nuolatinėje "pagundų" apsuptyje mokė kitus atsispirti joms. Jis buvo itin visuomeniškas. O ką daro šitie liurbiai? Pasislepia už mūro sienų.

144976. dar 144401 nuo varnos2009-01-04 15:33
Skaičiau apie tas nesąmones - karvės bezdėdamos irgi prisideda prie klimato atšilimo. Aš tuo tikiu - iš tikrųjų dinozaurai bezdėdami (o vieno dinozauro pirstelėjimas prilygo Jonavos azoto gamyklos metinei co kvotai) sukėlė atšilimą - nuo jo jie ir žuvo - pasidarė per karšta.
Žmogus tikrai apsėstas didybės manijos, jei mano galįs įtakoti klimatui. Visas tas marazmas - tai tik eilinis bandymas priversti vartoti "kitus" produktus, nes jie brangesni - ir taip atnešti nesuskaičiuojamus pelnus tą visą absurdą sugalvojusiems. Tai gal ir ledynmetį žmogus sukėlė? Žinai, turėjom armijoje drabužinių blusų - joms mums sukeldavo niežėjimą, ne daugiau. Žemė "pasikasys" ir tiek.

145010. 1444012009-01-04 16:54
:O) Na taip, gal ir "pasikasys" zeme. O tai kaip tada su mityba? Jeigu zmogus ryja visokius nuodus traskucius, bandeles, cocacola, ruko, geria - tai zudo save juk logiskai taip iseina? Ir ka mes zinome apie tuos vienuolius - juk eiti pries zmogaus prigimti - tai taip pat issukis. Man tai kazkaip sunku spresti apie kito zmogaus poelgiu teisinguma...Ka mes zinom kaip jie jauciasi ir kodel isvis tie vienuolynai atsirado. Cia reikia labiau pasidomet, pasigilint, kad galetum suprast ir kazka pasakyt. Teisingai straipsnio herojus sake - negalime mes spresti apie kito zmogaus dvasine bukle. Gal jam to tada reikejo, dabar nebereikia. Niekas juk nevyksta be priezasties. Jeigu mes galvojame kazka esant teisinga, tai nereiskia, kad taip ir yra.

145012. diskutuojantiems2009-01-04 16:58
jaučiu, kad diskutuoja čia tik du, ir tie, kurie netur nei tiėjimo, nei meilės, nei gyvo ryšio su Dangum... tekstas,, beja, irgi nieko panašaus nekalba, apie ką diskutuojama varnos su kažkuo. kas nėra patyręs, kas yra pašaukimas tarnauti Dievui, tas nesupras, apie ką čia turi būti kalbama, o ne ginčijamasi. kur ginčas, ten nėra jokios tarpusavio meilės ar suipratimo, vadinasi - visi klystate, gerbiamieji, kurie čia pliekiatės.

145014. vikl2009-01-04 17:01
tekstas siaip geras, beja.

145015. 144401 nuo varnos2009-01-04 17:03
Be abejo, "Jeigu mes galvojame kazka esant teisinga, tai nereiskia, kad taip ir yra.". Jei mes galvojame, kad vogti yra neteisinga, tai dar visai nereiškia, jog taip ir yra? Demagogija. Be abejo, "ryja traškučius,...." - žudo save. Na taip, tik kažkodėl tos "save žudančios" nacijos gyvena statiškai ilgiausiai. Kad ir tie patys amerikonai - siaubo įsikūnijimas. Klausyk, gal tu eik, pabaik tą septintą klasę, kurioje dabar mokaisi ir po kokių dešimties metų ateik čia. Gal kiek smegenų įgausi, perskaitysi iki to laiko porą knygų. A?

145016. vikl nuo varnos2009-01-04 17:05
"beja" rašosi "beje". Nekenčiu beraščių.

145017. varnai2009-01-04 17:08
yra dar ir kitu reakciju, nei vien ko nors neapkesti, gerb. varna.

145019. varna2009-01-04 17:22
Yra, sutinku. Bet prieš dėstant savo nuomonę, vertėtų išmokti bent jau elementarių kalbos taisyklių. Žmogus, kuris nededa jokių pastangų savo gimtai kalbai išmokti, yra apgailėtinas. Bet ne apie tai kalba. Kai kas čia siūlo užsidėti meilės kaukes ir tada nebus dėl ko ginčytis. Nes liurbiai vienuoliai niekada nemėgo ginčų - jie SKERSDAVO tuos, kas drįsdavo abejoti jų pasirinkto kelio teisingumu. Ir tai elgėsi beveik du tūkstančius metų. Dabar vaidina avinėlius. Avinai. Išsigimę avinai.

145038. nemoksa2009-01-04 18:53
varna, jei jau taip mokai, tai zinok, kad lietuviskai sakoma "stengtis", o ne "deti pastangas" :)

145039. ?2009-01-04 19:17
Neteko girdeti, kad staciatikiu vienuoliai butu ka nors kada nors paskerde...

145050. :)2009-01-04 20:45
varna yra priešo stovykloje, todėl viską ir toliau matys tik taip, kaip mato :)

145052. vikl2009-01-04 20:48
beje, aciu varna, kad pataisei, nes visada rasau "beja"... taigi, beje, varna, staciatikiai neturi ir celibato, nebent tampi vienuoliu, t.y. istyres savo pasaukima, tikrai zinai, kad seima - ne tas kelias. o siaip staciatikiu kunigai gali vesti ir tureti nors ir desimt vaiku.

145058. K.A.2009-01-04 21:26
Vieną kartą katinai Dyzelis ir Šmirgelis perskaitė gražų apsakymą apie labai išmintingą barsuką, kuris buvo toks gudrus, kad žiemą, kai orai būna bjaurūs ir darganoti, įlįsdavo į šiltą olą ir miegodavo miegodavo miegodavo, o pabusdavo tik pavasarį, kai Gamtoje pasidarydavo šilta, gražu ir pilna visokiausio ėdesio. // – Eina sau, kaip jam gerai, – apsilaižė Dyzelis, – išlenda iš olos į Gamtą, prisikemša ėdesio kiek telpa ir švilpauja sau per dienas ant Saulės. // – Gerai tiems laukiniams Gamtos padarams, – atsiduso Šmirgelis, – jie ir be mokslų bei dresiruočių visokių gudrybių patys išmoksta. O kodėl mums nepabandžius būti laukiniams? // Pasitaikius pirmai progai, katinai atsidūrė lauke, pasiryžę kuo skubiau sulaukėti ir, susiradę erdvią olą, įmigti iki pavasario. // – Saulė šviečia, bet nešildo, – šia chrestomatine fraze Dyzelis kuo tiksliausiai nusakė meteorologines sąlygas. // – Aure ir ola, – šūktelėjo Šmirgelis. // Priėjus arčiau, paaiškėjo, kad tai ne ola, o sukiužusi patvorin numesta pintinė sugrėbtiems lapams saugoti. Komforto jokio, tačiau geresnių olų, kiek akys užmato, nebuvo. Sulindus į vidų paaiškėjo, kad šlapi lapai dirgina letenėles – neįmanoma net užsnūsti. Ir apskritai – viskas ganėtinai įtartina: kvapai, šiugždesiai, o ypač – tas skaitytas apsakymas apie barsuką. // – Žinai, Dyzeli, aš abejoju, kad barsuko gyvenimas apsakyme pavaizduotas realistiškai, – prabilo Šmirgelis, – o ką, jei tai tik fikcija? // – O aš, savo ruožtu, dvejoju, ar nenuspūdinus tuoj pat namo, kol negrįžtamai nesubarsukėjom? // – Gerai, bet dėl bendros tvarkos kartu dar kiek padvejokim ir paabejokim, o tada ir trauksim, – pasiūlė Šmirgelis ir prieštaraujančių nebuvo. // Dviese kiek padvejoję, ėmėsi abu abejoti, kol galiausiai šiaip ne taip buvo prieita prie vieningos išvados, kad gulėdamas į protą neateisi, o šiais laikais tokioje oloje negyventų nė Platono šešėlis. O ką ir kalbėti apie tiek daug pažengusius katinus, kurie tąsyk tvirtai apsisprendė nebebūti laukiniais. Bent iki pavasario.

145090. am2009-01-05 11:10
jei jau kontempliatyvieji vienuoliai taip supranta gyvenimą, santykį su Dievu ir artimu, žmogaus prigimtį, pašaukimą ir kt, tegul, tiek jau to, vargu ar pavyks kuriai nors pusei įrodyti savo teisumą, bet kad vadinamasis sekuliarinis gyvenimas supriešinamas su dvasingumu tai, manau, prieštarauja ne tik žmogaus prigimčiai, bet ir pačiai krikščionybei, kurios vienas iš kertinių akmenų - įsikūnijimas ("ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų"). kas apskritai yra dvasingumas? kai atsiskiri nuo "kitokių" negu pats, užsidarai savo paties ir tokių kaip pats kiaute ir "steriliai" bendrauji su Dievu? kokia tuomet Kalėdų prasmė? tiek jau to, keliu šampano taurę nuo pat ryto ir už vienuolius - ave vita!

145098. alora2009-01-05 12:37
norejau pasakyti, kad dvasingieji turbut yra mirusieji, bet ziuriu, am aiskiau pasake:)

145120. am nuo varnos2009-01-05 15:07
O ką aš sakiau? Tą patį, tik labai piktai.

145123. varnai nuo am2009-01-05 15:38
būtent. neketinau nei ką nors nauja, nei, juolab, geriau išamsėti, tik pabandžiau pažvelgti į problemą šiek tiek kitu kampu. trumpai tariant, tamsta krankei, o aš amsėjau. bet tą patį

145160. J.2009-01-05 19:11
aš tai niekaip nesuprantu, net du kartus perskaičiau ir straipsnį ir komentarus, kas čia kelia varnai, am ir kitiems kažkokį pyktį, nes straipsnis tai nieko panašaus nesukelia, o kaip tik labai blaiviai ir objektyviai viską vertina...

145161. to J paaiskinu2009-01-05 19:17
Varnai kelia pykti tai, kad vienuoliai yra anot jos parazitai, kitas nepatenkintas todel, kad varna pyksta ir yra anot jo netolerantiska, trecias pyksta todel, kad nei varna nei dar ten kazkas neturi rysio su Dangum ir aiskina. Zodziu kiekvienas saukia is savo varpines ir nesusisneka.

145170. J nuo varnos2009-01-05 19:35
J., tu matyt kitą straipsnį skaitei. Perskaityk dar kartą:
Kol žmogaus savimeilė gyva, tol nebus žmogaus (čelovek reikšme).
Yra tik du keliai – arba žmogus myli save, arba myli Dievą.
Kai myli Dievą, tuomet ir meilė kitiems atsiranda.
Tačiau bet kuris krikščionis gali gyventi ir pseudodvasingą gyvenimą, jei ką nors daro tik menamai pozityviai. Sakoma, kad nedvasingas žmogus irgi gali veikti menamai dvasingai, tačiau iš tiesų dvasingas negali veikti nedvasingai...
Šventajam taip pat šlykšti nuodėmė, kaip nuodėmingam – dorybė.

Ir taip toliau... Tai iš atsakymo į klausimą: Kas gi yra tas savęs praradimas ir atradimas iš naujo?

145175. J nuo am2009-01-05 20:15
man jokio pykčio šis interviu nesukėlė, tik su daugeliu teiginiu nesutinku ir turiu šiais klausimais savo nuomonę (kuri gali atrodyti neteisinga, žvelgiant pro vienuolyno selėslangelį). beje, mažų mažiausiai keistas ir korespondentės teiginys esą gyvename "žmogaus be pašaukimo" visuomenėje. beroda, jau ir bažnyčia prieš kokius tris dešimtmečius liovėsi pašaukimu laikyti tik vienuolišką gyvenimą ir kunigystę. argi visuomenėje, kurioje gyvename nėra žmonių "su pašaukimu" - akušerių, rašytojų, traktoristų, tėvų, motinų, ir tt? manau, šeimos tėvas ar motina gali būti visa galva dvasingesni už daugumą, "praktikuojančių dvasinį gyvenimą"

145176. J nuo am2009-01-05 20:18
atsiprašau, ne "pro vienuolyno selėslangelį", o "pro vienuolyno celės langelį". niekada nebuvau vienuoliu, tai ir teisingai rašyti nemoku

145184. ?2009-01-05 21:10
šiaip berods yra toks dalykas, kaip pašaukimų teologija ar panašiai, tai ten būtent ir kalbama apie tai, kad šiandien labai mažai žmonių daro tai, ko jų širdis trokšta, dauguma tik "pinigą kala", t.y. kad iš tiesų daugelis gyvena ne "iš pašaukimo", o "iš reikalo", "iš būtinybės" ir tik pasvajoja, kaip būtų, jeigu... "Žmogaus be pašaukimo" sąvoka man atrodo, nėra autorės, užtai ir į kabutes paimta. bent aš esu girdėjęs apie tai ir kitur.

145195. Teogonius2009-01-05 21:47
Visų pirma, ne su "stačiatinkių bendruomenės nariu", o su BAŽNYČIOS nariu!

145203. bevardis varnai apie "respect"2009-01-05 22:36
Nežudau, nes kol kas neprireikė. Nesvetimauju, nes nepasitaiko progos. Nevagiu, nes bijau būti sučiuptas. Neliudiju (rašoma būtent taip) melagingai prieš savo artimą, tik prieš tolimą. Negeidžiu savo artimo namų, nes mano geresni, ir t. t. (Kas turi ausis, išgirs).

145204. ? nuo am2009-01-05 22:44
teologija lieka teologija, bet minėtas teiginys apie gyvenimą "žmonių be pašaukimo" visuomenėje pernelyg kategoriškas. šiaip ar taip, bet panašios diskusijos dažniausiai būna pasmerktos nesusikalbėjimui. kaip parašė vienas garsus žmogus, "kiekvienas šaukia iš savo varpinės ir nesusišneka" (žr 145161)

145224. ragana Kornelija2009-01-06 08:52
nežinau, kodėl kai kuriems (ir ne taip jau retai) nei iš šio, nei iš to kokiame nors komentare pasimato pyktis. pvz., am 145090-e komentare pykčio niekaip neįžiūriu, o J 145160-e rašo: "kas čia kelia varnai, am ir kitiems kažkokį pyktį". gal dėl to, kad pats/pati J pyksta? ir kitiems tai pripaišo? nemoka/nenori kitų išgirsti, tik pats kalba ir kaltina? o kai taip, tai štai jums ir nesusikalbėjimas.

145230. uuu2009-01-06 09:44
kas turi tikrą pašaukimą, žino, kad pašaukimas yra toks dalykas, kad jo negalima primesti ir gerbia kitų pašaukimą/pasirinkimą/ir t.t. o tie, kas jaučiasi nelabai savo pašaukime (nesvarbu kokiame), nori kaip tik įtikinti, kad jų pašaukimas tikriausias, ir nori kitus įtraukti, kad būtent taip turi būti pagal juos, kad jie ne vieni taip jaustųsi

145271. vl2009-01-06 14:24
kiekvienas perskaitytas tekstas yra nuotykis, nuoroda ar ženklas skaitančiam. kas turi ausis teklauso, o kurtiems gyvenimas išgręš skyles galvose.

145429. vl nuo archyvaro2009-01-07 10:47
Liuks pasakyta, 101 procentu sutinku su Tamstos žodžiais (145271).

145436. uuu2009-01-07 11:04
o su mano kiek procentų?

145442. 14401 to vl2009-01-07 11:19
Va, geriausiai pasakyta. Aciu.

145455. alora2009-01-07 12:24
vl fraze Nr.145271 yra universali pamokslaujanti. vienzo, ne kazin kokia:) tai mano grieztai asmenine nuomone:D

145493. am2009-01-07 15:13
kad nuotykis, nuoroda ir ženklas skaitančiam tai gražiai pasakyta, bet kas gi tie kurtieji, kuriems gyvenimas, paėmęs į rankas grąžtą, išgręšiąs skyles galvose, pro kurias paskui vėtros švilpaus ir kris baltas snaigės? užuot mėginus ieškoti dialogo, kuris, beje, įmanomas ir tarp skirtingai mąstančių skaitytojų, šie skirstomi į dvi stovyklas - kurčius-neįgalius ir girdžius-įgalius. žinoma, tai irgi tėra tik mano asmeninė nuomonė. šiuo atveju norėčiau klysti

145494. uuu2009-01-08 08:56
va būtent

145637. kartais neperskaitytas tekstas2009-01-08 23:07
yra didesnis nuotykis (nuoroda ar ženklas)...

145871. r2009-01-10 16:32
kodel pasiuto varna?gal reiktu idemiau i save pazvelgt

145873. r2009-01-10 16:33
norejau pasakyt saziningiau,nes kas gi be nuodemes-nebent balta varna

145906. pasiutligė2009-01-10 20:27
oho, net varna man neatsparus. Ir nėra ko visus nuopelnus paukščių gripui versti.

146205. ajajajaj44 arba A.J. Varnai ir kitiems2009-01-12 21:13
144952. 144401 nuo varnos 2009-01-04 14:27 "Vienuoliai gi yra parazitai - jie tik naudojasi visuomenes sukuriamom vertybem".

146209. Andrej2009-01-12 21:21
del 146205 komentaro - kazkodel neliko didelio komentaro, kuris noretas nusiusti Varnai ir kitiems kaip atsakymas i ju mintis, taciau... galima rasyti jodko.arch@gmail.com

Rodoma versija 29 iš 30 
14:18:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba