ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galia

BRYAN APPLEYARD

[skaityti komentarus]

Stichinės katastrofos neturi "todėl". Susidūrus su žmonių sukelta katastrofa, lengva apsimesti, kad mes žinome, ką daryti toliau. Naciai įsiveržia į Lenkiją, "todėl" mes turime kariauti su jais. Islamistai lėktuvais rėžiasi į Pasaulio prekybos centrą, "todėl" mes turime kariauti su terorizmu.

Bet kai netoli nuo Sumatros krantų viena tektoninė plokštė slinktelėjo po kita ir taip per vandenį paleido milžinišką energijos impulsą, kuris užplūdo trapias pakrantes ir dar trapesnius kūnus palei Indijos vandenyną, kas tada? Mes negalime kariauti su geologija, su gamta. Ji tiesiog daro savo darbą – be sąmonės, be prasmės, be kaltės. Čia nėra jokio "todėl".

Po pradinio sukrėtimo mums tai atrodo nepakenčiama. Tai istorija be pabaigos. Tad maždaug dvi paras po to, kai smogė Azijos cunamis, mes išradinėjome pabaigas ir guodžiančius "todėl". Mes sakėme: todėl turi būti įdiegtos išankstinio perspėjimo sistemos, turi būti žmonės, pasiruošę pakelti telefono ragelį, kai pakyla cunamis. Todėl vandenyno dugne, palei sprūdžio linijas, reikia įtaisyti daviklius, kurie fiksuotų pirmuosius žemės drebėjimo ženklus.

Ką gi, pirmasis elementas gali funkcionuoti, jeigu ištisus dešimtmečius turėsime žmones, budinčius prie telefonų, bet antrasis elementas, esant dabartinei mokslo būklei, tikrai nesuveiks. Apie žemės drebėjimus mes žinome daug, žinome, kur jie įvyks, bet nežinome kada. Daviklis po Tokiju signalizuotų be perstojo – žemė ten virpa nuolat. Vieną dieną jo signalai išpranašaus tūkstančių žmonių mirtis – 1923 m. rugsėjo 1 d. per didįjį Kanto žemės drebėjimą žuvo ne mažiau kaip 100 000 žmonių, – bet mes nežinome, tai bus rytoj ar po šimto metų.

Paprasta tiesa tebėra tokia pat, kokia buvo visada: nevaldoma, neprašoma, nenuspėjama gamta vis dar gali per vieną akimirką pakirsti mūsų puikybę ir sugriauti mūsų planus. Mes esame plona mąstanti plėvė, siaura juosta apjuosusi paprastą planetėlę, sukančią ratus aplink eilinę žvaigždelę. Keli tūkstančiai metrų virš mūsų arba keliasdešimt metrų po mumis mūsų gyvybėms galas. Išsiverždami iš šių ribų, turime pasiimti savo klimato trupinius, kad išliktume gyvi viršuje plytinčiame vakuume ir radiacijoje arba apačioje rusenančioje ugnyje.

Toji ugnis prasiveržia aukštyn, o iš viršuje plytinčio vakuumo mus bombarduoja asteroidai ir meteoritai. Prieš 73 500 metų vėl toje pačioje Sumatroje išsiveržęs vulkanas išmetė į atmosferą 6000 kubinių kilometrų pelenų ir keletui metų užtemdė visą pasaulį. Manoma, kad maždaug prieš 65 milijonus metų į žemę smogė asteroidas – ten, kur dabar Meksikos įlanka, – ir išnaikino dinozaurus. Tiesą sakant, iki šių dienų mes išgyvenome tik per bukiausią atsitiktinumą – esame atsitiktinumo valdomos būtybės atsitiktinumo kosmose.

Tad antroji reakcija į cunamį, atkritus pirmiesiems "todėl", buvo toks lyg ir pretenzingai išmintingas gūžtelėjimas pečiais. Taip jau yra, turime padaryti, ką galime, ir ką čia bepasakysi. Bet tai irgi klaidinga. Pasakyti galima kur kas daugiau. Stichija iš tikrųjų ištinka mus kaip niekur nieko. Bet ji ištinka specifiniame žmogiškame kontekste. Cunamis šiandien yra iš esmės kitoks, negu buvo prieš tūkstantį ar prieš dešimt tūkstančių metų. Tik tai supratus pro ašaras ir griuvėsius atsiveria kelias į išmintį.

1755 m. lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, paryčiais po Lisabona sudrebėjo žemė. Žuvo trečdalis iš 275 000 miesto gyventojų. Kultūriniu požiūriu dėl laiko ir vietos tai, ko gero, buvo reikšmingiausia gamtos katastrofa žmonijos istorijoje.

Lisabona buvo ir sekuliarizuojančių Švietimo jėgų, ir Katalikų bažnyčios sostinė. Sugriuvo naujas operos pastatas, didžiulė biblioteka ir nuostabi galerija, bet taip pat katedra ir ištisa bažnyčių litanija. Čia aiškiai buvo atsiųsta tam tikra žinia, tačiau kokia? Tikinčiųjų požiūriu, Dievas nubaudė už tuo metu suvešėjusias nuodėmes. Kaip buvo įprasta per visą žmonijos istoriją, šį nuniokojimą žmonės įvertino kaip bausmę. Bet didiesiems Švietimo išminčiams tai buvo visai naujas dalykas.

Jie skelbė žmogaus proto galią. Tikėjo, kad, nusimetę prietarų grandines, mes suprasime ir vieną dieną suvaldysime pasaulį. Dievo vietą užimsiąs žmogus. Žemės drebėjimas, smogęs į Švietimo epochos Europos širdį, sudaužė tokį pasitikėjimą. Dievui vaduojantis mirtimi, regis, beliko žmogaus protas. Bet Lisabonoje jis ne ką tepadėjo.

O kaipgi Tambora Indonezijoje 1815 m.? Tai buvo didžiausias istorijoje užfiksuotas ugnikalnio išsiveržimas, nors iš tikrųjų ne tokio masto kaip Tobos proveržis. Jis nusinešė daugiau kaip 100 000 gyvybių, ir tais ribotų komunikacijų, tad ir mažesnių užuojautos galimybių laikais tai nebūtų sukėlę didelio triukšmo, bet šis tas atsitiko vėliau. Tamboros paskleisti aerozoliai sumažino pasaulio temperatūrą trimis laipsniais ir 1816 m. atėmė iš Europos vasarą, nes saulė buvo pritemdyta.

Tokie įvykiai – dar vienas buvo Krakatau išsiveržimas 1883 m. – atrodo kaip skyrybos ženklai specifinėje žmonijos minties istorijos pastraipoje. Reakcija į juos rodo poslinkį nuo religijos prie proto dominavimo, o paskui – prie individualios vaizduotės. XX a. proto viršenybė buvo iš dalies atkurta. Kalifornijos žemės drebėjimą 1906 m. ir didįjį Kanto žemės drebėjimą lydėjo milžiniškas mokslo pažangos šuolis. Plokščių tektonika – suvokimas, kad žemės plutą sudaro milžiniškų plokščių, kurios trinasi viena į kitą, tinklas, – yra vienas didžiausių mokslo laimėjimų, pasiektas tiesiogiai tiriant žemės drebėjimus. Dabar mes žinome, kodėl mūsų planeta išvagota ugnies linijų.

Mes taip pat žinome, kad su šiomis žiniomis ne ką tegalime padaryti. Todėl mokslo požiūriu Azijos cunamis kilo tada, kai mūsų optimizmas dėl galimybės valdyti gamtą slūgsta.

Kultūriniu požiūriu vaizdas sudėtingesnis ir kurį laiką gali neišryškėti. Aišku tik tiek, kad šio įvykio mastas, ir geografinis, ir žmogiškasis, taip pat jo egzotiškumas – milžiniškos bangos, šėlstanti jūros galia – užtikrins jo, kaip vaizduotę keičiančio įvykio, statusą kartu su Tambora ir Lisabona. Kokį pavidalą įgis šis pokytis, galima tik spėlioti.

Galbūt pasikeis mūsų požiūris į keliones. Pietų Indija, Šri Lanka ir Tailandas buvo pavirtę vakariečių žaidimų aikštelėmis, tropiniu palmių, saulės, smėlio ir sekso rojumi. Tai yra romantiškos svajonės apie primityvų gyvenimą gamtoje vartotojiškas variantas. Ar taip nuožmiai smogiančios atsakomąjį kirtį stichijos vaizdas privers mus persigalvoti? Sprendžiant iš labiausiai šokiruojančio savaitės vaizdo, – abejotinos dorovės tipus, kurie po cunamio ir toliau sau plūduriavo ant pripučiamų čiužinių bei deginosi tarp mirusiųjų ir mirštančiųjų, – turbūt ne. O gal?

Galbūt mes vėl susimąstysime apie savo sekuliarizuotą, mokslišką, save aktualizuojančią pasaulėžiūrą. Juk tolimas skrydis, palmėmis apjuostas pliažas ir švelni bangų mūša sukuria tikrąjį šiuolaikinio gero gyvenimo įspūdį. Dėl jo mes liesinamės, dėl jo perkame drabužius, dėl jo aukojame visa kita. Diena po dienos paparacai pragyvenimui medžioja pliažuose turtuolius ir garsenybes. Negalģ būti laikomas tikru laimės kūdikiu, jeigu nepraleidi ištisų savaičių, o gal net mėnesių tokiose tolimose vietose, ant tokio balto smėlio. Šiame kontekste sunku atsispirti pagundai traktuoti cunamį kaip atpildo rykštę.

O gal yra ir kitų, mums dar nepermanomų būdų, kuriais pasikeis mūsų vaizduotė. Bet vienas dalykas, kuris turėtų joje pasikeisti, yra priminimas to, ką mes vėl buvome užmiršę – kad visi kartu plaukiame skylėtu laivu, vardu gyvenimas, ir kad patiriame tas pačias netektis ir verkiame tomis pačiomis ašaromis.

Ir, gavę tokį priminimą, galime pasiryžti vieninteliam vertam naujamečiam įsipareigojimui – būti geresni.

Straipsnio autorius – britas mokslo istorikas, publicistas;

"Š. A." publikuotas 2001.X.13


"Sunday Times", 2004.I.2

Vertė Laimantas Jonušys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
14:18:08 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba