ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

Kelionė kasdienybės paribiais

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Edis Jurčys. Vienatvė. 1989


Edis Jurčys. Gijos.
Klaipėda: Eglės leidykla, 2004. 140 p.

Kai ilgesniam laikui iškeliauji iš namų ir jų ilgiesi, pats savęs nustebęs klausi, kodėl taip keistai pasielgei. Kodėl nesėdi namuose, kaip sėdėjo Kantas, tik sykį iš Karaliaučiaus išsiruošęs į Berlyną, bet ir tai – nuo pusės kelio apsisukęs ir sugrįžęs. Protingoji pasaulio dalis atrodo nejudanti iš vietos – likusi stabiliai gyventi Lietuvoje. Bandai suvokti kelionės prasmę. Arba tiksliau – jos beprasmybę. Apsižvalgai: kiti taip pat keliauja. Ir bekeliaudami dargi kažkur sustoja ir pasilieka. Prisimeni Odisėją ir pasiguodi: matyt, kelionė archetipiškai įrašyta į kai kurių žmonių prigimtį.

Kalėdų šventimas Lietuvos ambasadoje Vašingtone sutapo su Edžio Jurčio fotografijų parodos atidarymu. Čia buvo pristatytas ir jo nuotraukų albumas "Gijos".

Jurčys iškeliavo iš Lietuvos jau seniai: studijavo Kinematografijos institute Maskvoje, dirbo Rusijos centrinėje televizijoje, nuo 1989 metų gyvena JAV. "Tau patinka čia gyventi?" – klausiu. Mano balse, aišku, girdisi abejonės gaidelė. Atvirai kalbant, man, širdimi prilipusiai prie namų, emigracija atrodo kaip stichinė nelaimė. Išvažiavusi bijau, kad nenutiktų kaip Gombrowicziui, kuris išvykęs iš Lenkijos dviem savaitėms, pasikeitus politiniam režimui, turėjo likti svetur visam gyvenimui. "Čia daug įdomaus, tikro darbo ir yra labai įdomių žmonių, kurie nesėdi užsidarę", – sako menininkas. Apsidairau – kažkaip jų nesimato. Visi užsiėmę savimi, džiaugiasi susitikę, kalbasi, ragauja Baltimorėje iškeptą lietuvišką kugelį ar silkę, į nuotraukas retai kas užmeta akį. Nenuostabu – Jurčio nespalvotų fotografijų herojai vargu ar kada būtų pakviesti į šį šventinį pokylį. Jie atklydę iš kitur – iš "už ribos", tarsi iš kito pasaulio.

Ciklas "Šeimos ilgesys" skirtas benamiams ir jų augintiniams, ciklas "Kūno kalba" – neįgaliesiems, dar kitas – "Gyvenimas su AIDS" – tiems, kurie, kaip sako Jurčys, visi jau mirę. Nemažas nuotraukų ciklas atveria pasaulį pačioje pigiausioje – penkių dolerių kirpykloje. Net ir majų kultūros palikuonys – nykstanti gentis. Fotografą domina gyvenimo paribiai. Jo žvilgsnis šiltas, tausojantis, todėl apverčia svorio centrus: leidžia pamatyti, kad svarbiausi dalykai veriasi "anapus", už paradinės ribos. Puiki paroda Kalėdų meditacijoms. Liudijimas, kad mylėti artimąjį galima jį tiesiog fotografuojant.

Jurčys nesidomi forma. Sakė nesigilinęs, koks tas jo stilius. Kristupas Sabolius albumo įvadiniame straipsnyje taip pat teigia nesąs tinkamas žmogus, galintis vertinti stilių. Aš irgi nemėginsiu. Formos naujovių ieškantis fotografas vargu ar patrauktų filosofuojančio kritiko akį. Tam yra specialistai. Įdomu kas kita: dialoginis nuotraukų turinys. Savo paties kūrybą fotografas skirsto į du etapus (ankstyvąjį ir vėlyvąjį) pagal labai neįprastą kriterijų – savo užmegztą santykį su fotografuojamais žmonėmis. Darbų cikluose jis neliko vien stebėtoju – prieš fotografuodamas bendravo su savo herojais, stengėsi įeiti į jų pasaulį: šoko kartu su neįgaliaisiais, benamiams pirko alaus. Nuotraukose "Čakas prieš mirtį", "Chosė su mama", "Robertas prieš bandant nusižudyti" fotografas fiksuoja pamažu gęstančių žmonių pasaulį ne kaip formos kūrėjas – momento ieškotojas. Jis dalyvauja nuotraukoje, tampa jos dalimi – tarsi atsisveikina su tolstančiais. Dialogas struktūruoja nuotraukų stilistiką. Todėl jose daug šviesos, nors nuotraukų herojai, atrodo, seniai turėtų būti nugrimzdę į tamsą. Ko begali tikėtis iš gyvenimo benamė, septynerius metus gyvenanti gatvėje? Pasirodo, gali – švelnaus savo katino prisilietimo. Šalia kita benamė ir šuo, gyvenantys Pionierių aikštėje Portlande. "Mano šuo man primena vaiką, kurio netekau po skyrybų", – nuotrauka komentuojama pačios benamės žodžiais. Kiti komentarai jau nereikalingi. Šiltas Jurčio žvilgsnis ne užglosto, o dar labiau paryškina tragediją. Vėlesniuose cikluose "Keltas" ar "Kirpykla" fotografas sakosi tebuvęs bėgančio laiko stebėtojas.

"Kai esi nuotrauka, nežinai, kas yra laikas", – rašo Kristupas Sabolius. Ciklas "Lekiantis laikas ir naujas laikas" pradedamas nuotrauka "Mano batai". Vanduo, lieptas, jo gale – pora batų. Kur dingo savininkas? Nusiskandino? Vanduo vis dar raibuliuoja. Gal tiesiog išplaukė kaip Odisėjas, palikęs senuosius batus laukti? Sugrįš iš kelionės ir vėl į juos įsispirs. Suaugusio žmogaus koja paprastai nesikeičia. O ar apskritai kas nors keičiasi žmogaus viduje, kai jis juda per vandenynus ir svetimas erdves? Ar erdvės pakeitimas sustabdo, apgauna nykstantį laiką?

Labai išraiškingas fotografo darbas "Tokios tokelės" reprodukuojamas ant albumo viršelio. Veiksmas vyksta dar Lietuvoje – Darbėnuose. Juo būtų galima iliustruoti temą "Dialogo filosofija". Mažo miestelio gatvėje susitinka du senukai. Ji – jau sutraukta senatvės. Jis – palinkęs prie jos ausies taip, kad jai būtų patogu, kažką šnabžda į ausį. Matosi, kad kalba kažką labai įdomaus. Ką – mes niekada neišgirsime. Ir senukų turbūt seniai nebėra. Bet išliko nuotrauka, išliko fotografo akimi ištrauktas ir apsaugotas nuo išnykimo šiltas kasdienybės momentas: dviejų žmonių santarvė. Nors laikas nyksta, nuotraukoje kažkas vis dėlto pasilieka. Fotografas amžinai galynėjasi su laiku. Kai kada jam pasiseka.

Kur fotografas išmoko to pranciškoniško paprastumo? Kelionėje? Tokius dalykus juk išsineši iš namų. Jurčys sako fotografijos meno pamatus gavęs Lietuvoje. Dar besimokant vidurinėje mokykloje jam stiprią įtaką padarė A. Sutkaus, R. Požerskio, A. Macijausko darbai, nes juose "buvo plačiai atskleidžiamas tikras, nuoširdus ir nekaltas pasaulis. Ten yra labai daug gyvybės, šilumos ir emocijų". Kai vartai albumą, stebiesi nuotraukų chronologine netvarka. Vienos nuotraukos veiksmas vyksta Klaipėdoje, kitų – Sibire, Maskvoje, Taline, Sietle... Pražygiuoja jūreiviai, Sibiro senoliai su didžiuliais veltiniais, tatuiruotos merginos, karo veteranai su medaliais ir išblukusiomis akimis. Paskui Roma, Portlandas, Tokijas, Airija, Jeruzalė. Štai ir apsnigtas Vilnius. Vėl Los Andželas. Taip jau yra. Tai kelionė. Kinta miestai, erdvės. Nesikeičia fotografo žvilgsnio trajektorija: jis pamato tai, kas jam atrodo svarbu. Kaip nuspėti, kur vyksta veiksmas, pavyzdžiui, nuotraukoje "Vienatvė", jei nebūtų nurodyta vieta – Los Andželas? Taip pat neviltingai pasirėmęs rankomis galėtų sėdėti vienišius tame pačiame Vilniuje, Maskvoje ar Darbėnuose. Taip pat visur gali stovėti kopėčios, ir visur būtų neaišku – lipti jomis ar nelipti. Ar yra pasaulyje toks taškas, kur žmogus galėtų išsisukti nuo nevilties ir pats nuo savęs? Jurčio nuotraukos liudija – jis neaptiktas. Gal kelionėje apkritai nieko naujo nesurandi. Tik dar sykį pakartoji save. Prijaukini kitybę arba ją apeini. Tik pamatai ryškiau tai, ką jau esi supratęs iki išvykdamas – pirminėms nuojautoms suteiki raiškesnę ir įvairesnę formą. Gal kelionė ir skirta tam, kad dar sykį suvoktum, jog tu pats struktūruoji laiką ir erdvę, nors atrodo, kad tai jie keičia ir veikia tave. Ir apskritai gal kelionė po pasaulį niekuo nesiskiria nuo mūsų kasdieninės kelionės "namai–darbas–namai". Tiesiog atmerki akis ir žiūri.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
14:18:06 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba