ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

Trumpi susitikimai

WILLIAM BOYD

[skaityti komentarus]

"Aristokratai? Kuo jie skiriasi nuo turgaus bobų? Tokie pat atgrasūs kūnai, tokios pat fiziologinės išskyros, tokia pat bedantė senatvė ir apgailėtina mirtis".

Tai pastaba iš užrašų knygelės, kurią Antonas Čechovas rašė per paskutinius 12 savo gyvenimo metų – 1892–1904 m. Joje gausu nugirstų pokalbių nuotrupų, anekdotų, aforizmų, įdomių pavardžių ir idėjų užuomazgų jo apsakymams. Šis užrašas apie aristokratus ir turgaus bobas priskirtinas pastarajai kategorijai. Kuo daugiau esi skaitęs Čechovo kūrinių, tuo lengviau įsivaizduoti, koks apsakymas galėtų gimti iš šio niūraus palyginimo. Pastebėta – kaip pirštu į akį durta, ir šie žodžiai šiandien teisingi nė kiek ne mažiau nei XIX a. Rusijoje – mirtis išties didi pasaulio lygintoja; bet dar įdomiau tai, kad ši citata padeda mums suprasti apsakymą kaip jo didžiojo brolio – romano – alternatyvą. Lažinuosi, kad įkvėptas šių Čechovo žodžių parašytumėte apsakymą, bet romanui įkvėpimo neužtektų.

Williamas Faulkneris manė, kad apsakymą parašyti sunkiau nei romaną. Kai kurie rašytojai retai imasi trumpų istorijų, o jei ir imasi, tai parašo vos pustuzinį. Kitiems, atrodytų, puikiai sekasi šis žanras, bet paskui jie nuo jo nusigręžia. O kai kuriems tikrasis iššūkis – romanas.

Daugelis didžiųjų rašytojų vengė "ilgųjų" žanrų: Čechovas, J. L. Borgesas, Katherine Mansfield, V. S. Pritchettas, Frankas O’Connoras. Tipišku galima laikyti ir mano paties atvejį: parašiau aštuonis romanus, bet nesiliauju rašęs apsakymus – kažkodėl šis žanras mane verčia vis prie jo grįžti.

Kuo apsakymas traukia rašytoją? Svarbu atminti, kad apsakymas, kaip žinoma, palyginti naujas fenomenas. Atsiradus masiniams žurnalams ir susiformavus raštingų vidurinės klasės skaitytojų sluoksniui, XIX a. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje prasidėjęs apsakymo bumas truko apie šimtą metų. Daugelį rašytojų šis žanras iš pradžių patraukė kaip būdas užsidirbti, ypač Amerikoje: Nathanielis Hawthorne’as, Hermanas Melville’is ir Edgaras Allanas Poe – visi rašė apsakymus, kad galėtų tęsti ne tokią pelningą rašytojų romanistų karjerą. 1920 m. F. Scottui Fitzgeraldui už apsakymą "Saturday Evening Post" sumokėjo 4000 dolerių (keturi tūkstančiai ir šiandien nemaži pinigai, bet kad suprastumėte, ko verti jie buvo anais laikais – padauginkite šią sumą iš dešimties). Net šeštajame dešimtmetyje Johnas Updike’as savo šeimą išlaikydavo pardavęs penkis šešis apsakymus "The New Yorker". Bet laikai pasikeitė. Nors tokie žurnalai kaip "New Yorker", "Esquire" ir "Playboy" moka padoriai, daugiau nei analogiški leidiniai Anglijoje, šiandien niekas negalėtų kaip Updike’as išlaikyti šeimą rašydamas apsakymus.

Apsakymas kur kas labiau nei romanas priklauso nuo komercinių veiksnių. Kai aš 1981 m. sudariau pirmąjį savo kūrinių rinkinį "On the Yankee Station" ("Jankių stotyje"), daugelis britų leidėjų paliko jame tik apsakymus. Be to, egzistuoja maža, bet stabili rinka, kur visada galima parduoti apsakymą. Apsakymus rašytojas gali publikuoti įvairiausiuose leidiniuose. Pavyzdžiui, apsakymai iš mano pirmojo rinkinio buvo skelbti "Punch", "Company", "London Magazine", "The Literary Review" ir "Mayfair", taip pat skaityti per BBC radiją. Kūrybinės veiklos pradžioje rašiau apsakymus, nes tuo metu taip elgtis atrodė logiška: buvo daugiausia šansų, kad juos išspausdins. Bet tokios kalbos apie pinigus ir strategiją neatspindi reikalo esmės ir tik užgožia tikrąjį žavesį, kuriuo spinduliuoja šis žanras. Galų gale rašytojas rašo apsakymus pirmiausia todėl, kad šiam žanrui reikia įvairiausių gebėjimų. Melville’is teigė rašąs apsakymus, kad užsidirbtų pinigų ir galėtų užbaigti "Mobį Diką"; jis sakydavo: "Rūpinuosi jų "pasisekimu" (kaip tai vadinama) paklusdamas tik kišenės, o ne širdies šauksmui". Ir vis dėlto jis parašė keletą apsakymų, be jokių abejonių, priskirtinų šio žanro klasikai (visų pirma verta paminėti "Bartleby" ir "Benito Cereno").

Rašant – ir skaitant – apsakymą įvyksta kažkas ypatinga, ko nebūna rašant ir skaitant romaną. Pagrindinė apsakymo ypatybė, man regis, – glaustumo ir platumo santykis. Grįžkime prie Čechovo memento mori apie aristokratus ir turgaus bobas: matome, jog įkvepianti idėja romanui, kad ir kaip glaustai išreikšta, privalo turėti nepaliaujamo papildymo ir plėtojimo potencialą. O beveik kiekvieno apsakymo esmė yra atsijojimas ir redukcija. Tai nėra tiesiog apimties klausimas – dvidešimties puslapių apsakymas kartais būna prasmingesnis nei keturių šimtų puslapių romanas; kalbu apskritai apie kitokią prozos kategoriją.

Egzistuoja gana banalus palyginimas: romanas – tai orkestras, o apsakymas – styginių kvartetas. Man ši analogija atrodo klaidinanti, nes ji sureikšmina apimtį ir veda klaidinga kryptimi. Du smuikai, altas ir violončelė negali skambėti taip pat kaip orkestras, susidedantis iš daugybės instrumentų, o apsakymo pastraipa ir puslapis niekuo nesiskiria nuo romano pastraipos ir puslapio. Apsakymo ištekliai tokie patys kaip ir romano: kalba, siužetas, personažai ir stilius. Kiekvienu iš šių literatūrinių įrankių, būtinų romanistui, disponuoja ir apsakymų rašytojas. Yra ir kita, tinkamesnė analogija, įgalinanti mus prisikasti arčiau esmės, nors tai ir iš poezijos srities – kalbu apie lyrikos ir epo palyginimą. Tarkime, kad apsakymas yra prozos lyrinė poema, o romanas – prozos epas.

Egzistuoja daug apsakymo apibrėžimų. Pritchettas apibūdino jį kaip "kažką pamatytą akies krašteliu, prabėgomis". Updike’as sakė: "Šie vos keleto tūkstančių žodžių bandymai atspindi mano gyvenimo įvykius, keblumus, krizes ir džiaugsmus kur kas geriau nei romanai".

Angusas Wilsonas teigė: "Apsakymas ir pjesė mano sąmonėje kažkur greta vienas kito. Pasirenkame kokį nors atskaitos tašką laike – ir nuo šios akimirkos įvykiai klostosi nuosekliai, be jokių sugrįžimų". Taigi šis žanras visiems rašytojams svarbus tuo, kad teikia galimybę atspindėti kasdienybės žavesį ir skurdą, sublimuota forma papasakoti apie savo išgyvenimus ir pamiklinti ranką ieškant geriausios pasakojimo struktūros bei krypties. Galėčiau pacituoti ir kitus apibrėžimus, neretai prieštaraujančius vienas kitam ir šiek tiek per plačius – bet visi jie skamba įtikinamai ir kiekvienas savaip atrodo pagrįsti. Trumpiau tariant, meninės prozos rūmas įmantrus, ir apsakymo sparnas, regis, čia ne išimtis.

Per dvidešimt metų esu išleidęs tris apsakymų rinkinius, iš viso 38 apsakymus. Yra dar keturi ar penki, neįėję į rinkinius – universiteto leidiniuose išspausdinti jaunystės bandymai, "proginiai" rašiniai ir panašiai. Šiaip ar taip, apsakymo žanras mane vis suvilioja grįžti prie jo būtent įvairove – siūlydamas galimybę panaudoti skirtingus balsus, struktūras, stilius ir kitas menines priemones.

Todėl nutariau, kad verta pabandyti išsamiau suklasifikuoti šio žanro formų įvairovę. Peržvelgęs įvairių rašytojų apsakymų rinkinius, pamažu priėjau išvadą, kad egzistuoja septyni apsakymų tipai ir kad beveik kiekvieną šio žanro kūrinį galima priskirti vienam iš tokių tipų. Kai kurios kategorijos susipina, kitose pastebime akivaizdžiai "svetimų" elementų – bet jų sistemoje galime atrasti vietą visiems žanro "atstovams". Žinoma, siūloma klasifikacija sąlyginė, bet ji gali padėti kūrinių įvairovėje pamatyti, ką atskiri apsakymai turi bendra.

1. Siužetinė įvykių istorija. Šį terminą 1924 m. įvedė anglų rašytojas Williamas Gerhardie, rašydamas knygą apie Čechovą (ši knyga trumpa, bet labai įdomi). Gerhardie šį terminą vartoja Čechovo apsakymams nuo ankstesnių šio žanro kūrinių atskirti. Iki Čechovo beveik visi apsakymai buvo siužetiniai įvykių pasakojimai. Tokio pobūdžio kūriniuose siužetas vaidina lemiamą vaidmenį; pasakojimo struktūra klasikinė – pradžia, vidurys ir pabaiga. Čechovas įvykdė revoliuciją, kurios padariniai juntami iki šiol – neatsisakydamas siužeto, jis pagrindė jį kasdienybe, kupina atsitiktinumų, mįslių, nesusipratimų, chaotiškumo, neįsivaizduojamo žiaurumo ir absurdo. Klasikiniu siužetinio įvykių apsakymo pavyzdžiu galime laikyti bet kurį O. Henry kūrinį, pagrįstą nenumatytos atomazgos principu; be žymiųjų O. Henry novelių, šiam tipui priskirtini kiti apsakymo porūšiai – istorijos apie vaiduoklius (pavyzdžiui, W. W. Jacobso), detektyviniai apsakymai (A. Conano Doyle’io) ir t. t. Manau, šiandien tokios gudrybės jau atrodo gana archajiškai, nors Roaldui Dahliui ir Jeffrey Archeriui pavyko suteikti šiai senai formai makabriškos gyvybės.

2. Čechovo apsakymas. Čechovas – šiuolaikinio apsakymo tėvas, ir jo įtaka dar visur smarkiai juntama. Jamesas Joyce’as labai jau primygtinai pabrėždavo neskaitęs Čechovo iki 1914 m., kai buvo išleisti jo "Dubliniečiai", nors daugelis Čechovo kūrinių buvo išversti į anglų kalbą dar 1903 m. Jau pats jo pareiškimų primygtinumas verčia žvelgti į juos labai skeptiškai. "Dubliniečiai", vienas iš pasaulyje žymiausių apsakymų rinkinių, labai daug už ką turi būti dėkingi Čechovui. Kitaip tariant, Čechovas išlaisvino Joyce’o vaizduotę ne mažiau nei pats Joyce’as paskui išlaisvino kitų rašytojų.

Kokia Čechovo apsakymo esmė? Čechovas rašė vienam iš savo draugų: "...Mūsų laikais rašytojams, ypač prozaikams, laikas pripažinti, kad šiame pasaulyje neįmanoma pasimokyti iš nieko". Man regis, Čechovas siekė pamatyti visą gyvenimo banalybę, visą jo tragikomiškų apraiškų pilnatvę – ir susilaikyti nuo vertinimų. Čechovas vengė tiek prakeikimų, tiek šlovinimų. Vietoj to jis tiksliai fiksuodavo žmogiškosios padermės atstovų elgesį ir suteikdavo jiems galimybę kalbėti patiems (kiek jie tai pajėgė padaryti), nemanipuliuodamas savo personažais, necenzūruodamas jų ir neišaukštindamas. Todėl, paprašytas apibūdinti gyvenimą, jis atsakė: "Klausiate, kas yra gyvenimas? Juk tai tolygu klausimui, kas yra morka. Morka – tai morka, ir tiek". Jo apsakymai, kuriuose atsispindėjo toks požiūris į gyvenimą, padarė didžiulę įtaką daugeliui rašytojų. Mansfield ir Joyce’as pirmieji patyrė Čechovo plunksnos poveikį, bet jo šalto, nešališko ir stojiško požiūrio į žmogiškosios egzistencijos sąlygas įtaką galima įžvelgti tokių skirtingų rašytojų kaip Williamas Trevoras, Raymondas Carveris, Elizabeth Bowen, Johnas Cheeveris, Muriel Spark ir Alice Munro kūriniuose.

3. "Modernistinis apsakymas". Pasirinkau tokį pavadinimą norėdamas pristatyti dar vieną šiuolaikinio apsakymo galiūną – Ernestą Hemingwayų. Terminu "modernistinis" norėjau perteikti neskaidrumą ir sąmoningą gremėzdiškumą. Akivaizdžiausias Hemingwayaus indėlis į apsakymo techniką buvo jo stilius – be papuošimų, lakoniškas, su pasikartojimais (Hemingwayus nebijojo kartoti pačius banaliausius būdvardžius, neieškodavo sinonimų). Dar vienas būdingas jo stiliaus bruožas – neskaidrumas. Kai skaitai ankstyvuosius jo apsakymus (kurie pasirodė esą geriausi), iš karto jautiesi įtrauktas į situaciją. Jaunuolis rengiasi žvejoti ir stato nakčiai palapinę. Keletas padavėjų susirinko kavinėje. Apsakyme "Kalvos kaip balti drambliai" pora geležinkelio stotyje laukia traukinio. Tarp jų tvyro įtampa. Ar tik ji nebus pasidariusi abortą? Štai ir viskas. Bet Hemingwayus įsigudrina suteikti savo kūriniams migloto painumo, būdingo modernistinei poemai. Mes žinome, kad ten pilna paslėptų prasmių, ir būtent dėl neskaidrumo Hemingwayaus kūriniai taip įstringa atmintyje. Čia svarbu pabrėžti, kad apsakyme sąmoningas miglotumas "veikia" geriausiai: dideliam romanui tokia pasakojimo maniera būtų labai varginanti. Modernistinis neskaidrumas būdingas ir kitos kategorijos apsakymams.

4. Apsakymai-mįslės, galvosūkiai. Tokio pobūdžio kūriniuose dar aiškiau pasireiškia "trikdantis" apsakymo potencialas, metantis intelektinį iššūkį skaitytojui; čia iš karto ateina į galvą Borgeso ir Vladimiro Nabokovo vardai. Tokio tipo pasakojimuose egzistuoja tam tikra prasmė, kurią reikia atskleisti ir "dešifruoti", o Hemingwayaus novelėse žavi būtent "mįslės" nesuvokiamumas. Norėdamas perprasti Nabokovo apsakymą – tokį kaip "Pavasaris Fialtoje" – skaitytojas turi būti labai atidus, net sugrįžti ir skaityti vieną fragmentą kelis kartus, bet paslaptingoji apsakymo dvasia, nors ir mėgsta paerzinti, iš esmės yra kilniaširdė: kuo giliau kasi, tuo daugiau rasi – toks šios apsakymo formos šūkis. Ir skaitytojas užsidega. Vienas iš iškiliausių šio žanro klasikų yra Rudyardas Kiplingas, iki galo neįvertintas "pasakojimo su paslėpta prasme" genijus; tokie jo apsakymai kaip "Merė Postgeit" arba "Ponia Baterst" stebėtinai sudėtingi ir daugiasluoksniai. Kritikai iki šiol įnirtingai ginčijasi, kaip derėtų juos teisingai interpretuoti.

5. Apsakymas-mini romanas. Apsakymo pobūdį nusako jo pavadinimas. Nuo tokių apsakymų prasidėjo žanro istorija – tik siužetinis įvykių apsakymas gali su jais rungtis dėl pirmenybės. Tam tikra prasme tai hibridas – pusiau romanas, pusiau apsakymas, kurio autorius keliose dešimtyse puslapių stengiasi pasiekti tai, ką romano autorius pasiekia keliuose šimtuose; juose pasirodo kruopščiai aprašyti personažai, gausu realistinių detalių. Šiai kategorijai priklauso, pavyzdžiui, puikus Čechovo apsakymas "Mano gyvenimas". Jame veiksmas vyksta daugelį dešimtmečių, personažai įsimyli, tuokiasi, skiriasi, gimsta, miršta. Viktorijos laikų romanas kažkokiu būdu įsispraudė į kokius penkiasdešimt puslapių. Tokio tipo apsakymai gali būti labai ilgi, beveik siekti romano apimtį, bet jų ambicijos akivaizdžios. Tokie apsakymai vengia elipsių ir aliuzijų, "kaupia" tvirtus faktus, tarsi sakydami: "Žiūrėkite, visai nebūtina prirašyti keturis šimtus puslapių, kad pavaizduotum visuomenės portretą".

6. Poetinis-mitinis apsakymas. Ši kategorija – visiška priešingybė ankstesniajai: poetinis-mitinis apsakymas siekia kuo labiau nutolti nuo realistinio socialinio romano. Tokio pobūdžio apsakymų yra parašę labai skirtingi rašytojai; šiai kategorijai priklauso tiek glaustos, brutalios Hemingwayaus vieno puslapio miniatiūros iš rinkinio "Mūsų laikais", tiek Dylano Thomo ir D. H. Lawrence’o apsakymai, niūrios J. G. Ballardo savianalizės ritminės figūros, tiek ilgos Tedo Hugheso ir Franko O’Haros poemos proza. Tokie apsakymai iš esmės yra pseudopoemos, parašytos pasąmonės srauto forma, neperprantamai mįslingai ir t. t.

7. Biografinis apsakymas. Apibrėžti šią kategoriją ne taip lengva, kaip atrodo. Tokius kūrinius galima apibūdinti kaip apsakymus, sąmoningai besiskolinančius menines priemones iš nemeninės prozos – istorinių straipsnių, reportažų, memuarų – ir jas modifikuojančius. Borgesas savo apsakymuose nuolatos "žaidžia" tokia technika. Daugelio jaunų šiuolaikinių amerikiečių rašytojų nenumaldoma aistra apkrauti tekstą nuorodomis su pastabomis ir bibliografinėmis anotacijomis – tai dar vienas tokio žanro pavyzdys (tiksliau sakant, jų kūriniai yra savotiški modernistinio ir biografinio apsakymo hibridai). Kitas tokiu pat principu pagrįstas teksto konstravimo būdas – tikrus žmones vaizduoti pramanytose situacijose. Aš, pavyzdžiui, esu parašęs apsakymų apie Brahmsą, Wittgensteiną, Braque’ą ir Cyrilą Connolly, kuriuose vaizduojami akivaizdžiai pramanyti jų gyvenimo epizodai; nepaisant to, panaudojau visus įmanomus šaltinius, tarsi būčiau rašęs mokslinę esė. Biografiniame apsakyme autorius prasimano tiek, kiek leidžia verifikuojami faktai, žaisdamas paradoksais, įsigudrindamas įžiebti kibirkštį iš tradicinių prozinių ir nemeninių pasakojimų būdų jungimo.

Mūsų laikais – ypač Anglijoje – publikuoti apsakymą sunku kaip niekada. Tie periodiniai leidiniai, kurių dėka tapau žinomas devintajame dešimtmetyje, arba nebeleidžiami, arba visiškai nuskurdo. Tačiau, nors ir patiria daug sunkumų, mano manymu, apsakymas šiuo metu išgyvena kažką panašaus į renesansą tiek pas mus, Anglijoje, tiek Amerikoje. Tikriausiai tai galima paaiškinti socialinėmis kultūrinėmis sąlygomis: dabar Vakaruose įvairaus lygio kūrybinių kursų ir seminarų bumas. Apsakymas yra geriausia pedagoginė priemonė tokiam lavinimuisi – parašoma (ir perskaitoma) tūkstančiai šio žanro kūrinių, tuo pat metu formuojasi "skonis", kaip šią pasakojimo formą vertinti. Kitaip sakant, šie kursai atlieka tokį patį vaidmenį, kokį XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atliko masiniai žurnalai.

Tačiau įtariu, kad yra ir kitų priežasčių, dėl kurių apsakymų skaitytojai niekada neišnyks. Trumpumas čia niekuo dėtas. Geras apsakymas netelpa į palengvintos kultūros aplinką: jis per daug "tankus" ir sudėtingas, kad būtų naudojamas negalvojant. Laiko dvasia reikalauja vis labiau koncentruotų meno išraiškos formų. Tarsi koncentruoti multivitaminai, geras pasakojimas gali suteikti tiek regimąjį, tiek intelektinį pasitenkinimą, kuris yra toks pat intensyvus kaip ir tas, kurį teikia romanų skaitymas, nors jo "vartojimas" užima kur kas mažiau laiko. Tokie apsakymai kaip Joyce’o "Mirusieji", Čechovo "Dauboje" ar Hemingwayaus "Ten, kur švaru, šviesu" – tai sudėtingi, nepaprastai prasmingi ir nepriekaištingos formos kūriniai, kurie gali ir sujaudinti, ir prajuokinti. Tai, kad perskaityti apsakymą tereikia penkiolikos minučių, nė kiek nesumenkina jo poveikio galios. Galbūt apsakymas yra tai, ko mums, skaitytojams, labiausiai reikia šiandien – savotiškas estetinis koncentratas, labai efektyvus ir stebėtinai greitai veikiantis.

Mes, rašytojai, apsakymo imamės dėl kitos priežasties. Manau, apsakymo patrauklumo paslaptis ta, kad jis teikia galimybę labai greitai ir kontrastingai kaitalioti kompoziciją, toną, stilių ir pasakojimo formą. Wilsonas kartą prisipažino ėmęsis šio žanro todėl, kad per savaitgalį spėja pradėti ir baigti apsakymą, o pirmadienį ramia sąžine gali eiti į tarnybą (tada jis dirbo Britų muziejuje). Savaime suprantama, parašyti apsakymą sunku, bet vis dėlto nereikia dėti tokių titaniškų pastangų kaip rašant romaną, kuriame besikeičiančių epochų fone atskleidžiamas kelių kartų gyvenimas. Siužetinį įvykių apsakymą galite parašyti per vieną savaitę, o per kitą – biografinį apsakymą-mįslę. Čechovas gerai pažino šį malonumą: ne veltui užrašų knygelėje jis citavo Alphonse’o Daudet posakį, kuris, be abejo, sulaukė atgarsio jo meniškoje sieloje. Kiekvienas rašytojas, kada nors rašęs apsakymus, supras, ką Daudet turėjo omeny. Štai jo žodžiai: "Kodėl tavo dainos tokios trumpos? – kažkas paklausė paukščio. – Ar tik ne todėl, kad tavo meno kvėpavimas trumpas?" Paukštis atsakė: "Turiu labai daug dainų ir noriu padainuoti jas visas".


"The Guardian", 2004.X.2
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 25 iš 26 
14:18:05 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba