ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

Cunamiams atviri

ROMUALDAS OZOLAS

[skaityti komentarus]

Žinoma, į Pietryčių Aziją nusiaubusį žemės drebėjimą ir jo sukeltą cunamį galima pažiūrėti ir taip, kaip siūlo Ričardas Baubinas – kaip į vieną menkų milijardus metų gyvuojančios Žemės virpulių. Tikrai būta didesnių. Žemė per savo istoriją atlaikė netgi kosmines katastrofas. Trūkinėjo žemynai, žuvo ištisos gyvybės formos, smego civilizacijos, pulsavo apledėjimai ir atšilimai, keitėsi magnetiniai poliai, o gyvybė vėl susibalansuodavo ir plėtodavosi... Kaip? Kaip vieninga Žemės civilizacija? Kurios prieangyje ir mes stovim?

Galbūt. Nekryžiuokim kardų dėl gyvasties ir jos vainiko – žmonijos paskirties: visi sutariame, kad įgyjame kosminės galios.

Tačiau vargu bau galģ kaboti tokiose gamtamokslinių įžvalgų aukštumose, kai matai skęstančius ir iš siaubo klykiančius žmones ar žmogienos jau paragavusius, našlaičius užpuldinėjančius šunis. Taip, žmonių gąsdinti nereikia, tuo labiau kad Lietuva ganėtinai saugi žemė, čia negali būti tokių Žemės plutos sprūdžių, o Baltijos vandens per maža šitokiam cunamiui išauginti, net totalinis atšilimas, kaip teigiama, vandens lygį pakeltų gal tik kokius 15 centimetrų. Viskas yra taip. Ir vis dėlto tokių nelaimių "natūralumo" teorija pavojinga ne mažiau negu patys žemės drebėjimai ar cunamiai, nes politikų galvose ji virsta Poncijaus Piloto laikysena: "Tai gamtinės kilmės nelaimė, mes neturim galimybės pasipriešinti. Lieka tik užjausti jos ištiktuosius..." (Panašūs žodžiai skambėjo ir Lietuvos Seime.)

Ar tikrai taip?

Kad ir kokie baisūs cunamio ir jo padarinių vaizdai, dar klaikesnė buvo žinia, kad cunamis keletą valandų slinko per vandenyną, artėjo link salų ir pakrančių, o žmonėms apie jį nebuvo pranešta. Sakoma, kai kuriose šalyse net buvo išjungti televizoriai – neva žemės drebėjimas suardė ryšį. O juk iš tiesų informaciją išjungė tam tikrą politinį sprendimą priėmę žmonės. Kodėl? Ar ne dėl to, kad, gink Dieve, žmonės nežūtų grūstyse ir neužkrautų atsakomybės vyriausybėms? Arba dar baisiau: kad įspėjančios žinios nesumažintų turizmo bendrovių pelno – mat cunamis gal bus silpnas ar išvis nepasieks pakrančių...

Mes labai vieningai pasmerkėme vieną lietuvį verslininką, kuris, vos grįžęs iš to pragaro, ėmė konsultuotis su advokatais dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo. Amoralu buvo gal nebent tai, kad bylą jis pradėjo tada, kai jūroje plūduriavo skenduoliai, o žuvusiuosius dar bandė atpažinti (paskui tos užmačios atsisakyta). Tačiau ar tas gyvas išlikęs žmogus visiškai neteisus?

Argi nežinoma, kad Pietryčių Azija – ypač stipraus tektoniškumo teritorija? Kodėl tų šalių gyventojai neskatinami statydintis aukštesnėse, cunamiams nepasiekiamose vietovėse? Kodėl turistai kurdinami vos ne jūroje? Kodėl nė viena nuo cunamių kenčianti šalis nėra žemės drebėjimų tarptautinio monitoringo dalyvė? Kodėl pagaliau – netgi šiuo atveju, kai japonai visai aiškiai fiksavo pragaištingąjį žemės drebėjimą ir pranešė apie tai – nė viena vyriausybė, nė viena visuomeninė tarnyba, tuo labiau turistinė firma neperspėjo žmonių: na, pasisaugokit dėl viso pikto...

Ne vien dėl gamtos virpulių žuvo tie 200 000 žmonių, ne vien dėl ypač stipraus žemės drebėjimo verkė žmonės Švedijoje, Norvegijoje ir buvo perpus nuleistos vėliavos visoje Europos Sąjungoje. Deja, apie tai tylima.

Cunamio sukeltos katastrofos socialinis amoralumas – ir ne tik atskirų Pietryčių Azijos valstybių amoralumas, bet ir visuotinis pasaulio amoralumas – tampa akivaizdus, kai sutartinį nutylėjimą suvirpina nesutarimai dėl pagalbos. Indija pareiškia esanti pati pajėgi susidoroti su nelaime, bet įstengia tik išlikusiųjų pajėgomis deginti žuvusiuosius (o kai atvyksta ministras pirmininkas, meta ir šį užsiėmimą, lankstosi jam). JAV į nelaimės zoną pasiunčia savo kareivius ir krovininius lėktuvus su maisto produktais, nes būtent tai nuolaužų ir purvo chaose yra vertybė. JAV žino, kad tokiais atvejais taupyti nereikia. Negalima. Ir tai teisinga. Tai yra strategiška. Tačiau kai pakrantėse pasirodo Kofi Annanas, jam belieka krūpčioti nuo vaizdų šiurpumo, nes Jungtinės Tautos vis tiek yra bejėgės.

Europos Sąjungos iš pradžių irgi nėra. Yra Vokietija, skirianti gal milijardą, yra Švedija, tyla pagerbianti savo du tūkstančius iš šiltųjų jūrų negrįžusiųjų, yra margas kilimėlis visokių subruzdimų ir iniciatyvų, kurios, deja, neprimena nė skruzdėlyno. Galima buvo laukti, kad Lietuva, puolanti lyderiauti kur reikia ir kur ne, dabar tikrai kurio nors savo vadovo lūpomis paskelbs nacionalinę paramos akciją, padedančią ne tik tolimiesiems gentainiams, bet ir mums patiems – tiek mažai beliko telkiančiųjų paskatų, o čia juk viena naujausių – globalaus pasaulio pagalbos klyksmas. Žmonės aukoja, bet televizijos rodo tik tuos pačius parlamentarus – išnešti kameras iš Seimo yra per daug pastangų reikalaujantis žygis. Pinigų ten, pietryčiuose, dabar mažiausiai reikia, o nuvežti puikių lietuviškų produktų – jau ir į galvą netelpanti operacija: viską užgožia prokuroro pasivažinėjimo Naujųjų naktį policijos patrulio automobiliu skandalas, KGB rezervistų byla ir dešimtys kitų, lietuvio dvasiai daug artimesnių problemų.

Galima būtų pasakyti: Lietuvos žmonės aukojo be paraginimų. Mes gyvename tikrai demokratiškai. Bet galima būtų ir paklausti: analogiškai Jungtinėms Tautoms ar Jungtinėms Valstijoms? Jeigu analogiškai pastarosioms, kodėl ne mes, o Europos komisarai inicijavo JTO pasitvarkymų projektą? Mažosioms tautoms negalima?

Globalusis kiekvieną dieną mūsų garbstomas pasaulis Pietryčių Azijos cunamio akivaizdoje – tarsi artistas scenoje, kai jam atsisegė viena labai svarbi saga. Lietuva tuo metu kukliai žvelgia į orkestro duobę, paskui ima stropiai kuistis su savo "Ervinu". O link Žemės artėja kosminis kūnas, turintis antrąjį susidūrimo su mūsų planeta galimybės laipsnį. Kas, jei ne visas pasaulis turėtų galvoti, kaip tą galimybę sumažinti? Arba išvis panaikinti? Jeigu tai ir ne tikslas, tai gal priemonė tikrajai mūsų kosminei galiai pareikšti?

Tačiau kol kas niekas ryškiau už Pietryčių Azijos cunamį neparodė, kad šiandieninis mūsų globalumas dar toli gražu ne toks humaniškas: socialiai jis atviras pelnui (finansiniam, politiniam), o realiai – kaip ir iki šiol – visokių lygių ir pobūdžių cunamiams.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 25 iš 26 
14:18:04 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba