ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

Istorijos

TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Durys


Belskis, ir bus atidaryta!
Iš pasakos

Ėjom su bičiuliu namop, vos ne vos išsikeberioję iš naktinio taksi. Žengėm netvirtai, bet linksmai, skalambindami pilnais "Vodkos" buteliais. Žengėm ir žvengėm, o pažvengę trukteldavom "Vodkos" ir sutartinai užtraukdavom – Come on, baby, light my fire! Tai tokia roko grupės "The Doors" daina, atliekama tokio Jimo Morrisono, garsėjusio ne tik genialumu, bet ir įvairiopu chuliganizmu.

Na, bežvengdami ir bedainuodami prižengėme prie bičiulio namų, kuriuose gyveno jo Didžioji Meilužė. Jis Jos be proto bijojo! Tačiau tąsyk ir man, ir jam buvo nė motais. Tad "po balkonu" mes ir vėl žvėrių balsais užtraukėm:

– Come on, baby, light my fire!

Čia atsidarė balkono durys, išėjo pusnuogė – Jo! – meilužė ir švelniai pasakė:

– Aš tau duosiu fire...

Ji metė į bičiulį obuolį – tiesiai galvon! Keista, kad pataikė tokioj tamsoj, po pusiaunakčio. Nebūtų moteris!

– Jo-o-o! – tarė bičiulis. – Jai visada patiko bitlų obuoliai!

Aš, nors į mane nepataikė, tylėjau.

O bičiulis – ne.

– Do-o-orsai mums uždaryti, bičas! – pasakė jis.

Balkono durys užsidarė. Iš buto atsklido dūžtančių indų, o gal tuščių butelių skambesys.

– Žinai, – tariau sukaupęs valios likučius. – Gal varom pas mane?

– Varom, – atsakė jis.

Ir mes nuvarėm. Dainuodami tą patį priedainį...

...Kitą savaitę sutikau jį gatvėje su purpuriniu aksominiu paakiu.

– Žinai, – pasakė. – Dana sulaužė visus "Doors" diskus.

– Tai ką klausai? – tyliai paklausiau.

– Chopiną, – atsakė niūriai. – O skaitau Schopenhauerį. Gal turi?!

– Turiu, – tariau.

Ir mes patraukėme į artimiausią barą, traukdami tą pačią dainą. Durys buvo atidarytos.

Paukštelis su raudona kepure


Laiškas į Ameriką
(be pašto ženklo)

Labas rytas, teta Brone!

Mes gyvename gerai. Jūs, teta, turbūt taip pat. Mes – tai mano tėtis ir aš. O jūs – tai turbūt Jūs ir Jūsų dukra Regina.

Komunizmas žlugo, teta. Anąsyk, kada buvote pas mus, Vilniuje, dar buvo daug raudonos, ryškiai raudonos spalvos.

Ne taip kaip Čikagoje. Gaila, kad mums nepavyko pas Jus atvykti. Bet ačiū už džinsus ir plokšteles. Ypač už "Levi’s" ir "Eagles".

Nors mes, kaip prisimenate, gyvename ant kalno, o dar penktame aukšte, pas mus čia, Vilniuje, erelių nėra. Šiek tiek erelių yra prie mūsų jūros. Jie yra Lietuvos jūriniai ereliai. Bet jų ten, prie jūros, nedaug.

Teta, ar pas Jus, prie Mičigano ežero, yra erelių?! Jeigu rasite erelio plunksną – atsiųskite, prašau. Mes čia vis tiek indėnai, o ne kokie ten anglai.

Labai blogai (ir gaila), kad Reginos vyras Džonis užsimušė savo asmeniniu lėktuvu Kordiljerose. Matote, teta, kalnai – tai pavojinga!

O mes su tėčiu vis dar gyvename. Tai yra vis dar gyvename Antakalnyje, tai yra – ant kalno.

Todėl vasarą – karšta, o žiemą – šalta. Aišku, taip ir turi būti. Ypač ant kalno, o dar 5 aukšte ir dar 5 aukštų name!

Teta Brone! Apie paukščius aš čia ne veltui. Vakar su tėčiu sėdėjome balkone, gėrėme kavą, rūkėme ir stebėjome varnų dvikovą su kėkštais. Tai buvo tikras oro mūšis! Varnos užkapojo tris negyvai. Bet paskui atlėkė naujas kėkštų būrys ir sutvarkė visą varnų kariuomenę!

Tai tiek, teta. Tiesa, kitą rytą, tekant saulei, balkone radau negyvą geniuką – paukštelį su raudona kepuraite. Skrido jis iš miško tiesiai į mūsų langą, kuriame atsispindi medžiai. Taip ir užsimušė. Kaip Reginos žmogus, atleiskite. Tai net, žinote, verkiau. Radau tuščią saldainių dėžutę, paguldžiau jon geniuką, nuėjau miškan ir palaidojau.

Tėtis siunčia Jums nuoširdžiausių linkėjimų! Bučiuoju Jus abi, teta. Nemoku rašyti laiškų, todėl nepykite. Sveikinu Jus su šv. Kalėdom!

Čikagoje jos kitokios, turbūt. Nors aš pas Jus nebuvau, bet man taip atrodo. Dar kartą sveikinu, bučiuoju ir dėkoju už džinsus ir "erelius".

Traukinys

Pismo k čiortu

Kada suaugau, pradėjau nekęsti žiemos. Vaikystėje – ką? – rogės, slidės, pačiūžos, "kliuška", "šaiba" – ir Naujieji metai be šv. Kalėdų.

Paskui gi kas?! Per tuos Naujuosius pasikorė draugas. Tai nusiskutau plikai ir jokių ten, tipo, ilgų plaukų neauginau.

Ogi buvau hipis (kas prisimena?). Kaip ir mano pasikoręs draugas. Buvau, buvo – ne-be-bus! Hipiai mirė. Traukinys nuvažiavo. Tiū-ū-tiū-ū-a-ū!

Bet aš, kad ir jaunesnis už senesnius, spėjau įšokti į paskutinį traukinio vagoną.

Be bilieto!

Kokie ten bilietai, skrendant į Mėnulį?!

O traukinys tai skrido kaip lėktuvas! Tai yra lėkė lėkė. Tu. Va!

Baisiausia yra tai, kad paskutinis traukinio vagonas – labiausiai blaškomas, mėtomas į kairę ir į dešinę.

Nors garvežys vis tiek traukė tiesiai. Traukė tiesiai ten. Traukė tiesiai ten, kur žuvo visi mano draugai ir artimieji.

O dar baisiau, kad tas paskutinis vagonas atsikabino nuo kitų dvylikos.

Bet mano 13-asis vis dar rieda.

O jame – tiktai aš plika galva ir mano meilė – su ilgais plaukais.

Taip ir važiuojame, lekiame, skrendame, plaukiame, traukiamės vis tolyn tolyn tolyn.

Stengiamės nekalbėti apie žuvusiuosius dvylikoje vagonų.

Svarbiausia – pervažiuoti žiemą!

Ne pravažiuoti, bet pervažiuoti. Kaip gyvatę.

Nežinau kodėl, bet mūsiškis "tryliktukas" lekia vis greičiau. Ir nėr kaip iššokti.

Ką gi – pojezd – taigi pojechali, taigi po... cha – poezija!

O poezija – tai pavasaris.

Ir mūsų vagonas važiuoja, lekia, skrenda, plaukia, traukiasi pavasario kryptim.

O jame – tiktai aš (plika galva) ir mano meilė (su ilgais plaukais).


2004.XII.24

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


28788. Korra2005-01-16 11:47
Maniau, kad ji negabesnis, tas T.A.Rudokas.

28803. rasa :-( 2005-01-16 19:58
koks MĖŠLAS o dar galvojau pirkt tuos ŠA -bankrutuokit ubagai su visom savo nesąmonėm jei nesugebat normalių straipsnių sukurpt

28806. Korra2005-01-16 21:57
Viskas tau blogai, Rasele, nereikia tiek daug emocijų - nepatinka, tai nepatinka - pasiimk Foknerį pasiskaityk, arba Čechovą, arba Aputį: juk yra literatūros pasaulyje - nesinervuok, brangioji.

28807. Anjolė :-) 2005-01-16 21:58
Ar labai originali čia pasirodysiu pareiškusi, kad man patiko? Patiko! Dar ir kaip. Proza rašyti autoriui sekasi žymiai geriau. Labai nuoširdu.

28809. gut2005-01-16 21:59
idomu kas `ubagas` cia - rasa?

28824. rasa2005-01-17 09:13
atsiprašau jei ką įžeidžiau tik norėjau pasakyt kad visi protingi žmonės stengias sudomint jei nori kad prekę pirktų...Nors nevisada turiu laiko čia skaitinėt užsimokėt už el variantą užtektų bet man atrodo kad šis leidinys jau pasmerktas

28837. rasai -Rasa iš kaimo prie jūros2005-01-17 10:55
rasele, žinau, Uspaskis užsitvėrė gražiausią, mano manymu, Kėdainių krašto parką (Sirutiškio). Ten, kur grafų Kamarauskaitei gimus, jos gimtadieniui guotais sodindavo medžius, retus. Kad nebūtų liūdna, norėjau Tau padovanoti kitą dvarą - iš Vilkyškių (gal patiks monitoriuj vietoj trobelės - retkarčiais). Gali ieškot praeito numerio laiškuose - 28576. Daugiau nebesiRASinsiu, kad nesi/su/maišytume.

28838. autoriui korna2005-01-17 11:13
Duris pasiėmiau kaip dovaną! Susipurčiau ties TRIM kėkštais - norėjau būti raudongalviu paukšteliu. Traukinys, taip lekiantis K ČIORTU, nepatiko - visada matau Rudoką Tomą tik su plaukais (ir akiniais) moksleivyje.

28879. abejingas2005-01-17 19:13
Taip, čia tampa madinga keikti Rudoką. Pribaikim gulintį.

28887. autoriui korna :-) 2005-01-17 21:40
Pamiršau uždėti ženkliuką - labai patiko.

28948. eglute :-) 2005-01-19 01:48
paskutinis ese tikrai jau modernus.Turbut sugalvotas pries uzdarant barus,pries pat pakylant zengti...

28958. zr2005-01-19 12:03
Shortus Tomas visada raše neblogai. Tik romanų ir apysakų neištraukdavo.

28981. Kka2005-01-21 05:20
Kas jis toks, tas kur rašo ant šortų?

28988. dalgis2005-01-21 09:13
man pirmas patiko

28992. xxx2005-01-21 13:07
man patiko, netgi labaipatiko, ypač tas laiškas į ameika, gal todel, kad pačiai tokius daugybe metų teko kurpti

29002. maze jota :-) 2005-01-22 13:00
na ir istorijos... kaip is istorijos vadovelio, tu keliu tryliktu puslapiu isplesytu kadais... is pasaku knygos, vaikyste "save in" ir neber ka pridurt.. mat trukinys tekmej istirpes, nebegirdet atsako.. ka gi likimas turbut? turbut kaip ir duryse, jausmas linguoja... garsiai plysaudamas.. jei ne traukiniui, tai gal tetai...

29003. maze jota2005-01-22 13:07
pritariu `gut` ir dar pridedu: nera samoniu ar nesamoniu! yra suprantama ir nesuprantama arba banalu ir extremalu ar galu gale akiplesiska! sie ese ar laiskai ar kokie tai shortai yra KITOKIE! BET NE TAME ~ESME~ jie kvepuoja i tave ir jei nejauti to, tai jau tavo problemos... galu gale nepirk tu SA... jiem nuo to nei silta nei salta...

Rodoma versija 25 iš 26 
14:18:03 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba