ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

Yra čia dozė cinizmo

SAULIUS ŠERMUKŠNIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pradėkime nuo pavadinimo – naujasis Audriaus Stonio pilnametražis dokumentinis filmas turi net du: "Countdown" ir "Tas, kurio nėra". Countdown – anglų kalbos daiktavardis, reiškiantis atbulinę skaičiuotę, lemiamą kritišką momentą... Na, o "tas, kurio nėra" – vis dėlto yra: gyvas, gebantis iškošti spalvingą frazę, įdėmiai nužvelgti, godžiai "suplėšti" cigaretę... Tarp šių pavadinimų yra tam tikra prieštara – atbulinė skaičiuotė tam, kurio nėra, ramiai (o gal su įtampa?) stumiančiam dienas Utenos pensione?.. Tai kurgi tas A. Stonio projektuojamas lemiamas kritiškas momentas filme (kaip prieš premjerą skelbė reklaminė medžiaga) apie "kadaise garsų kino ir teatro režisierių, aktorių Augustiną Baltrušaitį, jau dešimt metų visiškai užmirštą, likusį gyvenimo nuošalėje"?..

Dėl buvusios šlovės, užmaršties ir "nuošalių" galima būtų ir pasiginčyti – tai reliatyvūs dalykai. Pavyzdžiui, nuošalėje gali būti tiek, kiek jautiesi ten esąs, lygiai kaip ir užmirštas... A. Baltrušaitis, sėdėdamas Utenos pensione ant geležinės lovelės, dėl savo likimo nė kiek nesigraudina pats ir kitų negraudina, tik sodriai drėbteli režisieriui kietą, gyvenimo druska nušvitrintą sentenciją: "Aš neprašiau to gyvenimo, jis pats atėjo..." Arba: "Sunku dirbti su debilais..."

Chaotiškų prisiminimų seansas

Atrodytų, tik kalbink, tik trauk už liežuvio, nes šakotos biografijos filmo herojus, gyvenimo kaip reikiant vėtytas ir mėtytas, išmaišęs buvusią Sovietų Sąjungą nuo Sankt Peterburgo iki Vladivostoko, tikrai turėtų ką papasakoti... Tačiau A. Stonio taktika kita – filmo žiūrovai taip ir paliekami informaciniame vakuume. Prieš premjerą užsimezgusi intriga – tuščiažiedė: apie A. Baltrušaitį po filmo žinome, galima sakyti, tiek pat, kiek ir prieš tai – kad buvo "garsus kino ir teatro režisierius", dirbo su legendiniu Grigorijumi Kozincevu ir t. t. Turbūt meninės dokumentikos (creative documentary) kūrimo principai neleidžia paisyti tokių niekingų smulkmenų kaip informacijos pateikimas... Galbūt A. Stonio autoriniam kinui konkretus, gyvas herojus ar jo drama – tik fonas, tik detalė kinematografinių vizijų ar perversiškų stilistinių paieškų raiškai. Yra čia dozė cinizmo.

Slenkant filmo pradžios titrams pasigirsta gydytojos balsas, įsakmiai liepiantis pacientui nekvėpuoti – A. Stonys tarytumei grasina kinematografinio rentgeno spinduliais "peršviesti" A. Baltrušaičio biografiją kiaurai, skersai ir išilgai. Ir ką gi, prasideda chaotiškų, padrikų prisiminimų seansas: Jonas Gricius, Juozas Rygertas, Rimgaudas Karvelis, Irena Feldmantaitė, Aldona Jazukevičiūtė tarsi nenoromis, sunkiai bando prisiminti A. Baltrušaitį. Kai kurie jaunystės bendražygiai jo net neatpažįsta (pavyzdžiui, J. Gricius). Iš esmės tai "nuliniai" bendro pobūdžio prisiminimai – paaikčiojimai, mąslūs patylėjimai... Tačiau susidaro įspūdis, kad režisieriui būtent to ir reikia, nes sultingesnė, konkretesnė prisiminimų detalė pradėtų iš vidaus klibinti šio filmo moto: A. Baltrušaitį palaidoti gyvą, ištrinti filmo herojų iš mūsų atminties, paliudyti, kad jo nebėr...

Retoriniai klausimai režisieriui

Kita filmo dalis "Uostas" iškrenta iš vizualinio konteksto – girgžda kranai, trinksi metalas, vaikšto darbininkai, gražiai lekia žiežirbos temstant, kadre sugeba įsikurti net keletas žuvėdrų... Po filmo premjeros vienas įsidrąsinęs žiūrovas paklausė režisieriaus, ką visa tai galėtų reikšti ir kaip tai siejasi su A. Baltrušaičiu?.. Režisierius atkirto, kad uoste supjaustomas senas laivas, suprask, metafora: prieš mūsų akis veriasi A. Baltrušaičio likimo dekonstrukcija. Norėtųsi paklausti, iš kur tiek drąsos?..

Pagaliau centrinė filmo dalis – "Namai", o joje prieštaringos didesne ar mažesne negalia paženklintų Utenos pensiono gyventojų mintys apie A. Baltrušaitį. Vargšė moteris mėlynu treningu geltonomis juostelėmis, Parkinsono ligos kamuojamas pagyvenęs vyriškis ("gyvenam normaliai", "nieko blogo"), jaunas debilas džinsine liemene su išmuštais priekiniais dantimis (iš jo gal pasityčiota labiausiai), vidutinio amžiaus vyriškis stikliniu žvilgsniu ("kas jis per žmogus?..", "invalidas kaip ir mes visi"), negalintis kalbėti, nudrengtu chalatu vilkintis vargšas liesas senis (tokius kalbinti A. Stonys turbūt jaučia didžiausią malonumą) – visi pacientai kalba sunkiai rinkdami žodžius ir (kaip, beje, ir kultūros veikėjai) apie filmo herojų nepasako beveik nieko. O toliau – liftas, koridorius, prieangis, durys, už kurių – Augustinas, sėdintis ant lovos ir šnopuojantis. Ilga ilga pauzė ir galop herojaus klausimas režisieriui (o ne atvirkščiai): "Laikrodžiai netrukdo?.."

Tiesiog įdomu, kodėl apie filmo herojų kalba neturintys ką apie jį pasakyti žmonės ir kodėl režisierius jokiu būdu neleidžia pačiam A. Baltrušaičiui pasakyti bent keleto rišlių sakinių?.. Retoriniai klausimai.

Lietuvių dokumentikos šventeiva

A. Stonys sąmoningai trupina, kapoja skurdžių, beaistrių prisiminimų ir G. Kozincevo "Hamleto", "Karaliaus Lyro" scenelių montažą, brėžia tiesmukiškas paraleles tarp Joriko kaukolės ir šalia vienišo medžio lietuviškoje laukymėje išrausto kapo, kastuvo rankenos automobilyje, dviejų varguoliškų, nuožmių duobkasių povyzų ir pan., be perstojo minko rafinuotą išmoningų vaizdų tešlą. Viskas labai iškalbinga, reikšminga ir poetiška, bet neadekvatu pasirinkto herojaus kalibrui ir filmo temai.

Na, o filmo finalą turbūt nušvietė ne kas kita, o tikrų tikriausias dieviškasis atsitiktinumas. A. Baltrušaitis tarsteli, kad draugų niekada neturėjo, ir ranka mostelėjęs į porą ant lovos sukrautų archyvinių televizorių abejingai mesteli: "Vat mano draugai..." Spragteli televizoriaus jungiklis ir ekrane pasirodo mokslo pažinimo, istorinės, o gal kelionių laidos vedėjas, apibendrinantis, kad "išgirdome istoriją apie žaliuojančiame rojuje stovėjusią šventovę, brangenybes, puošusias deivės Mergelės atvaizdą, dangiškąsias svajones ir Aleksandrą, po kurio legendinės kelionės į tolimąsias Rytų šalis Vakarų pasaulis sužinojo apie keletą iš septynių pasaulio stebuklų". Puiku, nesurežisuota, bet, deja, netiesa. Meluojate, režisieriau...

"Mano filmo herojus pats sugriovė savo gyvenimą, tačiau filme nieko nenorėjau moralizuoti ar mokyti, kaip nereikia gyventi, kad taptum vienišas ir visų apleistas", – ir prieš premjerą, ir po jos nesyk kartojo A. Stonys. Galbūt ši nuostata ir sutrukdė režisieriui įpūsti filmui gyvybės, leisti prabilti pačiam A. Baltrušaičiui. Paradoksalu, tačiau šiuo atveju neva nenorėjimas moralizuoti, kai iš žiūrovo atimama teisė spręsti, kas ką sugriovė – herojus savo gyvenimą ar gyvenimas jį (ir ar iš viso sugriovė), – ir yra didžioji fariziejiška režisieriaus moralitė. Šiuo filmu A. Stonys patvirtino esąs aukščiausios kvalifikacijos lietuvių dokumentikos šventeiva, kuriantis rekviem dar gyviems herojams ir tvirtai žinantis, kaip reikia ir kaip nereikia gyventi. Net pavydas ima!..

Tai filmas, kurio nėra

Ką gi, filmo užsklandai lieka A. Brucknerio "Locus iste", siūbuojančios palmės nespalvotame "Šilelyje", raudonas Utenos pensiono mūras ir žalia žolė, apšnerkšti turėklai, mygtukai, pirštai, mikroschemos, saugikliai, jungikliai, laideliai, sujaukta lova, suniurkyta pagalvė, balti kalneliai, žiema, vaikai, iškilminga, signalinio pobūdžio melodika paženklinta orkestrinė "Intrada" ir A. Baltrušaitis, sėdintis prie lango ir tvirtai, ramiai sutraukiantis cigaretę. (Gyvenimas kaip dūmas!.. Nejaugi tiek teišspausta!.. Kaip nauja ir išradinga, ar ne!..) Viskas kaip tikrame kine, tik, deja, trūksta kūrybai būtino esminio instinkto.

Praėjusių metų paskutiniame "Kino" žurnalo numeryje pristatydamas filmą "Tas, kurio nėra" A. Stonys išsitarė, kad "padrika, chaotiška forma labiausiai atspindi patį kino kūrimo procesą". Ačiū už atvirumą. Kadangi forma yra neatsiejama nuo turinio, filmas triuškinamai įrodo, kad kai kuriais atvejais atoveiksmis yra nelygus veiksmui – kartais rezultatas ima ir pranoksta procesą. Tai filmas, kurio nėra.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


28798. Praeivis2005-01-16 18:57
Gaila, kad neteko filmo matyti. Šiaip man A.Stonio filmai patinka. Reikia pažiūrėti ir įsitikinti, ar tai filmas, kuris YRA, ar filmas, kurio NĖRA.

28802. rasa :-) 2005-01-16 19:46
nežinau kaip filmas bet skaityt -buvo ĮDOMU ir žiūrėsiu jau kitaip

28810. Anjolė :-) 2005-01-16 22:04
Vargu ar filmas pasirodys įdomesnis už šį tekstą.

28876. po palme2005-01-17 18:13
O. Benderis visada sakydavo: svarbiausiai neaiskiai kalbeti. Recenzija patiko. Visi Stonio filmai tokie. Cia kaip eiti "kortu issimesti". Ka nors sau vistiek prisitaikysi ir atrasi gilia prasme.

28883. skaitytoja2005-01-17 20:58
ar cia tas pats tipas, kuris kazkada tomkaus organe dubasino nekromana?

28900. ji2005-01-18 01:19
Dokumentika-jau pats pavadinimas dvelkia praeitimi,nebutimi,senais popieriais ir pan.Praeities ir dabarties liudnumas atbaido daugeli nuo dokumentikos.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:18:01 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba