ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

"Tai jis yra ar jo nėra?"

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

[skaityti komentarus]

Šito kino režisierius Šarūnas Bartas griežtai klausė kino režisieriaus Audriaus Stonio. Aną savaitę dar neuždarytame (ačiū Zuokui) geriausiame Vilniaus kino teatre "Lietuva" įvyko 45 minučių trukmės dokumentinio filmo "Tas, kurio nėra" premjera. Salė buvo beveik pilna ir po peržiūros niekas nepuolė prie laukujų durų. Kūrinio autoriui A. Stoniui teko komentuoti, teisintis, gintis, išsiduoti (per daug papildomos informacijos apie herojų, tą, "kurio nėra") ir, manau, vėliau gailėtis. Kiekvienas geras filmas turi savo pradžią ir pabaigą – visada kankindavausi per autorių pasiaiškinimus post factum. Prabilę žiūrovai ir režisierius (atsiradęs šiapus ekrano velniai žino iš kur, jau padaręs savo darbą, atskilęs, išmestas iš savo kūrinio) sutrupindavo ir sulėkštindavo tai, kas egzistuoja atskirai.

Dramatiškame filmo "aptarime" aktorius Česlovas Stonys, gindamas režisierių ir savo sūnų, iš salės šūktelėjo: "Tai mūsų visų čia nėra!" Nes mes – šiokie ir anokie, esantys dar savo namuose, o ne prieglaudose, vaikštantys lygiomis miesto gatvėmis, einantys duonos ir pieno į didžiules parduotuves, leidžiantys trumpus romanus ir statantys ilgus spektaklius – gyvename ne taip ir esame kalti. Kalti taip pat ir dėl nevykusio gabaus žmogaus Augustino Baltrušaičio likimo.

A. Baltrušaitis, kelių filmų ir spektaklių režisierius, jaunystėje yra dirbęs Maskvoje ir Tolimųjų Rytų miestuose, vėliau grįžo į Lietuvą, čia nepritapo ir jau seniai visų užmirštas gyvena prieglaudoje Utenoje. Operatorius Jonas Gricius neatpažįsta jo nuotraukoje ir klausia, ar jis dar gyvas.

Visi ekrane pasirodantys herojaus likimo komentatoriai (Lietuvos žiūrovai gal ir pageidautų žinoti, kas yra kas, bet filmas paruoštas užsienio festivaliams, tai "eurofilmas", ir nuorodos ištrintos) yra kiek sutrikę – kaip įvertinti menininką, kuris patyrė visišką ceitnotą, iškrito iš žaidimo? Kas kaltas? Prieglaudos gyventojai, dabartiniai A. Baltrušaičio gyvenimo liudytojai, iš dalies atsako į tą klausimą: nepažįstam; kas jis toks; iš kurio jis aukšto; iš kokio miesto; oi, ne, jis – geras žmogus, nes pataisė mano televizorių... "Neturiu čia draugų", – vėliau patvirtins herojus. Ir čia jo nėra.

Pirmasis A. Baltrušaičio "prisikėlimo iš numirusiųjų", viešo pasirodymo publikai kadras dramatiškas, po ilgos filmo įžangos sukrečiantis. Dygus, sunkiai atlaikomas žvilgsnis iš kadro gilumos, neišspaustas nė vienas žodis. Ypatingas ir demonstratyviai "napoleoniškas" cigaretę prie palangės rūkančio herojaus portretas – balti, šiai progai išlyginti marškiniai, sušukuota barzda (operatorius Vladas Naudžius).

Tačiau nerdamas į svetimos sielos dugną nebūtinai pateksi į patamsius – šiuo požiūriu A. Stonį galima laikyti R. Verbos ir H. Šablevičiaus mokiniu (nors nenuosekliu). Filmo centras – stambiu planu ilgai ir nuodugniai šiltoje šviesoje filmuojamos herojaus rankos, mikroschemas, radijo aparatų ir televizorių detales knibinėjantys pirštai. Tiesą sakant, labai talentingi, gražūs, nors ir peiliu apipjaustytais nagais. Tokie patys tobuli, kaip kadaise yra piešęs didysis Leonardo.

Portretinė drama kiek ištyžta "meniškame" uosto epizode – surūdijusių laivų skardos ir kabliai lieka režisieriaus autocitatomis. Galima ginčytis ir dėl moralinės teisės kalbant apie "perėjūną" A. Baltrušaitį naudoti klasikinių rusiškų filmų "Hamletas" ir "Karalius Lyras" ištraukas (A. B. buvo tik vienas iš daugelio režisieriaus G. Kozincevo asistentų). Kita vertus, jei toks ginčytojas savo testamente pageidautų epitafijos iš Šekspyro, ji juk be jokių skrupulų jam būtų iškalta?

Šis A. Stonio filmas tarsi susidvejina. Vienaip jį žiūrės suinteresuoti, herojų ar jo istoriją bent kiek žinantys, meną kuriantys, kitaip – "priklausomybės" nejaučiantys, eiliniai ir užsienio žiūrovai. Juk filmas apie tuos, pirmuosius, tegul ir ne tokius nevykėlius kaip A. B., bet vis tiek (daugelio nuomone) nereikalingus žmones, "tuos, kurių nėra".

Režisierius tai, ką pamatė ir suprato filmuodamas, fokusuoja atsargiai – ne tik režisierius filmą, bet ir filmas režisierių veda. Gali pasirodyti, kad komiškai suvedžioja – pasirodo, šiandien apie A. Baltrušaitį jau galima kurti naują, holivudinį filmą su laiminga pabaiga Amerikoje...

A. Stonys kūrė filmą ne apie vargšą, prieglaudoje tūnantį režisierių A. B. (deja, išplatinta bulvarinė filmo reklama padarė jam meškos paslaugą). Mano galva, A. Stonys KARTU su A. Baltrušaičiu, taip sakant, du kolegos, turėjo visai paprastą sumanymą parodyti žmogų, kadaise puoselėjusį itin dideles iliuzijas, bet galiausiai perpratusį gyvenimą ir pakankamai laimingą televizorių prigrūstame kambarėlyje. Galbūt ši eretiška mintis šiandien iš viso yra sunkiai išskaitoma, galbūt režisieriui (ir jo kolegai) pritrūko įtaigos.

Filmą norėčiau pažiūrėti antrąsyk. Apskritai dokumentinį kiną sveika žiūrėti kelis kartus, jis susidėvi ne taip greitai kaip vaidybinis.

Pamėginu susisodinti priešais dvi žmonių grupes. Vienoje: A. B. ir visi kiti puikiai nufilmuoti prieglaudos gyventojai – kreivomis nosimis, bedančiai, jauni ir seni, kaltai besišypsantys. Fantastiškai tikri, neiššifruoti. Kitoje: žurnalo "Stilius" personažai... Štai jums akivaizdūs dokumentinio kino pranašumai prieš vaidybinį.

O kalbant rimtai, tai į aną egzistencinį Š. Barto klausimėlį atsakyčiau: A. B. yra ir jo nėra. Žinome tai iš klasikinės literatūros, iš savo pačių gyvenimo. Būtų gerai tai sužinoti ir iš lietuvių kino.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


28799. Klausimas2005-01-16 19:06
Kuris TV kanalas parodytų šį A.Stonio filmą? Norisi pamatyti. Dar neuždarytame "Lietuvos" kino teatre ne visi gali lankytis, mat ne visi žiūrovai Vilniuje gyvena.

28875. naujasis dzūkas2005-01-17 17:38
"Patyrė visišką ceitnotą" - klaidinga žodžio vartosena. Supainiotas ceitnotas su bankrotu.

29004. maze jota :-) 2005-01-22 13:14
as.. as irgi pamatyt noreciau.. po tokios recenzijos ir tokiu autoriu... o AR JI DAR RODO? galetu kas atrasyt bet ar skaito cia kas komentarus... ech, taip ir lieki su savim, saves prisiskaites...

29010. varna :-( 2005-01-22 20:23
Nesuprantu, kodėl ieškoma "kaltų"? Dar vienas nevykęs menininkas? Kas atsitiko? O jei kas nors nevykęs kepėjas? Irgi ieškosite kaltų? Nesąmonės kažkokios.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:18:00 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba