ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-15 nr. 732

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiema ir vidurnaktis (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Cunamiams atviri (1) • BRYAN APPLEYARD. Ko mus klausia gamta ir jos begalinė galiaAUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Išversti, suversti, nuversti?SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųMARCIN ŚWIETLICKI. PoezijaSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Yra čia dozė cinizmo (6) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. "Tai jis yra ar jo nėra?" (4) • WILLIAM BOYD. Trumpi susitikimai (1) • SIGITAS PARULSKIS. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (20) • JŪRATĖ BARANOVA. Kelionė kasdienybės paribiaisVYGANTAS VAREIKIS. Ar vykti į Maskvą?Motinos Kiaulės katedraTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Istorijos (17) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (1) • L A I Š K A I (119) • Naujo numerio turinys (9) •

Žiema ir vidurnaktis

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agnė Juškaitė. Čaji. 2003

1.

Atsargiai – šitas tekstas kvėpuoja. Jis gali kad kvėptelt – dar įpūs kam nors antrą gyvybę. Todėl artinkitės prie jo tik su respiratoriais. Kvėpuojantis tekstas pavojingas ir tuo, kad yra. Spiro dum spero. Prieš pasaulio pabaigą, kai baigėsi atsargos, buvau nuėjusi į parduotuvę (neapsiverčia liežuvis čia minėti jos vardo). Nieko iš to neišėjo: neapsipirkau. Vyrai, turintys erekcijos sutrikimų, atleiskite už vulgarumą, turbūt patiria kažką emociškai panašaus. Mane papiktino kūčiukai: vaikystėj man neleisdavo jų valgyt iki Kūčių vakarienės. Sakė, negalima. Gal koks prietaras, nežinau. Žmonės krovėsi į vežimėlius kūčiukų maišus ir nešėsi namo – neabejoju, valgyt. Prieš laiką. Meldžiausi, kad jie prarastų visą savo turtą. Susijaudinusi pasukau į mėsos ir žuvies skyrių, kad gerai apžiūrėčiau visus tuos faršus ir silkes, prisiekdama sau niekada gyvenime neliesti jų pirštais. Užėjau į svetimą knygyną ir gavau pasiklausyti, kaip bukai, pataikūniškai ir neprofesionaliai pardavėjas siūlo knygas, neatsižvelgdamas net į antropologinį aspektą. (Jį išmokome įvertinti sekundės greičiu, apsirikimų beveik nebūna. Lygiai taip, beje, ir su knygom: pakanka užmest akį į viršelį, ir gali nė neatsiverst – viskas aišku ir paprasta.) Akys pritvinko ašarų, kai išėjau lauk. Rūgštys sukilo ir sureagavo su druskomis. Nesusivaldžiau. "Ko tu verki, mergaite?" – paklausė moteris, stotelėje laukianti prarastos erdvės. "Dėl mokslo", – atsakiau.

2.

"Ateik čia", – pirštu pamojo kažkoks diedas, spoksodamas į akis. Apsidairiau, gal aplink bėgioja jo žmona, vaikas ar šuo. Ne. "Čia jūs į mane kreipiatės?" – nekaltai paklausiau. Diedas suėmė mane už švarko atlapų ir neva pataisė rūbo kritimą. Išlygino marškinių kampus. "Padėk išrinkti knygą biznieriui. Kur tavo darbuotojos kortelė?" Tiktų į tėvus. Matyt, siųstas patikrint. "Nemėgstu darbuotojos kortelės, – atsakiau. – Mat širdyje jaučiuosi ne pardavėja, o parduodamoji". Vyrai būna kelių rūšių: 1) Juokingi. 2) Nejuokingi. 3) Karjeristai (nekenčiu karjeristų). 4) Pisliai. 5) Skaistūs (nedaug tokių). Šitas buvo juokingas. Juokingas kaip Charlie Chaplinas. Susiraskime savo kojines, išlipę iš lovos, ir pasiuostykime, ar jos dar geros kondicijos. Good morning, Mr Bean. Ne, mes neturime "Durnių laivo". Tačiau turėtume "Girtą laivą", Rimbaud. Iš esmės – irgi apie durnius, tik ne jūsų antropologijai.

3.

Kas ypatingo gali būti bažnyčioje per Kūčias? "Bus tikros avys ir tikras šienas". Čia, mieste. "Tikro gimdymo nebus?" – pasiteirauju dėl viso pikto. Aš vieną jau mačiau. Nenorėčiau, žinote, dar kartą patekti. Galėčiau ištverti garsą, bet vaizdo – tai jau tikrai ne. Taip, garsą tverti būtų netgi savotiškas apsivalymo ritualas. Nueiti po gimdymo namų langais ir paslapčiom klausytis, kaip skauda gimdyti. Paskui – vainikuojanti kūdikio arija. Tikros, autentiškos Kūčios. Bet būčiau palaikyta iškrypėle.

"Ateik į paskaitą jaunimui!" – Gedimino prospekte sustabdė pamišę dėl meilės. Kažkokie naujokai. Seni jau nebekviečia, tik sveikinasi. Žino, kad dūšia prarasta. "Aš ne jaunimas, – užprotestavau. Nesisolidarizuoju su jaunimu. – Gal turite kokių būrelių senutėms?" Žiemą, kai tokie ilgi vakarai, o laikas – pats savaime mitologinis, būtų taip sveika palankyti kokį mezgimą ar popieriaus karpinius. Ar kokį filosofinį būrelį, keliantį aukštojo mokslo šviesos žemajame gyvenime ir skaistybės ataugimo klausimus.

4.

Laimės pojūtis įmanomas valgant vienišą Kūčių vakarienę didžiuliame prekybos centre, nors viskas aplinkui – kičas ir plastmasė, net vijoklis, lipantis ant lempos, prie kurios dabar sėdi būsimoji J. K. Rowling ir... rašo. "Labai atsiprašau, – sako jai padavėja, – bet norėčiau perspėti, kad mes šiandien dirbam tik ligi aštuntos". Būsimoji J. K. Rowling labai gerai supranta, ką padavėja norėjo tuo pasakyt. Ji užuodžia padavėjus ir pardavėjus, kirpėjus ir valytojus esant savo kasta. Mes atpažįstame vieni kitus iš mortiškumo. Esam mortos, o ne marijos. Solidarizuojamės. (Visada taip gerai pasikalbu, pvz., su kirpėjom. Apie dalykus, kurių neišdrįsčiau aptarinėt su niekuo kitu – pleiskanas, šampūnus, balzamus ir kitokį stebuklą. Dievinu kirpėjas.) Miestelėnai neturi namų. Kūčių vakarą jie valkiojasi dievai žino kur, vertybė "namai" jiems nėra amžina ir nekintanti. Aplinkoje, kurioje taip dvasingai vakarieniauju, atsižvelgiant į butaforinį interjerą turėtų sukinėtis mažų mažiausiai Vivaldi – Kūčių vakarą man transliuoja futbolą! Kažkuris iš draugų užsiminė, kad įsigyčiau velnio ragiukus, pardavinėjamus trečiame aukšte, raudonus, nepadorius etc. Nuėjau ir prisimatavau. Ogi tinka. Gyvas velnias, ne merga. Beje, tą vakarą buvau pasiryžusi prikabinti pirmą pasitaikiusį benamį ir nusivesti jį vakarienės. Tačiau gatvėje, kaip tyčia, nebuvo nė vieno benamio, išskyrus mane.

5.

Naujųjų metų naktį pabėgau iš vakarėlio, kurio nebebuvo įmanoma pakelti. (Kažkokiam anglui leptelėjau "English patient", o prancūzui demonstravau savo ispaniškų keiksmažodžių kolekciją. Nepasakosiu, kas buvo toliau.) Ir patyriau piktybišką neįsileidimą į namus, kadangi gyvenu savotiškame gete. Nuvažiavau į stotį; girdėjau, tokiais atvejais reikia ieškoti prieglaudos tenai. Buvau rami ir kaip niekad rami. Neagresyvi, kitaip sakant. Alkoholio tikrintuvas būtų rodęs puikius rezultatus. Turėjau skardinę alaus ir butelį džino su toniku, kuriuos kažkas per klaidą įkrovė man į kuprinę. Kontempliavau traukinius. Fantazavau esanti Ana Karenina arba tas čiuvas, kuris paslydo ant aliejaus. Laukiau bent jau cunamio. Stotyje buvo šilta ir jauku, angelų balsai skelbė susitikimo džiaugsmą, traukinių tvarkaraštį ir Naujuosius metus, darbuotojai šveitė grindis ir kabino valstybines vėliavas. Aš nebuvau viena – būriai mano rango ir net turtingesnių žmonių spraudėsi į stotį, lyg juos kamuotų nenusakomas vienišumo jausmas, vakarėlių košmarai, traukinių dundėjimo ilgesys. Manęs nuolat klausinėjo, kur čia antras kelias, bankomatas, informacija ir kaip patekt į užrakintą tualetą. Aš nurodydavau kryptį arba ne. Šiltai šypsojomės vieni kitiems, žinodami, kad niekada daugiau gyvenime nesimatysime. "Naujuosius metus sutiksiu vienatvėje, nes pavargau nuo tūsovkių", – prieš šventes išdidžiai pareiškė gal dešimt mano aplinkos žmonių. Kai kurie tą net ir įgyvendino. Tikrai, kai dionisijos tampa sportu, veržiamės į vienatvę.

Pusę septynių ryto aš, apkvaitusi iš laimės, tebestovėjau stoties laukiamajame ir jau niekur nenorėjau eiti. Stotis skausmingai, turbūt taip pat kaip pyragėlis Proustui, priminė man vaikystę, kai laukdavau traukinių, važinėdama iš čiurlionkės namo ir atgal. Linijos, kurių taip ilgai mokiausi, ir formos – buvo išlaisvintos. Atrodė, kad stotį aš pati pastačiau. Gyvenimas atrodė toks gražus, kad nesinorėjo nė miego. Žiūrėjau į tai, į ką paprastai niekada nežiūriu – į gėles ir bonsų medelius. Mane užplūdo iki šiol nesuvokta harmonija. Skaudėjo ištisą laiko tarpą, bet dabar jis pasidarė kažkoks išsipūliavęs. Maratonas, kurį visi bėgome, įsikandę knygas su Oscaro Wilde’o pasakomis, baigėsi. Troškau, kad kas nors iš visų reklaminių skydų dabar pat išnaikintų geručius Kalėdų Senelius, eglutes ir kitas sezonines dekoracijas, nes po visko tai tiesiog agonizavo. Galit susieti su kuo tik norit – kad ir su geismu bei ejakuliacija. Čia tas prakeiktas futbolas bus mane paveikęs... Profanum vulgus... Iškart po vidurnakčio atėjo profanum metas. Tebūnie jums ramybė, gerieji žmonės, te niekas jūsų nenuvilia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


117372. b.2008-05-14 17:32
ta pati jauciu ir as per sventes...geras rasinys.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:17:58 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba