ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-09 nr. 756

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • RENATA ŠERELYTĖ. PabučiavimasLAIMANTAS JONUŠYS. "Aš tave myliu, Litvania!" (1) • DAVID LÆBY. EilėraštisSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosSu RIMVYDU GLINSKIU kalbasi Audra Baranauskaitė. Kam atiduosime Vilniaus senamiestį (12) • JŪRATĖ BARANOVA. Arvydo Šliogerio fenomenas ir kelios filosofijos sampratos (3) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSALOMĖJA JASTRUMSKYTĖ. Eilės (1) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Padėkos diena (17) • RAMŪNAS JARAS. Sigutė VortovaJULIAN EVANS. Baltarusija – neaksominės revoliucijos išvakarės?JONAS MIKELINSKAS. Demokratijos metamorfozės ar tik išdaigos ir pokštai?JOANA VAIKŠNORAITĖ. Raigardo slėnis (3) • GILBONĖ. Miniatiūros–gk–. Saldainių popierėliai (237) • LAIŠKAI (13) •

Raigardo slėnis

JOANA VAIKŠNORAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Keltais (paramais) per Nemuną gabenamas šienas.

Raigardo slėnis nuostabus ne tik M. K. Čiurlionio triptike, jis apipintas legendomis žmonių pasakojimuose, rašytojų kūriniuose. Šio rašinio tikslas – supažindinti su tikrąja šio slėnio istorija, papasakoti, ką žino Lipliūnų kaimo senoliai, nes ši žemė visą laiką buvo jų ir Gerdašių kaimo nuosavybė, neatskiriama gyvenimo dalis. Jų pievos suteikdavo ne tik daug rūpesčių, bet ir džiaugsmo. Juozas Prapiestis, gimęs ir augęs Gerdašiuose, rašo: "...pievos dar buvo anapus Nemuno, Baltarusijoje, ir mes plukdydavome karves į Raigardo slėnį, o moterys kasdien po du kartus plaukdavo melžti. Iš tų laikų atmintyje liko kažkokia PASLAPTINGA AURA, kuri tarsi dengė pokarinio panemunės vaiko gyvenimą".

Panašias (tik gal kiek kitokiais žodžiais pasakytas) mintis išreikštų ne vienas Lipliūnų ir Gerdašių žmogus. Ir aš nuo aukšto tėviškės kalno visą laiką matydavau didingą Raigardo slėnį, o vakarais net baltarusių Pervalko žiburius, aukštą baltą piliakalnį, tyvuliuojantį Nemnykštį...

Raigardas – didžiulis Lipliūnų, Gerdašių, Švendubrės, Pervalko pievų masyvas, turintis įdomią istoriją.

Seniai seniai Nemunas tekėjo visai kita vaga, Raigardas buvo šių kaimų pusėje. Kiekvieną pavasarį vanduo patvindavo, patręšdavo slėnį, o vasarą, lipliūniškių žodžiais, buvo "pievos juostoj" (t. y. iki juosmens). Bet 1582 m. Nemunas iškrėtė baisų pokštą – susigrūdus ledams patvino ir prasiskverbė trumpesne ir tiesesne vaga bei visam laikui Raigardo slėnį atskyrė nuo šių kaimų. Apie tokį Nemuno pokštą lipliūniškiai pasakoja:

Nugi sustarė velnias su gudais ir pinčais (ukrainiečiais), kad lipliūniškiai dar rozų nebandzyt išvaduoc Raigardo miesto, kur po žamėm. Jiej palaido dzidziulį kiaulį su dzidziulėm ausim, o dar dzidesnėm aštrom sidabro ilcim. Toj kiaulė ir nurausė žamį snukiu ty, kur ir nubėgo Nemunas. Matot, kartų du lipliūniškiai to miesto vos neišvadavo, bet buvo nekantrūs ir viskų grįžį papasakoj kiciem. Tadu visiem, kas sužinoj užkeikimo žodzius ir jų pasakojimų, užkando žadų. Bijo velnias Lipliūnų, oi kap bijo. Bet vis ciek sako, kad ca gims drąsūs, kantrūs du vyrai, kurie kada nors išvaduos užkeiktų Raigardų. Nesvarbu, kad jį atskyrė nuog mūs... (Antanas Vaišnoras, g. 1914 m.)

Kur seniau tekėjo Nemunas, liko tik senvagė Nemnykštis – stovintis vanduo, apaugęs švendrėm (Švendubrė = švendrė + duburys). Liko anapus ir Lipliūnų, Gerdašių pievos. Prasidėjo šiems žmonėms vargai vargeliai...

Dar baudžiavos (kai kada ir tarpukario) metais Nemunas patvindavo ir pagirdydavo šias pievas, jos būdavo "juostoj", bet pokario metais pasidarė blogesnės. Žmonės kalbėjo:

Kiba tas Raigardas vis kyla in viršų, Nemunas tep slūgsta, vis sausėja ir sausėja. Ot seniau tai būdavo dzidziulis vanduoj, apsemdavo visų slėnį, cik krūmų viršukai matės. Anta pievų su venteriais, samcu, bradziniais žuvaudavom. Nakcį luokindavom. Pamenu, mano brolis Juozas bučum tokių dzidelį žuvį sugavo, kad net in Leipalingį savo pusbroliui kunigui Broniui nuvežė. Ot buvo žuvis, kiba kokių 6 kilų (A. Vaišnoras).

Nemuno potvynių, apsemdavusių visą Raigardo slėnį, buvo daug. Istorikai teigia, kad labai seniai vanduo nuplovė visą Noriškės kaimą, kur dabar stūkso Gerdašių bažnytkaimis. (Toks likęs tik vienas vietovardis.) Didelis potvynis buvo ir 1957 m. Tada srovė nešė net pastatus. Labiausiai man buvo gaila vargšelio gandro, tupinčio gandralizdyje, kurį vandens srovė plukdė kartu su kluonu. Nuo tėviškės kalno, kitoje Nemuno pusėje, kyšojo tik pušų viršūnėlės, o Raigardo slėnyje telkšojo didžiulės marios. Gerdašiai ne kartą kentėjo nuo vandens. Štai kodėl tarpukariu gudruoliai Lipliūnų naujakuriai su savo sodybomis užlipo ant kalnų...

Kaip minėta, Raigardo pievos priklausė Švendubrės, Lipliūnų kaimams, Pervalko ir Gerdašių bažnytkaimiams. Caro valdymo metais Nemuno atskirtiems lipliūniškiams ir gerdašiškiams patekti į kitoje upės pusėje esančias pievas keblumų nebuvo: šienavo, plukdė šieną, ganė. Tarpukariu, nustačius sienas su Lenkija, išduodavo leidimus ten būti nuo 8 iki 18 valandos vakaro. Saugojo lenkų pasieniečiai, incidentų žmonės neprisimena.

Šienapjūtė šituose kaimuose buvo didžiulis įvykis. Jai artėjant kaime girdėjosi baisus alasas: plakė dalgius. Moterys vyrams išskalbdavo drobinius marškinius, kelnes, kad nebūtų sarmatos, gaspadorius išscindavo kelias dalges, paruošdavo kadokus, medziapadzius (bijojo gyvačių!). Pirmąją dieną nusiirdavo tik pažiūrėti. Šlyninėj gyvenantys ilgokai guravojosi (yrėsi prieš srovę). Valtį, priplaukę prie Nemnykščio, palikdavo ir per krūmus eidavo pėsti į pievas susitikti su sodziaviškiais ir anogaliais. Kitą dieną pievas dalijosi šniūrais pagal turimą žemę.

Pievų buvo ir prastesnių – piliakalnyje, ir geresnių – smičkose, todėl pasiskirstydavo ir ten, ir ten. Mažiausią dalį – maždaug po 1 ha – gaudavo ketvirtininkai (turintys po vieną ketvirtąją valako dirbamos žemės), daugiausiai – apie 4 ha – dvivalakininkai. Daugiau dirbamos žemės Lipliūnuose ir neturėjo (Vytas Vaišnoras, g. 1940 m.).

Pievas dažniausiai matuodavo dalgiakočiu Maikos Juozas. Plotą pažymėdavome akmenimis – vieną viename gale, kitą – kitame. Pirmąją pradalgę nupjaudavo visi. Tik išsidaliję pjaudavo kas sau arba sutardami su kaimynais ar su giminėmis, kas kam padeda. Tarpukary pievų lipliūniškiai turėjo 19 valakų, o dvidešimtas buvo Karčiamarsko (taip pravardžiavo vieną iš Vaišnorų, kitados turėjusį karčiamą). Jo pievos buvo ir šiapus Nemuno – Žydadaržėj (A. Vaišnoras).

Per šienapjūtę skambėjo dainos, juokai – atgydavo visas slėnis.

V. Vaišnoras prisimena pokario metus:

Aš dar buvau nedidelis, tai mama įdėdavo valgyti, nusiirdavome į kitą Nemuno pusę, pasodindavo po žilvičių krūmu, padėdavo uzboną su vandeniu, duonos kašalėje, sūrio ar lašinių bryzelį, ir aš sėdėdamas žiūrėjau, kaip tėtis pjauna, o mama išmušinėja (tolygiai iškrato žolę, kad greičiau džiūtų). Kitą dieną, jei gera pagada, kaip tėtis sakydavo, apie vidudienį veždavo.

Dalijantis pievas pasitaikydavo ir "sūrmaišių". Taip sakydavo tada, kai kaimynas kaimynui palikdavo nevienodą pievos plotą: vienur platesnį, kitur – siauresnį. Bet didesnių konfliktų nekildavo: visi suėję nepatenkintąjį nuramindavo, pataisydavo apkaltindami akį, kaltininkas atsiprašydavo...

Bet visas įdomumas, ypač mums, vaikams, būdavo, kai šieną irstė! Vos sulaukdavome! Tas šurmulys – įspūdingiausias vaikystės nuotykis. Po dėdės Antano kolionijos pakrante buvo tikras skruzdėlynas. Girdėjosi: "Paduok, irk, į kairę, dešinę, dzievoštai skįsta, virsta, laikyk..." O ant kranto sėdėjome beveik visi kaimo mažiausieji, nes suaugę dirbo. Mums, dviem mažoms sesutėms, mama patiesdavo dzudzulį (skara, skirta apsigaubti), pridėdavo puškutių (dėžučių), skarukių (skudurėlių), siūtų lėlyčių, saldainių popierukų, smėlio, kad žaistume. Dažnai prižiūrėdavo mano krikšto mama senutė Baikienės Antanina, bet žaislai mūsų beveik nedomino. Akys krypo į Nemuną. Mamytė buvo kitoje pusėje, bet neužmiršdavo ir mūsų: vis per kitus įduodavo gražių gėlių lapukų (šalpusnių, močiakūnių). Iš jų lėlytėms darydavome loveles, staltieses, kepdavome duoną. Mama su tėčiu vis teiraudavosi, ar mes geros, ar klausome Antaninos. Laukdavome, kada bus plukdomi arkliai, kumeliukai, kurių ypač gailėdavomės, šaukdavome: "Jau skęsta, jau gal pasiners..." Mus ramindavo, nelaimių beveik nebūdavo. Labiausiai širdis suvirpėdavo, kai pamatydavome mūsų nedidelį arkliuką su balta juostele kaktoj. Žinojome: bus paskutinis vežimas. Jį stipriai priverždavo šatra, užkeldavo mus, ir visi dainuodami važiuodavome į namus. Aš vis stengdavausi paliesti prie kelio augančių medžių šakas, tėveliai bardavosi, nenorėjo, kad nukrisčiau. Reikėjo laikytis už šatros. Kai šieną iškraudavo į šalinę, mama visuomet nukratydavo vežimo lentą, ten pribyrėjusius dobilų, gėlių ir kitų žolių lapelius supildavo į drobinį maišelį. Teta Adelkutė mokė, kad tai vaistai nuo incišovusio dziegliaus (radikulito). Tik reikia į kubilą ar puskubilį supilti ir praustis. Vandenį pašildyti duonkepėje įkaitusiais akmenimis. Tų gydomųjų lapelių mama surinkdavo geroką maišelį.

Šieną irstydavo paramais (keltais). Vyrai diliom (storom lentom) sukaldavo tris valtis, irdavo prisais (kartimis), kad siektų valties dugną, būtų stipru atsispirti. Reikėjo mokėti keltą valdyti – pasukti reikiamu kampu, kad srovė pati neštų. Dideles valtis turėjo Dabrukė (Vaškevičius), Mackus (Dabrukas), Selvelis (Vaikšnoras), Banadas (Vaikšnoras), Vaškevičius, Stepo Pranas, Maika... Labai parankus buvo Baikio (Urbono) luotelis – greitasis pagalbininkas. Gerdašiai šieną plukdė po sau (savo pakrantėj), bet paramus skolindavosi pas mus, nes mūsų valtys buvo didesnės, stipresnės. Šieną dažniausiai veždavo poriniais. Kas turėdavo vieną arklį, susidėdavo su kitu. Mes su kaimynu Būdeliu. Jais atvažiuodavo tik iki Nemuno, užveždavo vežimą ant paramo, arklius iškinkydavo, jų neplukdydavo. Kitoje pusėje laukė kiti arkliai: juos pakinkydavo ir važiuodavo į pievas. Kokie keturi vyrai atplukdydavo du šieno vežimus (tuščius gabeno 3–4). Jiems vyrai užkabindavo labai stiprius pakinktus – ilgas šlajas su stelvoge. Jais pakinkydavo šiame krante laukiančius arklius. Užtraukti vežimus į šitą krantą būdavo sunku – didelė pakrantė. Šieną veždavo tam, kam priklausė. Taigi darbas buvo kolektyvinis, vienas nieko nepadarysi. Labai stebėdavo, kad ryte arba vakare plukdomi arkliai nepasinertų, nes patekus vandens į šnerves jie nuskęsdavo. Karvės tokiu atveju, keista, dar geriau plaukdavo. Pasitaikydavo ir nelaimių, ypač šieno vežimą traukiant į kalną: neatlaikydavo šlajos, pastarankos, net branktas, plonesnis ar senesnis, lūždavo, vežimas nuriedėdavo atgal. Todėl traukiant arkliams kokie keturi vyrai vežimą dar stumdavo. Vis saugodavo, kad šis nepasvirtų į šoną, neapsiverstų. Tada vėl dėk, dilk brangų laiką, o laukia kiti darbai. Kartą mus ištiko labai didelė nelaimė: arkliui staigiau patraukus mama nukrito nuo vežimo ir susilaužė ranką. Į Leipalingį ją nuvežė greitai, bet gydytojas ranką blogai sustatė. Mamai labai skaudėjo, jokių nuskausminamųjų vaistų nebuvo. Vėliau garsus Alytaus chirurgas Kudirka pasakė, kad ranką reikia iš naujo laužti ir vėl sustatyti. Bet mama nesiryžo, be to, gydytojas negarantavo, kad bus gerai. Taip mama visam gyvenimui tapo invalide.

iliustracija
Ona Vaikšnoraitė iriasi per Nemuną. Ji buvo ir paramo dalis,

Šis pavojingas šieno irstymas, jei būdavo pagada, trukdavo savaitę, o jei ne – šieną už Nemuno reikėjo daug kartų džiovinti, paleidinėti šieno kupetas. O kartais pusiau šlapią parsivežti, išleisti kieme ir džiovinti. Šienas tada prarasdavo vertę.

Šienaujant kaimo žmonės vieni kitiems buvo labai draugiški, padėdavo ne tik šienauti, bet ir vežimus pakrauti, irstyti šieną (Aleksandra Vaikšnoraitė-Delnickienė, g. 1934 m.).

Raigardo pievų atolo (antros žolės) nepjaudavo, plukdydavo ganytis karves, teliukus, arklius. Karvės ten išbūdavo net iki bulviakasio. Laikydami prie valčių, pirmiausiai plukdė kelias patyrusias karves, tyčia retkarčiais panardindami, kad būtų greičiau. Kitas gindavo būriu. Paskui jas pūškuodavo teliukai.

Moterys su kibirais, milžtuvėmis du, o kartais ir tris kartus per dieną irdavosi melžti karvių.

Mano mamos senelis Feliksas pasakojo, kad iš labai labai senų laikų buvo paprotys moterims gražiai pasipuošti, balta drobule aprišti milžtuves ir iriantis dainuoti. Tai lyg kokia apeiga. Sijonai, bliuskutės – su kvarbotkėmis, karunkėlėmis (mezginiais), galvos irgi baltomis skepetėlėmis. Kiekviena stengėsi iš paskutiniųjų. Dainos būdavo gražios, nes šio kaimo žmonės visi buvo labai dainingi. Raigardo pievose pasiklausyti ateidavo Švendubrės, Pervalko gudai, čia klausėsi iš Druskininkų atvežti poilsiautojai. Ypač skambėjo "Bėkit, baraliai". Ir kai mano mama jas kartą išgirdo per radiją, net rankomis suplojo: "Taigi čia mūsų daina!" Tada ji ir visas kaimas prisiminė jauną vaikiną, stovintį netoli Nemnykščio, kai jos susėdusios dainavo. Tai buvo M. K. Čiurlionis, jaunuolis, kuris ne kartą atėjęs pas jas savo skambiu balsu pritardavo ne vieną dainą... (A. Vaikšnoraitė-Delnickienė)

Melžiant pasitaikė ir linksmų dalykų, ypač pokario metais. Jaunuoliai, dažnai Vytas Ivanauskas, erzindavo mergaites: tyčia įvarydavo karves į dilgėles, kad sunkiau būtų pamelžti, iriantis kartais supdavo valtį, kad baigdavosi ne juokais: visi išvirsdavo, pienas pasiliedavo... (Saulė Sadeckaitė, g. 1935 m.)

Vietos gyventojai mena įdomių dalykų apie pokarį:

Per šienapjūtę mane, visai mažą, su būriu merginų kėlė į pievas, o ten ėjome į Pervalko bažnyčią, kur vyko atlaidai, nes Gerdašių bažnyčia neveikė. Grįžtant atgal Raigardo slėniu mus pavaišino gudų moterys, kurios ant pievutės, pasitiesę namines staltieses, valgė, vaišino vienos kitas. Pakvietė ir mus. Man davė virtą kiaušinį ir keptą svogūną. Kaip buvo skanu! Tas pačias gudų moteris mačiau vėliau Gerdašių bažnyčioje, kai ji pradėjo veikti, o Pervalko buvo uždaryta (A. Vaikšnoraitė-Delnickienė).

Mums, vaikams, pokario metais būdavo didelė šventė, kai karvės atsidurdavo už Nemuno. Namuose turėdavome daug laisvo laiko, nes ganydavome susidėję po du kaimo gyventojus visiems. Išeidavo vieną kartą per mėnesį, jei viena karvė. Mūsų buvo dvi – ganėme du kartus. Naktimis ateidavo suaugę, kad vilkai karvių nepapjautų, nes po karo jų buvo privisę. Ganydavo ir arklius (V. Vaišnoras).

Piemenukai kūrendavo ugnį. Tarpukario metais prie jos pasišildyti ateidavo ir lenkų pasieniečiai. Vagysčių nebūdavo, karvių apie 50. Naktį jas varydavo į lygumą, kad sugulusias būtų geriau suskaičiuoti. Gerti prie Nemuno karvės bėgdavo pačios. Ganyti vaikams būdavo linksma, jie dainuodavo, žaisdavo su peiliuku ar pagaliukais, mušdavo čirą, eidavo kavonių.

Prisimenu ir baisesnių dalykų. Kartą atėjus vyrams visos valtys buvo tik piemenų pusėje. Bronius V. liepė man vieną jiems atvaryti. Man buvo tik 9 metai. Pasiėmiau prysą (prie valties irklų (počynų) pritvirtintų nebuvo), siekdama dugną variausi. Tik staiga – jo nesiekiu! Srovė pradėjo nešti. Labai išsigandau. Ir tik vargais negalais pasiekiau kitą krantą. Srovė nešė apie kilometrą, o Bronius išsigandęs bėgo pakraščiu mokydamas, kaip irtis... (S. Sadeckaitė)

Raigardo slėnyje buvo nepaprastai gražu. Ypač rytą, kai kildavo rūkas, žemė, žolės alsavo, o vakare iš vakarų pusės liepsnojo besileidžiančios saulės užžiebti krūmai.

Niekada nepamiršiu Raigardo slėnio gandrų rudenėjant. Nusileido jie dideliu būriu prieš išskrendant, sustojo pusračiu, o vienas – vedantysis – išėjo į priekį ir praeidamas kiekvienam snapu sudavė į galvą. Greičiausiai tikrino, ar visi pasiruošę kelionei. Būrys pakilo, o vienas, matyt, silpnas skrydžiui, lėtai lėtai nužingsniavo į Nemnykščio meldus...

Bet ryškiausiai atsimenu savo, labai mažos mergaitės, įvykį. Tada žaidžiau pylimo pievose ir, atbėgusi prie Nemuno kojų nusiplauti, pamačiau Baikį (taip pravardžiavo Urboną, mėgstantį pajuokauti – "pabaikauti"), braidantį ir kažko ieškantį. "Dėde, ko tep ieškai?" – pasiteiravau. "Vaikeli, pamečiau pautus". Man šis žodis nieko negražaus nesakė. Teta Ania vis kartodavo: "Išsikepiau pautienės". O tą kūno dalį močiutė ir tėveliai liepė vadinti gaideliu, kikiruru, dzibdziuku, siusiuku, stavaruku, mergaičių – vištele, putiuke, šuke, šukute... Man atrodė, kad Baikis ieško kokių čiudnų batų, todėl pasisiūliau: "Dėde, kokios spalvos?" ir pradėjau ieškoti. Tada jis kiek sutriko, atsistojo ir tarė: "Vaikeli, nevarkim, tikriausiai Jackus rado". Parsivariusi žaląją, mamai ir išbėriau: "Dėdė Baikis Nemune pametė pautus, o Jackus rado". Mama pažvelgė į tėtę, tėtė į mamą ir pasakė: "Nepaisyk to Baikio, jis tyčia vaikus erzina". Bandžiau užginčyti, kad tikrai, kad pats braidydamas ieškojo, bet tėvai mane nuramino ir liepė jo neklausyti.

Dažniausiai prisimenu šį įvykį tada, kai dabar girdžiu negražius, ypač rusiškus, keiksmažodžius. Mano kaime nei suaugusieji, nei vaikai taip nesikeikė, nors ilgą laiką kraštas buvo rusinamas, neišmoko lipliūniškiai tokių šlykščių svetimų žodžių (S. Sadeckaitė).

Įvairių nuotykių, istorijų Raigardo pievų slėnyje mena daug kas. Lipliūnų ir Gerdašių pievų likimas mums baigėsi labai liūdnai.

Prasidėjus kolektyvizacijai susikūrė Švendubrės tarybinis gyvulių ūkis ir Lipliūnų kolūkis "Nemunėlis", pievos tapo valdžios nuosavybe, jas perdavė Švendubrei. Lipliūnai ir Gerdašiai pievų neteko visam laikui. Du Vaikšnorai – aš ir Genius – važinėjome net į Vilnių, bet... planų neberadom, kažkur dingę, kaimo bendruomenė, pasirodo, Nepriklausomos Lietuvos metu buvo nejuridinis asmuo. Todėl reikėjo kiekvienam įrodyti, kad jam priklauso tam tikras pievų plotas. Reikėjo teistis, atsirado ginčijami plotai. Ir liko pievos anoj pusėj. Gerdašių pievos, dalis Lipliūnų – apie 30 ha – išvedus demarkacijos liniją liko Baltarusijai... (V. Vaišnoras)

Taigi mums, lipliūniškiams, liko tik viltingi padavimai, kuriuose sakoma, kad tikrai šiame kaime gims drąsūs, kantresni vyrai už buvusius ir išvaduos paskendusį Raigardo miestą. Keičiasi žmonės, keičiasi ir Raigardo slėnis – vis džiūsta ir kyla į aukštį, senka Nemunas...

Neseniai stotyje sutikau senyvą Švendubrės moterį. Įsišnekėjome apie Lipliūnų pievas. "Tai kad mes jas baigiame užarti, bet vis dar netikri; gal kada nors jas Lipliūnai ir atsiims..."

Kita karta dabar ir Lipliūnuose. Į Raigardą jie nusiiria tik juodųjų, raudonųjų serbentų. Kažin ar jaunimas jaučia, kad ten jų tėvų žemė, kad pokario metais slėnio krūmuose nuo stribų slapstėsi jų tėvai. Kažin ar jie laukia drąsuolių, kurie galėtų išvaduoti Raigardo miestą...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


127508. Juozas :-) 2008-08-11 16:37
Ne kiekvienam duota tokia žmogaus ir gamtos vienybę vaizduojanti minties raiška...Jei tokia asmenybė nerašytų (tai nuo dievo duota), būtų didelis griekas...

133442. Dabrukaitė :-) 2008-10-03 16:43
Aš Lipliūnų gyventoja, šį tą žinojau iš tėtės pasakojimų bet kad kaimynas Vytas (Selvuko) taip viską atsimena net įdomu sužinoti kaimo istoriją ačiū.

Rodoma versija 25 iš 25 
14:17:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba