ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-20 nr. 897

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JAMES WRIGHT. Viršum upės (17) • GINTARAS SONGAILA. Lisabonos sutartis: Europos solidarumas ar stuburų laužymas? (52) • -gk-. Sekmadienio postilėHARALDS MATULIS. Latvijos vyrų pornografinė literatūra (Edmunds Frīdvalds, Nils Sakss) (5) • Su JOSEPHU RATZINGERIU (popiežiumi Benediktu XVI) kalbasi žurnalistas Peteris Seewaldas. Gyvybės medis (9) • ROLANDAS KAUŠAS. Reportažas iš miegamojo (85) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (22) • RENATA DUBINSKAITĖ. Wolfgang Tillmans: „Jei svarbus yra bent vienas dalykas, tai viskas yra svarbu“ (4) • EVALDAS GALINIS. Eilės (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Sovietinės realijos ir gluminanti literatūra (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jurbarko vieškeliai, maišto šunkeliai (66) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (3) (10) • Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (2) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko konferencija: griauti ar statyti? (12) • „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo programaTik pasiklydę čia patenka (688) • 2008 m. birželio 27 d. Nr. 24 (898) turinys (1) •

Latvijos vyrų pornografinė literatūra (Edmunds Frīdvalds, Nils Sakss)

HARALDS MATULIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Peterio Arno karikatūra (1941)
„The New Yorker“

        Latvija stebina konferencijų gausa ir temų iššūkiais. Čia itin mėgstamas konferencijų žanras, kuris provokuoja mintį ir formuoja diskusinę erdvę. Palyginti su latviais, atrodome gerokai konservatyvesni ir apaugę drovumo tabu, vargiai linkę į diskusijas ir polemikas, o galbūt dedamės pernelyg solidūs tokioms marginalinėms temoms kaip popliteratūra, kur jau ten pornoromanai ir jų leksika!

        Kaip pareiškė vienas interneto komentatorius, nei J. Rainiui, nei I. Ziedoniui tokių diskusijų neprireikė, kad pasiektų kūrybos viršūnes, na, bet laikai keičiasi. Kaip matyti, Latvijoje irgi esama alternatyviosios literatūros ir kritikos, kuri „užvažiuoja“ moterims rašytojoms savotišku „antifeministiniu projektu“. Kitas klausimas (o gal net galima tema naujai konferencijai), ar tai, apie ką kalbame, tikrai yra pornografinė, o ne „pornofoninė“ literatūra.

        Ir nors „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams siūlomą tekstą tikslumo dėlei derėtų perkrikštyti „Pornografinės leksikos šabakštynais“ arba „Reabilituojant pimpalą ir putę“, pats faktas, kad tokioms temoms skiriamos konferencijos, jau yra vertas dėmesio ir įsiklausymo. Galbūt lietuviai linkę labiau individualizuoti tuos daikčiukus, kurti naujadarus (mikis, Natanas), bet, pernai išsileidę pirmąjį „pornoromaną“ (T. A. Rudoko „Pornomūza“) ir skaitydami sodrųjį H. Kunčių, mes irgi turėtume apie ką padiskutuoti...

    -ll-


Organizuojant konferenciją „Gimtoji kalba viešojoje erdvėje“ atrodė esminga apžvelgti ne tik keiksmažodžius, kurių dėl nepadoraus turinio kasdien nevartojame (nors tam tikrose situacijose vartojame), bet ir „nenorminę“ leksiką – pasyvų kalbos sluoksnį, kuris dažnai „miega“ arba yra neišvystytas, nes laikomas „nenorminiu“, nešvankiu ir cenzūruotinu. Taigi – ne seksualinio pobūdžio keiksmus, bet „miegančiąją“ leksiką, kurią cenzūruojame patys arba išorinės iniciatyvos verčiami, o dažnai išorinė cenzūra (nevartojimas) netrunka virsti vidine autocenzūra. Tai motyvuoja ir konferencijos potemę „Nenorminė ir erotinė leksika“. Šio pranešimo formuluotė buvo pasiūlyta derinant su Ilvos Skultės tema „Latvijos moterų erotinė literatūra (Dacė Rukšānė, Laima Muktupāvela)“, o jo tikslas – paryškinti skirtumus. Kaip sužinojome iš Skultės, būtų dar ankstoka kalbėti apie Latvijos moterų erotinę literatūrą. Panašiai ir su Latvijos vyrų pornografine kūryba: kažin ar apie tokią galima kalbėti žodžio „pornografija“ tradicine prasme. Šįsyk žodžių poros „erotinis / pornografinis“ uždavinys – tiesiog nubrėžti perskyrą tarp moteriškos ir vyriškos perspektyvos, analizuojant seksualinio pobūdžio temas. Nemanau, kad Edmundo Frīdvaldo arba Nilo Sakso tekstai skirti „susijaudinimui sukelti“ ir „lytiniam potraukiui patenkinti“, kaip juridiškai apibrėžiama pornografinė medžiaga. Mane labiau domino perskyra tarp to, kaip kalbą vartoja rašytojos moterys ir kaip – rašytojai vyrai, tačiau ne biologinės lyties atstovai, bet socialinių lyties vaidmenų atlikėjai. Taigi apžvalgos tema bus vyrų ir moterų rašytinės kalbos atskyrimas – kokius žodžius kokia lytis renkasi ir ar vartodamos skirtingus pavadinimus tiems patiems daiktams pavadinti abi lytys kalba apie tą patį? Ar skirtingi žodžiai nepriverčia žvelgti į daiktus skirtingai? Ir ar kartu nepasikeičia pats objektas?

Dėl šių priežasčių prie pranešimo temos minimi du autoriai, kurie man atrodo ryškiausi „pornografinės“ vyrų literatūros atstovai. Šįsyk neužsiimsiu Sakso ar Frīdvaldo atidžiuoju skaitymu, neryškinsiu ir nelyginsiu jų skirtumų. Abu autoriai ir jų tekstai šiuokart bus regimi kaip socialinis fenomenas – du latviškai kuriantys ir besipublikuojantys autoriai, kurių tekstuose gausu nepriimtinos viešai vartoti seksualinės tematikos bei leksikos. Abu jie yra kontekstas, kuriuo remiuosi, kalbėdamas apie Latvijos vyrų literatūrą, dar tiksliau, du programiniai šių autorių kūriniai – Sakso blogvelė „Nurašyta“ ir Frīdvaldo romanas „Bliat“. Kalbėdamas apie abu kūrinius, kartais vartoju apibendrinantį pavadinimą „antifeminizmo projektas“, kurį iš esmės suprantu kaip juoką, tiesa, mažumėlę šovinistinį. Antifeminizmas abiejų autorių darbuose nėra pagrįstas teoriškai, tačiau tam tikra prasme tai natūrali reakcija, atsakas į Latvijoje vyraujančią moterų literatūros persvarą – tiek išraiškos, tiek turinio požiūriu. Viena vertus, minėtieji Frīdvaldo ir Sakso darbai gali pasirodyti tartum niekšiškas bandymas įgelti toms rašytojoms moterims, kurios yra pripažintos ir garsios. Kita vertus, Sakso ir ypač Frīdvaldo tekstai yra bandymas prabilti kalba, kuri Latvijoje nėra pripažinta ir viešai įteisinta; tai vyrų seksualumo diskursas – daugiau pornografinis nei romantinis ar erotinis.

Kodėl man šis antifeministinis projektas atrodo vertingas? Kaip sužinojome iš Skultės pranešimo, jau Rukšānei ir Muktupāvelai kyla problemų rašant erotinėmis temomis – abi rašytojos yra pajėgios kurti erotinį literatūros tekstą, tačiau tarpais joms tenka gerokai pasukti galvas, kaip žodžiais išreikšti tai, ką turi galvoje, kad neatrodytų pernelyg stačiokiška ir nepriimtina. Nepasakysi, kad rašytojos nedrįstų vartoti vienokių ar kitokių apibrėžimų; problema kita – atrodo, jos baiminasi, kad skaitytoją koks „necenzūruotas“ žodis ims ir „išmuš iš teksto“ (jei manysime, kad skaitydamas jis yra to teksto viduje, o sulig riebesniu posakiu staiga ima žvelgti į tekstą iš išorės). Erotiniame tekste pasirodžius, tarkime, žodžiui „pimpalas“, dalis auditorijos, iki tol sekusios siužetą, atsidus ir susirauks. Ir susimąstys nebe apie literatūros tekstą ir siužetą, o apie ką kita. Kitaip tariant, problema ta, kad latvių literatūrinėje kalboje trūksta pripažintų žodžių įvardyti tam, kas egzistuoja. O jei mums trūksta žodžių, apibūdinančių daiktus, tai didžiąja dalimi mums ir šių daiktų nėra, jie neegzistuoja. Šis teiginys nebus toks akivaizdus kalbant apie fizinius daiktus. Netgi nežinodami, kaip daiktas vadinamas, pašnekovai gali jį parodyti ir taip susišnekėti. Bet jei tai kokia abstrakcija (laisvė, teisingumas, erotika), tada atitinkama mąstymo erdvė lieka tuščia arba paskendusi neskaidriame rūkelyje (priverstiniu būdu – romantizuotoje erotikoje).

Būtų galima spekuliuoti, kad literatės moterys puikiausiai gali išsiversti be tokių žodžių kaip „pimpalas“ ir „putė“ [latv. pimpis ir peža – L. L.]. Priimdami spekuliaciją, kad moterys yra romantiškiau orientuotos, galime įsivaizduoti moters sukurtą erotinį tekstą, kuriame niekas nenutylėta, bet viskas taip kompleksiška ir į romantinę miglą suvystyta, kad netgi nedviprasmiška užuomina apie įvykusį lytinį aktą apsieina be detalių, taip išsaugant padorumą. Šiuo atveju autorė išsaugo padorumą ir temos, ir savo atžvilgiu, o sykiu suteikia adresatui skaitymo satisfakciją. (Tai aš šiame kontekste vadinu „Latvijos moterų erotine literatūra“.) Tačiau pasitaiko atvejų, kai kalbos ir siužeto situacija spiria rašytoją vartoti literatūrinėje kalboje nepripažintus, „cenzūruojamus“ žodžius, nes jų atsisakyti reikštų verstis metaforomis arba romantiniu stiliumi, o tai ne visuomet išeitis. Taigi „erotika“ tampa romantizuotu seksualumu, kur mąstymas aptraukiamas migla. Metaforos būdingos tiek romantizmo literatūrai, tiek erotiškai refleksijai apie seksą. Ir jei rašytojas neišdrįsta vartoti žodžių, kad nešokiruotų publikos, tada jau kalbama nebe apie literatūrą, bet apie publikos gyvenimo kokybę.

Pavyzdys: latvių kalboje yra trys artimos reikšmės žodžiai: mylėtis, dulkintis, dulkinti [latv. mīlēties, drāzties, drāzt – L. L.]. Pasitaiko, kad du žmonės, vyras ir moteris, užsiiminėja tuo pačiu, bet moteris teigia, kad ji „mylėjosi“, o vyras mano, kad „dulkino“. Jie abu aprašo tą patį lytinį aktą, bet vadina skirtingais vardais. Klausimas: ar tai tas pats veiksmas, jei tai apibūdinantys žodžiai yra skirtingi? Kaip vyras galiu vartoti visus šiuos tris žodžius, kiekvienu niuansuotai apibrėždamas skirtingą veiklą – pagal situaciją juos visus ir vartoju. O jei moteris sugeba vartoti tiktai vienintelį „mylėtis“, tai yra pagrindo manyti, kad ji ir užsiimti sugeba tik šia viena sekso rūšimi. Pasitaiko, kad moteris įstengia įsiklausyti į žodį „dulkintis“, bet sugebėjimas suvokti, o ypač vartoti žodį „dulkinti“ pasitaiko jau gerokai rečiau. Taigi yra dalykų (faktai, būsenos, situacijos), kurie egzistuoja, bet apie juos draudžiama kalbėti, todėl jie neregistruojami ir nueina nebūtin, jų tiesiog nėra. Yra tik platus „mylėtis“. Šie nesantys žodžiai pripažinti tokiais, nes vulgariai skamba. Štai žodis „pimpalas“ man atrodė jau pakankamai įsigalėjęs ir pažįstamas, kad pasiūlyčiau jį šiai auditorijai kaip pavyzdį. Bet yra elementarių žodžių, kuriuos ištarti sunkiau.

Kaip tik tokiu atžvilgiu minėti Sakso ir Frīdvaldo projektai suteikia vilties – jie mus emancipuoja.

Ką gi daryti? Yra keli variantai. Situacija Latvijoje toli gražu ne unikali. Judith Butler aprašo vadinamųjų queer teoriją. Žodis queer (bendras gėjų, lesbiečių, transseksualų pavadinimas) iš pradžių turėjo neigiamą konotaciją (panašiai kaip Latvijoje „pedikas“), juo buvo pravardžiuojami netradiciškai orientuotieji. Šios grupės atstovai, priimdami ir pripažindami apibrėžimą queer kaip savo identiteto ženklą ir nesigėdydami jį patys vartoti, papildė žodį naujais niuansais; taip jis tapo viešai priimtinu, neutraliu terminu netradicinės seksualinės orientacijos žmonių grupei pavadinti. Užgniaužtas reiškinys tapo teisėtas – atsirado žmonių grupė, kuri galėjo save identifikuoti viešai. Panašiu keliu, mano galva, reikėtų pasukti ir Latvijai su cenzūruotais seksualinio pobūdžio žodžiais. Tarkime, žodis „pimpalas“ tiksliausiai apibūdina tai, kas yra. O „organas“ [liet. atitikmuo būtų „varpa“ – L. L.] yra išvestas iš anatominio diskurso žodžio „lyties organas“, kuris niekaip neįsikomponuoja intymiame diskurse. Ne be trūkumų ir „penis“. Tai medicininio termino skolinys iš anglų (lotynų) kalbos, jau gana įprastas ir vartojamas girdint moterims. Visgi vadinant tai „peniu“ (jei esu ne gydytojo kabinete), jis traktuotinas kaip eufemizmas.

Todėl džiugina, kad „pimpalas“ pamažu įteisinamas ir jį galima vartoti paraleliai. Žodį „pimpalas“ tarp vyrų gali ištarti visada, o kartais ir moterų draugijoje, o su žodžiu „putė“ sudėtingiau. Jo emocinė konotacija tokia, kad moterys jį suvoks kaip įžeidimą. Net tarp vyrų jį įprasta vartoti tik gerai pažįstamoje kompanijoje. Antraip jis kels grėsmę, nes tokio tabu žodžio vartojimas atrodys kaip gyrimasis. Galėtume manyti, kad šitoks vulgarizmas „putė“ nereikalingas, juk turime žodį „vagina“. Tačiau jis nėra tikslus. Vagina yra anga, kur per lytinį aktą įsiskverbia vyras. Bet vagina neapima klitorio, didžiųjų ir mažųjų lytinių lūpų ir viso kito – visos regimos genitalijų dalies.

O žvelgdami iš platesnės perspektyvos pastebėsime, kad mes dar net nekalbame apie erotinio / pornografinio latvių žodyno kūrimą (tai galėtų būti vienas iš artimiausių 5 metų tikslų), o tik apie pamatines kategorijas – pimpalas, putė, mylėtis / dulkintis. Palyginkime – yra plaštaka, kurią galima padalyti į daug smulkesnes sąvokas: pirštai, delnas, kiekvienas pirštas turi savą pavadinimą, delno linijos, krumpliai, nagai. Ar kalbant apie lyties organus turėtume pasitenkinti tuo, kad galime juos pavadinti vardu? Pradžioje užtektų ir tiek. Bet to mažoka, jei norime būti kultūringa tauta. Jei yra daiktai, kurie neturi latviškų pavadinimų arba kuriuos laikome tabu, jei smulkesnių sąvokų nėra, jie dingsta, lieka nepastebėti, ir mes save pažeminame iki brutalių barbarų lygio. Todėl manau, kad nėra kito kelio, kaip tik šiuos „šiurkščius“, „nepriimtinus“ žodžius tiesiog vartoti, kad praplėstume savo žodyną. Iš pradžių turėtume būti pasiruošę, kad jie šokiruos pašnekovą arba literatūros kūrinyje glumins skaitytoją, bet ilgainiui tai taps laimėjimu. Reikia peržengti slenkstį, už kurio šių paprastų aprašomųjų žodžių vartojimas atrodo vulgarus.

Jei žmogus turi kalbą, jis ja naudojasi. Arba nesinaudoja, pasitenkindamas nežinojimu ir versdamasis gestais. Ar įmanoma kokybiškai pasidulkinti ir aptarti / aprašyti tai latviškai?

Kalbame apie gyvenimo kokybę.


www.satori.lv

Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


121854. kur va2008-06-25 17:08
Ar jums nebūva, nebuvo vaikystėj ir dabar, kad žiūrint filmą, kaip pasirodo ero zonos ir šalia tą patį filmą žiūri vyresnis asmuo (tarkim motina) ir tu nurausti. Atrodo viskas ale mentaru, tu žinai kaip sperma liejasi laisvai, ji irgi žino savo vaginozes - stūmė juk tave. O juk pornografijos per TV nerodo, ir tai erotika priverčia susigėsti. O ar čia ne patriarchatas? Vyras juk ir šiaip be tų lytinių žodžių gali triaukštelt visokiais bliat, nachui ar pnš., na pagalvosi - smarkus vyras ir tiek. O jei moteris varytų tokiais žodeliais - man rodos kitaip pagalvotum. T.y. gal moteris ir nori pasakyti tai (nors kraštutinius jausmus galima išreikšti ir kitaip), tačiau joms trukdotas vaidmuo, kuris joms priklauso soc. žaidime.

121899. mie - kurvai2008-06-25 22:23
moterys gal ir nevarto tokiais zodeliais, bet merginos tai laisvai.

122472. ???2008-06-29 18:58
ir kam to reikia? koks tokios "drąsos" tikslas? ko norima tuo pasiekti?

122532. xX2008-06-30 12:28
mano katinas yra Mikis. Bet ne aš taip jį pavadinau. Štai ką reiškia krikštamočių (jų dvi) neinformuotumas ir mano tolerancija - iki Mikio gyvenimo galo teks tampyti šitą gėdą su savimi. Net prie garbingų svečių negaliu jo pašaukti vardu, dėl to tenka uždaryti kambaryje ir sakyti, kad jokių mikių neturiu.

147049. mindaugas2009-01-18 20:38
as uz tai, kad daiktus ir reiskinius vadintume ju tikraisiais vardais. naudojant "mikius" susidaro paradoksali situacija. Mikis tinkamas vartoti tol, kol kazkas atsimena ta zodi, kuris turimas galvoje sakant "mikis", betgi kai ji uzmirs, pats mikis taps nepadorus ir keistinas.

Rodoma versija 25 iš 25 
14:17:30 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba