ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-20 nr. 897

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JAMES WRIGHT. Viršum upės (17) • GINTARAS SONGAILA. Lisabonos sutartis: Europos solidarumas ar stuburų laužymas? (52) • -gk-. Sekmadienio postilėHARALDS MATULIS. Latvijos vyrų pornografinė literatūra (Edmunds Frīdvalds, Nils Sakss) (5) • Su JOSEPHU RATZINGERIU (popiežiumi Benediktu XVI) kalbasi žurnalistas Peteris Seewaldas. Gyvybės medis (9) • ROLANDAS KAUŠAS. Reportažas iš miegamojo (85) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (22) • RENATA DUBINSKAITĖ. Wolfgang Tillmans: „Jei svarbus yra bent vienas dalykas, tai viskas yra svarbu“ (4) • EVALDAS GALINIS. Eilės (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Sovietinės realijos ir gluminanti literatūra (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jurbarko vieškeliai, maišto šunkeliai (66) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (3) (10) • Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (2) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko konferencija: griauti ar statyti? (12) • „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo programaTik pasiklydę čia patenka (688) • 2008 m. birželio 27 d. Nr. 24 (898) turinys (1) •

Sekmadienio postilė

-gk-

[skaityti komentarus]

XII eilinis sekmadienis (Mt 10, 26–33)

    „Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

    Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“


Lelijos ar žvirbliai

Kol laukiu troleibuso Reformatų stotelėje, dairausi į padebesius. Pro medžius kyšo gražuolė Šv. Kotrynos bažnyčia, kurią restauravus kūdikių vardų registracijoje turėjo pagausėti Kotrynų. Čia pat skvere čirškia žvirbliai, ir man juokinga, kad jie pateko į šventraštį už savarankiškumą. Kaip orūs kūriniai, saugomi Autoriaus. Įžūliai strikinėjantys po miestą, beveik apdraustomis gyvybėmis. Niekam šiandien jie nereikalingi prekyboje; nelabai išmanau žydų aukojimo papročių, bet spėju, kad už skatikus juos parduodavo atnašoms. Vadinasi, buvo ir kas gaudo – kokie nors papagenai ar šiaip berniūkščiai, pardavinėjantys tą liturginę prekę prie šventyklų. Pulkas žvirblių sudaro jau ir daugybę, bet vis vien, galvojant apie nuolatinę kiekvieno iš jų apsaugą ir globą, gaunamas kiek šizofreniškas vaizdas. Galbūt metafora to, kad Autorius gali lengvai sau rūpintis daugybe dalykų vienu metu ir neužsižiopsoti.

Vėl tie jie, kiti. Besikėsinantys į kūną, sielą, terorizuojantys, keliantys baimę. Dviejų rūšių: pretenduojantys į neesminius ir esminius dalykus. Nemanyčiau, kad reikėtų juos skirstyti į žmogiškąsias ir pragariškąsias pajėgas, mat žmonijos istorijoje esama nemažai pretenzijų susiliejimo pavyzdžių. Tik keistoka, kad pats subjektas savo Gerąją Naujieną „kalba tamsoje“ ir „šnibžda į ausį“ (beje, palanki terpė aklai vištai ir sugedusiam telefonui atsirasti). Matyt, organizuoja mums šiokias tokias slėpynes ir gaudynes. Ugdo vadinamųjų lyderių savybes. Moko savisaugos instinkto ir žvirbliškų peštynių. Tik plaukus prieš tai suskaičiuoja.

Visa atidengiančio viešumo troškimas gali būti charakteringas tiesiam kovotojui, neturinčiam nieko pernelyg vidujai saugotino. Tačiau kokiam nors intravertui toks pažadas virs ontologine tragedija, o didelė tikimybė, kad ir paranoja. Paslapčių išaiškinimas ir jų parodymas didžiausius reitingus turinčiose televizijos laidose šiam tipui irgi neskamba patraukliai. Bet gal čia tiesiog tokia krištolinės amžinybės perspektyva. Evoliucija prisitaikys.

Vis lelijos, kurios rytoj bus metamos į krosnį, arba žvirbliai. Lelijos – tauresnis reikalas, jos gražios, kvepia, nečirškia čaižiais balsais, neerzina ir nesulesa naminių paukščių grūdų. Krikščioniškoje simbolikoje labiau įsigalėjo lelijos. Ir anas, ir šitas palyginimai panašūs, atsijojantys esmę nuo paviršiaus. Užuominos apie pragarą gryniesiems ateistams, šiaip jau netrokštantiems patirti transcendenciją, vis dėlto gana palankios; jos lyg ir garantuoja visišką išnykimą, o tai veikiausiai ne tas pats kaip amžina kančia. Nors veiksmažodis „pražudyti“ – tai turbūt ne tas pats kaip „sunaikinti“.

Neišsiginti dangiškojo Tėvo – šiandien jau reikėtų versti tą pasakymą į labai niuansuotus moralės kazusus. Gal net perrašyti katekizmą ir sąžinės sąskaitas maldaknygėse. Mes į šventyklas nešame daugių daugiausiai lelijas, beveik mechaniškai saistydami jas su nekaltybe arba mirtimi. Galvoju, kad žvirbliai – tai toks labai kasdieniškas priminimas, kad esi daugmaž saugus, jei neįsivėlei į esminius konfliktus. Kol lauki stotelėje ir staiga jie sučirškia vietoj telefono.

Kuo ilgiau gyveni, tuo aiškesnės darosi pasaulio struktūros, ir nebebūna baisu, o priešingai: vis drąsiau nuo pažinimo ir patirties simbiozės. Todėl Evangelija turėtų būti skaitoma jaunystėje, kol vis dar ontologiškai baisu, baisu niekuo netikėti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:17:30 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba