Jamesas Wrightas (1927–1980) – vienas žymių galingos JAV poetų kartos, gimusios trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuriai priklauso taip pat Johnas Ashbery, Galwayus Kinnellis, W. S. Merwinas, Allenas Ginsbergas, Caroline Kizer, Anne Sexton, Jamesas Merrillas ir kiti, atstovų. Gimė Martins Feryje, Ohajuje. Po Antrojo pasaulinio karo tarnavo JAV kariuomenėje Japonijoje. Studijavo Vašingtono universitete. Dėstė įvairiose institucijose. 1971 metais gavo Pulitzerio premiją. Dviejose paskutinėse knygose, kurios laikomos jo poezijos viršūne, gausu įspūdžių iš kelionių po Italiją ir Prancūziją. Donaldo Hallo žodžiais, vidurinio laikotarpio Wrighto poezijai (čia jos pristatoma daugiausia) būdinga oksimoroniški įvaizdžiai, didžiulė įtampa tarp kančios ir džiaugsmo, mirties ir gyvenimo sampyna.
Virš galvos regiu bronzinį drugį,
Užsnūdusį ant juodo kamieno,
Plazdantį nelyg lapas žaliam šešėly.
Žemai dauboje už apleisto namo
Popiečio toliuosna
Nutilindžiuoja karvių varpeliai.
Dešinėj,
Saulės apšviestam plote tarp dviejų pušų,
Krūva pernykščių arkliašūdžių
Suspindi kaip aukso luitai.
Vakarėja. Temsta. Atlošiu galvą atgal.
Viršuje sklendžia vanagas dairydamasis namų.
Aš iššvaisčiau savo gyvenimą.
Prislėgtas prastos poezijos knygos einu nenaudojamos ganyklos link ir kviečiu vabzdžius eiti drauge
Atsikvepiu, knygai nuslydus užu akmens.
Lipu nestačia žolėta atšlaite.
Nenoriu trukdyt skruzdėlėms,
Kopiančioms vorele tvoros stulpu,
Tempiančioms baltus žiedlapiukus,
Kurie meta tokius skaidrius šešėlius, kad matau kiaurai juos.
Trumpam užsimerkiu, klausausi.
Senieji žiogai
Jau pavargę, jie šokuoja nerangiai,
Jų šlaunys apsunkusios.
Norėčiau jų muzikos, skambios, harmoningos.
Bet štai toli, tamsiuose klevuose,
Taip švelniai sučirpia svirplys.
Pro autobuso langą Vidurio Ohajuje prieš pat prasidedant audrai su perkūnija
Ėdžios, kupinos pašaro, susimetę į būrį
Šiaurinių debesų fone.
Vėjas vaikšto tarp tuopų ant pirštų galiukų.
Sidabrinio klevo lapai, aure,
Žvairuoja į žemę.
Senas fermeris skaisčiai raudonu
Viskio garbintojo veidu plačiai atlapoja tvarto duris
Ir šaukia šimtą juodmargių holšteinių
Iš dobilienos namo.
Vėl atvažiavus į kaimą
Baltasis namas tylus.
Mano bičiuliai manęs dar negirdi.
Genys, gyvenąs sausame medyje lauko gale,
Sukaukši ir nutyla ilgam.
Stoviu nejudėdamas vėlyvą popietę.
Esu nugręžęs veidą nuo saulės.
Ilgame mano šešėly rupšnoja arklys.
Meldžiuosi, kad ištrūkčiau iš prekyvietės
Pasmerkiu žurnalų aklumą.
Aš noriu gulėt po medžiu.
Štai vienintelė pareiga, kuri – ne mirtis.
Štai begalinė
Vėjo dvelksmų laimė.
Staiga
Suplaka fazanas sparnais. Grįžteliu,
Kad teišvysčiau, kaip jisai dingsta
Pelkėtoj pakelėj.
Šiandieną buvau laimingas, tai parašiau šį eilėraštį
Storulei voverei lakstant
Kukurūzų džiovyklos stogu,
Staiga iš tamsos išnyra mėnulis,
Ir aš suvokiu, kad numirti yra neįmanoma.
Kiekvienas mirksnis – tai kalnas.
Erelis džiūgauja dangaus ąžuoluos
Šaukdamas:
Štai šito aš ir norėjau!
Bijojau numirti
Kadaise
Bijojau numirti
Tarp sausų piktžolių ant dirvono.
Bet šiandien
Visą dieną keliauju per drėgnas pievas,
Stengiuosi eiti tyliai, įsiklausydamas,
Kaip kantriai kruta vabzdžiai.
Veikiausiai jie ragauja šviežut šviežią rasą, lėtai besirenkančią
Tuščiose sraigių kriauklėse
Ir žvirblių plunksnų, nukritusių žemėn, slėptuvėse.
Pirmosios dienos
Optima dies prima fugit
Pìrma, ką pamačiau šį rytą, –
Didžiulė auksinė širšė atkakliai brukanti
Savo tvirtą dešinį petį
Žemai ant šakos kabančios
Glotnios geltonos kriaušės pilvan.
Kol ji pasiekė tą nelauktai aptiktą juodąjį medų,
Susitvenkusį ten,
Vaisiaus gelmėj, medis nebeatlaikė.
Kriaušė nukrito žemėn,
Su pusgyve širše
Viduj.
Ji būtų žuvus, jei aš nebūčiau priklaupęs
Ir atsargiai įpjovęs kriaušę
Ties ta vieta.
Širšė sukrūpčiojo ir išlindo.
Gal reikėjo ją ten ir palikti
Skęstančią palaimoje.
Gražiausios dienos pralekia
Pirmosios, dainavo nuostabus
Dainius, gimęs šiame mieste,
Tokiame panašiam į manąjį.
O širšė pranyko
Tarp dujų vamzdynų Mantujos pakrašty.
Pastoralių kūrėjo pastabos
Laukuose už Pizos mačiau piemenį
Besišildantį vėlyvo rudens saulėje.
Truputį pasviręs
Nuo vėsokos šviesos į šoną,
Jis tarytum šliejosi medžio,
Kad nepargriūtų.
Bet arčiausieji kiparisai
Stovėjo tolokai nuo jo,
Ir atrodė, kad jį palaiko
Tiktai jo žaliasis skėtis.
Jojo avys nesibūrė aplinkui,
Kaip vaizduoja Spenseris ir Teokritas.
Jos buvo pabirę po visą atšlaitę –
Per senos, kad joms rūpėtų,
Ar per jaunos, kad susivoktų,
Jog pozuoja
Išsekusiam pastoralių kūrėjui.
Jei piemuo ir niūniavo,
Stovėjau pernelyg toli, kad išgirsčiau.
Tikiuos, jis dainavo sau. Man nesinorėjo
Mokėti jam už tą dainą.
Iš: James Wright. Above the River. A Wesleyan University Press Edition, 1992
ATĖNAI
Lietuva internete
