Reportažas iš miegamojo

Mirus Jonui Pauliui II, buvo garsiai paskelbta, kad jis nepaliko jokių materialinių vertybių, ir giminaičiai liko it musę kandę. Ką gi, sveikatos draudimai ir gydytojų būriai, lėktuvai aplink pasaulį, tarnų armija buvo apmokami panardinus ranką į jam nematomą kapšą. Kur ten ką bepaliksi, kai dar būdamas žemėj esi vieną koją įkėlęs dangun. Benediktas XVI turbūt irgi nieko materialaus nepaliks. Sprendžiu iš jo kalbų apie „žmogiškosios civilizacijos krizę“. Tiksliau, apie prigimtinį įstatymą, arba „normą, Kūrėjo įrašytą žmogaus širdyje ir šiandien visai apleistą“.

Bandau įsivaizduoti popiežiaus dieną: anksti iš ryto atsikėlė, sukalbėjo maldeles, užsivilko sniego baltumo sutaną, suvalgė nematomų rankų patiektus pusryčius, paskui susirūpino pasaulį ištikusia moraline krize. Jį nuvedė į didelę salę, ten įvyko vieša audiencija ir popiežių pamatė daug žmonių. Paskui ant didelio stalo buvo patiekti pietūs. Per pietus susirūpinęs kalbėjo apie krizę. Po pietų susitiko su įvairių šalių prezidentais ir jų būtinai juodai apsirengusiom žmonom. Vėliau valgė vakarienę ir kalbėjo maldeles, skambino pianinu, ilgai parimęs prie stalo svarstė, į kurią šalį vykti ir paskelbti Gerąją Naujieną. Kurgi jau ten rasi laiko eiti daiktų įsigyti? Kartą taip svarstant, kai diena, lygiai kaip ir visos kitos, artėjo prie pabaigos ir ištikimos nematomos rankos jau klojo patalėlį, jam ir atėjo į galvą mintis: krizė liautųsi žmonijai pradėjus laikytis prigimtinio įstatymo! Tas įstatymas galėtų būti moralinis vedlys ne tik katalikams, bet ir tiems, kurie tiki kitaip arba išvis netiki... Tada popiežius nusivilko sniego baltumo sutaną, sukalbėjo maldeles ir ramiai užmigo.

Popiežius turbūt turėjo omenyje tai, kad egzistuoja panacėja, nesikeičiančios ir universaliai įpareigojančios moralinės normos, galiojančios visiems visų kultūrų ir laikų žmonėms. Tas tikėjimas ir leidžia jam greitai ir lengvai užmigti. Reikia atiduoti pagarbą Romos Katalikų Bažnyčios galvai už gebėjimą peržengti tradicinės moralinės teologijos ribas ir nepasiųsti visų prie klausyklos, kur, remdamasis seminarijoj perskaitytų knygų išmintim, dvasininkas prisiima atsakomybę ir nurodo, kaip elgtis, vienaprasmiškai pasako, kas yra nuodėmė ir kas ne. (Kadaise kunigai net turėdavo parankines knygutes / instrukcijas, kur buvo išvardytos nuodėmės ir atitinkamos atgailos. Tokius vadovėlius apie žmonių nuopuolių kokybę ir kiekybę.)

Akimirką palikim popiežių saldžiai bemiegantį, nes nedera lįsti į svetimus sapnus, kur negalioja nei rašyti, nei nerašyti įstatymai, ir įsitraukim į diskusiją. Žinau žinau, geriau būtų nieko nekomplikuoti, bet kad labai norisi. Susėskim prie didelio ir plataus popiežiaus stalo. Tyliai, tyliai, kad nepažadintume tų, kurie leidžia įstatymus. Taigi, pamąstykim apie absoliučias normas, pritaikomas visur ir visada. Ir ar prigimtinis įstatymas gali pripildyti moralę turinio. Beje, moralę jau buvo bandyta pakeisti Dešimčia Dievo įsakymų, ir mes žinom, kad net išplėtus juos iki begalybės norimų rezultatų nebuvo gauta. Bandymas liko viena iš pereinamųjų formų žmonijai stengiantis pasiekti moralų gyvenimą.

Vien pažvelgus į sėdinčiųjų prie stalo veidelius, kyla įtarimas: o ką, jeigu tie visi taip skirtingai atrodantys žmonės yra apdovanoti žmoniją vienijančia dovana – unikalumu? Štai kad ir šv. Tomas Akvinietis, kanonizuota Katalikų Bažnyčios kelrodė žvaigždė, besimuistantis ant jo sėdynei per siauros kėdės:

– Kuo arčiau konkrečios situacijos atsiduriam, tuo sunkiau nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne...

Hm, čia tai teisybė. O visos kėdės Vatikane padarytos pagal vienos sėdynės standartą. Taigi, angeliškasis daktaras tikrai buvo išmintingas vyras ir todėl apie prigimtinį įstatymą parašė gal tik keletą puslapių. Bet užtat prisvarstė keletą tomų apie dorybes, besirandančias konkrečioj situacijoj, kažkur tarp „per daug“ ir „per mažai“, ir besikeičiančias atsižvelgiant į kontekstą. Pavyzdžiui, bado laikotarpiu paaukoti maisto yra kur kas vertingiau negu pertekliaus metais. Šv. Tomas energingai darbuojasi šakute ir į ginčus nesileidžia. Tos žąsų kepenėlės tikrai vertos dėmesio.

Užtat kitas žmogiško unikalumo liudytojas, visiška šv. Tomo priešingybė fizinio sudėjimo požiūriu, bet panašiai mąstantis Charlesas Tayloras – vienas garsiausių šiandieninių angliškai kalbančio pasaulio filosofų – nebeištveria. Atsargumo dėlei pasodinkim jį stalo gale, kad stambieji kolegos jo nenuspaustų. Jis pradeda savo kalbą mesdamas akmenį liberalų (visada tie padžiūvėliai velnių priėdę) daržan:

– Hobbesas, Locke’as, Ronaldas Dworkinas ir kiti panašūs paneigia individo ryšius su bendruomene. Mūsų moraliniai pasirinkimai turėtų būti derinami su kitų, t. y. neužmirštant konteksto, tik taip ir galime nuspręsti, kas yra bloga ir kas gera. Platoniškoji Gėrio idėja – štai kur tikrasis sprendimas.

Liberalų kėdės, deja, tuščios. Tačiau jie atsiuntė sveikinimo telegramą, kurioje atsiprašo negalintys dalyvauti, mat kaip tik tuo metu švenčia Jano Huso gimimo dieną. Pikti liežuviai mala, esą tas vienąkart vyko aiškintis santykių su Vatikanu ir jam buvo pažadėtas imunitetas. Slidus dalykas tie moraliniai sprendimai. Užtai, anot liberalų, pasirinkimai kasdieniame gyvenime priklauso nuo paties individo sprendimo ir yra vienodos vertės, kad ir į kurią pusę pasuktum. Ir nėra čia ko graužtis nepasielgus antraip.

Kairėj stalo pusėj įsitaisęs Johnas Grayus, moralinis filosofas. Jis priklauso prie kraštutinių kairiųjų, ir ne tik dėl to, kad yra kairiarankis. Naudoja jis ir dešinę. Štai jis kaip tik mostaguoja joje laikomu alaus bokalu:

– Žmonija negali nei žengti į priekį, nei atgal – nėra tokio dalyko kaip kolektyvinė intencijų ir tikslų visuma, – (Matyt, sako, kad nėra universalios etinės sistemos.) – Tėra tik gyvūnai, kiekvienas atskirai kovojantys su savo aistromis ir iliuzijomis. Mes visi esam savo gyvuliškos prigimties įkaitai.

Jis paspiria po stalu apie kojas besitrinantį popiežiaus katiną. Tas, apie biologinį determinizmą iki šio momento nieko negirdėjęs, tik išleidžia nepasitenkinimo garsą ir dingsta Vatikano labirintuos.

Pala pala, o kaip tada suprasti tuos, na, tuos – pavadinkim juos aklais žmogiško kilnumo aktais? Ar tai mes dabar taip ir keiksnosim ant žmogiškos prigimties grėblio tamsoj užlipę? Tai ką man pasiūlysit daryt su tuo naiviu potraukiu, – tiesa, labai retai užeinančiu, – pakilt virš minios ir, nepaisant basic instinct, padėt kitam? Bet kas čia manęs klausys...

– Žmogus turi įgimtą galimybę pažinti ir tokiu būdu progresuoti, – čia jau balsai iš švietėjų kampo.

Kai kurių iš jų manymu, moralė – tai per evoliuciją susiformavę papročiai ir tradicijos. Galbūt todėl prie Vatikano maisto jie nesiliečia.

– Žmogiška patirtis yra nepakeičiama ugdant moralinį žinojimą, nes dauguma mūsų etinių principų formuojami stebint mylinčius ir išmintingus žmones, – tai Kevinas Kelly, šiandieninis teologas, bet įsitaisęs tarp tų išsiblaškiusių ir naivių žmonių. – Kartais tie principai keičiasi arba turi būti keičiami atsižvelgiant į aplinkybes. Pernelyg dažnai prigimtinis įstatymas buvo priimamas kaip kažkas absoliutaus. Būtina atsiminti patirtį, istoriškai ir kultūriškai jautriai žvelgti į moralinį žinojimą.

Bet ir drąsus tas Kelly, aš jo vietoj geriau patylėčiau... Matau, kaip per miegus blaškosi popiežius. Net kažką šneka:

– Istorinė, kultūrinė ir moralinė tapatybė sudaro visumą universalių vertybių, – (turbūt nori pasakyti, kad egzistuoja absoliučios vertybės), – jei moraliniai sprendimai bus priimami kompromiso būdu, net ir paminant žmogišką prigimtį / orumą. – (Turbūt nori pasakyti, kad egzistuoja stabili ir nekintanti žmogaus prigimtis. Viena koja danguj tas popiežius. Taip nieko ir nenusipirks. Kai miegi, visko prišneki. O jau buvom kažkur benueiną. O tai gal tada kai kas keičiasi, o kai kas ne?..)

Čia ir atsiveria Pandoros skrynia.

– Moralė – tai, kas natūralu, – skrybėlės plunksna dantis sau rakinėdamas prataria Montaigne’is.

– Teisingai, yra savaime suprantamų dalykų, – antrina jam švietėjai, įsitaisę po XV a. sietynu.

– O ar skepticizmas ir liberalizmas yra savaime suprantami dalykai? Juk įstatymas turi paklusti kažkam objektyvesniam negu žmogaus valia, – čia jau tikinčiųjų choras, nedrąsiai bandantis stumtelti reikalus dievop.

Dievas, užviręs visą tą košę, deja, susirinkime taip ir nepasirodė. Matyt, pabijojo Nebraskos gubernatoriaus – tas vienąkart jau buvo jį padavęs į teismą už neaiškų kalbėjimą. O kas čia norės pakliūt į šaltąją. Ir dar Nebraskoj. Taigi, tikintiesiems belieka tik tikėjimas.

– Jeigu moraliniai principai mūsų širdyse įrašyti Dievo, tada turim vidinę prievolę jų laikytis. Ir pašvilpkit laisvai valiai, – girdisi iš priešingos tikintiesiems stalo pusės.

Geriau jau būtų užvalgę tie švietėjai, o tai dabar pilstys žibalą į ugnį.

Mažas žmogelis iš Karaliaučiaus su ištikimai iš paskos tipenančiu tarnu, nešinu skėčiu, iki šiol sukęs ratus aplink stalą, staiga sustoja ir pasižiūri į laikrodį:

– O kaip atskirti žmogaus besąlyginę prievolę moraliniam įstatymui nuo valios laisvės, sielos nemirtingumo ir Dievo egzistavimo?

Čia pat ima ir parašo storą knygą ir atskiria. Susirinkimo dalyviai pastebimai aptyla. Girdėti tik peilių ir šakučių žvangesys. Degustuojamas maistas ir vynas iš Vatikano rūsių. Žinia, sotūs žmonės visada linkę lengviau susitarti:

– Jeigu širdis pradėtų galvoti – sustotų.

Kas tas padžiūvėlis šelmišku veidu? Ak, juk čia Voltaire’as, apžiūrinėjantis prieš šviesą vyno taurę! Pakliūti Vatikanan jam labai netikėta. O juk kitados galėjo tapti kardinolu, buvo gavęs tokį pasiūlymą. Tereikėjo galvoti ir užmiršti apie širdį. (Aš tai iškart būčiau tapęs. Mūvėčiau raudonas kojines ir svarstyčiau sau apie žmonių nuopuolius. Kad tik greičiau man pasiūlytų.)

– Aha, – Hume’as nusišluosto rankas servetėle ir meta įžūlų žvilgsnį į švietėjų galą. – Moralė remiasi jausmu. Protas niekad nepasipriešins aistrai, stumiamai valios.

– ...Jau seniai sakiau, kad sąvoka „reikia“ yra neteisinga ir pažeidžia žmogaus teisę į nerūpestingą gyvenimą, – čia ir vėl aš, bet manęs nieks rimtai nepriima, nebeduokit man daugiau vyno...

– Visai nebūtina neapsirikti. Pakanka, kad mūsų sąmonė liudytų, jog mums pakaks ryžto ir jėgų atlikti tai, ką laikome geriausia, – gruziniško veido vyras stoja ginti tuščių liberalų kėdžių.

Ar tik nebus Mamardašvilis? Šurmulys vis garsėja, matyt, soti vakarienė jau suvirškinta. Teks man imti vadžias į rankas:

– Gerbiamieji, ar galėtume susitarti dėl keleto dalykų? Pilieti, prašom padėt alaus bokalą į vietą, jums, jums sakau. Beje, šakutės yra skirtos maistui dėti į burną, tik maistui, va taip, va taip, aha, matot, kaip lengva. Gerbiamieji, maistas neužnuodytas, mes gyvenam civilizuotam XXI amžiuj, jeigu kas dar nesupratot, – (Žiūrėk, kaip švietėjai griebėsi šakučių, o jau išdidūs, neklausk.) – Moralė keičiasi, keičiasi papročiai ir tradicijos. Matau jūsų iškeltą ranką, matau. Pakentėkit. Kur įrodymai? Štai: anksčiau į kunigą, kuris tvirkina vaikus, vadovybė net dėmesio nekreipdavo, o dabar jį iškelia į kokį užkampį. Žinoma, čia tik toj ištvirkusioj Amerikoj. Gerbiamieji, prigimtinio įstatymo imperatyvas, jeigu jau taip labai norim, geriausiu atveju aptinkamas egzistencinėj plotmėj. T. y. kaip bendra nuoroda moralinių „kvarabų“ persekiojamai žmonijai. Argi kas dar galėtų manyti, kad žmonija iki šiol nebūtų universalių visad ir visur tinkančių moralinių taisyklių atradus ir į mokyklines programas įrašius, jeigu tokios egzistuotų? Toliausiai siekianti ir – turbūt, gerbiamieji ponai, visi su manim sutiksite – universaliausia šiandien žinoma etinė norma, dar vadinama auksine taisykle, skamba taip: daryk gėrį, venk blogio. Arba: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų. Tačiau atsidūrus konkrečioj situacijoj... Akvinieti, prašom nesimuistyti ir nestumdyti kaimynų, atsiminkit auksinę taisyklę. Apie ką aš kalbėjau? Aha, kiekvienas atskirai turės nuspręsti, kaip jam elgtis. Ponai, juk jei jūs norėsit rasti kelią į Kuršėnų turgų, o aš jums duosiu Paryžiaus žemėlapį, kaip jūs į mane pažiūrėsit? Ne ne, Montaigne’i, aš čia tik kaip pavyzdį pateikiau, muštynes galėsit kelti tik palikęs šios garbingos įstaigos sienas. Matau jūsų nusivylusius veidus – nebeliko nieko konkretaus, jokių atramos taškų. Baisu be žemėlapio? Man irgi, bet ar dėl to reikia pulti į kraštutinumus ir leisti pačius universaliausius ir jau niekad nebepasikeisiančius įstatymus? Jau matau – popiežius atmerkė vieną akį, jau abi ir nustebęs dairosi aplink. Ne ne, neprašykit jo autografo ir rankomis nelieskit, suvenyrų galėsit įsigyt aikštėj. Štiš, štiš, lauk, jūs nieko neverti vaiduokliai!