ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-20 nr. 897

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JAMES WRIGHT. Viršum upės (17) • GINTARAS SONGAILA. Lisabonos sutartis: Europos solidarumas ar stuburų laužymas? (52) • -gk-. Sekmadienio postilėHARALDS MATULIS. Latvijos vyrų pornografinė literatūra (Edmunds Frīdvalds, Nils Sakss) (5) • Su JOSEPHU RATZINGERIU (popiežiumi Benediktu XVI) kalbasi žurnalistas Peteris Seewaldas. Gyvybės medis (9) • ROLANDAS KAUŠAS. Reportažas iš miegamojo (85) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (22) • RENATA DUBINSKAITĖ. Wolfgang Tillmans: „Jei svarbus yra bent vienas dalykas, tai viskas yra svarbu“ (4) • EVALDAS GALINIS. Eilės (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Sovietinės realijos ir gluminanti literatūra (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jurbarko vieškeliai, maišto šunkeliai (66) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (3) (10) • Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (2) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko konferencija: griauti ar statyti? (12) • „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo programaTik pasiklydę čia patenka (688) • 2008 m. birželio 27 d. Nr. 24 (898) turinys (1) •

Sovietinės realijos ir gluminanti literatūra

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Vyresnių kartų žmonės prisimena sovietinį dokumentinį filmą „Paprastas fašizmas“, sukurtą žinomo rusų režisieriaus Michailo Romo. Šį filmą matė ir jaunesnės kartos latvių istorikas Edvīnas Šnore – tai buvo viena iš paskatų jam sukurti filmą apie sovietinio režimo nusikaltimus. Kita paskata – neigiama: 2005 m. Rusijoje sukurtas filmas „Pabaltijo nacizmas“, kuriame, pasak Šnorės, be visokių netiesų, dar ir pateisinamos deportacijos.

Latvių filmo „The Soviet Story“ („Sovietų istorija“ – filmas įgarsintas angliškai) premjera buvo balandžio pradžioje Europos Parlamente. Apie jį mūsų spaudoje šiek tiek rašyta, išverstas ir „Economist“ straipsnis (http://www.balsas.lt/naujiena/197465), kuriame, be kita ko, minima, kad protestuotojai prie Latvijos ambasados Maskvoje sudegino režisieriaus atvaizdą. Pasipiktinimą reiškę organizacijos „Rossija molodaja“ nariai filmo, žinoma, nebuvo matę. O tuos, kurie jiems duoda komandas, matyt, labiausiai papiktino didžiausios šventenybės – istorinės „pergalės prieš fašizmą“ – suteršimas. Atrodo, kad filmas originalios ar bent mažiau žinomos medžiagos pateikė kaip tik apie sovietų ir nacių įvairias bendradarbiavimo formas pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą.

Šį filmą (pavadinimu „Sovietų pasaka“) birželio 15 d. buvo numačiusi rodyti Lietuvos televizija, bet jo nepamatėme (regis, nesusitarta dėl autoriaus teisių).

Šiaip jau Rusijoje stalinizmo ar net leninizmo kritika anaiptol nėra uždrausta sritis. Neseniai (VI.8) valstybinis Rusijos televizijos kanalas RTR rodė N. Svanidzės „Istorinių kronikų“ ciklo laidą apie Lenino mirtį, kur teigiama, kad šiam bolševikų vadui gyvenime buvo vienintelis svarbus dalykas – valdžia. Taigi, šiaip jau baltinant daugelį sovietinės imperijos istorijos puslapių, dabartinėje Rusijoje vis dėlto paliekama erdvės labai kritiškam požiūriui. Matyt, tai daroma todėl, kad stipriausia organizuota opozicinė jėga šiandieninėje Rusijoje yra komunistų partija, tad jai norima parodyti savo vietą – štai kokia jūsų partijos istorija.

Toje RTR laidoje kalbama ir apie Lenino neapykantą intelektualams ir primenama, jog jis asmeniškai rūpinosi, kad iš Rusijos būtų ištremta daugelis iškilių protų. Tai padaryta 1922 m.

Šiam įvykiui skirta visa anglų žurnalistės, Rusijos filosofijos žinovės Lesley Chamberlain knyga „The Philosophy Steamer“ („Filosofijos garlaivis“, 2006), kurią prieš dvejus metus recenzavo „Times Literary Supplement“.

Iš tikrųjų iš tuometinio Petrogrado į Hamburgą kultūros veikėjai buvo išsiųsti ne vienu, o dviem laivais, ir visi jie už kelionę turėjo susimokėti patys. Kad mažiau dvejotų, prieš tai jie buvo tardomi ir jiems pateikta įvairių kaltinimų. Vis dėlto, turint galvoje bolševikų valdžios įpročius, galima sakyti, kad šiems tremtiniams dar pasisekė. Laivas „Haken“ pramintas „filosofijos“ todėl, kad tarp jo keleivių filosofai sudarė ryškią dalį, mat sovietiniam režimui įvairių sričių inteligentų vis dėlto reikėjo, bet seno sukirpimo (ypač religinės pakraipos) filosofų – mažiausiai. Taigi, tarp tremtinių atsidūrė Nikolajus Berdiajevas, Semionas Frankas, Nikolajus Loskis ir kiti, t. p. vėliau Lietuvai daug nusipelnęs Levas Karsavinas.

Knygoje teigiama, kad kai kurie tardymo protokolai rodo ne tiek ankstyvosios sovietinės sistemos barbarizmą, kiek kai kurių civilizacijos vertybių likučius. Karsavino tardytojas, suvokęs kalbąs su garsios šokėjos Tamaros Karsavinos broliu, tuoj pat nukreipė pokalbį nuo politikos prie baleto.

Sovietinės sistemos ir pasaulinio komunizmo ypatybės atsispindi Herkaus Kunčiaus apsakymų knygoje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“. Apskritai vertintojų suglumimo reakciją skaitant Kunčių ima keisti bandymai suprasti. „Literatūros kritikai Herkui Kunčiui dažnai priskiria socialinio kritiko vardą“, – tokiu sakiniu Mindaugas Grigaitis pradeda recenzuoti šią knygą („Metai“, 2008/5). Gal ir nedažnai priskiria, bet pasitaiko tokių nesusipratimų. Manau, tiesos reikia ieškoti paties Grigaičio pozicijoje: „H. Kunčiaus tekstai man visada daugiau priminė autoreferentišką rašymo žaidimą. [...] Rašymą, kai svarbiausia yra sukelti netikėtą skaitymo įspūdį.“

Keista, kad pats recenzentas toliau vadovaujasi visai kitokiu požiūriu. Štai jis cituoja rašytojo žodžius: „Apsisnargliuoti, apsidergti – štai aš, visomis prasmėmis nekorektiškas lietuvių rašytojas Herkus Kunčius.“ Ir iš jų daro stulbinančią išvadą: „Nejaugi H. Kunčius nutarė pasikeisti? Ar avantiūristinius literatūrinius žaidimus nuo šiol reiks skaityti kaip šiuolaikinio žmogaus egzistencijos analizę?“ Tikrai ne – nebent kaip apsisnargliavimo analizę.

Pagrindinė recenzento mintis – šioje knygoje Kunčius atrodo išsisėmęs, „išsekęs“. Įspūdį nuginčyti sunku, bet Grigaitis pateikia argumentus, kurių logiką beveik taip pat keblu suprasti kaip ir ką tik cituotu atveju. Galima pritarti, kad „savo romanuose H. Kunčius dažniausiai pasirenka kokį nors kultūrinį tekstą ar istorinį pasakojimą, kurie jo tekstams suteikia aiškų kūną“. Tada dekonstruodamas „pagal vaizduotės logiką“ rašo savo kūrinį. Pateikiama pora romanų pavyzdžių ir toliau aiškinama, kad šioje apsakymų knygoje kaip tik tos kultūrinių kontekstų dekonstrukcijos nesą.

Betgi sakyčiau atvirkščiai: apsakymo „Prahos pavasaris“ istorinį kultūrinį kontekstą nusako jau pats pavadinimas; apsakyme „Aurora. Gyvenimas Dievo šviesoj“ tai yra 1917 m. bolševikų perversmas; „Kario kelias“ – buvusio vokiečių kareivio likimas sovietinėje Lietuvoje; „Mik, mažute, miegok“ – istorinė sovietinė Arteko pionierių stovykla ir t. t.

Nors gal įspūdingiausia novelė ta, kurios istorinis kontekstas miglotas, iš esmės nebūtinas, – „Pirtis Balkanuose“. Labai subtiliai išplėstas tipiškos pirties situacijos humoras pabaigoje išvirsta į fantasmagorišką kruviną orgiją.

O gal didžiausia bėda ta, kad skaitantieji Kunčių kartais nesugeba juoktis?

Malonu pasigėrėti ir kitais gerais lietuvių autorių tekstais. „Naujojo Židinio-Aidų“ 4–5 numeryje Palemonas Dračiula itin subtiliai, elegantiškai, šmaikščiai aprašė Rykantų bažnyčią ir jos aplinką – reto malonumo skaitinys.

Vaida Blažytė (jau pernai) išleido romaną „Ieškojimai“, kurį viena kritikė pavadino „gluminančiu“. Ir tikrai – kurgi neglumins pasakojimas apie vaikino erotinę meilę pamišusiai motinai. Šį romaną prisijaukinau (o gal jis mane) tik įpusėjęs. Esama sentimentalaus patoso, bet galiausiai įtikina autorės sukurtas pasaulis – ne realistinis, o fiktyvus darinys. Galbūt galima teigti, kad tai yra kūrinys apie gyvenimą už visuomenės ribų, netgi už gėrio ir blogio ribų. Pabrėžiu – fiktyvų, ne realistinį gyvenimą.

Apokalipsė dabar. Paskutinis skaitinys – apie pabaigą. Civilizacijos, kultūros, pasaulio pabaigą. Naujausiame (birželio) „Metų“ numeryje diskusija „Namai ir benamystė literatūroje“: V. Daujotytė, R. Tamošaitis, A. Šliogeris, V. Rubavičius. Apie literatūrą ten ne tiek daug (bet gana įdomiai), o apie pasaulį bent jau trijų vyrų išvada tokia: visur siautėja pasaulį užvaldę globalizuoti nomadai griovėjai ir pašnekovų demonizuojamas Kapitalas, Europos kultūra jau žlugo, Lietuvos dar šiek tiek laikosi, bet jau irgi žlunga (nes tapo preke, suvulgarėjo, vertybių neliko), žlunga visuomenė ir visa kita. Ir svarbiausia – jokios išeities nėra. Tokiu juodu vaizdu šiuos skaitinius (ir pasaulį) linksmai užbaigsime.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


121807. archyvaras2008-06-25 12:38
Gerai, kad Autorius pamini žurnalą "Metai" /birželis, nr.6/. Taip, tas pokalbis kone privalus kiekvienam iš mūsų, bent minimaliai mąstančiam apie šiuolaikybę pasaulyje ir Lietuvoje.

122183. Katė2008-06-27 13:48
Visais laikais kalbama apie pabaigą. Bet baigiasi tik ciklas. Gal kada nors ir visų ciklų pabaiga bus.

122567. e2008-07-01 09:43
Nihilizmas- vaikiška senstelėjusių nesirealizavusių berniukų liga.
Man bloga( šizofrenija "ant nosies", nieks manęs nemyli, nepakankamai vertina mano genialumą): tai yra aiškūs ne tik civilizacijos, bet ir pačio pasaulio pabaigos požymiai.

122568. nuomonė :-( 2008-07-01 10:15
Labai seklaus ir riboto mąstymo tas Jonušys. Liūdna skaityti tokius primityvius tekstus

122571. e-. nuomonė :-(2008-07-01 11:53
Gal ir taip, bet ir aš norėčiau pamatyt tas beviltiškas seklumas ir mąstymo riboženklius,- parodykit, padėkit senam žlibam žmogeliui.

122584. nuomonė >e2008-07-01 14:21
Galėčiau bakstelti į kiekvieną šio rašinio pastraipą, bet ar padės. Visur (ir visuose ,kiek teko skaityti jo tekstus) trafaretiniai, introdukuoto žmogaus labai paviršutiniški samprotavimai apie paviršutinišką, bevertę lektūrą.
Na paimkime kad ir tą „Lenino neapykantą intelektualams, jog jis asmeniškai rūpinosi, kad iš Rusijos būtų ištremta daugelis iškilių protų. Tai padaryta 1922 m.“
Kodėl nekyla mintis, kodėl Leninas prieš tai ir be jokio gailesčio išžudęs, nukankinęs dešimtis milijonų inteligentų, dvasininkų, valstiečių- visą Rusijos žiedą, ir besitęsiant masinėms žudynėms, leido išvažiuoti į užsienį, tam tikrai žmonių grupei. Dauguma tų baisiai “nuskriaustųjų“ net galėjo vėliau lankytis Rusijoje, juos galėjo užsienyje lankyti net giminės, pasilikę Rusijoje? Kas tai per „nuskriaustųjų“ grupė, kas juos visus jungia, kas tarp jų bendro, kas juos jungia, kas jie turi bendro su Leninu, Trockiu, kitais bolševikais? Kodėl į tą jų skriaudą, o ne į milijonų išžudytų, beteisių pažemintųjų kančias, taip akcentuojamas dėmesys? Daug kodėl iš kyla, kada nors truputėlį pamąstai.

Rodoma versija 25 iš 25 
14:17:25 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba