ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-20 nr. 897

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JAMES WRIGHT. Viršum upės (17) • GINTARAS SONGAILA. Lisabonos sutartis: Europos solidarumas ar stuburų laužymas? (52) • -gk-. Sekmadienio postilėHARALDS MATULIS. Latvijos vyrų pornografinė literatūra (Edmunds Frīdvalds, Nils Sakss) (5) • Su JOSEPHU RATZINGERIU (popiežiumi Benediktu XVI) kalbasi žurnalistas Peteris Seewaldas. Gyvybės medis (9) • ROLANDAS KAUŠAS. Reportažas iš miegamojo (85) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (22) • RENATA DUBINSKAITĖ. Wolfgang Tillmans: „Jei svarbus yra bent vienas dalykas, tai viskas yra svarbu“ (4) • EVALDAS GALINIS. Eilės (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Sovietinės realijos ir gluminanti literatūra (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jurbarko vieškeliai, maišto šunkeliai (66) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (3) (10) • Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (2) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko konferencija: griauti ar statyti? (12) • „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo programaTik pasiklydę čia patenka (688) • 2008 m. birželio 27 d. Nr. 24 (898) turinys (1) •

Rasojančių rugių šventė (3)

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

Aukojimai laumėms per Sekmines

Panašiu būdu – ant akmens – ir panašūs produktai kaip ir Kurkai aukoti ir laumėms per Sekmines, kurios kadaise su Kupolinėmis galėjo sudaryti vientisą šventimo laikotarpį pabaigus lauko darbus.

Paindrėje, netoli Dusetų, laukuose kadaise gulėjęs akmuo (2,4 x 3 m dydžio, 1,9 m aukščio), vadintas Laumių stalu. Ant to „stalo“ per Sekmines būdavo atliekami atnašavimai laumėms, tikintis, kad jos rūpinsis žemdirbių laukais. Esama kelių iki mūsų dienų išlikusių liudijimų: „Laumių stalu akmuo vadinamas todėl, kad ant jo senovėje deivės laumės ugnį kūrendavo ir sau valgius virdavo. [...] Senovėje per Sekmines žmonės švęsdavo pavasario lauko darbų pabaigą. Toms šventėms visi ties Laumių stalo akmeniu rinkdavosi ir linksmai puotaudavo. B. Klibio senelis jam pasakodavęs, kaip būdavo linksma. Kartą kas tai nuvertęs nuo akmens atkištą alaus bosą. Bosas ritasi, o alus iš skylės bėga. Vienas puotos dalyvių norėjo bosą sulaikyti, bet vienas buvusių ten senių pasakė: „Neliesk, tai laumių dalia!“ Ir visas alus iš boso išbėgo“ (V. Vaitkevičius, 2006). „Seniau, pabaigę pavasario laukų darbus, kaimiečiai kurį sekmadienį rinkdavęsi prie jo [laumės stalo – N. L.] ir linksmindavęsi. Pasilinksminimo metu ant laumės stalo dėję aukų: duonos riekių, mėsos, pylę alaus, midaus ir kt., kad laumės saugotų laukus“ (ten pat). „Dar neseniai Paindrės kaimo gyventojai per Sekmines prie to akmens susirinkdavo pavasario baliaus kelti. Čia sueidavo visi – seni ir jauni – kaip prie kokio aukuro, aplink Laumių stalą, dainuodavo, gerdavo ir valgydavo už laumių sveikatą“ (B. Buračas, Pasakojimai ir padavimai, Vilnius, 1996). „Ant to akmens [...] seniau per Sekmines žmonės susinešdavo daug valgio ir gėrimų, o bobos atsiplėšę (undarokus) aplink jį šokdavo“ (Paindrė; LTR 1420/150/).

Pateiktuose faktuose apie Paindrės akmenį Laumių stalą, naudotą kulto reikmėms, apibrėžtu laiku aukojant laumėms, išryškėja keletas svarbių momentų: ant akmens aukota per Sekmines, tai būdavo siejama su pavasario lauko darbų pabaiga; laumės apibūdinamos kaip laukų saugotojos, atskleidžiamas glaudus jų ryšys su agrariniais kultais; laumėms, kaip ir kitiems chtoniniams dievams, aukota duona, mėsa, midus; joms, kaip ir Žemynai, galėjo būti nuliejama alaus; šia proga moterys atlikdavo apeiginius šokius.

Laumės, raganos šventėje

Laumė turi chtoninės dievybės ar dvasios bruožų, tuo ji artima Žemynai. Laumių funkcionavimo sfera – drėgnos vietos prie vandens telkinių arba patys vandens telkiniai, kur jos skalbia arba maudosi, nardo, be to, jos vaizduojamos pasirodančios ir laukuose, dirba žemės darbus (kaupia bulves, rauna linus), todėl N. Vėliaus laikytos derlingumo deivėmis (N. Vėlius, Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Vilnius, 1977). Viena jų veiklos sferų, kaip buvo minėta, – laukų sergėjimas (V. Vaitkevičius). N. Vėliaus skaičiavimu, sakmės, kuriose laumės veikia prie vandens, sudaro apie 17 procentų, o pasirodančios dirbamuose laukuose – 30 procentų visų sakmių apie laumes (N. Vėlius, ten pat).

Laumė ne vieno mitografo traktuojama kaip žemės deivė (Pilypo Ruigio, Kristijono Gotlibo Milkaus, Jakobo Langės, Gothardo Fridricho Stenderio, BRMŠ IV 29, 41, 80, 179, 184, 197, 204), nors kartais – kaip vandens nimfa (M. Pretorijaus, BRMŠ III 229, 239). Tiesa, Laumė gali būti siejama ir su dangumi, kur ji neva kadaise gyvenusi, ir su dangaus skliaute pasirodančiu gamtos reiškiniu – vaivorykšte, neretai ir vadinama jos vardu – Laumės juosta (L. A. Jucevičius). Taigi Laumė palaiko ryšius su visomis trimis mitinio pasaulio sferomis – dangumi, antžeminiu pasauliu ir požemiu, todėl laikytina viena sudėtingiausių ir prieštaringiausių lietuvių deivių.

Pagal vieną iš žodžio laumė etimologijų, siejančių ją su „augimu“, ji būtų skirtina prie vegetacijos dievybių tipo. Pasak Vytauto Mažiulio, balt. * lauma „laumė“ yra baltiškas darinys – iš ide. dial. (balt.) *laudh-mā „tam tikra mitologinė būtybė“, kuris savo ruožtu kildinamas veikiausiai iš *„augimą skatinanti jėga“ < „augimas“, t. y. laikytinas sufikso * vediniu iš ide. *loudh- / *leudh- (*ludh-) „augti, kilti“ (V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 3, Vilnius, 1996). Jeigu, remdamiesi tokia etimologija, Laumę interpretuosime kaip personifikuotą augimą stimuliuojančią galią, tai ryškus šios būtybės vaidmuo Kupolių šventimo tarpsniu nuo Sekminių iki Joninių būtų motyvuojamas jos gebėjimu daryti įtaką augalijos vegetacijai.

Laumė ir Morė

Laumės reikšmingumą Kupolių šventimo laikotarpiu rodytų ne tik jos galimas ryšys su augalijos kupėjimą skatinančiomis galiomis, bet ir jos glaudžios sąsajos su kitomis šiuo laikotarpiu aktualiomis mitinėmis būtybėmis. Jau buvo konstatuota, kad slavų Mara ir lietuvių Morė bei ragana sezoninių švenčių kontekste – iš esmės tos pačios arba artimos prigimties būtybės. Prie šių mitinių esybių kai kuriais bruožais šlietina ir Laumė.

Rašytiniuose šaltiniuose, folkloro naratyvuose Laumė gali būti tapatinama su More. Jokūbas Brodovskis žodį Laume sieja, be kitų sąvokų, su Móra: Maar, Laume, Slogintoja, Móra, Aitwarras (BRMŠ IV 31). Pateiksime dar ir J. Balio pastabą Laumės ir Morės santykio klausimu: „Senovėje žodis „morė“ greičiausiai reiškė tą patį, kaip ir „laumė“. Plg. pasakos posakį: „Sutemus pradėjo morės vindus sukti.“ Žodinėje liaudies tradicijoje užfiksuota ir tokių Laumės vardų: Mortė (Skaistgirys, LMD I 332/3), Kotrė (Vilkyškiai), Katrė (Šiauliai). Žinomas folkloro kūrinys, kuriame laumės vaikas vadinamas Moryčiu (Geldapė). Taigi Morės, Mortės ar Kotrės, Katrės vardais vadinamos būtybės galėjo būti tam tikros Laumės raiškos formos.

Laumė ir ragana

Per vasaros solsticiją ypatingu aktyvumu pasižymėdavusios ir raganos, kurios šiame kontekste dažnai siejamos su laumėmis. Šventės tikėjimuose apie laumes ir raganas neretai kalbama kaip apie to paties tipo būtybės variantus arba tiesiog kaip apie tą pačią mitinę figūrą, vadinamą skirtingais vardais (J. Balys). Jos gali atsidurti analogiškose aplinkybėse laiko ir erdvės požiūriu, vykdyti tas pačias akcijas. Laumė / Laumės gali užimti būdingą raganos poziciją (Laumės Joninių naktį kūtėse atima, išžinda karvių pieną), o raganos atlieka būdingas Laumių funkcijas (Joninių naktį raganos velėja, sudarko pabalyje balinamus audeklus, priraizgo į juos ašutų).

XVII a. rašytiniuose baltų mitologijos šaltiniuose, užregistravusiuose latvių mitologijos duomenis, leksemos Laume ir Raggana pateikiamos kaip dvi tą pačią būtybę įvardijančios sąvokos: fliegende Zauberin / Ragana / Laume „skraidanti burtininkė“ (vok.), ragana, laumė (1638 m. Georgas Mancelis, BRMŠ III 662), fliegende Hurren / Raganas / Laumes „skraidančios paleistuvės“ (vok.), raganos; laumės (1638 m. G. Mancelis, BRMŠ III 670), Laume (Ragana) eine fliegende Zauberin, oder Hexe „laumė: ragana (latv.), skraidanti burtininkė, arba ragana“ (1685 m. Johanas Langijas, BRMŠ III 699, žr. taip pat BRMŠ III 704). G. F. Stenderis pateikė tokį komentarą: Heut zu tage ist lauma so viel als eine Hexe – „Dabar žodis lauma reiškia beveik tą patį ką ir ragana“ (1783 m., BRMŠ IV 197, 204).

Lietuvių sakmėse, kaip yra pažymėta N. Vėliaus, laumė gali būti vadinama ragana arba Laume ragana. Jo teigimu, sakmės, kuriose laumės nominuojamos raganomis, sudaro apie 11 procentų visų sakmių apie laumes. Raganomis laumės dažnai įvardijamos Rytų Lietuvoje.

Laumės, ypač senos, ir išoriniu pavidalu primena raganas: „apsikudlojusios“ (LKŽ), dideliais dantimis, ilgomis rankomis (LTR 421/118), geležiniais nagais (LTR 888/776). Kaip ir raganos, laumės gali būti vaizduojamos gyvenančios miškuose, todėl laikomos miško būtybėmis (LMD I 318/17a; LM I 317–320).

Laumės ir rusalkos

Tipologiniu požiūriu laumės sietinos su slavų rusalkomis (русалки). Pažymėtina, kad šioji būtybė baltarusių kupolių dainose galėjo būti vadinama ir купалка (купалочка, D. Zelenin, 1995).

Rusalkos savo prigimtimi buvo susijusios su mirusiųjų dvasiomis, žemės vandenimis, o funkcijomis – su žemės ir augalijos derlingumu. Jomis tapdavo mirusios merginos, paprastai skenduolės, taip pat nekrikštyti vaikai. Rusalkos atrodydavusios kaip gražios merginos žaliomis akimis, žaliais palaidais plaukais arba kaip baisios susivėlusios moterys, kai kada – kaip iš dalies zoomorfinės esybės žąsies kojomis arba žuvies uodega. Rusalkos buvodavusios žemėje tik šiltuoju metų laiku. Pasirodydavusios paprastai savaitę, vadintą русальная неделя (savaitė prieš Sekmines arba po jų). Be minėtojo laikotarpio, jų raiškos metu laikytas ir rugių žydėjimas (T. Agapkina, 2002). Rusalkos išeidavusios iš vandens telkinių, lakstydavusios po laukus, miškus, supdavusiosi ant medžių, sutikusios žmogų viliodavusios, norėdamos jį užkutenti. Paskutinę šios savaitės dieną vykdavusios rusalkos palydos: merginai išleisdavo plaukus, uždėdavo vainiką, papuošdavo kaspinais ir su dainomis palydėdavo būtent į rugių lauką. Mergina-rusalka būdavo įstumiama į rugius, o lydėjusieji su šūksniais išbėgiodavo; šioji gaudydavo bėgančius. Kartais rusalką vaizduodavęs aprengtas ruginis pėdas, t. y. šiaudinė lėlė, kuri taip pat būdavo gabenama į lauką, ten suplėšoma, o gabalai išmėtomi aplink. Tokio tipo apeiga turėdavusi garantuoti gerą derlių.

Kaip jau minėta, rusalkos buvo glaudžiai susijusios su augalija, ypač su žydinčiais javais. Kai kurios bulgarų liaudies etimologijos žodį pусалии „rusalkos“ sieja su rasos ar žydinčio augalo samprata: росa( „rasa“, реся „žiedas“, реси „žydi“ (T. Agapkina). Bulgarai Gabrove tikėjo, kad kartą per metus – per šventę Voznesenije (atitiktų Šeštines) – русалките specialiai ateidavo iš pasaulio krašto ir sėdavo rasą tada, kai ji būdavo labai reikalinga, arba lankydavo žydinčius laukus, kad užsimegztų grūdas (за да завърже едно зърно). Bulgarų būtybėms rusalijoms būdavo priskiriama žydinčių laukų vaisingumo galių stiprinimo funkcija. Rytų slavų duomenys taip pat patvirtina rusalkų ryšį su žydinčiais rugiais. „Baltarusijoje, Bresto apylinkėse, užrašytas posakis, siejantis rasojančius rugius su rusalka: Хадзили на жита, на росу, хацели ўглeдзиць русаўку (T. Agapkina).

Lietuvių laumės tikėjimuose apie žydinčius rugius paprastai vadinamos raganomis, su jų rasa arba žiedais atlikdavusiomis tam tikrus maginius veiksmus.

Raganų veikla

Kupolių naktį raganos įgyjančios ypatingas teises, tai jų siautėjimo naktis. Kaip vegetacijos demoną ar dievybę reprezentuojančios būtybės, jos atlikdavo specifinius veiksmus su rugių rasa arba žiedais, tai yra su javų kupėjimą, jų vegetacijos viršūnę prieš užsimezgant vaisiui reiškiančia realija. Primintina, kad javų žydėjimas buvo siejamas ne tik su raganomis ar laumėmis, bet ir su Žemyna, javų vegetacijos deive. Rugių ir kitų javų žydėjimas laikytas šios deivės svarbiausia manifestacijos forma, tai metaforiškai išsakoma jai skirtose maldose. Tai jos teofanija, jos kaip dievybės raiška, šiai mistinei galiai atsiveriant gamtos fenomenu.

Potencialaus vaisingumo, kuris, kaip įsivaizduota, sietas su transcendentiniu pradu, per žydėjimą turintys rugiai, tiksliau, jų žiedadulkės („rasa“) ar žiedai, šią naktį raganų panaudojami ypatingam tikslui – joms pačioms patirti tam tikrą transo būseną, įgyjant gebėjimą, kurį įvardysime žodžiu transcendens (lot. „peržengiantis“), tai yra tapti peržengiančioms šiapusinės, kasdienės realybės ribas. Taip būtų galima interpretuoti raganų persikėlimus – skrydžius, judėjimą oro erdve į kažkurį kitą mitinio pasaulio pašalį, kur vykstąs tariamas raganų ir kitų chtoninės prigimties būtybių (taip pat velnių) susirinkimas. Liaudies tikėjimuose toji raganų sąskrydžio vieta paprastai siejama su kokiu nors mitiniu kalnu ar kita vieta (Šatrijos ar Rambyno kalnu, Kijevu). Tačiau prieš tai, kaip kalbama tikėjimuose, raganos naktį vaikščiojančios po rugius, prisirenkančios jų žiedų rasos ar pačių žiedų, iš jų verdančios sau ypatingą, maginiu poveikiu pasižyminčią košę. Suvalgiusios tos košės ar ja pasitepusios specifines kūno vietas – pažastis ir bambą, jos išlekiančios į būrimosi vietas: „Naktį prieš Šv. Joną, tai pats raganų nerštas ir jos tą naktį verda košę iš rugių rasų: vaikščioja naktį po rugius ir prisibraukia rugių rasų (rugiai rasoja – žydi). [...] Tą naktį prieš Šventą Joną jų (raganų) prisirinko ir virė košę iš rugių rasų. Jis [bernas – N. L.] matė, kaip tik katra pakaštavoja, tuoj ir išlekia pro kaminą. [...] Sako, tą naktį raganos į Kijevą lekia, nes ten jų stalica“ (Liškiava, J. Balys). „Kai pradeda žydėti rugiai, tai, vakarais saulei nusileidus, raganos brauko rugių žiedus ir iš jų Joninių naktį verda košę, kuria pasitepa pažastis, bambą, apsižergia piestą ir joja į Šatriją, Rambinkalnį arba Kijevą. Ten sulekia iš visų kraštų raganos ir aptaria savo atliktuosius darbus. Ten pasirodo ir jų ponas – velnias.“ „Šv. Jono naktį laumės kalbasi tarp savęs ir lekia į Šatriją“ (Telšiai, ten pat).

Kupolių naktį galimos ne tik transcendentinės raganų kelionės iš antžeminio žmonių gyvenamo pasaulio į tikrąją, joms priklausančią viešpatiją, bet ir įvairiopos raganų transformacijos į kitas, paprastai zoomorfines, būtybes, pasižyminčias apibrėžtu vaidmeniu chtoniniame mitiniame universume. Viena tokių raganų virsmo formų – jų epifanija kiaulės pavidalu. Toks virsmas įvykstąs būtent Joninių vidurnaktį, atliekant stebulės deginimo apeigą: „Joninių naktį reikia nusinešti ant kapčiaus seną stebulę ir deginti (mėsinėti), tai atbėgs ragana, pasivertusi kiaule“ (Merkinė, J. Balys). Turint omenyje tai, kad stebulės, kaip kupolės ar pačios šiaudinės „raganos“ pakaitalo, deginimas reiškė vegetacijos dvasios ar demono sunaikinimą dėl jo atsinaujinimo, regeneracijos, tokia raganos metamorfozė religinių reiškinių sferoje atrodytų pagrįsta. Kai kuriuose tikėjimuose kalbama, kad ragana atjojanti ant kiaulės: „Sako, kad Šv. Jono naktį raganos turi su kiaulėmis atjoti į kryžkelę“ (Panevėžys). „Joninių naktį raganos ant kiaulių sujoja kryžkelėse ir čia keliaujantiems iškrečia įvairius šposus“ (Seirijai, J. Balys).

Primintina, kad germanų mitologijoje raita ant šerno (vardu Hildisvini), laukinio kiaulės pirmtako, vaisingumo gyvūno, vaizduojama gražioji vaisingumo deivė Freyja, magijos mokytoja, priklausanti vanams, seniesiems žemdirbių dievams (Edda, Hyndluljó∂ 7). Kiaulė ar paršiukas yra žemdirbystės deivėms – graikų Demetrai, taip pat romėnų Tellus, Cererai, pagaliau ir lietuvių Žemynai ar Jokūbo Lavinskio paliudytai Žemės deivei (Deae Telluri) – aukojamas gyvulys (BRMŠ II 618, 626; BRMŠ III 180–182, 287–288). Kai kuriomis žiniomis, viena galimų Demetros transformacijų – kiaulės pavidalas. Tad raganos, neabejotinai susijusios su javų derlingumu, traktuotinos kaip demono bruožų turinčios chtoninės esybės (galbūt kaip sudemonintos deivės), chtoninio mitinio pasaulio reprezentantės, pavirtimas kiaule tokiame religinių idėjų kontekste nelaikytinas nemotyvuotu akibrokštu.

Kita dėmesio verta raganos metamorfozė Kupolių naktį – varlė (matyt, turėta omenyje rupūžė): „Joninių naktį ieškodavo varlių ir mušdavo visi rėkdami: „Šitai, regi – viedzma!“ (Tverečius). Šis faktas galėtų būti siejamas su Salomono Henningo liudijimu (1589), kad latviai rupūžę laikė vienos iš mitinių močių, vadinamosios Pieno motės, raiškos forma: „...savo dievais laikė žalčius ir piktas rupūžes, kurios, kaip iš dalies man pačiam teko girdėti, yra storos ir išsipūtusios ir kurias sukapojus, sumušus ar numetus išteka daugybė pieno, o senoji burtininkė Brekinė (Breckin), sumažėjus [rupūžei], ima šaukti: Man pene Math, man pene Math – O, mano Pieno motina, mano Pieno motina!“ (BRMŠ II 689–690). Pieno mote ( Piena māte) latviai vadino deivę Marą Māra), kurioje įžvelgiamas latvių Žemės motės substratas (H. Biezais, 1955).

Raganų / laumių manipuliavimas javais ir gyvuliais

Per Kupoles raganos galop tampa kenksmingos javų derliui ir gyvuliams. Situacijoje, kai vegetacijos jėgos artėja prie perviršio, raganos ima manipuliuoti javais, gyvuliais, veikdamos negatyviai. Jos, kaip minėta, „brauko nuo rugių rasą ir verda košę“. Javams šie raganų veiksmai pavojingi, nes po to nebūna grūdų („Šv. Jono naktį žmonės krečia nuo rugių rasas, kad raganos neturėtų iš ko košės virti, nes jei išverda, tai tais metais nebūna grūdų“, Leipalingis). Tokiu būdu raganos kenkia ir žmonėms: rugių rasa naudota kaip maginė priemonė juos susargdinti: „Šv. Jono naktį raganos su rankšluosčiais brauko nuo rugių rasą, kad galėtų žmonėms ligas siųsti“ (Alytus).

Kitas destruktyvios raganų veiklos objektas – gyvuliai, jie užburiami, iš karvių išžindamas ar kitokiu būdu atimamas pienas („Did. penktadienis ir Joninių išvakarės – tai didelės čerauninkų dienos: tada užburdavo gyvulius (gadindavo iš pavydo ar keršto), apleisdavo blusomis, gyvatėmis ir kt. bjaurybėmis [...]“, Antalieptė; „Per Šv. Jono naktį raganos [...] karves išžinda ir kt.“, Lazūnai).

Apsisaugojimo priemonės nuo žalingo raganų siautėjimo – įvairūs augalai, atliekantys apotropėjinę funkciją: šermukšnis, kietis, gailioji dilgėlė ir / ar notrė, dagilis, epušė, jonažolė, ajerai, papartis. Šių augalų šakelėmis kaišomos tvartų durys, langeliai, jų būdavo prikraikoma tvartuose. Kiti būdai, padedantys gyvuliams išvengti raganų poveikio: kryžiaus ženklas („Kai atvaro karves iš lauko, moterys seniau dėdavo karvėms tarp ragų degutu po kryžiuką, kad nepakerėtų“, Alanta), „laumės kryžius“ („Joninių naktį ant kūtės durų išmoliavoja l a u m ė s k r y ž i u s (vad. pentagramas)“, Kalotė), duona ir druska („Karvėms nuo apsisaugojimo duoda duonos ir druskos“, O. Vilmantienė, 1941).

Kartais pačių kaimo moterų tiesiog būdavo imituojamos jų įsivaizduojamos raganos – tiek jų išvaizda, tiek jų elgesys: „Seneliai sakydavo. Kad pieną atima Šv. Jono vilijos naktį. Darydavę taip: pristaiso raganom, paleidžia savo plaukus, pušinę apžergus tris kartus apjoja aplink tvartą ar pro duris tvartan, o pati pabėga, – tos karvės pienas pereina į jos karves“ (Salakas, LTR 1252/411). „Šv. Jono rytą bobos jodo po pievą raitos ant palių sakydamos: „Man pienelis, man pienelis...“ Tai būna labai riebus pienas“ (Kaišiadorys). „Šį būrimą reikia daryti nuogai (Zablatišlės, Švenčionių aps., LMD I 213/2–3) arba bent būti basai ir palaidomis kasomis“ (Salakas, LTR 1778/31, J. Balys).

Vadinasi, Kupolėse atsiskleidžia glaudus raganų ryšys ne tik su javais, bet ir su gyvuliais, ypač su karvėmis. Tai būdinga chtoninėms dievybėms. Gyvuliai, greta augalijos, – viena jų globojimo sferų. Artimu ryšiu su gyvuliais pasižymėjo ne tik raganos ar laumės, bet ir Žemyna, taip pat latvių Mara.

Taigi Kupolės – viena ryškiausių ir svarbiausių agrarinių metų ciklo švenčių. Šventės intencija sietina su augalijos suklestėjimu, jos vegetacijos, gyvybingumo kulminacijos situacija, kurioje ypatinga reikšmė teikta rugių rasojimui, žydėjimui, taip pat vaisiaus (grūdo) formavimuisi. Su tuo susijusios ir šios šventės mitinio pasaulio deivės bei mitinės būtybės. Kupolėms aktualius mitinius personažus sudaro visas būrys chtoninių dievybių ar dvasių – laumės / raganos, Žemyna, Didis (ar Didžioji) Lado, Kurka. Visi jie gali būti siejami su augalijos kupėjimu, tarpimu, vešėjimu. Pateikta šventės interpretacija – tik vienas iš mėginimų atskleisti senąją jos prasmę, joje glūdinčią šventybę kaip didingą, baisią, bet iki šiol mums patrauklią paslaptį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


121809. Akacija2008-06-25 12:45
Ačiū už įdomų ir informatyvų straipsnį. Turi išliekamosios vertės. Išsisaugosiu numerius.

121859. kur va2008-06-25 17:16
Klausimas: ką reiškia chtoniškas?

121863. najau2008-06-25 17:45
Surištas su požemių jėgomis, su požemių dievybėmis [gr.chton - žemės vidus, chtonios - požeminis] Mirtis, derlingumas priklauso nuo tų dievybių. Kalvos vidus, pelkės, drumzlini vandenys - visa tai vietos, kuriose gali pasirodyti šios būtybės.(Manau, kad Hadas, Poseidonas, Vulkanas, Velnias labai artimai sietini su chtoniškuoju pasauliu. Taip tik manau, gal klystu.)

121867. twiceafterdinner2008-06-25 18:04
Ir cia vien laume ne taip seniai smirinejo, turbut norejo pamanipuliuoti kokiais javais ir gyvuliais

121885. najau2008-06-25 19:36
O būtų gerai?

121890. twice2008-06-25 20:27
Laumei, manding, butu, bet ukininkams ir z.u. ministrei tai nepatiktu

121897. najau2008-06-25 22:18
Ūkininkai puikiai žino, kaip su laumėmis apseiti, o ministrė - mieste, jos akiratyje plati Europa, jai laumių manipuliacijos, manau, neaktualios.

121912. twice2008-06-25 23:17
Vis tiek daugiausia naudos is to ispestu laumes, raganos, visokios undines taipogi rusalkos, rasos, sirenos, nimfos ir kt.

122087. najau2008-06-26 23:22
Kas jau tą naudą suskaičiuos... Reikia pripažinti, kad visas tekstas - nauda. Solidarizuojuosi su Po Palme (Nr.895) ir su Akacija

135804. l2008-10-22 13:08
nu jau

Rodoma versija 25 iš 25 
14:17:24 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba