ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-20 nr. 897

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JAMES WRIGHT. Viršum upės (17) • GINTARAS SONGAILA. Lisabonos sutartis: Europos solidarumas ar stuburų laužymas? (52) • -gk-. Sekmadienio postilėHARALDS MATULIS. Latvijos vyrų pornografinė literatūra (Edmunds Frīdvalds, Nils Sakss) (5) • Su JOSEPHU RATZINGERIU (popiežiumi Benediktu XVI) kalbasi žurnalistas Peteris Seewaldas. Gyvybės medis (9) • ROLANDAS KAUŠAS. Reportažas iš miegamojo (85) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (22) • RENATA DUBINSKAITĖ. Wolfgang Tillmans: „Jei svarbus yra bent vienas dalykas, tai viskas yra svarbu“ (4) • EVALDAS GALINIS. Eilės (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Sovietinės realijos ir gluminanti literatūra (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jurbarko vieškeliai, maišto šunkeliai (66) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (3) (10) • Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (2) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko konferencija: griauti ar statyti? (12) • „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo programaTik pasiklydę čia patenka (688) • 2008 m. birželio 27 d. Nr. 24 (898) turinys (1) •

Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“

Atsakymas į Martyno Purvino straipsnį „Šiaurės Atėnuose“ (2008.V.23)

[skaityti komentarus]

Visko mačiusi Mažoji Lietuva, jos tyrėjai ir mylėtojai šiandien išgyvena prieštaringą ir keistą vyksmą. Visi regi, koks gražus ir reikšmingas kyla jai paminklas – „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (MLE). Jau yra iškilę trys ketvirtadaliai to paminklo – išleisti trys MLE tomai. Bebaigiant trečiąjį ir pradėjus ketvirtąjį, šio paminklo statyboje įvyko savotiška avarija, jos nelikvidavus gali iškilti grėsmė tos statybos ir neužbaigti.

O avarija tokia. MLE rengėjų priešakyje nuoširdžiai darbavęsis, neseniai dar jos vyriausiuoju redaktoriumi buvęs dr. Martynas Purvinas ėmė įnirtingai kovoti su savo bendražygiais – MLE rengėjais, talkininkais ir rėmėjais, kurie, pasirodo, besantys vos ne didžiausi Mažosios Lietuvos priešai ar į jų pinkles pakliuvę nesubrendėliai. Pats M. Purvinas, išleidus trečiąjį MLE tomą, metė darbus ir savo postą palikęs ėmė skambinti pavojaus varpais, jog dabartinė MLE rengėjų vadovybė viską daranti, kad paskutinis MLE tomas išeitų kaip įrankis Mažosios Lietuvos paveldui suniekinti, jos atminimui tautos sąmonėje blokuoti, istorinei tiesai falsifikuoti. Todėl reikią visomis išgalėmis tą juodą darbą stabdyti, užkertant kelią bet kokiai to darbo paramai. Ypač baisus dalykas, anot M. Purvino, atsitiksiąs, kai pasirodys MLE vienatomis kitomis kalbomis (vokiečių, anglų, rusų). Jo tekstas – tendencinga MLE keturtomio santrauka, kurioje nebeliksią to, kas reprezentuoja Mažosios Lietuvos kultūros lietuviškumą, kas atspindi tautinės kultūros Mažojoje Lietuvoje naikinimą, jos gyventojų genocidą. Tokia santrauka esanti rengiama sąmoningai, kad būtų įsiteikta jėgoms, siekiančioms paneigti kraštą buvus lietuvišką.

Analizuojant bet kokį reiškinį kaip įvykusį faktą ar visų akyse vykstantį procesą, interpretacijų gali būti visokių. Nei MLE ketvirtojo tomo, nei kitakalbio vienatomio paprasčiausiai dar nėra ne tik išleistų, bet ir tokių, apie kuriuos būtų galima kalbėti bent kaip apie viešai svarstyti teiktinus pusgaminius. Jie, ypač MLE ketvirtasis tomas, dar tik formuojami, medžiaga renkama, pildoma, redaguojama. Redakcinės kolegijos nariai gauna rengiamų tekstų skiltis ir gali jas taisyti, papildyti, koreguoti, teikti dėl jų pastabas. Tokią galimybę turi ir M. Purvinas, nes būdamas redakcinės kolegijos narys gali stengtis užkirsti kelią bet kokio pobūdžio brokui, ideologinėms „diversijoms“ ir panašiems dalykams. M. Purvinas, pats buvęs MLE grupės vadovu, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, vėliau – vyriausiuoju redaktoriumi, puikiausiai žino, kad į visas pastabas atsižvelgiama, kad rimti, esminiai dalykai svarstomi redakcinėje kolegijoje, kad to svarstymo bet kada gali pareikalauti kiekvienas redakcinės kolegijos narys. Bent jau vykstant MLE ketvirtojo tomo rengimo darbams, tokiomis galimybėmis M. Purvinas, atrodo, nėra pasinaudojęs. Tad gal, jam pasitraukus, rengimo darbuose yra įvykę esminių pokyčių, kad būsimasis ketvirtasis MLE tomas įgautų ryškių prosovietiškumo, prorusiškumo ar provokiškumo bruožų? Jei taip, M. Purvinui derėtų labai konkrečiai juos nurodyti, juo labiau skelbiant žiniasklaidoje. Redakcinė kolegija, rengdama MLE ketvirtąjį tomą, laikosi tų pačių principų (taip pat ir idėjinių) kaip ir pirmuosiuose tomuose, kuriais pats M. Purvinas džiaugėsi. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (MELI) vyresniojo mokslinio redaktoriaus dr. A. Matulevičiaus ir MLE ats. sekretoriaus Vytauto Gocento sudarytas MLE vardynas nuolat papildomas, bet nė vienam iš redaktorių ar redakcinės kolegijos narių nekilo noro keisti medžiagos pateikimo taktiką taip, kad tai pasitarnautų antilietuviškai nusiteikusioms jėgoms. M. Purvinas nesidrovėdamas konstatuoja, kad būtent taip ir įvyko, t. y. kad visi MLE rengėjai ir jų rėmėjai eina kažkokios nesuprantamos išdavystės keliu. Jei taip – kur faktai?

Dėl vienatomio kitomis kalbomis. M. Purvinas rašo: „Po 2003 m. kai kurie žinomi veikėjai paslapčiomis susitarė, kad patikimi žmonės imsis rengti sutrumpintą MLE“, puikiai žinodamas, kad vienatomio rengimo darbai įšaldyti. Įšaldyti, galima sakyti, vos užsimezgę. Kitakalbio vienatomio rengimą inicijavo ir finansavo buvęs Mažosios Lietuvos fondo (MLF) pirmininkas šviesaus atminimo prof. Vilius Pėteraitis. Tą darbą jis buvo pavedęs vienam žymiausių Mažosios Lietuvos tyrėjų, dviejų reikšmingų monografijų autoriui klaipėdiškiui dr. Albertui Juškai. MLE redakcinė kolegija V. Pėteraičio prašymu sutiko tą darbą kuruoti – aptarti koncepciją, vardyną, metodiką, leidinio struktūrą, straipsnių parinkimo ir pateikimo principus, autorystės klausimus, recenzuoti parengtus tekstus ir teikti visokeriopą paramą. Tačiau šį darbą vos tik pradėjus – dr. A. Juškai parengus pirminį koncepcijos variantą – M. Purvinas išsiuntinėjo triuškinamą recenziją ir savo paties parengtą tos koncepcijos variantą. Be abejo, recenzijoje būta pagrįstų, dalykiškų pastabų, bet jos paskendo pyktyje ir baisinguose kaltinimuose. Koncepcijos autorius buvo apkaltintas prosovietine orientacija ir sąmoningu siekimu sumenkinti Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Dar pikčiau A. Jušką M. Purvinas užsipuolė po pirmųjų bandymų dėlioti būsimojo vienatomio tekstą. Šiuo metu, mirus V. Pėteraičiui, darbai sustabdyti. Tad apie ką kalbama?

Mažosios Lietuvos fondas, esantis JAV ir Kanadoje, bei MLE redakcinė kolegija šį ir kitus M. Purvino išpuolius įvertino neigiamai. MLF valdyba pareiškė nutraukianti tiesioginį bendradarbiavimą su M. Purvinu. Prie tokio sprendimo MLF priėjo ne tik dėl šios recenzijos. M. Purvinas spaudoje („Kultūros baruose“ ir kitur) jau ne kartą prosovietine orientacija ir nemokšiškumu buvo apkaltinęs kitus MLE talkininkus (doc. dr. J. Mališauską, kitus klaipėdiškius), cenzūros įvedimu Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vadovybę. Jai M. Purvinas turėjo pretenzijų dėl atlyginimo už jo darbą. Dėl šio reikalo, atrodo, viskas buvo skrupulingai išsiaiškinta, stengtasi, kad M. Purvinui būtų atsilyginta pagal visus, galima sakyti, privilegijuotus punktus – kaip etatiniam vyriausiajam redaktoriui, straipsnių ir iliustracijų autoriui, tekstų redaktoriui, kaip MLE redakcinės kolegijos narių pataisų ir skilčių redaktoriui, MLE grupės reikalų tvarkytojui.

MLE redakcinė kolegija kartu su MELI vadovybe ne kartą svarstė viešus M. Purvino išpuolius prieš MLE talkininkus ir Mažosios Lietuvos tyrėjus bei bičiulius, ne kartą ragino jį savo nuomonės nereikšti MLE redakcinės kolegijos vardu. Redakcinė kolegija vertino M. Purvino darbštumą, indėlį į pirmuosius MLE tomus. Jis buvo išrinktas trečiojo tomo vyriausiuoju redaktoriumi. Manyta, kad M. Purvinui trūksta ne tiek materialinio, kiek moralinio įvertinimo ir kad vyriausiojo redaktoriaus statuso suteikimas bus tas įvertinimas. Tačiau pats M. Purvinas atstūmė redakcinės kolegijos ir MELI vadovybės ištiestą ranką ir išleidus trečiąjį MLE tomą demonstratyviai nusišalino nuo darbo. Jis neatsakinėja į siunčiamus laiškus, neatsiliepia į telefono skambučius. Ir šį kartą neskubėta jo atleisti iš darbo, buvo siūloma aptarti, jei reikia, priimtinesnes darbo sąlygas, priminta, kad laukiama jo darbo tąsos. Tačiau visos pastangos buvo bevaisės. M. Purvinas pats savo noru užtrenkė MLE duris, bet nesiliovė įžeidinėti MLE redakcinės kolegijos, bendradarbių, autorių.

Taigi, turime išsakyti principingą dabartinės M. Purvino pozicijos vertinimą. Toji pozicija išdėstyta „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtame M. Purvino straipsnyje „Kas laukia „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“?“ Čia ne tik „demaskuojamas“ dar tik už metų kitų atsirasiančių veikalų (MLE ketvirtojo tomo ir vienatomio kitomis kalbomis) „prosovietiškumas“, bet ir aiškiai reiškiamas noras, kad tie veikalai iš viso neatsirastų, kad sužlugtų jų leidyba. O tai įrodytų, koks nepamainomas buvo M. Purvinas – be jo MLE vežimas nė iš vietos. Kad taip atsitiktų, labai reikia, kad niekas finansiškai neberemtų MLE rengimo (jis teigia, kad rėmėjai „skuba atsiimti aukas“, nors tokių faktų nėra). O jei MLF, anot M. Purvino, vis dėlto tą darbą remia, reikia kompromituoti ir šį fondą (kurio įnašus daugiausia sudaro JAV ir Kanados lietuvių aukos) kaip įkliuvusį į prosovietinių ir prorusiškų jėgų pinkles. Išvada aiški: visi, kas ne su M. Purvinu – prosovietinių jėgų įkaitai ir tarnai.

M. Purvino taktika – išskirtinio egocentrizmo pavyzdys. Jis rodo, kad dėl asmeninių ambicijų galima paminti tai, kas yra „vardan tos Lietuvos“. Atrodytų, rengti MLE – šventas tą galinčio daryti Mažosios Lietuvos vaiko ar jos mylėtojo reikalas, kurio negalima apleisti jokiomis aplinkybėmis, jokiais sumetimais. Jį vykdant būtina įveikti nesutarimus, jei reikia – daryti nuolaidas, kompromisus. Pasirodo, į tą šventą reikalą galima spjauti ir įžeidinėti kitus. Šiuo atveju yra dar niekingiau: iš to reikalo ne tik pasitraukiama, paliekant jį likimo valiai ar patikint kitų rankoms, bet ir stengiamasi kilnų darbą sąmoningai sužlugdyti, daryti tai, kad kiti negalėtų jo tęsti. Tačiau MLF, MLE rengėjai ir rėmėjai yra įsitikinę, kad paskutinis jos tomas išeis, ir daro viską, kad taip būtų. Ir daro ne tam, kad nepagrįstos kritikos strėles svaidytų M. Purvinas, o kad to reikia tiek Mažajai, tiek visai Lietuvai. Deja, pats M. Purvinas to nesupranta.

Vilius Algirdas Trumpjonas
Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas (Čikaga)

Rimantas Kareckas
Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto direktorius

Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius
MELI tarybos pirmininkas, MLE redakcinės kolegijos prezidentas

Doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius
MLE vyriausiasis redaktorius

Straipsniui pritarta 2008 m. birželio 4 d. MLE redakcinės kolegijos posėdyje ir 2008 m. birželio 6 d. MLF tarybos posėdyje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


122543. o kada2008-06-30 17:25
jam buvo gerai.......sovietmeciu purvino instituto bendradarbius,dabar iesko nauju auku.........

Rodoma versija 25 iš 25 
14:17:24 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba