Gyvybės medis

– Jau pažinimo medžio vaisiaus nuraškymas ir ragavimas buvo esmę keičiantis nusižengimas, todėl Biblijos pasakojime Kūrėjas primygtinai įspėja nedaryti dar didesnio – neragauti gyvybės medžio vaisių, nes tai, tiesą sakant, visiškas tabu.

Pradžios knygoje pasakojama, kad Dievas pastatęs į rytus nuo Edeno sodo dangiškuosius sargybinius – kerubus su liepsna švytruojančiu kalaviju, kad iki Paskutinio teismo saugotų priėjimą prie šio medžio. „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, – sako Dievas Šventajame Rašte, – žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ Ar taip pasakoma, kad aiškiai nužymėta galutinė riba? Ar už jos neabejotinai tikrai prasideda mūsų pačių susinaikinimas?

– Šie didieji Pradžios knygos vaizdiniai visada bus neišsemiami, jų niekada neįmanoma visiškai pasisavinti. Juose slypi klodai, kurių dar neįstengė atverti joks pažinimas.

Pirmiausia norėčiau pristatyti klasikinį požiūrį į šį vaizdinį, kurį pateikė tikėjimo tėvai. Bažnyčios mokytojai nurodo, kad žmogui buvo užginta tiesti ranką į gyvybės medžio vaisių tada, kai jis, paragavęs pažinimo medžio vaisiaus, pateko į nederamą jam padėtį. Jis pasigrobė tai, kas, savavališkai pasisavinta, jam būtų tik žiauri lemtis. Reaguodamas į šią naują padėtį Dievas pasako, kad žmogui dabar nevalia tiesti rankos į gyvybės medį ir ragauti jo vaisiaus, nes tokios būklės tapti nemirtingam išties būtų prakeikimas.

Vadinasi, tai, kad žmogui užkirstas kelias prie gyvybės medžio – užkirstas todėl, kad jis mirtingas, – yra malonė. Jei tokie, kokie dabar esame, turėtume gyventi amžinai, tai būtų iš tiesų nepavydėtina būklė. Taip, gyvenime, kuriam būdinga tiek daug sumaišties, mirtis vis dar yra prieštaravimas ir konkrečiu atveju visada tragiškas įvykis, bet kartu ir malonė, antraip, gyvenant tokios rūšies gyvenimą, nei amžinybė, nei pasaulis būtų negalimi gyventi.

– Ar šiuo vaizdiniu perteikiamos žinios šiandien nereikėtų vertinti dar rimčiau negu anksčiau?

– Suprantama, į tokius vaizdinius galima skverbtis daug giliau. Šiandien matome, kaip žmonės, disponuodami genetiniu kodu, tikrai pradeda ragauti gyvybės medžio vaisių ir patys tampa gyvybės ir mirties valdovais, naujai montuoja gyvybę – o tada, tiesą sakant, vyksta kaip tik tai, kas žmogui iš tikrųjų turi būti užginta: jis peržengia galutinę ribą.

Taip manipuliuodamas žmogus padaro kitą žmogų savo padaru. Tada žmogus gimsta nebe iš meilės paslapties, iš, šiaip ar taip, paslaptingo gyvybės užsimezgimo ir gimties vyksmo, bet yra pagaminamas kaip gaminys pramoniniu būdu. Jis padarytas kitų žmonių. Taip jis pažeminamas ir iš jo atimama tikroji kūrinio šlovė.

Nežinia, ko šioje srityje dar bus ateityje, bet dėl vieno galima būti tikriems: Dievas pasipriešins paskutiniam nusižengimui, paskutinei nusikalstamai žmogaus savigriovai. Jis pasipriešins žmogaus žeminimui – žmonių vergų veisimui. Nevalia peržengti galutinės ribos, antraip tapsime pačios kūrinijos griovėjais, o to peržengimo padariniai toli pranoks pirmąjį nuopuolį ir neigiamas jo pasekmes.

– Manipuliavimo žmogaus gyvybe klausimas dabar itin aktualus.

– Šiuo atveju nepaneigiamai galioja viena: žmogaus gyvybė turi likti nemanipuliuojama. Sienos, žyminčios mūsų darymo, galėjimo, laisvės veikti ir bandymų ribas, nevalia nugriauti. Žmogus – ne daiktas kitiems, kiekvienas žmogus reprezentuoja Dievo buvimą pasaulyje.

– Kartais atrodo, tarsi ta riba būtų ne dar prieš akis, o jau peržengta. Taikant genų inžineriją įgytas įrankis, kuris visą paveldėtą medžiagą šioje planetoje pirmą kartą padaro galimą disponuoti.

Jau seniai ją pasitelkus keičiama gyvybė. Jau gyvena tūkstančiai, tikriausiai šimtai tūkstančių žmonių, kurių biografija nebeturi nieko bendra su ligšioliniu kūdikio pradėjimo aktu – jie savo gyvenimą pradėjo nebe motinos kūne kaip kiaušialąstė ir spermatozoidas. Kai kurie vaikai turi po tris motinas: iš vienos paimtas kiaušinėlis, antra išnešiojo embrioną, trečia ketina jį auginti. Kai kurių vaikų tėvai mirę daug metų iki vaiko gimimo.

Daug kas ateityje bus įmanoma: ir vaikas pagal tėvų norą, pagamintas pageidaujamos lyties, akių spalvos, ūgio ir svorio, ir gyvenimo tęsimas kito žmogaus kūne. Kai grupė mokslininkų 1999 m. pabaigoje pirmą kartą galutinai iššifravo vieną iš 24 žmogaus chromosomų (vieną iš mažyčių chromosomų, bet tai lygiai 30 milijonų paveldimos informacijos vienetų talpykla), viena grupės narė pasakė žurnalistui: taip, tai buvo „pragariškas darbas“. Ar tikrai mokslininkės būta teisios?

– Deja, gali būti. Žinia, turime daryti skirtumą tarp to, ką padarė žmonės, ir to, kas yra žmonės. Kad ir kas būtų tapęs žmogumi tokiu būdu, jis yra žmogus ir jį kaip tokį būtina mylėti ir pripažinti. Tai, kad mums šitoks žmonių kūrimo būdas nepriimtinas, nereiškia, kad taip atėję į pasaulį žmonės turi būti stigmatizuojami. Juose vis viena matome žmogystės slėpinį ir priimame juos kaip tokius – mano supratimu, tai labai svarbu.

Jūsų paminėti dalykai rodo, kad iš tikrųjų jau žengiama lemtingu keliu. Katalikų Bažnyčia iš pat pradžių įspėjo dėl šio žmogystės montavimo. Pirmosios šios gamybos formos atrodė visiškai nekaltai, juk daug dalykų prasideda nekaltai. Iš pradžių tai buvo pagalba bevaikėms šeimoms. Šiuo atveju problema dar palyginti nedidelė, mat tai iš tikrųjų sutuoktiniai, kupini geros valios ir šiuo būdu galintys pagimdyti vaiką. Tačiau ir čia išsukama į šunkelį, kai tėvai yra įsitikinę, kad žūtbūt gali įsigyti vaiką, ir tai traktuoja kaip savo teisę. Šitaip vaikas tampa gryna nuosavybe. Jis gimsta nebe iš Kūrėjo laisvės, kuri skleidžiasi ir kaip gamtos laisvės neapskaičiuojamumas.

Manau, šiandien apskritai iškilęs didelis pavojus vertinti vaiką kaip teisę, kaip nuosavybę. Ja tėvai nori ne tik atspindėti save pačius, bet ir įkūnyti tai, kas jų pačių gyvenimo kelyje dar nepavyko, kad tarsi patys pakartotų ir patvirtintų save. Čia neišvengiamai kyla maištas prieš tėvus, juo ginama pretenzija būti savimi, reikalauti to kaip savo teisės.

Kiekvienas žmogus pats kyla iš Dievo laisvės ir šaknijasi joje su savo teise. Tėvų auklėjimas turi būti ne pastangos savaime, bet vedimas į tai, kas tikra – tai tikroji antiautoritarinių programų esmė. Tačiau būtų klaidinga apskritai atsisakyti auklėjimo, motyvuojant tuo, kad auklėjimas esąs manipuliavimas laisve. Laisvei būtina pradinė pagalba, jai reikalinga palyda. Tikrai supratingas auklėjimas ne toks, kai vaiku manipuliuojama siekant jį palenkti į save, o toks, kai stengiamasi jam palikti tikrąjį jo pavidalą ir leisti eiti savo keliu. [...]

Iš: Joseph Ratzinger (Benedikt XVI). Gott und die Welt. Die Geheimnisse des christlichen Glaubens. Ein Gespräch mit Peter Seewald. München: Deutsche Verlags-Anstalt, 2000