2006
Balandžio 8, šeštadienis
Kadangi grybų supirkimas Dzūkijoje įsibėgėjęs, tai žmonės, dėdami grybą į burną, neužmiršta pasakyti:
– Aš centas! Aš centas!
Viačeslavas Ivanovas
Rusų lingvistas, mitologijos ir kitų dalykų žinovas. Jo paskaitų esu klausęsis apie 1983 metus Vilniuje.
Juodu su Vladimiru Toporovu (mirė 2005-aisiais) po keliskart viešėję Lietuvoje.
Kalbininkas A. Sabaliauskas rašo, kad sykį „Vilniaus“ restorane norėjęs juodu pavaišinti. V. T. iš karto pasakė, kad jis abstinentas, o V. I. pajuokavo, kad jis, kaip tas senas jūrininkas, geria viską, išskyrus žibalą ir vandenį, o kartais ir žibalą, bet vandens niekada.
Per ekspediciją Baltarusijoje žmonės sutikę juos su naminuke. Labai sutrikę, kad V. T. – „rusas su barzda“ – atsisako gerti, o V. I. maktelėjo vieną stiklinę po kitos ir – nieko! Girto jo niekas nėr matę.
Žmonės paklausė, gal tas rusas V. T. yra baptistas...
– Taip, taip, baptistas! – gelbėdavosi ir vėliau tokia nuostata.
Dar sykį J. Winiarskis
Teisus, kada teigia, kad geras eilėraštis pirmiausia pasirodo kaip atmestinas, tik vėliau žmonės (išmanantys) jį priima.
Teisingiau, žinoma, man tą tiesą buvo pasakęs Grigorijus K. (apie 1967-uosius):
– Nebijok, Sigitai, tai, kas nauja poezijoje – iš pradžių prakeikiama. Ir jų autoriai – pasmerkiami, paskui pripažįstami, o dar po kiek laiko – garbinami.
Balandžio 9, sekmadienis
Apie gatvės žargoną
Kartais čia tiesiog atgimsta senosios, pirminės žodžių reikšmės.
Pavyzdžiui, „krūtas“ („O, tas krūtas yra!“). Plg. lietuvių „krūtinė“, „kriūtingas“ (status), „krutinti“, rusų „крутой склон“, „krūtys“ ir t. t.
Nieko kito – status, stačiai kertantis.
„Tamsa, užklojusi skardžius kriūtingus...“ (iš seno „Skaistyklos“ vertimo).
Prierašas prie andainykščių
Meistras kuitėsi prie dujų katilo, kai pakėlęs telefono ragelį išgirdau duslų sriūbavimą. Verkė moteris, kuri mane buvo labai jau „kietai“ užsipuolusi, o aš jai per kietai atrėžiau...
– Atleiskit, jei galit, atleiskit. Aš užsipuoliau jus be reikalo. Skaitau jūsų „Sokratas kalbasi su vėju“. Kaip galėjau užsipult tokį talentingą žmogų?..
Taip ir nupirko...
– Atleiskit man, – sakau, – žiūrėkit sveikatos.
Taip ir išsiskyrėm. Visam laikui, ko gero? Pasimatysime šešėlių pasaulyje.
Verbos...
Pokyčiai
Tokios vulgarios valdžios Lietuvoje nėra buvę. Antai – ministras vos spėja išsiskirti, o ministrienė fotografuojasi išsinuoginusi ant stalo ir giriasi susiradusi naują meilužį – masažistą, tamsaus gymio, išsiviepusį vyrulį plačiom letenom...
Voliojasi kniūbsčia.
Ir tokių fotografijų – pilna visuos leidiniuos.
Policija leidžia (pati sau) poezijos rinkinius: „Mentai irgi moka mylėti!“
Viršelyje – širdelės iš antrankių...
Išprotėjėlių šalyje: paukščiai dvesia upėse ir ežeruose, žmonės dvesia iš nukvakimo. Orwellas, ir tas susiimtų už galvos.
A. a. Benjaminas Gorbulskis
Į senatvę:
– Kai buvau jaunesnis, visi ragindavo: „Rašyk daugiau dainų, daugiau dainų!“ Kai parašiau, pradėjo rėkt: „Tu per daug parašei, tu per daug parašei!“
Balandžio 10, pirmadienis
Suomiai –
apie savo premjerę: jos plaukai pernelyg raudoni, kad jai gerai sektųsi.
SMS
Gal kada Tu irgi belsies į kieno nors duris ir patirsi jausmą, kad Tau jų kažkas neatidaro. Žinau, kad bus naktis, kai Tu man skambinsi, ir aš pakelsiu ragelį. Tavęs neatstumsiu.
Detalės
Medžiotojų mėnulis, pelių ir zuikių... Kelio aitvarai. O ko negalima pakeisti, teks ištverti.
Kada miegosi savo lovoj, namai pasidarys tau mielesni.
O meilė jokia nuodėmė, nebent jos stygius, bet pragaras atšals greičiau, nes aš įkelsiu koją į tavus namus.
Gyvenimas – su banditais
Tada, kai prasidėjo „rinkos ekonomika“. Milijonus ir milijardus susikrovė firmos, namų statytojai, sukišę prasčiausius įrenginius į tuos namus.
Mano bičiulis paėmė paskolą ir įsikūrė neva prestižiniame name. Po metų viskas ėmė irti, byrėti, griūti, varvėti.
Firmos „vadas“ per tą laiką nusigėrė ir numirė (56-erių milijardierius).
Draugas:
– Iš kur man paimt 3000 dujų katilui? Anas, pasirodo, brokuotas?
– Manai, kad kas sudės ten brangesnius, t. y. gerus katilus, jeigu galima sukišti pigiausius?
Jo atlyginimas – 600 Lt, buto mokesčiai – 400 Lt, telefonas apie 100 Lt.
– Kaip humanitaras gali gyventi banditų valstybėje?
– O kam humanitarai... banditams?
Naujosios valstybėlės – kaip Stalino lageriai. Principas tas pats. Kriminalinis pasaulis ir aukštuomenė – viename kumštyje.
Viduramžių karaliukai, supuvę jų karalystės, žmonos, vaikai ir jie patys.
Kerštaujančios komsorgų atžalos. Universitetai, kurių rektoriai – diktatorėliai.
Antai rektorė, rėkianti, kad Vilniuje skriaudžiami žydrukai, antai ministras, kurio žmona vadovauja alaus restoranui.
Žmonės? Pigi mėsa. Įmonėms, parduotuvėms, karui ir viešnamiams
Kas per velniava
Visą gyvenimą buvau priklausomas nuo žmogaus (vyro, moters) balso. Būdavo balsų, kurie mane „papjaudavo“ iškart, būdavo, kurie nupirkdavo.
Esu davęs daug sutikimų (spausdinti, dauginti savo kūrybą), pažadų, esu daug įsipareigojęs – per balsą.
Labiausiai siutindavo įsakmūs, nežinia ko reikalaujantys, arogantiški balsai – telefonu, iš tribūnų, gatvėje...
Labiausiai nupirkdavo kaži koks mielas atspalvis. Tembras, intonacija.
Siela gyva balse.
Labiausiai įsiutindavo cypiančios, plonytės (kad ir šunelio) dūšelytės.
Rėkiančios (be priežasties) dūšios.
Meilikaujančios saldžiabalsės.
Joks paukštis taip nedaro.
Nei šarkos, nei varnos.
Labai daug išsigimusių, išklerusių, sugadintų balsų.
Žinoma, gražiausia yra „giedančios žvaigždės“ – tyla.
Atskaitos taškai
Susirūpinęs liesas mergaičiukės veidas knygų mugėje (iš Mosėdžio).
Našlaitė, besiglaustanti prie slaugos namų vedėjos (Grybo gatvėje).
Kokių ketverių metų Urtė žaliu megztuku, su ašarom akyse, švepla, besiteiraujanti: „O kaip parašyti knygą?“
Gerosios naujienos
„Krontos“ leidykla gavo 10 000 litų paramos Korano vertimui išleisti. Po metų vargo.
Ne veltui atskridusi geltongurklė vakar kraipė savo galvytę ant balkono atbrailos.
Tarsi stebėtųsi:
– Nagi, nagi, Sigitai! Nebūk musulmonas...
O nuojautų išties kartais turiu. Šįryt perverčiau visas sutartis su „Kronta“. Indrę Selenytę, labai gabią dailininkę, nori „samdyti“ mano pasakų knygai iliustruoti.
Tą pačią, kurios diplominis darbas buvo „Vilkų ganytojas“ (iš knygos „Žalio gintaro vėriniai“). Prieš ketvertą metų.
Apie prarastus senžodžius
Universitete mums dėstydavo, esą tokie žodžiai kaip „muilas“, „vaina“ yra slaviški. Dalykas, matyt, sudėtingesnis. Yra juk žodžiai: „mulas“ (ežero dumblas, kuriuo galima trinti plaunamas kojas), „vanoti“ (mušti), „vanotis“ (pirtyje plaktis), „vainoti“ („Jis mane išvainojo – išbarė!“).
L. dainose l. dažna „vainelė“, „vaiskelis“ ir t. t.
Juoba LDK būta bendrų karų ir karelių.
Beje, „sriuba“ – „srėbalius“, „karti“ – „karas“, „karalius“ sudarytas kaip „srėbalius“. Ir nereikia čia jokių cezarių ar ciesorių (neva „karalius“ iš ten!).
Mūsų Perkūnas, tiesa, kažkokio didesnio dievo valioje. Su priesaga -ūnas – sudarytas taip, kaip „keikūnas“, „šaukūnas“, „kariūnas“. Kas gi tasai didesnis dievas? Ugnies? Jupiteris?
Vienaip ar kitaip imsi, o Saulė turėtų būti didesnis dievas nei šitas dievelis – griausmavaldis.
Ir jokios ten dievų „trejybės“, kaip aiškino A. J. Greimas, įsikandęs Dumézilį!
Dante ir Kristus
Dante Kristų pakeitė Jupiteriu. Kristus „Pragare“ guli skersai taką...
Avižos
Geros – lietuvės,
Blogos – gudės.
Avižos lietuvės ir avižos gudės.
Iš Algirdo Mykolo dainynėlio
Slyp šlop, šliapu šliapy,
Typ top, tapu lapu,
Algirdas yra geriausias
Ir pats brutu-aliausias,
Rigid do, rigid da,
Rigid do, rigid da,
Kai visai jau nusiplušęs:
Kaco madona,
Tuta la fyga...
Netikėti pastebėjimai
A. Toynbee, istorikas, apsilankęs Vilniuje (kuriais metais?): „Vilnius yra keistas miestas, kuriame gyvena žydai ir baltarusiai, o dėl jo kapojasi lenkai ir lietuviai.“
Ta proga Pranas M.:
– Į Vilnių tiesiasi labai daug rankų ir Vilnius jas visas priima.
Tretjakovo galerija
Istorikė Tr., pamačiusi kataloge įrašą „Портрет неизвестной польской королевы“, paprašė parodyti archyvuose slepiamą portretą ir pamatė ten nutapytą... Vytautą Didįjį...
16 metų Nepriklausomybės
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V. G.:
– Žmonės, netikę dirbti sovietinėj milicijoj, dabar tinka dirbti teisėjais (apie vieną teismų skandalą).
Tiek pasiekimų. Pirmoji Nepriklausomybė supuvo per 20 metų, antroji – puvo dar greičiau.
Paprastai vabzdžiai deda savo kiaušelius į vos prasiskleidusius pumpurus. Užauga obuolys, kirmis prasigraužia, kaišioja savo galvytę, juokiasi iš visų:
– Kaip man gera! Aš turiu tiek obuolienos!
ATĖNAI
Lietuva internete
