ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Oročėnų taigos jausmas

Su antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Donato Brandišausko nuotrauka

Kas dabar esi – keliautojas, etnologas, antropologas? Koks Tavo identitetas, priklausomybė...

– Dabartinis mano identitetas neapibrėžtas. Instituciškai esu Aberdino universiteto (Škotija) Socialinės antropologijos departamento doktorantas, ten studijuoju jau penkerius metus. Keliolika mėnesių esu praleidęs Sibire. Iš esmės daktaro darbą jau parašiau, beliko gintis. Šiuo metu pagal Protų susigrąžinimo programą esu atvykęs į Lietuvą – VDU dėstau antropologiją. Tiesą pasakius, visada jaučiausi gyvenąs Lietuvoje – kad ir kur būčiau.

Vilniaus universitete tapai diplomuotu istoriku, o į Aberdiną nuvykai jau su trimis diplomais... Kaip iki to „prisigyvenai“?

– Vilniaus universitete iš pradžių studijavau biologiją, nes nuo seno domėjausi Šiaurės Amerikos tautelėmis, tad labai norėjau gyventi gamtoje... Tačiau, susižinojęs, kad Istorijos fakultete kuriama Vyčio Čiubrinsko vadovaujama socialinės antropologijos studijų programa, perstojau ten su mintim tęsti domėjimąsi indėnais. Visgi tai buvo labiau istorijos studijos, antropologijos nedaug teragavom... Vėliau programa buvo panaikinta, tad VU baigiau istorijos magistro studijas. Tiesa, prieš tai buvau nuvykęs į Ameriką, keliavau per Šiaurės tautelių rezervacijas. Jau tada pagalvojau – kodėl savo gyvenimo svajonių nepavertus profesija? Vienintelis būdas buvo studijuoti doktorantūroje. Dar būdamas studentas su draugais važiuodavau į Sibirą, lankiau komunas, kuriose gyvena žmonės, besidomintys Šiaurės Amerikos indėnais, dar sovietmečiu jie taip būrėsi. Tad nutariau pastudijuoti Sibiro tautas, kurios vis dar gyvena iš medžioklės. Įstojęs į Aberdino universitetą, įgijau ir ketvirtą – antropologijos – diplomą, nes trūko pasirengimo lauko tyrimams. Aberdino universiteto specializacija – Šiaurės studijos, jame tiriama Kanados šiaurė (daugelis studijuoja Šiaurės Amerikos indėnus ir inuitus), Grenlandija, Skandinavijos samai, Rusijos šiaurė.

Dar Šiaurės studijomis užsiima tik Vokietijos Maxo Plancko institutas, o šiaurinę Aziją tiria Kembridžo universitetas. Taigi, mano siekis buvo atlikti lauko tyrimus, t. y. gyventi ir dirbti kartu su žmonėmis. Lauko tyrimai visų pirma yra buvimas tarp žmonių, o ne jų kaip objektų studijavimas. Tam reikia visai kitokio pasirengimo – be abejo, teorinio ir metodologinio, nes studijuoji žmonių prisitaikymą, tam reikalingos įvairios sampratos ir prieigos. Be to, reikia ugdytis ir tam tikrą jautrumą bei empatiją. Atvykęs į Aberdiną, taip pat mokiausi iš įvairiuose kraštuose naujos lauko tyrimų patirties įgijusių antropologų. Toks bendravimas, kai svarstai, bandai įsijausti į situacijas, kurias jie išgyveno, buvo be galo svarbus rengiantis tyrimams. Visi antropologai buvo patyrę ne mažiau kaip metų lauko tyrimų „skonį“.

Ar tik Aberdine suvokei, kad imsiesi evenkų tyrimų, ar tai buvo „slaptas planas“, siekinys?

– Planavau vykti į Altajų, kuriame porą kartų jau buvau lankęsis. Tačiau, kadangi mokestis už studijas buvo didelis, teko dėtis prie Baikalo archeologinių ir šiuolaikinių kultūrų tyrimo projekto, kuris padengė studijų išlaidas. Dirbdamas šiame projekte, galėjau rinktis temą, tačiau buvo nustatyta tyrimų vietovė. Turėjau aprašyti, kaip prisitaiko šiuolaikinės kultūros, kaip medžiotojai naudoja gyvybinę medžioklės erdvę, kaip įsteigia stovyklas, prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos, kaip varijuoja jų religinės pažiūros ir ritualai. Kad būtų lengviau suvokti, kaip kito archeologinės kultūros.

„Atšokim“ truputį atgal – norėčiau, kad prisimintum vaikystę, paauglystę, to meto pomėgius. Ar atsukdamas atminties juostelę galėtum pasakyti, kad Tavo pasirinkimas, gyvenimo kelias galėjo būti kitoks? Kas jį nulėmė?

– Manau, nuo pat pradžių mano gyvenimas buvo susijęs su tam tikra svajone. Vienas iš stiprių impulsų – literatūros apie indėnus skaitymas. Tai sužadino norą ne tik pamatyti įvairių kultūrų žmones, gyvenančius gamtoje, bet ir visu odos paviršiumi, visa esatimi pajusti patį gyvenimą gamtoje ir jų akimis pažvelgti į pasaulį. Be to, visada ieškojau žmonių, kurie panašiai matytų pasaulį, kuriems teiktų džiaugsmą buvimas gamtoje, rankdarbių darymas, tad visad turėjau mane palaikančių draugų, su jais puoselėjau savo pomėgius stovyklaudamas miške įvairiais metų laikais.

Esi pirmos kartos vilnietis, suvokęs natūralios gyvensenos vertę. Matyt, „sužadintu“ gyvenimo tarpsniu supratai, kad ir indėnišku gyvenimo būdu nebežaidi, o išgyveni tai kaip paties susikurtą galimybę.

– Važiavimas į gamtą, laužų kūrenimas, stovyklų įkūrimas – autentiška patirtis, kuri vėliau pravertė gyvenant taigoje. Prieš vykstant į Sibirą prireikė ir daug mokslinio pasirengimo. Panašių dalykų studijos nėra lengvos, paprastos – kad taptum specialistu, reikia daug dirbti.

Žodžiu, į Aberdiną turėjai ateiti ne žvalgytis, o jau būdamas apsisprendęs, susiformavęs asmuo, turintis tyrėjo interesų.

– Ten iškart įsuka tempas, nes projektus globoja garbūs profesoriai, kurie skiria tau savo brangų laiką. Pasaulinės figūros, pavyzdžiui, prof. Timas Ingoldas. Jie iš tavęs daug tikisi, ir turi pasiryžti dirbti iš visų jėgų. Viena yra domėtis indėnais ar kitomis tautelėmis, rinkti iškarpas, kaupti knygas ir skaityti laisvalaikiu, o kita – profesionaliai tuo užsiimti. Kuo dabar yra tapęs mokslas Vakaruose? Universitetai nebėra intelektualų, kurie sėdi baruose ir protingai diskutuoja, kalvės. Jie tapo labai susiję su studijuojančiojo mokslinės karjeros kūrimu.

Kuo skiriasi lietuviškasis ir vakarietiškasis požiūris į etnologiją ir antropologiją?

– Lietuvos moksle dažnai, jei studijuoji ir tyrinėji siaurą sritį, tavo identitetas lyg ir apibrėžtas. Vakaruose, manyčiau, tai nesvarbu, nes studijuoji ne specifiką, o ieškai bendrybių, per kurias ir tampi antropologijos specialistu plačiąja prasme. Jei nieko negali duoti archeologams, psichologams ar kitiems specialistams, tai... nesi įdomus. Mokslinis kretinizmas vakariečiams nebūdingas...

Lietuvoje dabar etnografijos, etnologijos, socialinės antropologijos pradmenų dėstymų ir tyrimų maišalynė. Trūksta žinovų, savo darbui atsidėjusių žmonių... Ar išeitų palyginti mokyklos požiūriu?

– Manau, tai sunkiai palyginami dalykai. Didžiosios Britanijos antropologija turi šimtametę patirtį, kaip disciplina yra visiškai institucionalizuota, antropologiniai tyrimai plačiai finansuojami ir dažnai mokslininkai turi laisvę ne tik tirti tai, kas jiems svarbu, bet ir šia patirtimi dalytis vizituodami kitas pasaulio aukštąsias mokyklas. Lietuvoje šis mokslas stebėtinai sėkmingai gyvuoja išties sunkiomis sąlygomis. Mūsų mokslininkams tenka ne tik atlikti tyrimus, bet ir dėti pastangas, kad ši disciplina išsilaikytų.

Yra nusistovėjęs ir sovietinio (posovietinio?) ruso etnografo stereotipas... Vis dar netrūksta ir tos mokyklos perėmėjų, tęsėjų.

– Jie atvažiuoja į etninių grupių gyvenvietes, ima interviu... Dirba pagal temas, klausia konkrečių dalykų, jau iš anksto turėdami viziją. Todėl dažniausiai klausinėja senus žmones. Mano, kad kitados egzistavo kultūra, kuri buvo statiška, perduodama iš kartos į kartą. Ir esą evenkai ar kita tauta tą kultūrą yra praradę, todėl viena iš etnografų užduočių – bandyti ją išsiaiškinti ir rekonstruoti. Surasti kažkokią vieną evenkiškumo dimensiją. Vasaromis senukai būdavo klausinėjami, ir etnografas dėliodavo tai, ko jis nežino, nors iš tikrųjų kultūra turi visai kitą dinamiką. Ji perduodama ne kaip popieriaus lapas, ne kaip kompiuterinė programa. Žmogus tam tikrų dalykų mokosi ir bando daryti pats, vis įterpdamas naujovių.

Žmogaus gyvenimas – nuolat besikeičiantis vyksmas, tapsmas...

– Evenkai ir daugelis kitų Šiaurės tautų mano, kad žodžiai gali atnešti melą. Todėl jie dažnai tam tikrų dalykų neartikuliuoja. Kaip mokiausi medžioklės? Žmonės nekalbėdavo apie tai, kartais rodydavo rankomis, ko jie nori, nes medžioklėje svarbu išsiugdyti empatiją, tam tikrų dalykų suvokimą, pajutimą. Išmokti to taip, kad galėtum gyventi autonomiškai, remdamasis savo paties žinojimu. To iš esmės reikalauja gyvenimas taigoje. Todėl žmonės to nebando aiškintis ir niekas to nemoko, nesėdi ir nepasakoja istorijų. Taigoje žinojimas įgyjamas per praktiką, per stebėjimą ir darymą.

Kodėl oročėnai – elnių žmonės – vadinami evenkais? Be to, Užbaikalės, o ne, tarkim, Ikibaikalės?

– Užbaikalės evenkai – tai labai europocentristinis požiūris. Tas regionas – rusų kolonijinė valda. Dėl jo iki pat sovietmečio varžėsi kelios konkurentės – Kinija, Mongolija, Japonija, Rusija. Ir dabar ten jaučiamas kinų „alsavimas“. Evenkai yra tungusų-mandžiūrų kalbinė grupė, jų yra ir Mandžiūrijoje, Kinijoje, Mongolijoje.

Kokią įtaką daro kaimynai? Ar stengiamasi nuo jų atsiriboti, ar norima būti visumos dalimi?

– Be abejo, visados esi visumos dalis. Griežtai išskirti specifinį evenkiškumą ar buriatiškumą būtų beprasmiška. Save jie vadina oročėnais, elnių augintojais, o evenkų pavadinimas iš esmės yra primestas etnografų. Tungusų-mandžiūrų kalbinė grupė yra labiausiai paplitusi Sibire. Tokį apibrėžimą duotų etnografas, bet jeigu evenkus surinktume į vieną vietą, jie nesusišnekėtų; be to, jie turi ir ganėtinai skirtingus ekonominius užsiėmimus. Dabar Užbaikalės evenkai – elnių augintojai, kurių pagrindinis užsiėmimas yra didelių žvėrių, kailinių žvėrelių medžioklė. Tam jie naudoja elnius. Tuo regione gana išsiskiria. Aišku, jie turi ir klanų sistemą. Sovietmečiu oročėnų elniai buvo nacionalizuoti, juos tada ganė ir prižiūrėjo kolūkiuose.

Ar skirtini jų sėslusis ir klajokliškas gyvenimo būdai?

– Toks skirstymas gal labiau administratorių sugalvotas. Jis siekia dar Michailo Speranskio (1772–1839) reformų laikus, kai tautinės grupės buvo suklasifikuotos į sėslias, pusiau sėslias ir klajokliškas. Buvo manoma, kad pastarieji – labiausiai atsilikę. Rusų administratorius Grigorijus Orlovas (1734–1783) sakė, kad jie neturi tėvynės sampratos, nes nuolat bastosi... Iš tikrųjų oročėnų klajojimas su elniais po taigą yra labai didelė vertybė, nes neklajodami jie nebesukurtų gyvenamosios aplinkos, nesusektų žvėrių. Klajojimas – jų galia, kuria yra paremta daugelio praktikų taigoje sėkmė. Per ją reiškiasi ir oročėnų fizinės savybės, ištvermė.

Dalis evenkų gyvena Tungukocheno kaime, trobose. Bet ir ten gyvendami jie daugybę laiko praleidžia siekdami apsirūpinti mėsa ir medžiodami laukinius žvėris. Taiga vėl tampa svarbiu prasimaitinimo šaltiniu. Elnius auginantys oročėnai kas porą mėnesių keičia stovyklos vietas kiaurus metus migruodami po taigą. Tai nėra tundros elnių augintojai, kurie turi be galo dideles bandas. Apie Baikalą – kalnų taiga, ten elniai stambūs, dideli, jie auginami ne mėsai, bet kaip transporto priemonė. Ten 200 elnių yra labai didelė banda, su ja po Užbaikalės šiaurinės dalies taigą migruoja viena šeima. Anksčiau jų gyvensena kisdavo – praradę elnius, evenkai augindavo arklius, su jais žiemą persikeldavo į stepes.

Oročėnai, bet daugiausia medžiojantys žvėris... Ar nepasikeitė gyvenimo būdas?

– Ne visai, nes be elnių ir medžioklė ten sunkiai įmanoma. Kas evenkams yra elnias? Paprastai sakant, kaip mums mašina... Jie su elniais gali persikelti visą stovyklą, iš neprieinamų vietų ištraukti sumedžiotus stambius žvėris. Padaugėja galimybių. Ten amžinojo įšalo žemės, bet net turėdamas visureigį ne visur išvažiuosi, nes labai daug pelkių, taip pat vadinamųjų kočkų – kupstų, kuriais sumaniai statydamas kojas pereina elnias, o arklys jaučiasi nestabiliai. Elnias beveik kaip šunelis – kur tu eisi, ten ir jis iš paskos. Arklio taip nepavaldysi.

Yra prijaukinti ir laukiniai elniai...

– Ir prijaukintieji elniai greitai gali tapti laukiniai. Jie tik šiek tiek skiriasi.

Kokia skiriamoji riba?

– Iš esmės ribos beveik nėra. Visais laikais naminiai elniai tapdavo laukiniai, jei tik galėdavo. Ir priešingai. Ir dabar tai aktualu, nes bandos mažos, o „kraują keisti“ reikia. Todėl dažnai toleruojamas bandos patelių poravimasis su laukiniais elniais. Tai sukelia daug rūpesčių, nes turi užaugti pora kartų, kad elnią suvaldytum. Etnografų požiūriu, kadaise elniai buvo prijaukinti, todėl dabar žmonės jais naudojasi... Iš tikrųjų elnias yra jaukinamas kiekvieną dieną.

Kokie jaukinimo veiksmai?

– Sudėtinga tai nusakyti. Kiekvieną dieną pabudęs imi bendrauti su elniu. Tai ir oro nustatymas pagal elnių elgesį, ir stovyklų vietos pasirinkimas atsižvelgiant į jų norus, ir darbas. Ir sapnus elniai gali išprovokuoti. Be to, stovykla įrengiama taip, kad aplink judėdamas elnias galėtų nuolat užsukti į stovyklą. Ten jiems – ir druska, ir, jei vasara, kuriami dimokurai – smarkiai dūmijantys laužai, skirti gintis nuo uodų, mašalų. Taip elniai dažnai ir prisijaukinami, kita vertus, elniai yra suskilę į daugybę grupių, kurios turi savą socialinį gyvenimą ir migruoja po kalnus. Kartais juda tolyn ir tam tikrais, dažnai subtiliais, būdais turi juos valdyti. Yra žmonių, kurie sugeba prieiti prie laukinių elnių, juos prisišaukti, ir elniai jiems eis iš paskos. Tam naudojamos ir įvairios maginės priemonės.

Elnias žmonėmis turi pasitikėti?

– Evenkas taip ir atsakytų. Jų santykiai konstruojami kaip mainai.

Ar elnias evenkams – šventas gyvūnas? Jis kartais aukojamas, jo mėsa ragaujama, bet kasdien nevalgoma.

– Jis nėra šventas krikščioniškąja prasme. Jis suvokiamas kaip kitas asmuo. Santykiai su juo konstruojami kaip su kitu asmeniu. Ir su žmonėmis giminystės ryšius konstruoji per mainus ir kt. Taip elgiamasi ir su elniu; supykęs ant blogo šeimininko, jis gali išeiti. Kartais su juo turi kooperuotis, kartais paspausti, bet neperspausti. Tai subtilus žinojimas. Žmogaus ir elnio gyvenimai taigoje yra labai susiję. Kartais dėl sėkmės, grupės gerovės užtikrinimo elniai aukojami.

Taigoje esama daug dvasių, teritorijų šeimininkų, ar jie suvoktini kaip visuma, kaip sakralus subalansuotas vienis, ar jų struktūra išsklidusi?

– Labiau išsklidusi. Yra skiriama daug stiprių dvasių – šeimininkų. Ir žvėris gali būti suvokiamas kaip kitas asmuo ir šeimininkas. Pavyzdžiui, su lokiais, vilkais yra konstruojami kaimynystės santykiai. Kartais tenka dominuoti – medžioti tą žvėrį. O dažniausiai tiesiog su juo sugyveni. Kai vilkai veda vaikus, nelieti jų ir supratingai leidi medžioti. Taigoje, kaip ir bet kokioje bendruomenėje, verda socialus gyvenimas.

Ką pasakytum apie kitus evenkų verslus, pavyzdžiui, žvejybą?

– Kokį pagrindinį žinojimą įgyja evenkas? Kaip elgtis su elniu, puikiai pažinti kraštovaizdį, nes jis iš dalies yra žmogaus biografija, kurią nuolat perkuri. Pagrindas – medžioklė. Žvejyba jie beveik nesidomi, nes aukštikalnėse žuvys „ateina“ labai trumpam. Kartą pavalgai jų ir užtenka, o jei sumedžioji briedį, mėsos užteks ilgam (beje, dažniausiai ji valgoma žalia). Kam vargti? Net grybų jie nerenka. O žvėrių kailiai vertinami – caro kazokai jais imdavo duoklę. Dabar jie parduodami supirkėjams ir yra pagrindinis oročėnų pinigų šaltinis. Žvėrių mėsa – kasdienis maistas, kartais renkamos atskiros žvėrienos dalys – kabargos liaukos, pantai – šie vaistiniai dalykai patenka į kinų rinką. Šiaip elnių augintojai dabar yra silpnai ekonomiškai integruoti. Jų stengimasis gyventi autonomiškai yra viena iš integracijos formų.

O verstis žemės ūkiu nebandoma?

– Kaimuose bulves sodina, karves laiko paprastai atvažiavę žmonės – vadinamieji tungusai, rusai, o evenkų tarp jų beveik nėra. Sovietai manė, kad tai efektyvesnis gyvenimo būdas. Medžiotojai tuo mažai domisi, be to, ten, ypač šiauriau, mažai kas auga – įšalo žemė.

O kiti galimi išgyvenimo būdai – mainikavimas, transporto paslaugos, gamtos gėrybių rinkimas...

– Auga uogos, kurios pagal skonį ir vitaminus – tarp bruknių ir spanguolių, jos renkamos, nes kartais malūnsparniu atskrenda kariškiai ir jų nusiperka arba išsimaino. Išdirbami kailiai, oda, bet tai daroma ne palaikant tradicijas ar tapatybę, o veikiau iš būtinybės, nes, pavyzdžiui, niekas neatstos batų, padarytų iš briedžių kojų – vadinamojo kamuso. Ir aš tokius batus sausgyslėmis siuvausi... Kas yra lauko tyrimai? Tai, kad pats esi tarp žmonių, pats išgyveni jų būtį ir buitį, mokaisi gyventi pagal jų pavyzdį – tampi mokiniu. Antropologo kelias ir yra mokinio kelias. O trumpam atvykusio inteligento etnologo santykis su senutėmis – jau statuso santykis.

Man netgi sapnai ten yra svarbūs kaip lauko tyrimų faktai. Be to, turi aiškiai parodyti ir tai, kas tau nepavyko, kas sąlygojo tavo žinias, nes jos nėra neutralios.

Kaip fiksuodavai medžiagą – pasitikėti vien atmintimi būtų perdėm rizikinga.

– Ne visi žmonės taigoje toleruoja techninių priemonių naudojimą. Be to, dažnai daugiau vertingos informacijos gauni ne per interviu, o bendraudamas neformaliai. Vakare po darbo atsisėsdavau savo brezentinėje palapinėje, užsidegdavau prie galvos pritaisytą žibintuvą ir sėdėdamas prie „buržuikos“ pasižymėdavau svarbiausius dalykus. Dienos rezultatus, pokalbius, pastebėjimus... Stengdavausi įsiminti. Kartais tai darydavau ir iš ryto, nes vakare būdavau toks pavargęs, kad nebeįstengdavau susikaupti. Kai ilgiau gyveni tarp taigos žmonių, įgyji jų pasitikėjimą, tada lengviau juos fotografuoti, įrašyti.

Kaip kalbėjotės?

– Visaip. Evenkai dažnai bendrauja kalbų mišiniu, net vietiniai rusakalbiai yra perėmę jų terminologiją ir supratimą. Medžioti jie mokosi iš evenkų. Šiek tiek neišvengiamai pramokau ir evenkų kalbos. Buvo močiutė, kuri rusiškai išvis nenorėjo kalbėti... Sakydavo: atnešk iš labazo porą duonos kriaukšlelių – bukol mindu diur kilteral. (Labazas – lyg ant polių (rąstų) pakelta maisto saugykla.)

Iš pradžių, manau, Tave ilgai tyrinėjo, nes buvai atėjęs iš kažkur, svetimas, kitas... Tave priėmė kaip svečią – juk egzistuoja nerašytos taigos garbės taisyklės?

– Kas be ko. Pirmiausia ten nuvykau su rusų archeologais, rengusiais lyg ir ekspediciją. Priėmė kuo puikiausiai ir surengė net elnio aukojimo ritualą. Labai spalvingas veiksmas. Išties evenkai, gyvenantys taigoje, siekia pasinaudoti įvairiausiomis išgyvenimo galimybėmis, net ir antropologų atvykimu. Seniau šamanas atlikdamas ritualą burdavo dvasias, kad teritorijos būtų apgintos nuo piktųjų dvasių. Dabar elnių augintojai tam tikrais diskursais, šnekėjimais, ritualais ir ritualinių vietų kūrimais bando įvaldyti taigos vietoves, atitekusias išnykus kolūkiams. Kartu pasakodami apie dvasių veikimą jie atneša žinią kitiems vietos žmonėms, šitaip apsaugodami savo medžioklės plotus. Juolab kad vietiniai dievobaimingi – gyvenimas taigoje pavojingas, tad pasakojimai ir veiksmai, susiję su dvasiomis, visiems padaro įspūdį. Mums, antropologams, strateginiais sumetimais taip pat perteikiamos ritualinės žinios.

Kai nuvykau antrą kartą, patekau į kaimą, ir iš ten buvo sunku pajudėti, nes į elnių auginimo stovyklą niekas manęs nenorėjo paimti. Kiekvienas žmogus į aplinką įneša tam tikrą sėkmę ar nesėkmę, tad reikia įgyti pasitikėjimą. Jei su tavimi nepatiriama sėkmė, tai niekas su tavimi nesusidės. Evenkai labai akylai stebi žmones – gali įžvelgti daug subtilių dalykų. Kelias savaites tada gyvenau kaime, kol medžiotojo vis dėlto buvau paimtas ne į elnių augintojų stovyklą, o į medžioklę, kad būčiau išbandytas. Kai buvau paimtas, apskritai kiekvienas mano žingsnis buvo stebimas. Pirmiausia buvau nuvestas į galios vietą, kur gyveno dvasia – šeimininkas. Ten evenkams rodosi, kinta uolų piešiniai, jie gali nusakyti ar nulemti sėkmę, priimti atėjusį žmogų arba jo nepriimti. Žmonės, prieš medžiodami tam tikrose teritorijose, ten nuvyksta. Man pasisekė, nes mus lydėjo sėkmė. Dvasia – šeimininkas mus priėmė. Taigoje kiekviena vieta turi galių, bet jas dėl žmogaus veiksmų galima prarasti. Oročėnai neturi sampratos „šventa“ ar „profaniška“. Galia priklauso ir nuo tavo ryšio su ja.

Ar ilgainiui kito rašomo darbo pobūdis ir gvildenamo reiškinio formulavimas?

– Darbas vadinasi „Užbaikalės evenkų sėkmės ir šeimininko samprata“. Evenkai turi sampratą odžun. Tai tam tikras galios supratimas. Tai šeimininkas, kuris turi įtaką, valdo. Valdymas – ne tik dominavimas. Galia reiškiasi ne vien per viršenybės santykį, bet ir gebėjimu jungtis su kitu asmeniu. Tą galios sampratą bandau atskleisti per kraštovaizdį ir žmonių veiksmus – keliomis dimensijomis ir siedamas su šeimininko bei sėkmės sampratomis. Antropologija turi terminų, kuriuos sunku išversti į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, place – vieta, bet ne tik geografinė. Tavo pajausta vieta, tai, ką apie ją suvoki. Pavyzdžiui, Sereikiškių parke, kuriame dabar kalbame, prabėgo mano vaikystė, su tėčiu čia dažnai vaikščiodavome, prie vartų pirkdavome apvalių, riešutais paskanintų bandelių – dabar einu ir tebejaučiu jų kvapą. O Artūrui Zuokui tai galbūt susiję tik su jo „gešeftais“... Iškirtęs Vilnios šlaito medžius, į parką iš Užupio jis žvelgia iš viršaus.

Kokia to šeimininko samprata? Daug vietų turi autonomiškus valdytojus, dvasias? Ar tikėjimo (-ų), evenkų religijos sistemos suvestinė? Vaizdinių visuma?

– Tam tikra prasme tai ir vaizdinių bei patirčių visuma, kuri nuolat kinta. Ji yra neatsiejama nuo žmogaus buvimo kraštovaizdyje, nuo kasdienės socialinės, politinės aplinkos, patirties ir bandymų adaptuotis siekiant sėkmingai veikti. Bet tai ne sistema, kurią galima sukonstruoti kaip statišką visumą, paremtą simboliais ar dogmomis.

O paveldėtoji kultūrinė, egzistencinė patirtis?

– Tas paveldimumas nėra kokio nors prirašyto lapo perdavimas. Darai ką nors, o kitas stovi ir stebi. Kai bando pats daryti, galbūt randa savo būdą. Tuo noriu pasakyti, kad perduodamų žinių patirtis ir raiškos būdai gali būti įvairūs. Senelis gal buvo šamanas, bet tau su juo nesisekė rasti kontaktų, jis buvo represuotas, o dabar jis tavo giminei daro visokius keistus dalykus. Turi užmegzti ryšį su juo – per aukas ar kitais būdais. Be to, ir evenkų kraštovaizdis kai kur pažeistas – kasa auksą ir kt., drasko protėvių atminimą, ir tai, anot oročėnų, veikia jų sėkmę bei reikalauja naujų aukų. Todėl negalima sistemą apibrėžti vienareikšmiškai. Įdomu, kokie yra žmogaus veiksmai, matymas, rėmimasis patirtimi konkrečiose situacijose, o ne tik tai, ką tau pasakoja.

Daug konkretybių „supresavus“ ryškėja ir visumos vaizdas...

– Taip, bet daugiau atsispiriu nuo konkrečių situacijų ir tam tikros evenkų grupės – posovietinių medžiotojų ir elnių augintojų – nagrinėjimo. Apibrėžiu, iš kur ateina mano žinojimas. Tai vienos šeimos posovietinė adaptacija.

Kuo dvasiniu požiūriu gyvena oročėnai?

– Intymus santykis – kiekvieną dieną. Svarbu ir tai, ką mato sapnuose, be abejo, ir sėkmės faktorius. Ji priklauso nuo evenko santykio su aplinka, nuo jos reagavimo į tave, santykio su žvėrimis. Žinoma, ir su žmonėmis. Ritualai yra skirti sėkmei užtikrinti. Kartais ritualas būna paprastas nulipimas nuo arklio, cigaretės užsidegimas ir parūkymas. Tai vadinamieji kūniškieji ritualai... Evenkai daro daugybę ritualinių veiksmų. Tai ir vaišinimas (ir laužo vaišinimas), ir kasdieniški buitiniai veiksmai. Tarkim, jodamas evenkas įžvelgia tam tikrų svarbių ženklų.

Ar apie tai jie samprotauja?

– Kalba, bet nedaug. Yra dalykų, apie kuriuos nebūtinai kalba. Turi paplitusį negražų posakį „A ja chui znajet“, ir jei ne vietoj ir ne laiku suformuluosi dar ir netikusį klausimą, gausi tokį atsakymą. Kartais patenki į palankią situaciją ir tada gali paklausti konkrečiai. Tada gausi atsakymą. Apie sukonstruotas situacijas paprastai neatsako. Kartais išvis nieko nesako, nes mano, kad dvasia – šeimininkas sureaguos, kad kalbėdamas apie žvėrį neteks sėkmės. Tai, ko žmogus nesako, antropologui irgi labai svarbu. Įvedi tai į bendrą kontekstą ir matai, ką žmogus sako ir ko nesako.

Kaip evenkai vertina žvėris, ar yra jų hierarchija? Itin svarbus lokys? Gal jie ir kaip tauta kildinasi iš totemų?

– Lokys yra žvėris, kuris labai ženklina savo teritoriją. Norint su juo kartu gyventi, reikia nusistatyti aiškų santykį; antraip gali pradėti konkuruoti. Arba lieti jį, arba nelieti, arba jis puola tavo elnius, arba ne... Labai subtilus sugyvenimo „mikroklimatas“. Evenkai medžioja individualius žvėris. Žinojimas apie lokį susideda iš daugelio elementų – tai tavo išgyventa ir kitų žmonių perteikta patirtis, ritualų, pagal kuriuos medžioji, naudojimas, sapnai... Lokys prieš mirtį nuolat ateina į stovyklą. Evenkai mano, kad tai susiję apskritai su mirtimi. Be to, šeima ir net vienas žmogus gali turėti išskirtinai savą santykį su lokiu. Gerą arba blogą. Lokys – galingas ir pavojingas žvėris, todėl apie jį susiklostė daug tikėjimų ir ritualų. Jei žmogus į jį šauna, bando išvengti vėlesnių rūpesčių su juo. Kad nepatirtų keršto, lokį laidoja ypatingu būdu, bando neva jį apgauti, kad ne evenkas, o rusas į jį šovė. Oročėnai kitiems žmonėms taip pat apie lokį nuolat meluoja. Esą ne jie nušovė, jie nieko nežinantys... Tiesiog slepia žinias apie lokį. Iš elnių augintojų apie lokį mažai tesužinosi. Vėliau jau kaip evenkas ėmiau žinoti, kas vyksta. O medžiotojai ryte, nors lokį taigoje jau ir radę, nieko nesako. Ramiai ruošiasi, ilgai rūko, niekur neskuba... Jei kiti ruoštųsi lokio medžioklei, visa stovykla skambėtų... Evenkas neišduoda savo emocijų, kad lokys nepabėgtų. Nes lokys gaudo žmonių mintis. Ir psichologai nustatė, kaip užmezgami empatijos santykiai tarp žmogaus ir gyvūno. Tai ir žmonėms padeda burtis į grupes, veikti išvien.

Žmones, žvėris, paukščius, gamtos elementus, metafizinę erdvę sieja visuotinumo išgyvenimai?

– Manau, kad, nors ir eidami į modernybę, panašių žinojimų turėjo (tebeturi) ir mūsų žemdirbiai. Gaila, kad maža tyrimų, kaip lietuviai suvokia kraštovaizdį, kokias priemones taiko. Mano tėvai, gyvendami mieste ir augindami bulves sode, turi įvairių subtilių pastebėjimų – tai ir orų spėjimai, ir reagavimas į Mėnulio fazes bandant nuspėti, kada geriausia pradėti sėti ar kokį kitą veiksmą atlikti.

Ar evenkai daro amuletus?

– Gali rinkti tam kai kuriuos daiktus. Sėkmę bando sužadinti įvairiais būdais. Bet jie nerenka ragų kaip mūsų medžiotojai, nes mano, kad bet koks gyrimasis nepriimtinas – žvėrys pajus ir supras. O amuletą jie turi užkišę kur nors kišenėje kaip savaime suprantamą sėkmės priemonę. Šaus į galvą – paims jį... Arba ne. Apie tokius dalykus nekalbama. Ir sūnums tai neperduodama. Kiekvienas turi išsiugdyti savąjį sėkmės suvokimą ir žinojimą, kaip ją pasiekti.

Sakoma, kad evenkų šamanai išnaikinti ir esą jie mano, jog buriatai perėmė jų galias?

– Šamanus etnografai buvo nederamai sureikšminę. Jie turėjo įvaizdį, kad jei yra religija, būtini ir jos lyderiai...

Matyt, netikslus ir šamanistinių religijų terminas...

– Taip, netikslus, kadangi yra kuo įvairiausių žmonių, kurie turi įvairių žinių ir galių. Kiekvienas žmogus turi savo galią. Žmogus kreipiasi į šamaną – jei nepadeda, jis gali nueiti pas budistų buriatų lamą. Su buriatais prekyba vyksta šimtus metų... Šamanizmas yra tokia pasaulėžiūra, kuri gali nuolat įsitraukti naujų elementų. Senieji šamanai tose vietovėse gana daug metų praktikavo. Net išėję iš kalėjimo jie saviškiams padėdavo, jei šie prašydavo. Tas šamanų sluoksnis yra išnykęs, bet laisvėjimo metais vėl ėmė rastis žmonių, turinčių įvairių galių ir ieškančių, kaip jas dar labiau išugdyti. Yra evenkų, kurie vyksta pas buriatus ir mokosi iš jų, nes buriatai tai yra išsiugdę. Vis dėlto dabar ten atgimstantis šamanizmas spalvingas. Neretai jis atgimsta tarp inteligentų ar muziejaus darbuotojų (panašių į Liaudies kultūros centro specialistus).

Kaip evenkams atsiliepia kaimynų budizmas, stačiatikybė, kitų Šiaurės tautų religijos? Be to, ir patys evenkai juk nevienalyčiai – vyksta visuotinis „perkratymas“?

– Taip, visur tai vyksta. Ir abejoju, ar kada buvo kitaip. Manau, kultūra niekados nebus vienalytė, ji visąlaik kinta.

Prieš mums pasimatant tarsi priminimą ar ženklą susitikau keliautojo, antropologo Antano Poškos dukterį Laimą. Ar teko domėtis, kiek lietuvių tyrinėjo Sibiro tautas?

– Sibirą tyrinėjo nemaža lietuvių arba žmonių, kilusių iš mūsų regiono. Pavyzdžiui, garsus koriakų tyrėjas Vladimiras Jochelsonas buvo kilęs iš Vilniaus. Borisas Dolgichas, labai žinomas Šiaurės tautų tyrėjas, kilęs iš Rygos. Buvo nemaža ten dirbusių Pabaltijo vokiečių, žydų... O Jonas Čerskis? Sunku nusakyti jo tautybę, nes XIX a. tapatybė labiau siejosi su valstybingumu. Stebėtina, kad toks mažas regionas davė tiek garsių tyrėjų. Juos samdydavo caro valdžia, jie važiuodavo į Sibirą ir studijuodavo tenykštes kultūras. Dauguma minėtų tyrėjų ir dabar lietuvių etnologų mažai pažįstami ir vertinami. Beje, dėl savo finougriškųjų ištakų Sibiru labai domisi estai. Tartu universitetas rengia tarptautinius projektus. Gal ir man savo darbu pavyks atkurti ir tęsti buvusią Sibiro tautų tyrimo tradiciją? Gaila, Lietuvos nesuvokiame kaip Šiaurės šalies, nors, viena iš krypčių žvelgiant iš Aberdino, Lietuva perpus atitinka tą sampratą. Galime rasti tyrimų „kampą“ ir per ES apeliuoti į tyrimų būtinumą... Pažiūrėkite, kiek pas mus tundrinės augmenijos – Žemaitijoje, Aukštajame tyre, dar galima rinkti tekšes. O Čepkelių raistas... Ką ir kalbėti, kai Lietuva, būdama prie jūros, vis dar rimtai nesitapatina kaip jūrinė valstybė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111936. Saulius M.2008-03-12 09:01
Ačiū! Puikus interviu

111949. mie2008-03-12 12:08
taip ir zinojau, kad Sauliui patiks.

111992. Aitvarėlis2008-03-12 17:17
Geras, įdomus straipsnis. Malonu paklausyti profesionalų. Beje, Sibiru ne kiek nemažiau domisi ir suomiai dėl tų pačių priežasčių.

112044. krankt2008-03-13 00:57
tikrai labai geras, idomus interviu. irgi sakau aciu.

112074. cc2008-03-13 13:12
Visada pasiskaitau apie Šiaurės gyventojus. Šis interviu dar suteikė žinių. Ačiū.

112076. mie2008-03-13 14:21
as irgi pasiskaitau. niekada negali zinot, gal ten pats atsidursi viena diena.

112104. krankt2008-03-13 17:56
uztat. nenorejote i madagaskara, tai dabar galvokit apie siaure. :(

112132. cc - Mie2008-03-13 21:32
Žinau kaip statyti sniego trobelę, tu - kaip su pagaliukais įkurti ugnį ir iškepti kotletukus. Susikooperuosim, išgyvensim.

112138. mie - cc2008-03-13 23:23
nelabai prabangu bet ka padarysi.

112377. Faifoklis2008-03-17 13:44
Seniai bepatyriau tokią dvasios atgaivą, kaip šį pokalbį skaitydamas. Dėkoju nuoširdžiausiai.

112385. aha2008-03-17 18:22
fainai. tik kodel nepaminetas skurdas, gyvenimo trukme, sveikatos apsauga? girdejau, kad altajuje - ypac kraupu.

112415. kvailutė2008-03-18 11:06
aš BA būčiau uždavusi vienintelį klausimą: papasakokit, kas jums atrodo svarbiausia, ką norėtumėt perduoti žmonėms. oi, tai net ne klausimas. tai prašymas.

112419. gargamelis2008-03-18 13:28
aš BA būčiau uždavęs vienintelį klausimą: ar evenkai turi paprotį svečiui paskolinti savo žmoną nakčiai, kaip to reikalauja svetingumo paprotys...

112423. kvailutė gargameliui2008-03-18 14:43
įsivaizduoju apie ką kalbėtum, jei paprašyčiau tavęs papasakoti, kas tau atrodo svarbiausia.

112426. re: 112415. Kvailutė2008-03-18 17:02
"kas išmano - tas ir gano" t.y., labai įdomu būtų išgirsti: o ką pati į tokį klausimą atsakytum?...

112429. kvailutė2008-03-18 17:55
aš kalbėčiau apie gyvenimo prasmę, savaime suprantama

112430. gargamelis - kvailutei2008-03-18 17:57
Tai labai paprasta: svarbiausia yra sveikata: mano žmonos, mano vaikų, mano paties. Ir kodėl tame kaime prie Šilutės taip serga žmonės, ar jau nugriautos tos antenos, ar bent perkeltos atokiau?..

132185. Čerskis :-) 2008-09-23 11:14
"O Jonas Čerskis? Sunku nusakyti jo tautybę, nes XIX a. tapatybė labiau siejosi su valstybingumu." Nesupratau. O kame čia sunkumas, jeigu jis lietuvis?!

Rodoma versija 30 iš 30 
14:17:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba