ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Butas. Kelionėje

KLAJOJANTI

[skaityti komentarus]

Butas

Gatvė – tokia kelio rūšis, apie kurią didžiojoj kelių klasifikacijoj aiškiai parašyta: paprastai ja niekur toliau nenueinama, vaikštoma pirmyn ir atgal, vienoje pusėje suguldant rytus, kitoje – vakarus, galų gale kur nors parkrentama ir nebeatsikeliama, bet nebūtinai gale, greičiau kur nors antram trečdalyje ar bet kur kitur. Vilkau ir aš savo vakarą gatve, dešiniąja puse, o tas inkštė kaip šunytis. Pavargau. Kuprinėje turėjau dėžutę, kurioje sumuštinių jau nebuvo, skėtį, nors dangus giedras, ir mačiau, kad batai ketina plyšti. Pavargau ir prisėdau ant pirmo pasitaikiusio slenksčio – parduotuvės slenksčio. Jis buvo iš akmens, šaltas, o parduotuvė neveikianti. Keista, kad šioje gatvėje dar yra kažkas neveikiančio. Pakėlusi galvą pamačiau, kad anksčiau čia pardavinėjo pieną. Truputį juokinga. Pienas.

Mano nutąsytas vakaras prigulė šalia, nuvargęs kaip ir aš, liūdnai klausėsi, kaip visokiais balsais cypia dar bent tūkstantis vakarų, tempiamų per seną akmeninį grindinį. Atrodė, galėtum apkursti nuo to cypimo, bet žingsniai vis tiek taukši garsiau. Tas taukšėjimas teikia vertės pojūtį, labai jau malonu klausyt. Ypač jei ko nors ieškai. Ir manai žinąs kodėl.

O man šis tas nutiko.

Retai sapnuoju tai, ką reiktų, kas kaip nors sietųsi su mano gyvenimu dieną. Pavyzdžiui, korėjietį savo lovoje, nesutiktus žmones, kaltę dėl įvykdytos žmogžudystės. Ir kur man tai dėti. Bet porą kartų esu susapnavusi namus. Savo namus, kur galėčiau ir norėčiau grįžti, dainuoti sau lopšines ir žiūrėti pro langą, kaip bergždžiai grindiniu valkiojami vakarai. O kai porą kartų susapnuoji, tai pagalvoji – gal visgi tiesa? Ir apskritai, kodėl nepabandžius? Kadangi nesugalvojau jokios dingsties, kodėl neturėčiau pabandyti, ėmiausi paieškų.

Nėra paprasta su planu iš sapno lakstyti po visokias nekilnojamojo turto agentūras, kur oficialu viskas – nuo kilimėlio prie durų iki žmogaus šypsenos. Kokie čia dar sapnai? Dažniausiai tie klientų aptarnavimo specialistai nesuprasdavo, ko noriu. Matyt, mokymuose sapnų tema liko nepaliesta, tad ir nežinojo, ką su manim daryti. Aš nežinojau, ką daryti su jais. Netrukus nustojau lakstyti po biurus. Tada vaikščiojau pas žmones į butus, susigalvojusi įvairiausių priežasčių. Čia gyveno mano prosenelė; mano draugas vėluoja ir baisiai sušalau; galbūt – galbūt? – norite šių gėlių, neturiu kur pamerkti, grįšiu tik vėlai vakare, nuvys... Ir viskas balsu, teigiančiu: žinot, man nelabai ir reikia, kad įsileistumėt, nemirsiu, jei neįsileisit, tikrai ne... Jūsų reikalas.

Žinoma, ieškoti nesisekė. Ir kai kartą gaivinau savo benumirštančią viltį mažoje kavinukėje prie musių nutupėto stalo maišydama arbatą, prie manęs priėjo senukas. Nebūtų buvęs žilas, būtų buvęs panašus į varną. Pakreipęs galvą paklausė: „Ar tai jūs ieškote buto?“ Aš.

Kurį laiką buvo gera. Man patiko, vakarais uždegdavau žvakes ant pušinės palangės. Tuomet piktosios dvasios spiesdavosi ties langu, bet į vidų lįsti nedrįsdavo. Tik žiūrėdavo susimąsčiusios pro langą. O pati sėdėdavau ir dėliodavau dėlionę – pasaulio žemėlapį, senukas prisėsdavo šalia ant grindų ir žiūrėdavo. Tą dėlionę gavau dovanų, kai buvo šventi vakarai. Bet nei tų vakarų, nei dovanotojo nebėra. Dargi kaišiodavau medžių lapus į senus apiplyšusius žodynus. Ir užsiiminėjau kitokiais pasivaikščiojimais. O senukas-varnas stebėdavo. Keistuolis toks, mažai kalbėdavome, todėl oras visad buvo pilnas tylių šypsnių, rankų mostų, mažų, įgyvendinamų pageidavimų.

Galvoju, kada jis dingo. Man atrodo, tiesiog nepastebėjau to vakaro. Pražiopsojau. Gal jis tiesiog pavirto į paukštį ir išskrido. Bet nesvarbu, kada tai įvyko. Tiesiog pamažu viskas ėmė keistis.

Grįžusi namo ir apsidairiusi suprasdavau, kad skėtis, kurį padėjau prieškambary į spintą, guli ant lovos. Kad prie vonios dar šiltos arbatos klane guli mano puodelio šukės. Dar po kiek laiko pastebėjau, kad kažkas sukeičia mano dėlionės gabalėlius – bet taip sumaniai, kad iškart nesusigaudydavau, pasistūmėdavau į priekį... Žvakės ant palangės per greit sudegdavo. Netgi sienos šiek tiek pasislinkdavo, kol galiausiai kambariai ėmė keisti savo vietą. Nebežinodavau, kur grįžtu.

O šįvakar radau duris atidarytas. Kažkas kitas taip pat turėjo raktus. Pora vyrų tempė lauk suolą. Ir pasakė man, kad turiu išsikraustyti. Visiškai nesipriešinau. Juk žinojau...

Tik nežinau, kur turėčiau eiti nuo šitos nebeveikiančios pieno parduotuvės slenksčio.

Kelionėje

– Kaip aš dėsiu iš čia.

Kokias tris savaites tai buvo mano išsivadavimo šūkis, malda. Netikėjau juo, bet suteikdavo keletą akimirkų palengvėjimo.

– Kaip aš dėsiu iš čia...

Šlykščiausias, banaliausias ruduo, išspyrimas iš paskutinės pastogės, tokios paskutinės, kad iki tol net nežinojau, jog ją turiu. Vandens lygis tądien buvo pakilęs, žalsvas jūros vėjas pildė plaučius.

– Kaip aš...

Mačiau senukus, sėdinčius po vieną, sėdinčius atokiai viena nuo kitos išmėtytose stotelėse, laukiančius – autobuso? – ir žiūrinčius, kaip aš dviračiu riedu tuščiu keliu. Jau šalta.

Ir dar važiavau pro kapines, mišku.

– ...dėsiu...

Pernelyg dažnai prisimenu sapnus, sėdu troleibusan vien tam, kad važiuočiau, pernelyg dažnai darausi kavos pirmą nakties ir ją išlieju tik per plauką nuo kompiuterio.

– ...iš čia.

Man nebuvo svarbu kur. Norėjau į pietus, nes ten galėjau tikėtis išgyventi iš anksto nesusitarusi dėl nakvynės vietos. Norėjau keliauti viena ir su niekuo dėl nieko iš anksto nesitarti. Turėjau bilietą, kai pagalvoji, beveik į niekur.

Pernelyg dažnai vartoju sąvokas „visur“, „niekas“, „viskas“, „niekur“.

Paskutinę naktį prieš išvažiuodama nemiegojau. Būčiau norėjusi sveiko, gilaus miego prieš kelionę, bet neužmigau. Trukdė širdies plakimas, jis kažkokiu man nežinomu būdu persikėlė iš krūtinės per galvą į pagalvę, ir pabandyk užmigti, kai pagalvė pulsuoja. Dar skrandis. Pilna galva minčių, susimetusių į ramias, atkaklias krūveles. Galų gale neapsikenčiau ir ėmiau šildytis puodeliu arbatos, kvepiančios vaisiais ir raudonos, kaip mama sakė, nuo kinrožių. O už lango, kaip ir turi būti išvažiavimo paryčiais, lyja, pliaupia tiesiog.

Norėjau sau patyliukais pareikšti, kad neužmiegu, nes išvažiuoju neatsakiusi į kai kuriuos klausimus, neišsprendusi problemų, žodžiu, neapsivaliusi kaip Kūčių vakarą. Tarsi šiąnakt turėjau atgimti naujai kelionei, bet senas balastas neleidžia.

Norėjau taip pasakyti. Bet tai gan ižūlu, ar ne? Norėti atsikratyti savo balasto, kai iki mirties dar, bent jau pagal gamtos dėsnius, tolokas kelias... Galbūt pernelyg dažnai matau mirtį gale...

Taip ir neužmigau iki ryto. O būčiau norėjusi.

Daiktai sukrauti prieš kelias dienas. Kokie dvidešimt vienetų. Nenorėjau pernelyg apsikrauti. Artimiausias dvi savaites ketinau imituoti gyvenimą, o gyvenime geriau neapsikrauti. Gėriau kavą žiemojančiam kambary medinėmis sienomis, o palei veidą sparneliais vis pramaldavo drugys. Palikau neplautą puodelį, žinojau, kad niekas kitas to nepadarys, todėl ir palikau.

Troleibuse per pusantros sėdynės nuo manęs sėdėjo žmogus, o ant jo veido – prilipusi ir iškerojusi neviltis. Vairuotojas dažnai ir staigiai stabdė, signalizavo, buvo tikras, kad iš šalutinių kelių bandantys išlįsti automobiliai nusipelno vienos kitos solidžios keiksmų tirados įvairiomis kalbomis. Šiuo atžvilgiu jis buvo beveik poliglotas. Ne vieną rytą iki šio turėjau progos tuo įsitikinti. Kiek jis keikdavosi, kai būdavo smagus!.. Abejingai pasitikau jausmą, kad viskas taip, lyg kasdien važiuočiau į darbą. Juk niekas ir nežadėjo galų gale, kad tą dieną, kai aš „dėsiu iš čia“, pasaulis ims ir staiga sugrius ar savo iniciatyva pateiks ką naujo, užuot pamažu iręs.

Galbūt aš netgi pernelyg dažnai vartoju žodį „naujo“?

Stoty kaip stoty. Atvažiavau per anksti, dažniausiai atvykstu per anksti. Iki manojo traukinio dar neblogas gabalas laiko. Dažniausiai jį praleidžiu perone, valgydama ką nors iš stoties parduotuvės. Sėdėjau ant suoliuko, apsižergusi kuprinę, suoliukas galbūt buvo medinis, bet negali būti tikras. Ant asfalto netoliese mėtėsi dangtelis nuo sulčių buteliuko. „Išgerk – palengvės“, – buvo parašyta ant jo. Danguj kūpsojo debesys ir ką tik atvyko traukinys iš Klaipėdos. Balandžiai, lesioję kažką tarp bėgių, išsiskraidė. Užmerkusi akis visiškai prarasdavau pusiausvyrą, apsisukdavo galva, tikriausiai dėl nemigos. Žaidžiau tuo, nors atrodė, tuoj supykins.

Atsimerkusi prieš save pamačiau vyrą. Kadangi jis ramiai žiūrėjo į mane, turėjau valandėlę nuspręsti, kokios radijo stoties jis klausė šįryt, ką valgė pusryčiams, kur keliaus ir, svarbiausia, ko iš manęs šią akimirką tikisi. Bet sukosi galva ir nepajėgiau. Užsimerkiau, o vyras prisėdo šalia.

Jam, matyt, trūko kompanijos. Man atrodo, šitam mieste jos daug kam trūksta. Kaip man sukasi galva.

– Kur link trauksi?

Atsimerkiau.

– Oi, – pasakiau. – Oi. Nežinau. Manau, niekur. Aš gal atėjau čia pasėdėti. Pasėdėti žinodama, kad galiu kur nors ir patraukti.

Vyras šyptelėjo pažvelgęs mano kuprinės pusėn. Tada nukreipė žvilgsnį į bėgius.

– Žinai, kaip, manau, yra su stotimis? Čia šlaistosi girtuokliai ir pamišėliai, čia ant grindinio popieriniai makdonaldo maišeliai ir atsisveikinimo šypsniai languose. Ir žinai, man atrodo, stotis tik todėl ir yra, kad pro šalį traukia traukiniai, trumpam sustoja, kažką palieka, kažką pasiima ir vėl išvažiuoja. Tik todėl ir yra, kad ją permintų tūkstančiai kojų. Ji tik dėl to ir yra, kad kasdien atsisveikina tūkstantį kartų.

Filosofinis zyliojimas, kažkur skaičiau – filosofinis zyliojimas.

– O kas, jei ta stotis – tu pats?

Atsakymo nesulaukiau. Vis tiek nebūtų palengvėję. Galbūt pernelyg dažnai bandau nueiti iki klausimų grandinės galo...

Prieš mudu stovėjo traukinys, kurio bilietą turėjau piniginėje. Aš tai žinojau, vyriškis greta manęs, manau, ne. Iš vagonų nekantriai lipo žmonės, žvilgsniais skubindami priešais lipančiųjų nugaras. Tuomet lygiai taip pat nekantriai vagonai buvo užpildyti. Atsisveikinimo šypsniai nyko languose.

Abejingai sutikau faktą, kad taip ir nepakilau nuo suoliuko.

Vyras sėdėjo perone dar keletą valandų. Aš taip pat, buvau net užmigusi. Prieš mus stodavo ir vėl pajudėdavo vagonų grandinės. Apie pietus jis pertraukė savo traukinių stebėjimą, nuėjo stoties parduotuvėn, grįžo nešinas keliomis česnakinėmis bandelėmis ir pora puodelių juodos kavos. Tylėdami valgėm, o man dar nebaigus kavos jis atsistojo, mostelėjo ir išėjo pro stiklines stoties duris atgal į miestą.

Atėjus vakarui pakėliau nuo asfalto kuprinę ir padariau tą patį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111927. ivs :)2008-03-12 04:30
"nutąsytas vakaras" patiko.

Rodoma versija 30 iš 30 
14:17:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba