Šiaurės Atėnai. JURGITA VAITKUTĖ. Eilės

Dievas
          kiekvieno sapno
                                dugne
                   gyvsidabrį
                                renka,
                                        matuoja
                   arklio galiomis
                                psichės
                                          ribas.
Kur užkliuvote,
      ar galvą praradote:
                                iš meilės
                                              ar nevilties,
      gal tik saulė
              jums šiandien švietė,
                     pripildė
                                akis išminties?
Jūs nubudote –
                     O gal tai –
                                sapnas sapne?
Niekieno žemių vilionės
                     pripildo
                                smalsumo bures.

Tyliai tyliai
               pašlamėkim,
                    suraukę
                              vingius kaktos,
                    simetriškai
                              atspindėkim
                                               likimą,
                         laiko potėpius
                                  kūniškoje aplinkoje.
Lapių medžioklių
                       išvarginti,
                                  išdresuotų skalikų
                                                          rujos,
užsimerkę
               slapukais pavirskime
                                  susikabinę
                                                 tyloj.

Kelią
      skinantis balsas,
                  ledlaužis minioje,
                        akimirksniu atpažįstamas
                             nuščiuvus kvėpavimui,
                                     patikėjus
                                         vienintele tiesa.
Nedarykit
           bent šią akimirką
                        staigių judesių –
                                            šiukštu! –
paskutinį patepimą
                        suteikti
                                įgalina
      piramidėje kaupas
                    smėlio laikrodžio
                              įvertinančių smilčių.

Likimo
           cirkumfleksas
                   tik nuostabai
                          pavaldus
sąrėmius
             ištvėręs
                        gurkšnis oro
                            išsprūsta paskutinės
                                                     maldos
išniręs / išsivadavęs
                         iš
                            senosios odos
       ieško kito
                     Gyvenimo
               naujos
                         pakopos.

Medis,
         išvarytas iš Rojaus,
                 be kaltės
                         kaltas
                             skiemuo
                 Dievo ištartas
                                   kartą
vedė vaisius
                   tyloj.
         Ribos,
                   atvedusios žmogų
                            iki savęs paties,
             išmatuotos
                            kąsniais ir gurkšniais
                                 ašarų nevilties,
                išsišakojusių žvilgsnių
                                             ilgesio
                                  vienintelės
                                           Išeities.

Sudrėkusių lūpų
                    protirpoj
                braškės
                    plombyro sapne
                        slidinėja gomurio
                                     vėžėmis
aistros syvus paleidžia
                            upe.
Minkšti judesiai
                   suminkština širdį,
                       rūpesčio
                           blukina
                               raukšles,
tą akimirką –
                   susitarimo –
                       vien
                              harmonija
                                  tvyro ore.

Grafomanas
                 pagimdė
                              Genijų
      iš nuoskaudos,
                 kad NIEKADA
nepagimdys jisai
           TIKROJO MENO
                 aukso grynuolio
                              čia ir dabar.

Vaisiai
         To paties medžio
                 kartoja
             kvėpavimo
                   pratimus,
mąslūs vėjo akordai
                 su(rikiuoja)
                     judesius
                   pakarūklų vangius.
Krituoliai
             ar vis dar
                          tebesantys
                  tarp žemės
                                   ir
                                       tarp
                                             dangaus –
„Eureka!“ sėklas
                  slepiantys,
                      ateitimi
                          nėšti
                             pilvai.

Smalsus žvilgsnis ieško
                             pirmojo atverties.

Visiškos
           nesąmonės
                           užriby
                                    traška
                                             žodžių
                                                       džiūvėsiai,
birsta
         neatpažįstamos
                     prasmės
                 už lango
                       smėlio laikrodžio
                                    celėj.
Koketuoja
       trupiniai
                   ir
                     smėlis:
             duona ir stiklo vata
valgiau,
           gėriau,
                     per barzdą varvėjo
                            užstrigo
                                        tarpdančiuos
                                                    vėjas
beformė
           širdgėla
                     bures iškėlė
                            bedantėje
                                 dykumoje.

Širšių lizdas
                pilnas
                        pasišiaušusių
                                lyg šernų
nuomonių nesutaikomų,
             žvangesio
                          Damoklo kardų.
Mikliai
          chaoso partiją
                             atlieka
                piestu sustoję
                                    nykščiai,
                hierarchijon
                        sublimuoja
                                  tiesą
                                      įstatymo
                                          siūlėm.

Eilės

Skaitytojų vertinimai